infa.lt

REUTERS

Ekonominės sankcijos, kurias taiko JAV Kongresas išsiskiria nemalonia savybe – jų jurisdikcija neapsiriboja amerikiečių valstybinėmis struktūromis ir juridiniais asmenimis. Šios sankcijos, grandininės reakcijos principu paliečia bet kokias pasaulio struktūras, kurios jas pažeidžia, ir tuo pačiu patenka į juodąjį sąrašą.

Pasekoje visi, kas prekiauja su šalimi, kurią Kongresas nusprendė izoliuoti ekonomiškai, patys praranda prieigą prie bet kokių JAV valstybės tarnybų ir privataus verslo. O tai daugeliui komercinių įmonių išsivysčiusiose šalyse, kurios užsiima eksportu ir importu, tolygu griūčiai, kadangi dabartiniais laikais dauguma ekonomikos-verslo paslaugų vienaip ar kitaip susijusios su JAV arba su tais, kas turi komercinius santykius su struktūromis JAV viduje.

Jeigu prancūzų kompanija toliau prekiaus su Iranu po to, kai Jungtinės Valstijos tokią prekybą uždraus, šios kompanijos atstovai negalės dirbti JAV, negalės naudotis piniginių atsiskaitymų servisais, įskaitant „PayPal“, „Visa“, „SWIFT“ ir t.t., negalės dirbti nė su vienu banku, kuriam vienaip ar kitaip tenka bendradarbiauti su JAV valdžia. Jie negalės nieko pirkti ar parduoti JAV, o taip pat struktūroms, kurios kažką perka ar parduoda Jungtinėse Valstijose.

Ši praktika, ne ypač teisėta, žiūrint iš tarptautinės teisės ir bazinės teisinės logikos pusės, efektyvi, kadangi JAV iš esmės tapo pasaulinės ekonomikos širdimi, be kurios kiti jos organai negyvybingi. Kitos šalys, įvedančios sankcijas prieš kažką, neįtraukia į jas tų, kas nepavaldus jų jurisdikcijai – mažiausia todėl, kad skirtingų šalių įstatymai gali prieštarauti vieni kitiems, todėl vykdydamos amerikiečių reikalavimą boikotuoti konkrečias šalis, kompanijos gali pažeisti kitų šalių teisę, kur toks boikotas, priešingai, draudžiamas įstatymo.

Ši praktika – labiau bendros „eksteritorinės“ JAV ekonominės politikos dalis, kurią jos vykdo „todėl, kad gali“.

Tai liečia ir užsienio bankus, priverčiant juos pažeisti bankų paslaptį ir pateikti ataskaitas apie amerikiečių užsienio sąskaitas į JAV mokesčių tarnybą. Tie užsienio bankai, kurie nepaklūsta šiam reikalavimui, laikomi JAV teisės pažeidėjais, praranda prieigą prie bet kokių JAV struktūrų ir moka didžiules baudas, kad užglostytų konfliktą su amerikiečių mokesčių sistema. Be viso to, būtent JAV pastaraisiais metais įvedė praktiką bausti juridinius asmenis už kyšius, duotus kitose šalyse, kas irgi pažeidžia bazinius teisės principus.

Dėl šios praktikos, kitos šalys, nenorinčios nutraukti ryšių su Iranu ir paklusti amerikietiškoms sankcijoms, atsidūrė aklavietėje. Toliau palaikydamos ekonominius santykius su Iranu, tų šalių vyriausybės ir jų komercinės įmonės pačios pateks į JAV sankcijų poveikio zoną.

Tai iššaukia europiečių nepasitenkinimą, kurie nori patys apspręsti savo užsienio politikos kryptis, tačiau kol kas nėra pasirengę ekonominiam karui su Jungtinėmis Valstijomis.

Tačiau bręstanti prieštara dėl branduolinio susitarimo su Iranu šį klausimą iškelė kaktomuša.

Britanijos premjerė Theresa May pranešė Irano vyriausybei, jog jos šalis laikysis susitarimo sąlygų ir paragino Iraną taip pat jų laikytis.

Irano prezidentas Hasan Rouhani paskelbė, jog Iranas ir toliau laikysis susitarimo sąlygų, „jeigu tai nepalies mūsų interesų ir, jei likusios penkios valstybės iš tiesų laikysis susitarimo ir toliau“.

Irano užsienio reikalų ministras Abbas Aragchi pasakė, jog „vakarų šalys turi 45-60 dienų tam, kad pateiktų mums susitarimo vykdymo ir nuostolių padengimo dėl JAV pasitraukimo iš susitarimo, garantijas“.

Savo ruožtu Džonas Boltonas, Donaldo Trampo (Donald Trump) patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, pasisakydamas CNN laidoje paskelbė, jog sankcijos gali būti pritaikytos ir Europos kompanijoms, palaikysiančios verslo santykius su Iranu. „Tai priklausys nuo kitų vyriausybių“, – pasakė Boltonas, nepaaiškinęs plačiau savo minties.

Prancūzijos finansų ministras Bruno Le Meras pareiškė, jog Europos šalys pasiūlys ES eilę priemonių blokuoti amerikietiškoms sankcijoms, europiečių kompanijų prekybos su Iranu atžvilgiu.

„Ar mes sutinkame su tuo, kad JAV taptų pasauliniu ekonominiu žandaru? Ne. Ar mes sutinkame su bandymu padaryti Europą Jungtinių Valstijų ekonominės politikos įkaite? Ne!“ – paskelbė Le Meras.

Versdami visą pasaulį prisilaikyti savo vidaus įstatymų, amerikiečiai, kokia bebūtų stipri ir visaapimanti jų ekonomika, rizikuoja tuo, jog pasaulis mokysis kaip apsieiti be jos. Ir dabartiniai prieštaravimai tarp Europos ir JAV sankcijų klausimu gali tapti posūkio tašku šiuo klausimu. Jeigu Amerika pabandys priversti Europos kompanijas laikytis sankcijų, nepatvirtintų jų šalių vyriausybių, tai europiečiai, greičiausiai, ims kurti nuosavas piniginių atsiskaitymų, banko pavedimų ir eksporto-importo santykių sistemas, apeinančias amerikiečių struktūras.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, jog bandymai priversti pasaulį paklusti nuosavai mokesčių sistemai ir ekonominei politikai – Barako Obamos administracijos palikimas, o ne Donaldo Trampo išradimas.