infa.lt

tęsinys, pirma dalis čia

Laukinės gamtos sąlygomis maisto nebuvimas gyviems organizmams visada buvo vienu iš nepalankiausiu faktoriumi. Neišspręsi šios problemos – žūsi. Tačiau žmogaus ir gyvūno išgyvenimo galimybė būtų labai apribota, jei gamta nebūtų numačiusi puikios galimybės – reguliavimo-prisitaikymo medžiagų apykaitos procesų perrikiavimo, kuris laikino maisto ir vandens trūkumo sąlygomis, vidinių organizmo rezervų sąskaita padeda palaikyti apykaitos procesus ląstelėje.

Pirmajame etape (1-2 dienos) mūsų organizmas naudoja greito reagavimo rezervus. Tačiau, jeigu žmogus tęsia badavimą, jo organizmas jau nebegali palaikyti savęs laikinu metabolinių procesų pertvarkymu, ir ląstelių medžiagų apykaitos būklė blogėja toliau. Gliukozės nebuvimas veda link ketoninių dalelių kraujyje susikaupimo, kurios esant padidintai koncentracijai pradeda atlikti endogeninių toksinų vaidmenį. Tokiu būdu ląstelių situacija toliau blogėja ir atsiranda jų žūties perspektyva.

Ir štai čia įvyksta organizmo perėjimas į taip vadinamą endogeninį (vidinį) maitinimąsi (2-5 dienos). Organizmas pradeda papildyti maitinamųjų medžiagų trūkumą biomolekulių suvartojimu ir dalinio audinių bei organų suirimo sąskaita. Skamba kažkiek šiurpiai, bet iš tiesų viskas ne taip baisu, – pirmoje eilėje žūsta neveikiančios sistemos, todėl „po kirviu“ patenka tos biostruktūros, kurios nesugeba persitvarkyti, ir pirmiausia senos bei ligotos ląstelės.

Žinoma, tai supaprastintas proceso pristatymas, tačiau jis leidžia pamatyti pagrindinius priežasties-pasekmės pakitimus organizme badavimo metu ir kai kuriuos šio metodo sveikatinimo efektus. Tarp kitko, badaujant sausai (sausas badavimas) organizmo valymasis nuo toksinų nėra svarbiausias dalykas, – juk pirmuoju etapu jų tampa ne mažiau, o daugiau dėl intensyvaus endotoksinų susidarymo, o vėliau tik nusistovi savotiška pusiausvyra tarp jų susidarymo ir šalinimo intensyvumo.

Kažkoks žymesnis toksinų šalinimas šiuo atveju nevyksta. Vyksta kai kas kitko: principinis egzistavimo sąlygų pasikeitimas verčia organizmą iš esmės perrikiuoti struktūras, vykdančias ląstelių apykaitą. Todėl „demontuojamos“ senos biomolekulės, žūva ir suyra nestabilios audinių ląstelės (jų sąskaita papildomas energetinių ir plastinių medžiagų deficitas).

Tačiau tuo pačiu sintezuojamos naujos ląstelės, sugebančios išgyventi pasikeitusiomis sąlygomis. Kas tai, jei ne organizmo atjauninimas?

Labai svarbu, kad naujų biostruktūrų sukūrimas badavimo sąlygomis vykdomas sumažinto endogeninės intoksikacijos lygmens fone: apykaitos procesų aktyvumas žemesnis, žarnyno toksinų kiekis apribotas. Todėl naujai sukurtų biomolekulių kokybė aukštesnė, jos yra stabilesnės pagal savo struktūrą, reguliacijos sistemų neveikia pašalinių trukdžiai, tokie, kaip intensyvios medžiagų apykaitos endotoksinai.

Išėjimą iš badavimo reikėtų vertinti kaip svarbią visos procedūros dedamąją dalį, kuri reikalauja aiškaus šio sudėtingo periodo suvokimo, tikslaus medicininių rekomendacijų laikymosi ir tai yra absoliučiai teisinga.

Tačiau, dažnai iš praktikuojančių šį metodą dėmesio lauko iškrenta labai svarbi aplinkybė. Pakartotinis ląstelių metabolizmo pertvarkymas, iššauktas vėl besikeičiančių gyvenimo sąlygų pasikeitimu, – ne sugrįžimas prie seno, o naujas perėjimas, reikalaujantis materialaus įsikūnijimo. Taip, bus dalinis sugrįžimas prie redukuotų biostruktūrų. Tačiau tai bus ne pirmykštės, o atnaujintos, atjaunėjusios struktūros.

Badavimo procese išsiskiria du labai įdomūs momentai – pirminio ir antrinio persitvarkymo, kai organizmo reguliavimo sistemos priverstinai pereina prie naujų gyvybės aprūpinimo sąlygų. Kai dalinai utilizuojamos senos ir sintezuojamos naujos biostruktūros, besiskiriančios nuo senųjų savo kokybinėmis savybėmis. Savo ruožtu naujoji kokybė tiesiogiai priklauso nuo tų konkrečių situacinių pasikeitimų, kurie iššaukia poslinkius vidinėje organizmo terpėje.

Gydomasis badavimas. Principinis gydomojo badavimo skirtumas nuo iškylančio spontaniškai verčiant aplinkybėms yra jo dozavimas, – juk jį galima nutraukti bet kuriuo momentu. Labai svarbu, kad badavimas praeina palankaus psichologinio nusiteikimo fone. Kaip mes priimame sprendimą badauti, kad paveiktume konkrečią sveikatos problemą, mūsų sąmonė pradeda įsikišti į pertvarkymo procesus, vykstančius organizme, daryti jiems reguliuojančią įtaką. O tai reiškia, jog galima suprojektuoti būsimą organizmo pertvarkymą su naujų biostruktūrų sinteze ir sukūrimu, kurios turi naudingų savybių, tai yra, faktiškai kalba eina apie sąmoningą reguliavimą tų procesų, kurie vyksta organizme, apie sąmoningą savo kūno tobulinimą.

Sergej Filonov