infa.lt

Kvailu tapus (ar likus), atgal į protą kelio praktiškai nebėra

28 birželio
01:01 2018

foto: Ed Freeman

tekstų- mozaikų serija „Naujos epochos žmonės“. V dalis

…Tik filosofas yra tikras žmogus. Visiems kitiems mintis yra kankynė, priežastis, kad jų gyvenimas mirtų. Likęs tik minties simuliakras: juos užvaldo vadinamasis sveikas protas (kuriame nėra nieko sveiko, jei apie tai susimastytume), bet jie ir niekada nerizikuoja gyventi, tupi pasislėpę, moralėje, principuose, baimėje…

A,Duginas. Šiaurės ir Pietų Amerikų logosas:

Į akis krenta, jog Amerikos žemynuose buvusios indėnų civilizacijos labai viena nuo kitos skyrėsi, – buvo atstovaujami visi trys logosų tipai. Pradedant Šiaurės Amerikos indėnais, reikia pasakyti, jog jų civilizacijos logosas buvo visiškai specifinis, primenantis Kibelos, bet ne matriarchato viešpatavimo prasme (nors, kai kuriose gentyse buvo ir tai), o subjekto nebuvimo prasme.

Kaip įsivaizduoti žmonių civilizaciją be subjekto? Su minimaliu subjektu? – Svarbiausia Šiaurės Amerikos indėnų civilizacijos idėja: žmogus yra netobulas gyvūnas. T.y. visos tokio žmogaus charakteristikos yra neigiamos, jis visame kame yra silpnesnis, lėtesnis, žioplesnis ir t.t. negu gyvūnai. Ir turima omenyje ne kokia nors didaktine prasme, kai išvardijama, kuo žmogus netobulas, bet, galiausiai jis vis tiek paskelbiamas geriausiu, kažkuria tik žmogui būdinga prasme gyvūnus pralenkiantis. Ne. Ten tiesiogine prasme, žmogus menkesnis už visus, jaunesnis grizlio brolis ar pan. kaip nebūtų gaila, nepakankamas paukštis, kvailesnė lapė…

Ir netgi nėra taip, jog atsiskleisim, išsivystysim ir tapsim galiausiai herojais, dievais… Ne, taip nebus. Nes dieviška yra visa, kas ne žmogus, o žmogus – tik minimaliai. Ir daugiau jam neduota… Mums, europiečiams, tuo sunku patikėti…

Dar vienas Šiaurės Amerikos indėnų logoso bruožas – triksterio (apgaviko, klaidintojo, išjuokiančiojo) vaidmuo – varnas, kojotas, zuikis, pvz. Šį archetipą žinome ir skandinavų mitologijoje, kur jo triukai, apgavystės, apsimetinėjimai tradiciškai turi pamokomąją rolę ir jis pats iš tikro yra ne kvailas, o išmintingas, ir kvailiu tik apsimeta, kad galėtų žmogų kažko pamokyti…

Šiaurės Amerikos indėnų pasakojimuose jo specifika yra kitokia. Pavyzdžiu imkime tokį pasakojimą: vieną kartą apgavikas pamatė žmogų stovintį su į priekį iškelta ranka. Sako: ko tu čia taip stovi? Tas tyli… Tada apgavikas irgi atsistoja šalia, ištiesia taip pat ranką, stovi stovi, paskui žiūri, kad šalia jo tai stovi medis, o ne žmogus… Ir viskas, tuo pasakojimas ir baigiasi. Tai tiesiog apgaviko kvailumo demonstracija, apgavikas ne apsimeta kvailu didaktiniais tikslais, jisai iš tikro ir yra kvailas. Ir daugiau nieko… Ir tai mums irgi sunku suvokti, mes vis manom, jog čia kažkur kažkas paslėpta. O ten nepaslėpta nieko.

Arba imkime totemizmo reiškinį. Jam turime irgi įvairius protingus paaiškinimus, bet Šiaurės Amerikos indėnų totemizmas yra toks: indėnai nori būti bent jau lygūs gyvūnams. Bet negali. Todėl visaip stengiasi juos pamėgdžioti. Gyvūnai yra protėviai nuo kurių jie nuklydo, iš kurių vystymosi linijos jie iškritę – ten viskas likę šventa, o žmogus jau likęs nieko vertas… Tai vadinasi noktiurno, nakties režimu: ne žmogus apšviečia pasaulį, bet pasaulis šviečia visu ryškumu, kur nėra žmogaus. Šventumas yra visur kitur, tik vienas žmogus yra profanas.

Čia verta nukrypti truputį į šalį ir prisiminti Šelingo modelį. Visa metafizikos istorija suvedama į sekančius punktus: pradžioje yra tik B – akla būties jėga; būtis tarsi bedugnė, ten tamsoje juda norai, kunkuliuoja troškimai… Po to tenai įsižiebia sąmonė, nežinia iš kur, ir tai yra A2. Ji yra tiesiog sąmonė, net ne žmogaus, bet žmogaus/dievo. Tai – logosas. Ir toliau visa istorija vystosi pagal tai, kaip A2 nustato savo santykį su B. Variantai gali būti labai skirtingi, pvz: A2 gali sukilti prieš B, tada bus žmonių kova su dievais, nes bedugnė yra pirminė ir neapribota (Vaalo civilizacija, pvz, semitai, bet ne judėjai)… O kaip teisinga?- Pagal Šelingą, reiktų B prarajoje atpažinti A1, tai bus krikščionybės logosas – sūnus, atėjęs iš tėvo. A2 su A1 tokiu būdu turi neproblematiškus santykius, visa istorija vyksta kaip ir dievo tėvo viduje, kaip ir pagal jo valią.

Tai štai, Šelingo modelio kontekste, Šiaurės Amerikos indėnų logosas ir ypač triksterio archetipas būtų įvardintas kaip B2, t.y. B bedugnė, bet jau įsikūnijus, manifestuota, apibrėžta. Triksteris apgauna ne todėl, kad nori apgauti ar slepia tiesą, bet todėl, kad jis kvailas – tos tiesos nežino pats. Apgavikas irgi nėra subjektas. Įvairios klajoklių šamaninės kultūros, kaip čiukčiai, evenkai, samiai ir panašios, tai vis didžiojo Varno civilizacija… Triksteryje jokio sakralumo nėra, jame atsiveria tik tuštuma, bedugnė, neturinti sąmonės. Reikia pažymėti, jog visa tai labai skiriasi nuo mūsų, europiečių romantizuoto požiūrio į indėnus ir jų išaukštinimo…

Žinoma, toliau einant į pietus Amerikos žemynu, būta ir kitokių indėnų.: ten prasideda indėnai, kurie užsiėmė žemdirbyste, ir jų ideologija kitokia – jų dievai gimsta ir miršta metų laikų rate (kukurūzų dievas, saulės dievai). Toliau majų ir actekų civilizacijos jau Dioniso tipo civilizacijos – sparnuota gyvatė, sujungia ir atskiria šviesą ir tamsą. Dievas išėjo ir grįš vėl, primena mesianizmo struktūras… Triksterio archetipo ten nėra. Toliau Meksika, centriniai Andai, o dar piečiau – jau Inkai (Peru, Čilė) ir link Brazilijos – jau grynas Apolono logosas: patriarchatas, vertikalė, griežta hierarchija… O jos periferijoje, kaip bebūtų keista, vėl atsiranda triksterio elementas – nors ir kalbos kitos, ir geografinis atstumas, ir jokios giminystės.

Dabar, jei pereitume į kolonizacijos laikotarpį, tai susidaro trys skirtingos kolonizacijos zonos: vietoje actekų ir inkų atsiranda Ispanijos kolonijos – dvi vicekaralystės (neskaitant Brazilijos, kuri buvo Portugalijos), o anglosaksai atėjo vietoj didžiojo Varno civilizacijos. Civilizacijų ribos kolonizatorių žemėlapyje išliko nepakitę, nors niekas gi jų nežinojo ir žinoti negalėjo. Užgrobė juk kaip tuščias teritorijas… Nepaaiškinama.

Bet mes kalbame apie tai, – kaip. Klausimas „kodėl“ mūsų kaip ir neliečia… kaip anglosaksai santykiavo su didžiojo Varno civilizacija? – Ogi niekaip. Jie prilygino indėnus gyvūnams… bet, ir patys indėnai save buvo prilyginę gyvūnams. Anglosaksai elgėsi blogai, baisiai, nusikalstamai, nepastebėdami indėnų buvimo tose teritorijose, bet ir patys indėnai visokiais būdais buvo savo buvimą tenai sumenkinę ir neigę. Anglosaksai atvyko, atsiveždami, atstovaudami pozityvų subjektą, racionalų, hedonistinį. Ir susidūrė su indėnais, kurie save laikė tokiais kaip ir žmogiškais triušiais, bizonais ar grizliais. Neįvyko jokio dialogo. Indėnai nebuvo laikomi žmonėmis, bet ir jie baltųjų žmonėmis nelaikė – jiems šie rodėsi lavonais, dvasiomis, antgamtinėmis būtybėmis, iš kito pasaulio.

Tos dvi žmonijos nesusitiko, pamatė vieni kitame gyvūnus… Lotynų Amerikoje buvo kitaip, kolonizatoriai suėjo į labai rimtą dialogą su vietiniais, maišytos santuokos su inkais ir actekais – sukūrė naują žmoniją, sujungusią abi. Ispanams konkistadorams buvo įdomu, ar indėnai turi sielą, o indėnams buvo įdomu, ar baltieji turi kūną? – tai buvo tipiška toms civilizacijoms. Buvo pasiektas kompromisas. Nes ispanai ir portugalai atstovavo Dioniso ir Apolono logosus, ir jie sutapo su prieškolonijine Amerika, net indėnų tikėjimas adaptavosi, sintezavosi su krikščionybe.

O Šiaurės Amerikos indėnai iki šiol yra niekur, idėjos kovoti nebuvo ir nėra. Anglosaksai atsivežė materialistinį Kibelos logosą, apie Kristų vietiniams nesugebėjo nieko įtikinamo papasakoti ir iš esmės krikščionybė liko jų atmesta: jiems apie Kristų pasakoja misionierius, o jie jam atsako „tu pats jį matei?“… Tas nesupranta, – kokia prasme?, o tie sako „tiesiogine.. O nematei, tai ir nėra apie ką šnekėti, nėra ko laiką gaišti“… Mums vis atrodo, jog jie turi irgi būti tokie kaip mes, bet jie yra visiškai kitokie, ir nėra jokių galimybių išeiti iš mūsų kultūros stereotipų rėmų, rasti bendrus pasaulėžiūros taškus, susikalbėti – tu visada manysi pagal save, kad jis mano irgi kažką tokio, o jis tuo tarpu mano visai kažką kitą… Bet paradoksas, kad Šiaurės Amerikos logosas yra panašus į anglosaksų logosą: ir kalba, ir filosofija, kurią atstovavo JAV įkūrėjai buvo „sveiko proto“ filosofija.

Kai kalbate apie sveiką protą, – būkite atsargūs, nes iš tikro šitaip vadinama tai, ką galima lengvai prilyginti beprotybės rūšiai.

Ją sugalvojo ekstremalūs škotų protestantai, Ray Ferguson ir panašūs. Ir jų pasekėjai atsinešė šią filosofiją su savimi į Šiaurės Ameriką. Jos esmė, trumpai: egzistuoja tai, kas akivaizdu, pvz, stiklinė vandens. Tai visiems aišku, o kam kyla klausimų, tai gal jis beprotis ar ligonis?

Ir visus reikia taip ir išmokyti, jog stiklinė vandens yra stiklinė vandens. Kai bet kuris filosofas paklaus „na ir kas iš to?“, „ką čia tokio jūs mums papasakojot?“, kur ontologija? kur būtis? Iš kokios čia viskas operos? Kaip mes žinom, ką čia matom? iš kur pavadinimas?…

O sveiko proto „filosofai“ atsako: nereikia mums visų šitų jūsų nesąmonių. Stiklinė yra stiklinė, įpilk vandens ir bus viskas puiku… Ir tai vadinasi sveiku protu, kai iš filosofijos taško žiūrint, tai yra nesąmonė, beprotybė kvadrate – ir nesveika, ir nesąmonė. Jokio daiktų esmės tyrinėjimo, žiūrėjimo, kaip santykiauja vidaus turinys su forma, iš kur visa tai… Sveiko proto filosofija tvirtina, jog tokiais klausimais užsiimti yra beprasmiška. Prasminga yra tai, kas akivaizdu…Kai filosofijoje iš viso nėra nieko akivaizdaus.

Kai sakoma, jog faktas yra faktas, reikia prisiminti, jog „faktas“ reiškia tai, kas yra padaryta, sukonstruota, dirbtina (lotynų kl. factum). Ir iš karto klausimas, kas padarė? Kada? Kodėl? Iš ko? – tai klausti yra logiška ir protinga. Iš čia kyla ir kūrėjas, ir kūrinys… O sveiko proto „filosofijos“ atstovai toliau eiti nenori, faktą ima jau tik kaip faktą ir toliau jokių klausimų nebeužduoda.

Tautologija: gyvenimas yra gyvenimas, pasaulis yra pasaulis, žmogus – žmogus. Banalybės. O ir žmogus, tvirtai žinantis, jog tai – stiklinė vandens, nesiims to tvirtinti iš naujo ir iš naujo. Noras šnekėti tokiomis tautologijomis rodo kaip tik į priešingą: jog sveiko proto atstovas visiškai nėra įsitikinęs tuo, jog tai yra stiklinė ir daugiau nieko. Jis daugiau užsiėmęs savęs paties įtikinimu… Ir tuo, jog jo protas sveikas. Ir, kad jis iš viso jį turi… Nes yra tokia protinio sutrikimo forma, kai žmogus negali ilgesnį laiką išlaikyti vieno ar kito įsitikinimo, jog, pvz, stiklinė tikrai yra stiklinė. Kas siekia sveikatos? – tiktai sergantys. „Sveikas protas“ – lygtai egzistuotų dar kažkoks kitas, nesveikas. Nesveiku čia, apverčiant aukštyn kojom, pavadinama kaip tik visa filosofija, ontologija, transcendencija ir t.t. O tautologija – sveiku.

Ir todėl, jog prasmė slysta jiems iš rankų, šitie sveiko proto atstovai tokį savo protą ir išrado, kur banalumas – įstatymas. Jų išmintis kyla iš idiotizmo. Tokie buvo ir JAV įkūrėjai, konstitucijos tėvai, panašu, jog jie atnešė anglosaksų liberalizmą, utilitarizmą ir t.t. Bet, tai ne viskas. Amerikoje visa tai įgijo hipertrofuotą charakterį. Sveiko proto filosofija išsivystė į pragmatizmą, kuris lyg ir būtų anglų utilitarizmo tęsinys: viskas gerai, kas mums neša naudą. Netgi, teisybė yra tai, kas mums neša malonumą. O kas nemalonu – tai melas. – Žinoma, – tai keisti teiginiai, bet juose kažkiek logikos dar yra. O pragmatizmas, panašus į utilitarizmą iš pavadinimo, Amerikoje įgijo kitą charakterį.

Utilitarizme dar buvo objekto, daikto sąvoka, kuris tą malonumą iššaukė arba ne, ir per tai įtvirtinama, kad tai tiesa arba ne – iš šito galima jau kurti ir etiką, ir filosofiją, remti antropologiją, ginti teises… Tai jau filosofinė sistema. O štai pragmatizmas jau yra kažkas kita. Amerikonai tą idėją suabsoliutino, sveiką protą prilygino pragmatikai. Charls Piers yra įtakingiausias JAV filosofas. Pragmatizmas yra filosofija, kuri tvirtina, jog vienintelis, kas yra svarbu, tai yra veiksmas. Akcija. Interakcija. „It works“. Nei kas, nei dėl ko, nei kam… Viskas nulemta tik tuo, ar tai veikia. Sugalvojai ratą ir jis sukasi. Ir valio. Toliau nesvarbu, nei dėl ko, nei kas iš to. Taip pat tai nereiškia, jog tai – teisybė, gėris, grožis… Ratas sukasi ir viskas. Netgi negali pasakyti, jog yra gerai, kad jis sukasi, nes gali būti ir blogai – nesvarbu. Svarbu, kad sukasi (arba ne). Žodžiu, dauno požiūris į pasaulį tampa filosofijos koncepcija.

Netgi dar Modernizmas, pragmatizmas, nauja epocha, jie dar klausė apie subjektą, objektą ir pan. Apžvelgiant bendrą logosų lauką, – tai pradžioje buvo Didžioji Motina (Kibelos logosas) materija… Apolono logosas sako priešingai, pradžioje buvo mintis, ir ji yra būtis, idealas. O pragmatizmas sako „kas čia per nesąmonės?“ (viskas, ko nesuprantu, yra nesąmonės). Arba it works, arba it doesn‘t work, ir viskas. Taip ir kursime gyvenimą, taip ir gyvensim.

Kas amerikonams yra subjektas? – kas tik nori! Ar jis turi dvasią, ar tiki į dievą? – o iš kur aš žinau, – atsako pragmatikai. Galvok ką nori apie dvasią, save, dievą… Tai nereiškia, kad jų nėra, tai reiškia, jog nusispjaut: nori galvoti taip – galvok, nori kitaip – kaip nori. If it works for you… jei tai tau naudinga, padeda sukti gyvenimo ratus… o ne, tai kieno koks reikalas, tai vis tiek jokios vertės neturi. Čia pasireiškia pats giluminis abejingumas žmogaus vidiniam pasauliui, lyg jis gali būti nesvarbu koks, atsitiktinis, nesvarbu. Laikai save krokodilu, – ir sėkmės, jei tai tau padeda gyventi. Niekas nesusijaudins. O toliau, ką galime pastebėti apie supantį išorinį pasaulį? Koks jisai pagal pragmatistus? – O aš nežinau, atsakoma. Kaip jums patogu, toks jis ir yra.

Nes paties pasaulio vis tiek nėra, materijos nėra, apribojimų nėra… Jei it doesin‘t work, vadinasi kažką ne taip padarei, apribojimai randasi tik tada, jei kažkas nepavyksta… Tavo intencijos nesvarbu, koks planas buvo – irgi ne, niekas tau nesako, kas tau turi pavykti ir kaip pavykęs rezultatas turėtų atrodyti. Iš čia pilna laisvė, nes niekas tau nieko nenurodo, jokių normatyvų – amerikoniškas liberalizmas. Apie save gali galvoti ką nori, apie pasaulį – irgi. Jei, pavyzdžiui, tu tiki į ateivius ir it works for you, tai taip – jie tau ir yra.

Svarbiausia – netikrinti ir nelyginti to, ką tu galvoji, su tuo, kas yra. Nes, nei viena, nei kita jokios reikšmės neturi. Reikšmę turi tik tai, ar veikia, ar neveikia. Ir tai reikšminga tik tam, kuriam tai reikšminga – tau pačiam. Vietos daug, šalis didelė, apeik lanku kitaip galvojančius ar gyvenančius ir gyvenk toliau. Tai paaiškina visą JAV istoriją: visuomenė labai religinga, bet vienos vyraujančios religijos nėra. Jie tiki į viską, ką tik susigalvoja. Yra protestantų sektos, kurios atmeta Trejybę, atmeta Kristų, Dvasią, Atgimimą, bet jie vieni kitiems netrukdo.

Gali susirinkti kartu, posėdžiauti, mokesčius dalintis, taisykles nustatinėti. Pavyzdžiui, mormonai Jutoje galėjo atsirasti tik pragmatizmo dėka, nes ramiu veidu teigia, jog kažkada senieji žydai atėjo į JAV ir įkūrė didžiąją mormonų valstybę. Pas juos ir Kristus buvo atėjęs, ir visa kita… Turi mormonų knygą, kurią kažkas parašė, bet paskelbė, kad rado – juo patikėjo be problemų, jog ji – senovinė. Daugiapatystė – gerai, visi senieji apaštalai buvo mormonai, senieji izraelitai – irgi. Ir ant visų šitų fantazijų pastatyta teokratinė valstybė, įkurta bažnyčia, norėta laikytis kuo autonomiškiau nuo likusių JAV, nes jų yra milijonai. Kodėl tai įmanoma tik JAV?- todėl, jog visiems giliai – konstituciniu lygmeniu – nusispjaut, kuo tu tiki… O štai jei pradėsi šaudyti į federalinę kariuomenę, tada jie šaudys į tave atgal, nes taip jau tada „doesin‘t work“.

Ir pats pasaulis, irgi, kokio tu jo nori, toks jis ir yra – įvairiems žmonėms įvairus, kiekvienam toks, koks tinka. Šitas pragmatizmas amerikietiškumą ir apibrėžia. Jų nėra prasmės niekuo bandyti įtikinti. Biheviorizmas, pavyzdžiui, yra ekstremali pragmatizmo forma: svarbu tik pats faktas, ką tu padarei. O kokios aplinkybės, intencija, geri ar blogi norai, tyčia ar netyčia – to žinoti negalime, todėl mums tai ir neįdomu, ir jokios reikšmės neturi.

Tačiau, jei kiekviena haliucinacija gali būti priimta už tikrovę – prie „it works“ koncepcijos grįžtant – tai ir pati tikrovė gali būti prilyginta haliucinacijai? Iš vienos pusės – pasaulis neribojamai laisvas, o iš kitos pusės – jis kaip ir netikras, nerealus?- Viskas ne tik kad netikra, bet nieko netgi ir nėra, neegzistuoja.

Religija, filosofija – viskas tik individualu… Ir tai ilgainiui keičia žmogaus sąmonės struktūrą! – Jei dėl stiklinės vandens idealistas, materialistas, romantikas ir dar kas nors ginčytųsi apie jos prigimtį, reikšmę, svarbą, kas buvo pirmiau, kokios pasekmės…Tai pragmatikai su ta pačia stikline susidūrę, gali ją padaryti tik mažesnę arba didesnę, pagaminti jų daugiau, įpilti kitą turinį, pritaikyti techniką, kad ji prisipildytų automatiškai… Tas pats su kultūra – sužinojai keletą pačių paprasčiausių dalykų ir gana, būk laimingas. Efektyvumas tampa svarbu visur, pvz, dantų valyme – randasi visa dantų pastų ir dantų šepetukų kultūra, „o kaip tu dantis valai?“ „o aš valau šitaip“. Blizgančių dantų reklamos, dantistų rojus – dantų pastos gausa ir įvairovė tampa civilizacijos išsivystymo kriterijumi! Taip šitas pragmatiškas biheviorizmas į viską ir projektuojamas…

Pirmiausia, iš viso šito atsiveria plačiausias kelias technikos vystymui. Nes technika ir yra interakcijos erdvė – it works.

Įrankis ir yra pragmatizmas, aparatas, įrengimas ir yra tai, kas randasi tarp objekto ir subjekto (apie kuriuos nešnekama, jie atmesti, nesvarbūs), ir, priešingai jiems, yra konkretu, realu, akivaizdžiai aišku. Technikos vystymas tampa savaime suprantamu ir svarbiausiu… Nesvarbu, nei kas ją naudos, nesvarbu, kam, nesvarbu ar reikia, ar gal pavojinga… Svarbu kurti ir tobulinti.

Pavyzdžiui, žmogus kasa žemę. Nei žmogus, nei žemė nesvarbu. Svarbu kastuvas – pragmatinis logosas taip ir plinta, viską nugalėdamas, tapęs raktu. Jo pagalba, per jį žiūrint supaprastintai išaiškinamos visos kitos sistemos ir logosai (ir sudėtingos buvę jų formos tampa nereikalingos, supaprastinto varianto užtenka). Jis iš tikro primena B2, triksterį, apgaviką… bet tą amerikonišką, kuris kvailas iš tikro ir nežino nieko iš tikro, o ne kokias tai gudrias mįsles užmena, kad paprotintų publiką (kaip europietiškoj tradicijoje mes įpratę manyti – protingas praktiškai negali įsivaizduoti kvailumo ir tai yra rimta problema: jis mano, jog protas vis tiek, kažkur giliai slypi ir jį galima rasti. O rasti negalima to, ko nėra…).

Taigi, taip ir atėjom prie šiandien vyraujančio teiginio, jog svarbi yra tiktai technika.

Ir tik ar ji veikia, ar ne…Technika yra technika. Ji nieko daugiau nežino ir jai nieko daugiau nereikia. Nei egzistavimo pateisinimo, nei reikalingumo ar naudos įrodymų… Tobulink, vystyk, varyk! Darom! Sukam! Judam, nesustokim! – Kažkokiu paslaptingu būdu Amerikos indėnų logosas užvaldė ir dabartinius tų teritorijų gyventojus, kad ir kokie kitokie jie buvo, kitaip gyveno… Panašu, jog jie ten visi šito pagrindinio iššūkio žmonijai užburti.

x

Kai Vakarų europiečiai XX a. pradžioje, niekinamai ir atmesdami šnekėjo apie Ameriką, apie technikos, mašinų įsivyravimą ir jokios kultūros nebuvimą, tai turėta galvoje aukščiau esančio teksto teiginių prasme… Kai pokaryje amerikonizmas užliejo Europą, ne Coca-colos ar Elvio Preslio buvo bijoma, ne Pop-arto ar Disnėjaus, bet visiško jų atnešamo prasminio lauko nebuvimo, mechanizacijos, automatizacijos ir reprodukavimo, beprasmio bet pelną nešančio ir nesibaigiančio, visame kame… O dabar mes jau esame tai, ko iki mūsų ir buvo bijota.

2000m. Arvydas Juozaitis yra rašęs:

„Mums tenka iš naujo atrasti vokiečius, pažinti naująją Vokietiją, kuri gerokai atitolusi nuo senųjų įvaizdžių. J.W.Getės, brolių Grimų vokiečių jau nebėra. Tačiau svarbiausia štai kas: Vokietijoje nerasime, niekur neaptiksime deutsches Geist – „vokiškos dvasios“. Pats žodis dvasia jiems nebepriimtinas, baugus. Nes po karo jiems kalte įkalta, kad deusches Geist asocijuojasi su fašizmu. O šio šešėlio (paties šešėlio) jie bijo kaip velnias kryžiaus.

Vokiečiai dabar turi tik vieną nacionalinę idėją – vystytis, plėtoti ekonomiką. Arbeiten, nur arbeiten – dirbti ir tik dirbti. O kad šis posakis ir pats darbas nebaugintų pasaulio, kad nebūtų palaikytas kažkokiu slaptu sumanymu („Aha, dirbate naujai nacijos idėjai!“) jie nutarė „dirbti kartu su Europa“. Vystytis su visais, traukti visus paskui save.

Vokietijos ekonomika – darbas. O pats darbas moko dirbti. Darbas tinka ir imigrantams adaptuoti. Darbas, kaip ir vokiškai kosmopolitinė kultūra, asimiliuoja atvykėlius. Kito kelio nėra, sako patys vokiečiai, nes pas juos traukia armijos trečiojo pasaulio pabėgėlių. Nei viena europietiška kultūra neištirpdo savyje svetimų kultūrų, kaip tai padaro vokiečiai. Bet, jokių kalbų apie dvasią – Geist. Tik Arbeit – darbas.

Vilniaus rotušėje įvyko viešas dvejų politikų pokalbis. Apie Europą. Deja, klausantis pokalbio, širdis vis labiau šalo. Buvusio Vokietijos federalinio prezidento R.Vaiczekerio išvados dėl Europos ateities dvelkė ir nesena praeitimi, ir kosmine ateitimi. Reziumuoti galima taip: Europoje mes vis labiau jausimės europiečiais ne dėl savo istorijos ir kultūros, o dėl paprastesnės priežasties – tiesiog dėl to, jog gyvename viename žemyne. Geografinė, ne kultūrinė tapatybė mus vis labiau vienys. Jokia krikščioniška praeitis nebus svarbi. Tik geografija ir ekonomika.

Iš visos simbolinės gelmės liks tik ženklas. Ne miestai, o keliai, kuriais lėks kas tinkamas, taps svarbūs. „Ar vokiečio ir lietuvio kilmė bus europietiška?‘ – „O ar tai svarbu?“buvo atsakyta klausimu į klausimą. Mūsų įsivaizduotas ir garbintas europietis netrukus bus ne didžios krikščioniškos Europos žmogus. Jis bus subjektas be kultūros – geografinis fenomenas, žmogus Europos žemyne. „Patikėkite, – nuoširdžiai ištarė buvęs prezidentas. – Jaunimas Europoje labai menkai žino savo istoriją ir savęs su ja jau netapatina.“

Vadinasi, kilminis europietis ir imigrantas – lygūs? Svarbiausia tik kad abu gamintų produktą. Štai kur slypi tikroji adaptacijų, integracijų ir asimiliacijų prasmė. – Ko jau ko, o šito Lietuva tikrai nesitikėjo. Ir dabar dar netiki. Neįmanoma sveiku protu judėti į užmarštį, saugant iliuziją, kad atmintis bus išsaugota. Pasitiks mus ateitis be charakterio, be veido, be kontūrų. Bet užtat žada ją sočią. Bent jau pirmuosius metus, kol būsime socialiniame šiltnamyje.

Dabar Europai reikia „Europos gerovės statytojų“? Gyvenimo sąlygos (gerovė) virs gyvenimo tikslu? Jau virto… Bet, Lietuvos istorija – ne Vokietijos istorija, ne mes naikinom Europą. Mums nėra ko gėdytis ir ko atsisakyti. Mes gerokai susimokėjome istorijai ir šiandieną per stebuklą šnekame lietuviškai. O dabar mums peršama geografija vietoj istorijos… Nebyli geografinė pabaiga.“

(A.Juozaitis „Tėvynės tuštėjimo metas“)

x

Kur dvasia geriausiai pasireiškia? – kultūroje. Aukštus dalykus lengviausia vystyti, susijungus su kažkuo aukštu… Bet dvasia mus palieka, jos vietą, ir ne tik kultūroje, užima amatininkiškumas.

M.Mamardašvili yra perspėjęs neskubėti džiaugtis, kai grįžtama prie istorijos ar kultūros… Nes svarbu ne prie ko grįžtama, bet kas grįžta… O dabar grįžta tie, kuriems kultūra jau tik objektas, kurį skaito, žiūri, klausosi ir tyrinėja. Kultūra jau nebėra visuma to, kas ir kaip skaito, žiūri, klausosi tyrinėja ar kaip elgiasi gyvenime, bendrai.

Iš Vladimiro Sorokino romano „Manaraga“:

Koks bus knygos likimas pasaulyje, sudarytame iš žmonių su dirbtinio intelekto slapukais jų smegenyse, hologramų, paties savęs atsigaminimo ir auksinių žuvelių, po naujųjų viduramžių ir antrosios islamo revoliucijos?- romano herojus romantikas, pogrindininkas, savo profesijos specialistas, dalijasi su skaitytoju savo samprotavimais…

Knyga turi būti išraiškinga – liepsnoti skaisčiai ir apstulbinti. Patyręs šefas privalo numatyti į priekį visą procesą kaip šachmatų partiją ir šaltakraujiškai balansuoti ant bedugnės krašto… Garbė ugniai, po beveik dešimties metų aš išmokęs teisingai elgtis su knygomis. Pas mus sakoma: „šis šefas gerai skaito“. Aš skaitau padoriai. O tai reiškia, jog puslapiai dega vienas po kito, hipnotizuodami klientus, mėsa šnypščia, akys spindi, honoraras auga…

Knygos yra kaip laukiniai įnoringi ristūnai, reikia žinoti, kaip prie jų prieiti. Aš apsieinu be botago ar pentinų. Švelnumu ir tik švelnumu… knygos man – ne šiaip sau malkos, kaip jas vadina mūsų pogrindinės virtuvės organizacijos nariai. Vis tik knyga tai visas pasaulis, nors ir jau ant visai išnykęs. Šia prasme aš – romantikas. Humanitaro sūnus, stomatologo anūkas, advokato proanūkis, o mano pro prosenelis buvo rabinas. Ir aš tikrai žinau, jei tu knygą myli, ji atsidėkos tau, atiduodama visą savo karštį. Mėgstu rusų klasiką, nors nei vieno rusiško romano nesu perskaitęs netgi iki vidurio. Ir nekepsiu kepsnio niekada ant antrarūšio rašytojo, kokio nors Gorkio. Mes visą klasiką žinom mintinai – aš ir išmanūs slapukai mano smegenyse: siužetą, autorių, biografiją su visomis smulkmenomis, popierinės malkos išleidimo metus. Tai turi žinoti kiekvienas šefas, net jei jis ir iš viso knygų skaityti nemoka. O tokių pas mus, kaip nebūtų gaila, vis daugėja.

Nors, žinoma, tam, kad gerai perskaityti knygą, nebūtina būti ją skaičius. XXI a. paradoksas – „O tempora, o mores!“ kaip sakydavo mano amžiną atilsį profesorius tėvas. O aš, būdamas tada dar vaikas, galvojau, kad jis turi omeny tempūrą, kurią valgydavau vienoj japoniškoj užkandinėje už kampo prie mūsų namų. Manyje jau tada budo kulinarijos dvasia… Per mano aktyvios praktikos metus rusų literatūra man atnešė visai padorias įplaukas. Dėka jos liepsningų puslapių aš praėjau rūstų kelią nuo eilinio virėjo pogrindinėse Honkongo užeigose iki trijų žvaigždučių šefo, užsakomo pagal iškvietimą. Ir dabar galiu sau leisti gyventi gastroliuodamas, klajojant po pasaulį. Ir, žinoma, patirtis, ateinanti iš visų padarytų klaidų. Jos tėvas – atsitiktinumas, motina – intuicija… Viskas, viskas ateina su metais…

Taip, kad knygą reikia mylėti. Ne veltui mano mokytojas Zokalas, dabar gavęs iki gyvos galvos už legendinį banketą Atėnų bibliotekoje, sakė: knyga – geriausia dovana. Kai mes tada, dar virėjukai, keturiasdešimtmečio proga įteikėm jam pirmąjį „daktaro No“ leidimą, žinodami, kad jis ruošia galingus grilio vakarus ant rinktinių Flemingo raštų amerikiečių milijonieriaus šeimynai, pamišusiai dėl Džeimso Bondo… Taigi, tegyvuoja teisingai parinktos knygos ugnyje!

Šiandien klasika buvo labai tiksliai parinkta. Dostojevskis, leidimas dar autoriui gyvam esant.. Klientai – turtingas Berlyno vokietis ir jo svečiai. Žinoma, meniu rusiška – ikrai, vodka, pyragėliai ir vienintelis karštas patiekalas – sterkas ant iešmo, mano iškeptas ant Dostojevskio liepsnos… Viskas praėjo gerai, knyga perskaityta idealiai – ne per greitai, ir ne per lėtai, beveik be dūmų – klasika. Aš geroj formoj – šefo sugebėjimas vartyti degančius puslapius, palaikant pastovios temperatūros ugnį – viena svarbiausių sudedamųjų mūsų profesijos dalių. Mes verčiame puslapius specialia kardo formos geležte, tarpusavyje ją vadiname eskaliburu. Kiekvieno iš mūsų ji sava, pagaminta pagal užsakymą: po paskutinės kratos Paolo- Alto aš naudoju naują, iš titano, su kauline rankena. Ir mano kardas manęs nepavedė ir šį kartą.“

Ir taip toliau visa knyga… Trumpai jos turinys: kai knygos pasaulyje tapo niekam nereikalingos ir niekas jų neskaitė, pagrindinė masė to, kas buvo išleista, atiduota perdirbimui, makulatūron. Išskirtini egzemplioriai sukaupti bibliotekose ar muziejuose ir tada, kylant gerovei po visų pasaulio pergyventų neramumų, radosi nauja mada – kuklus, bet masinis buržuazijos žavesys – vogti knygas iš tų saugyklų (dažniausiai pagal užsakymą) – todėl tie banketai pogrindiniai, ir už juos baudžiama kalėjimu, bet tai tik padidina pergyvenimo intensyvumą – ir kepti ant jų ugnies atitinkamus temai, autoriui ar kultūrinei tradicijai, valgius. Tuo prisiliečiant prie kultūros, dalyvaujant, ją išgyvenant… Totalus pergyvenimas juk jau dabar svarbiausia? – Visa tai kartu išvystė ir tikrus gurmanus, ir kulinarų – šefų meistrų kastą.

Džiaugiamės nauja knygos kultūrinio vaidmens perspektyva…

parinko ir vertė: Gaiva Paprastoji

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 285

Žymos:

Atsiliepimų 3

  1. laimis    -  2018-06-29, 17:08

    – Manyčiau atoriaus filosofo filosofijos esminė klaida ta, kad jis įsivaizduoja žmogų vientisą: arba filosofą, arba pragmatiką. Tai yra netisinga:
    1. Indėnai neturėjo „objekto” (jie buvo niekas gamtoje), Anglosaksai turėjo (jie buvo valdovai kolonistaI). Pastarieji ir nugalėjo, sukaupė technologinius „it works” resursus;
    2. Indėnams nesvarbūs tavo asmenininiai pasiekimai, Anglosaksams nesvarbu kuo tu tiki, ne tu esi tik sraigtelis (nesvarbu) gamtoje arba ekonomikoje;
    Išvada: Indėnai ir Anglosaksai panašūs tik savęs realizavimo priemonėmis, bet ne asmenybėmis – indėnai laukiniai, anglosaksai – klajokliai valdovai.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. labas    -  2018-06-29, 17:24

    I. Autoriaus teigimu, Indėnai ir Anglosaksai nesąmoningai užėmė vienas kito kultūrines pozicijas. Manyčiau jog ne:
    1. Š>Amerika buvo arčiau Euros;
    2. Indėnai, neturėdamu objekto, nesugebėjo pasipriešinti Europiečiams, todėl ir buvo nukariauti, o ne dė kažkokių tai mistinių filosofinių aplinkybių jų keliai susiėjo;
    II. Pragmatiškame pasaulyje žmogus tikrai niekur neišnyko, nes jis yra „LASIVAS” veikti, po kokia nori kalba, kultūra, Dievu ar dar kažkuo;
    III. Autorius kalba apie asmenybės, tikrųjų kultūrinių ištakų nuvertėjimą ekonomikos šešėlyje. Manau jis nežino vieno dalyko, kad objektas pasiekęs savo ribas, pradėda domėtis savo ištakomis ir atvirkščiai.
    Išvados:
    1. Indėnai atsisakė mesti iššūkį Dievo kūrybai ir dabar ieško galimybių iėgyventi;
    2. Amerikonai atsisakė savo dvasinių vertybių ir priversti skubiai tuo rūpintis, nes Pasaulio ekonomika Amerikonus palaipsniui stumia iš savų ekonominių įtakos zonų, o Amerikiečiai iki šiol nežino kas jie tokie – tauta ar kolonistai?
    Klausimas: ar tik nebus kaip su Žydais, klajojo po pasaulį, supirkinėjo resursus because it works, o paskui vos suspėjo įkurti savo valstybę, kad neliktų ištrinti iš kultūrinio paveldo žemėlapio. Būtų juk apmaudu jog pati seniausia kultūra (kurios istoriją kažkas parašė, o paskui pranešė jog surado or be ginčų patys tai patvirtino kaip tiesą) tiesiog imtų ir ištirptų pasaulyje;
    – Ir esminė šiosdvasinio bei pragmatinio pasaulio dilema yra ta jog jie iki šiol nesugeba sugyventi taikiai, pastoviai kariauja, nes atsisako pripažinti jog pasaulis yra dvilypis. Žydai nori dominuoti, arabai nori dominuoti, bet niekas nenori draugauti.
    Išvada: autoriaus teigimu, Vokietija apsrobuoja visas kultūras, tikriausi ji ir nustatys naujus Pasaulio kultūrinio bendradarbiavimo standartus.

    Atsakyti į šį komentarą
  3. klausimas    -  2018-06-29, 17:33

    – Norėčiau paklausti autorius. Ką jis mano iš filosofijos pusėss, kokį vaidmenį Pasasulyje atliko Hitlerinė Vokietija? Juk Hitleris neatsirado iš niekur, tam buvo palankios sąlygos, o ne tiesiog pasyvūs žmonės;
    – Amerika taip stipriai kovoja su nacionalinėmis idėjomis pasaulyje, o dabar pati nacionalizmą laiko kaip vienintelį JAV išsigelbėjimą, įkūnydama jį pono Trump dominuojančių įvaizdžiu, NORS tai atvirai neigia.
    – Hitleris gynė savo tautą nuo įsivaizduojamo priešo totalaus valymo keliu, Trump’as gina savo tautą statydamas sienas, sankcijomis, muitais, boikotu. Hitleris kovojo kad apginti sąvąjį AŠ, Trump’as kovoja kad visi Pasaulio AŠ Amerikai būtų prieinami. Ar pagaliau Dvasia ir Kūnas gali susidraugauti? Kame efektyvumas? How does it works?

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Už ką balsuotumėte prezidento rinkimuose, jei vyktų šiandien?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
A5

"Lietuva be miškų, be kelių, be mokyklų, be smulkaus verslo ir be ateities !" su...

Jei tikėti tik tuom ką matei, tai(nerandu žodžių, padėk)...

Gal paspringai bevardindamas kad iki Lietuvos nedasikasei......

Apie totalinę rusofobinę LT šizofreniją: lebionka.blogspot.com/2023/10/valdas-anelauskas-zombiu-lietuva.html...

Mes stojom i nato kad būtume apginti o db jau ir pulti norime)))...

Ginklų pramonė labai pelninga, kas turit pinigų ir galit - investuokit, daug uždirbsite. Tik nereikia...

Fu

Jei prievartauja nes neturi merginos tai sprendžiama labai paprastai, neturės kuo prievartauti tai ir merginu...