iš serijos „Menas – tai labai rimta“. I dalis
ištraukos iš knygos „Breakfast with Liucien. Portret of the Artist‘ aut. Geordie Greig,
Nuo pat ankstyvos jaunystės Liusjenas Froidas buvo figūratyvinio meno šalininkas ir stengėsi kuo geriau jį reikšti savo darbuose. Abstrakcijos jam neegzistavo… Ekspresionizmas, postmodernizmas, konceptualizmas – apie visa tai jis buvo labai ne kokios nuomonės. Jis tikėjo, jog menininkas pirmiausia turi stengtis ilgai ir intensyviai stebėti žmogaus figūrą – tai yra jau jo labai ankstyvuose darbuose, kurių išlikę daug, tapytų net prieš 70 metų.
Nors Liusjenas Froidas galiausiai tapo figūratyvinės tapybos simboliu, dar septintame ir aštuntame pereito amžiaus dešimtmečiuose jis tokiu visai nebuvo, ir neatrodė, kad bus. Amerikoje vyravo nuomonė, jog jis savo kūryba atsiliko, nespėja, velkasi iš paskos ekspresionizmui ir abstrakčiam avangardui… O jis visą gyvenimą taip ir prabuvo pasinėręs į portreto meną, kol pavertė jį tokiu provokuojančiu, kad praeiti šiaip sau pro jį tapo neįmanoma.
L.Froidas, su tėvais ir seneliu išvažiavo į Angliją, kad išvengti gręsiančios mirties nacių Berlyne. O Anglijoje tada jis užaugęs norėjo gyventi nevaržomas, troško po savęs palikti neišdildomą įspūdį ir apie tai visas jo gyvenimas ir sukosi. L.Froido dalyvavimas linksmą kompaniją tiesiog elektrizuodavo… Buvo vedęs du kartus ir oficialiai yra mažiausiai 14 vaikų tėvas (su skirtingomis moterimis) – „Daily Mail“ rašė, jog“Liusjenas Froidas – didžiausias visų laikų meilužis“… Per gyvenimą jis ėjo tiesiai ir be baimės. Mėgo bendrauti su visuomenės padugnėm, bet taip pat mielai leidosi asocijuojamas su aristokratijos sluoksniais. Su kuo visai nenorėjo turėti reikalų, tai su buržua vidurine klase – „aš mieliau keliauju vertikale nei horizontale“, sakydavo.
Anglijoje jis atsirado, būdamas dešimties metų ir į jį labai greitai imta žiūrėti kaip į vunderkindą… Praėjus beveik visam gyvenimui, žmonės į jį vis dar spoksodavo taip pat, kai jis įeidavo, pavyzdžiui, į restoraną (brangų) ar galeriją: L.Froidas turėjo daugiau pop žvaigždės, nei portretų tapytojo statusą. Nors, kažkuria prasme, jam svarbūs buvo ne žymūs (ar turtingi) vardai, bet sprando, kelių, veidų, kojų, rankų ar ausų formos – žodžiu, kaip žmonės atrodė, o ne kas tokie jie buvo.
Nors, pritapti prie aukštuomenės jam buvo svarbu. – Jis mielai nutapė karalienės portretą, labai mėgo maistą išaugintą jo draugų aristokratų dvaruose (ar sumedžiotą jų medžioklės plotuose). Kai jo paklausė, kaip jis, Vokietijos žydas, pergyveno kėlimąsi į Angliją paprastu krovininiu laivu, jis atsakė, jog „jūrininkai matė jame kilmingumą ir vadino jį ponu“… Tuo pat metu savo prasčiokiškų manierų jis niekada neslėpė, iki pat senatvės restorane galėjo imti mėtytis pyragėliais paduotais prie sriubos, kaip, kad būtų kokiame Oksfordo studentų klube, kur visi savi. Taip pat galėjo pulti muštis – niekada nieko nebijojo: būdamas aštuoniasdešimties metų amžiaus, susimušė prekybos centre prie kasos dėl to, kas stovėjo pirmas… Galėjo būti bjauriai antisemitiškas, kas jau ir visai keistai atrodė. Laimėdavo visada ir bet kokiomis priemonėmis, jo žodis būdavo paskutinis. Dėl ko nevengė klastos, išdavystės, melo, mėgo užpulti iš pasalų.
Daug jo modelių, draugų ir mylimųjų jautėsi jo dvasinės jėgos pagauti ir užspausti, nelaisvėje, bet metai iš metų vis tiek grįždavo atgal. „Daug mano modelių yra mergaitės su skyle gyvenime, ir ją jos užpildo man pozuodamos.“ Per gyvenimą eidamas, L.Froidas paliko ilgą nukentėjusiųjų ir aukų pėdsaką: pamestos mylimosios, užgauti ir pažeminti savi vaikai, neatsakyti laiškai arba atsakyti bjauriai, neapmokėtos skolos ir visokie kitokie grubumai. Jo taisyklės (tiksliau, jų nebuvimas) – jis darė, ką norėjo, ir nesvarbu kokia kaina, atsidavė savo menui ir kitiems malonumams, bekompromisiškai. Tai buvo begėdiškai egoistiškas gyvenimas, kuriuo L.Froidas visada buvo patenkintas ir nieko nesigailėjo. Jis taip žavėjo aplinkinius ir turėjo tokią charizmą, kad retas kuris sugebėjo atsispirti jo gundymams (bet kurioje srityje): buvo tiek magiškas, tiek piktybinis, užburiantis, gąsdinantis, protingas ir blogas. Žmonės jį garbino ir mirtinai jo bijojo (įskaitant meilužes, žmonas ir vaikus).
Bet iš tikro, ypatingas jis buvo savo kūryba, tapybos darbais. XX a. viduryje, kai abstrakcija ir postmodenizmas mene pergyveno pakilimą, jis be perstojo tapė žmogaus figūrą: meno rinka ir dar sekančius dvidešimt metų bus dominuojama Amerikos, kur Liusjenas Froidas buvo matomas kaip, ne daugiau nei provincijos tapytojas, kol galiausiai ir mada, ir rinka atėjo pas jį pačios. 2004m. meno kritikas Robert Hughes pateisino Liusjeno kovą prieš srovę:“kiekvienas paviršiaus centimetras jo darbuose turi būti iškovotas, išdiskutuotas, pilnas smalsumo ir tyrinėjimo pėdsakų. Taip pat kūrinyje nėra nieko savaime suprantamo, žiūrovas irgi priverčiamas aktyviai dalyvauti. Nieko panašaus nevyksta nei pas A.Warholą, nei Gilbert & George ar pas kitus šiukšlių rinkėjus ir jų panaudotojus, kurie iki permatomo jau sudilusio modernizmo iki beviltiškumo sustilizuotą daugybę vis dar toliau bjauroja į nieką.“
Tas pats Robert Hughes palygino Liusjeno Froido tapytą dailininko Francis Bacon veidą su „granata, kuri sekančią sekundę susprogs“. Iki 1970-ųjų pabaigos F.Bacon buvo labai svarbus L.Froido gyvenime – įtakojo, kaip šis gyveno ir tapė.
Laisvą ir ekspresyvią spalvos naudojimo manierą, siekiant perduoti portretuojamųjų emocijas, įtampą ir nerimą, tiek ir paties autoriaus nuotaiką, Liusjenas perėmė iš F.Bacon. Ilgus metus jie susitikdavo kasdien, rašė vienas kitam emocingus laiškus, jų draugystė buvo intensyvi ir artima… Kol galiausiai ji išvirto į pavydą ir pykčius, ir jie nebesusitikdavo visai. Manoma, jog L.Froidas negalėjo ramiai žiūrėti į F.Bacon pasisekimą, ypač Paryžiuje (liudija D.Hockney).
F.Bacon buvo pirmas rimtas dailininkas, abstraktų meną pavadinęs „servetėlių dekoravimu“, o J.Pollock‘ą išvadinęs „nėrinių pynėju“.Tai buvo 1960 – tieji, abstrakcionizmo šlovės viršūnė ir bendra nuomonė buvo, jog „figūratyvus menas nugalėtas visiems laikams“. Liusjenas Froidas jaunystėje startavo netikėtai efektyviai – MoMa Niujorke 1940- aisiais įsigijo jo darbą. Bet toliau sekė ilgas laikas, kai jo darbus pirko tik maža grupė anglų aristokratų, ir jokio internacionalinio pripažinimo jo kūryba neturėjo.
Kai tik jie susipažino, F.Bacon skatino Liusjeną eiti toliau, nei jo aiškios vokiško stiliaus linijos ir plokštumos, ir rinktis labiau laukinį, laisvesnį stilių. O Liusjenas žavėjosi F.Bacon ambicija, bet pavydėjo pasisekimo: 1962 m. F.Bacon jau turėjo personalinę parodą Tate galerijoje Londone, 1985m. – antrąją, o Liusjenas ten eksponavosi (personalinę parodą) tik 2002m.
Už tai Liusjenas visada dėvėjo šilko ar lengvos vilnos šalikėlį, minkštų tonų, pilką ar rudą – spintoje jis jų turėjo pasidėjęs gal kokią dvylika. Kai vienas iš jų visiškai sudilo, mados dizainerė Stella McCarthney, draugė, su kuria jis susipažino per savo dukrą Bellą, nusivežė į Italiją, į fabriką, kur tą šalikėlį tiksliai tokį nuaudė naują. Stella McCarthney pastebėjo, jog „L.Froidas turėjo gerą uoslę madai, nors nebuvo nei jos specialistu, nei fanatu“… F.Bacon buvo aristokratiškos kilmės, bet nenorėjo niekuo apie tai būti primenamas, to visai nevertino. Liusjenas priešingai. Jo tėvas buvo architektas, jauniausias Zigmundo Froido, žymiausio Europos žydo, sūnus. Liusjenas buvo pavadintas pagal mamą, turtingo grūdų pirklio dukrą, kuri praktiškai buvo pakvaišus dėl savo vidurinio sūnaus – jis, pvz. buvo keturių metų amžiaus, o ji jau prašėsi jo išmokoma piešti, o Liusjenui nuo to tik norėjosi vemti.
Kai jis augo Berlyne, politika buvo visur. Pvz, kai jis ėjo į pradinę mokyklą, kur bendraklasiai pasakojo einą į nacių susirinkimus ir, kai Liusjenas paklausė, ar gali ateiti irgi kartu, tie atsakė, jog „ne, negali. Bet tu nieko neprarandi. Mes ten dainuojam…“ Viskas rodėsi nelemenčiu nieko blogo, vokiečių vaikai ateidavo pas jį kartu pažaisti.
Viskas pasikeitė 1933m. kai Hitleris atėjo į valdžią, degė Reichstagas, prasidėjo represijos. Zigmundas Froidas buvo Vienoje iki pat Austrijos prijungimo (1938m.) ir tik tada persikraustė į Londoną. Keturios jo seserys (visos apie 70m. amžiaus) liko jų bute Vienoje ir žuvo koncentracijos stovyklose. Pats Zigmundas Froidas mirė 1939m. Liusjenas senelį labai mylėjo, apie jį turėjo pačius geriausius prisiminimus: kažkur čia yra Liusjeno snobizmo pradžia – ryšiai su aukštuomene ėjo per jį, ir Liusjenas toliau irgi mėgdžiojo jo pavyzdį.
Pvz: Zigmundas Froidas turėjo draugę Marie Bonaparte (Napoleono giminaitė), ištekėjusią už Graikijos princo Georgo, kuris buvo geras Kento hercogo draugas. Kai atsirado karo grėsmė tarp Vokietijos ir Didžiosios Britanijos – vokiečių pabėgėlių situaciją Anglijoje tai labai keitė – Froidų šeima pasiprašė tapti Anglijos piliečiais, bet jų prašymas buvo atmestas… Tada Kento hercogas paskambino, kur reikia, ir jau tą patį vidurdienį pas Z.Froidą atėjo atitinkami valdininkai ir sutvarkė jo popierius… O po savaitės prasidėjo II Pasaulinis karas. Jei tie popieriai nebūtų buvę sutvarkyti, Froidai būtų buvę internuoti kartu su kitais Anglijoje buvusiais vokiečiais. Zigmundas Froidas mirė, bet jo vardas lydėjo ir saugojo jo šeimos narių gyvenimus ir toliau.
F.Bacon buvo Oksfordo grafo palikuonis, jis atsisakinėjo net ir apdovanojimų, kokių jam per gyvenimą kas besiūlė. O Liusjenas noriai stengėsi tapti esteblišmento dalimi, į ją skverbėsi ir ja tapo. Mielai demonstravo savo draugystes su kilmingais, nors, vėlgi, koketavo, kad „negali pakęsti nuobodžių žmonių“… Jis teigė draugaujantis su žmonėmis ne todėl, kad jie kilmingi (ir turtingi), bet aukštuomenėje dalyvavo mieliau, nei prastuomenėje. F.Bacon jokios vertės savo kilmėje nematė, o Liusjenas tokios kilmės neturėjo, bet mielai demonstravo, jog „lyg ir turi“.
Liusjenas Froidas apibūdino savo ankstyvuosius paveikslus kaip „vizualiai agresyvius“. Jo techniką sudarė intensyvus stebėjimas, siekiant apvaldyti stebimo objekto esmę. Jis atsisėsdavo labai arti ir stebėdavo. Tai galėjo būti nepatogu modeliui, o ir pačiam dailininkui, bet iš tos įtampos, iš to dėmesio kiekvienai detalei kūrinys ir gimdavo. Išmokti žiūrėti ir matyti jam buvo svarbiausia. Kartais nuo tokio žiūrėjimo, modeliai jo akyse išdidėdavo optiškai. Piešdavo jis su lediniu preciziškumu ir geležiniu tiesmukiškumu. Strategiją paveiksle išbaigti po vieną, atskirai paimtą detalę, Liusjenas perėmė iš mokytojo, autodidakto dailininko Cedric Morris Rytų Anglijos meno mokykloje.
Augant ir bręstant Liusjenui buvo sunku gintis nuo jo paties mamos įtakos ir dėmesio. Ji buvo labai inteligentiška ir pastabi. Sūnus jautėsi jos užspaudžiamas, nes ji turėjo stiprią intuiciją, o Liusjenas buvo visada uždaras vaikas. Nuo jos buvo sunku nuslėpti jausmus ir tai, kad ji visada žinojo, kur jis buvo ir ką veikė, ką jautė. Jų santykiai buvo labai įtempti… Gal būt todėl L.Froidas visą likusį gyvenimą jautėsi kaip sekamas ir stengėsi savo asmeninį gyvenimą slėpti: „visi tikri jausmai pergyvenami vienumoje. Nemėgstu, kai žiūrima, kaip aš dirbu…“
Nuo pat studijų laikų Liusjenas Froidas intelektualinio elito buvo priimtas į savo ratą: kaip vidutinybės vabzdžiai, suskridę link jo talento lempos. – Žinoma, jis gi buvo anūkas žmogaus, suformavusio, mūsų pažiūras į psichologiją ir seksą. O taip pat, pabėgdamas iš Hitlerinės Vokietijos, išvengė beveik tikros mirties.
Liusjenas nuo pat pradžios buvo nusprendęs tapti didžiu, ko kaip tik trūko tiems, kurie buvo gimę su auksiniu šaukšteliu burnoj aristokratų šeimose – motyvacijos siekti, veikti… O L.Froido gyvenimo motoras buvo jo meninės ambicijos ir jo libido: moterys labai greitai tapo lemiamu jo gyvenimo faktoriumi, jis „neturėjo talento nei ištikimybei, nei baimei“ (liudijo Mark Fish). Liusjenas pasirodė turįs aversiją monogamijai, pasireiškusią jau pirmoje jo meilės istorijoje, ir išlikusią iki gyvenimo pabaigos.
Felicity Hellaby (1940): „jis buvo mažas ir atrodė apdriskęs, visai ne tas tipas, kuris patiktų jaunai merginai, ypač tokiai kaip aš, bet jis pasitikėjo savimi ir buvo visiškai susikoncentravęs į tapybą ir piešimą, ir neveikė nieko kito…‘ Daug iš jo ankstyvų darbų yra ypač žiaurūs. Galima gana gerai įsivaizduoti, kaip autorius įlenda pas kitą žmogų po oda ir ima ten viską griauti. Jis užduodavo savo modeliams provokuojančius klausimus ir išmušančius juos iš pusiausvyros.
Lorna Wishant buvo pirma didelė L.Froido meilė. Ji buvo 11 metų vyresnė, kilusi iš šeimos, garsėjusios visuomenėje priimtų elgesio taisyklių nesilaikymu. Ji buvo toks pats santykių partneris, kaip ir Liusjenas Froidas, jų kova buvo lygi. 1942 metais Liusjenas buvo 19 metų amžiaus, neturtingas ir susikoncentravęs į savo karjerą mene. Ji buvo 31 metų amžiaus, ištekėjusi, turtinga, graži, prašmatni, linkusi į nuotykius, vairavo Bentley, skaitė T.S.Eliot ir R.M.Rilkę. Jos vyras buvo tolerantiškas, moralinių apribojimų ji nežinojo. Jos portretai 1945m. įvedė į L.Froido kūrybą baimės, nepatogumo, psichinės įtampos jausmus: jis įžengė į „nerimo“ arba „haliucinacijų‘ periodą. Kūryboje jo vokiška kilmė aiškiai matėsi, kritikai lygino jo darbus su Otto Dix, o Liusjenas savo vokiškumą kaip tik visaip menkino, norėjo tapti anglu, ir Lorna buvo svarbi stotis tame jo kelyje.
Prasidėjo socialinių pokyčių laikas. Antrojo Pasaulinio karo šešėlis po truputį nyko ir traukėsi: šiuo atžvilgiu, L.Froido kūriniai atstovavo tolerantiškos visuomenės pradžią Didžiojoje Britanijoje. Jie rodėsi modernūs, pavojingi, pilni psichologinės dramos ir nevaldomo elgesio – visai kitokie, nei likęs to laikotarpio menas… Tapyba ir seksas L.Froidui ne tik buvo neatskiriami, bet netgi galėjo pakeisti vienas kitą. John Richardson: „jis daro meną iš sekso, ir seksą iš meno – fizinė jo gyvenimo manifestacija, išreikšta spalva. Jo kūrybingumas buvo labai panašus į mylėjimąsi. Seksualinis veiksmas ir intelektualinis veiksmas. Jam nebuvo sunku išreikšti spalva seksualines mintis. Nebuvo jokio skirtumo, abu pojūčių aspektai susieidavo kartu tapyboje“… bet, nuogumas savaime nėra lygus atvirumui.
Modelių pavardės dažnai likdavo paslaptyje, ypač pozavusių ekspresyviose pozose…. bet, kai kurių nuslėpti nebuvo įmanoma, Kate Moss, pavyzdžiui, pakerėjusi Liusjeną savo laukiniškumu – apie ją jis kalbėjo ta pačia maniera, kaip jis kalbėdavo apie lapes – mėgo laisvą dvasią ir pavojingą žaidimą.
Septintame pereito amžiaus dešimtmetyje L.Froido paveiksluose jau yra tiek sekso, kad jį galima praktiškai užuosti. Jis lakstė paskui moteris kaip pamišęs, lipo lietvamzdžiais ir pro langus, balkonus į namus, kur gyveno jo norimos matyti moterys… Aštuntam dešimtmetyje jis jau buvo 60- ties ir ėmė taupyti jėgas – jo darbai tapo geresni, didesni ir greičiau nutapyti. Be abejonės, tapytojas žinojo, jog modelio nuogumas viską pakeičia ir atidengia naujus sluoksnius:“aš tapau žmones ne tokius, kokie jie atrodo, ir ne taip, kaip jie pasirodo įspūdyje, momente. Aš juos tapau, kokie jie, taip jau sutapę, kad yra dabar“.
L.Froidas garsėjo tuo, jog kreipdavosi į teismą ilgai nedvejojęs. Ir nevengdavo skambinti savo advokatui lordui Goodmann, geriausiam to meto juristui. Kaip kad marškinius L.Froidas mielai užsisakydavo pas Huntsman, prabangiausią ir brangiausią siuvėją Savile Row, taip jis norėjo ir geriausio juridinio patarimo, kokį tik buvo įmanoma gauti…
Esminių draugių Liusjeno gyvenime sąrašą galima būtų pradėti nuo Nancy Jane Marie Heathcote – Drummont – Willoughly, gimusios 1934m. kaip grafo Ancaster ir Nancy Astor dukra. Jos tėvas mirė 1983m. ir ji tapo 28 baronė Willoughby de Eresby. Kai Liusjenas su ja susipažino, ji buvo laisvamanė, graži, protinga ir moderni mergina iš senos giminės (ypač jam darė įspūdį, jog ji prie karaliaus dvaro buvo „šleifą nešanti rūmų dama“). Gyvenimas jai buvo lemtas kaip pasakoj, kol jos brolis ir titulo paveldėtojas 1963m. nežuvo jūroje prie Korsikos. Nuo tada titulo paveldėtoja tapo ji ir jos gyvenimas tapo pašvęstas šeimos turto valdymui. Ji niekada netekėjo, neturėjo vaikų, todėl Liusjenas Froidas ir Erikas de Rotšildas buvo svarbiausi jauni žmonės jos gyvenime: jos paskatintas antrasis ėmėsi kolekcionuoti pirmojo kūrybą.
Taip pat neatsiejamai vienas su kitu buvo susiję L.Froido tapyba ir įjunkimas lošti. Kai savo karjeros pradžioje jis parduodavo kokį paveikslą, tuoj pat eidavo lošti ir viską prarasdavo. Bet, kai ėmė uždirbti stambias sumas (ilgo gyvenimo pabaigoje), lošti praktiškai nustojo. Mat jo malonumą lošti maitino pralošimo, viso ko praradimo rizika, tai, kai jis jau turėjo rimtą turtą, lošimas jam prarado savo žavesį: lošimas sukelia įtampą tik tada, kai neturi pinigų… Senas būdamas, sakė jis „jog lošimo nepasiilgsta, nes turi tiek pinigų, kad jokio pralošimo nepajaustų“… O jo gyvenimo viduryje viešpatavo permainos tarp švenčių ir pasninkavimo.
Jacquetta Eliot prisimena, kaip važiavo kartu su Liusjenu jo Bentliu atiduoti voką su alimentų pinigais Bernardinai Coverley, buvusiai L.Froido draugei ir dviejų jo dukterų motinai. Kartais tam voke būdavo vos kokie 25 svarai, ir Liusjenas jai sakė, jog „Bernardina neatrodė laiminga, tą voką gavus“…O jis ir Jacquetta važiavo toliau, pietauti į brangų restoraną visam vakarui. – Liusjenas dažnai gyveno iš svetimų pinigų; iš senelio palikimo, kartais tėvas išrašydavo kokį čekį, iš mecenatų gerumo. Taip pat skolinosi iš Jane Willoughby, o kai jau būdavo visai blogai, parduodavo jai paveikslą iš savo kolekcijos, pvz, F.Bacon „Dvi figūras“. Ir, nors tai tapdavo jos nuosavybe, likdavo kabėti kur buvo, pas jį namuose… Nors, kol L.Froidas buvo gyvas (ir jo paveikslų palikimas nebuvo padalintas jo paveldėtojams), ji turėjo didžiausią Liusjeno darbų kolekciją pasaulyje.
Per gyvenimą L.Froidas sumokėjo bukmekeriams apie 3-4 milijonus svarų. Daugiausia iš visų, kada nors su juo turėjusių reikalų, laimėjo bukmekeris Alfie McLean, surizikavęs visu savo turtu, iškeisdamas Liusjeno skolas į Liusjeno paveikslus – galiausiai tie paveikslai tapo verti dešimčių milijonų svarų… Yra nuomonė, jog Liusjenas ir lošimas buvo susiję neatsitiktinai:“savianalizę galėjo pasilaikyti sau, kas norėjo, Liusjenas tuo atžvilgiu buvo beveik gyvuliškai nesąmoningas. Jis visur vadovavosi jausmu, griebė sau viską, ko tik užsinorėdavo. Tai buvo jo jėga. Atsispindėjo ir jo fiziniuose veiksmuose: jis valgė pirštais, paukštieną savo lėkštėje – kurapką, fazaną – plėšė gabalais, be peilio ar šakutės. Įprastines sociumo taisykles, kurių laikėsi visi, jis manė esant ne jam rašytas. Jam jokios taisyklės neegzistavo… Lošimas, tapyba – visa tai jam sukeldavo adrenalino bangą – visi dalykai, kurie priklausė nuo atsitiktinumo (ir skirtumas tarp sėkmės ir žlugimo visada buvo minimalus). Paveikslą galėjo sugadinti potėpis; vakar dar rodęsis pavykusiu paveikslas, šiandien L.Froido galėjo būti suspardytas kiaurai.
Ko Liusjenas bijojo? – Matomai, jis bijojo neturto… Po visa demonstruojama drąsa slypėjo pastovumo, tvirto pagrindo troškimas. Lažindamasis, pavyzdžiui, jis žaidė su šita savo didžiausia baime. – O moterys? – Jis kalbėdavo, jog seksas jam reikalingas, kad išgyventų. Jam reikėjo pastoviai turėti galimybę „nuleisti garą“… Jis visada siekė dominuoti moteris, ir visas panašiu būdu.
Kai 1992m. L.Froidas perėjo pas meno verslininką Acquavella, jis jau buvo susipykęs ir palikęs per savo gyvenimą kokius šešis tokius verslininkus: dauguma jų buvo pervargę nuo jo netvarkingo privataus gyvenimo, naktinių skambučių, prašymų paskolinti pinigų ar apmokėti jo lošimo skolas. O su kuo jis susipykdavo, tai jau retai besusitaikydavo… Nors, kas toks buvo L.Froidas? – 50- taisiais kelis jo paveikslus nupirko Tate galerija Londone ir viskas. Buvo panašu, jog jis – antro ešelono tapytojas, ypač lyginant su F.Bacon. Santykius su galeristais gadino ir tai, jog Liusjenas ir pats, tiesiogiai nevengdavo pardavinėti savo darbų (ar atiduodavo už skolas).
Už Didžiosios Britanijos ribų jo paveikslai nieko nedomino: jo ekspozicijos neturėjo efekto, recenzijų nebuvo, jo žvaigždė nekilo… Bet jis nenustojo tapyti kaip apsėstas, kad jo paveikslų neperka, jo tapybos įkarščiui įtakos neturėjo. Net ir toje pačioje Anglijoje daug kas manė, jog L.Froidas perkamas tik todėl, jog turi kilmingų draugų, galeristai vengė su juo susidėti, jis visą laiką prašė pinigų į priekį.
Su priešpaskutiniu galeristu susipyko dėl Leigh Bowery portretų – pliko nuogo storo ir koketuojančio australo performanso menininko didelio formato portretų – kas galėjo juos tokius pirkti? Mėsa buvo pavaizduota rožinė ir dribli, beveik kaip vaškinė, ir tai buvo greičiau groteskas. Kas galėjo norėti mokėti tokio dydžio sumas, kokių už juos buvo prašoma? Už šitaip atrodantį australų ekscentriką? – Kai kurie kritikai čia net naudojo žodžius „žiauru“, „pamišęs“, „bauginantis“. Tai buvo išbandymas ne tik kolekcionierių geram skoniui, bet ir jų žmogiškumui. Tie portretai buvo „žingsniu per toli“ pagal didumą, objekto pasirinkimą ir kainą.- Froidas prašė vis daugiau pinigų, tapydamas vis daugiau paveikslų.
Acquavella ne iš karto ėmėsi Liusjeno paveikslų pardavimui, bet kai ėmėsi, procesas pakilo visai į kitą lygmenį. Jis buvo meno verslininkas, keliaujantis po pasaulį savo privačiu lėktuvu, ir niekad nesiderantis dėl kainos, kurią autorius norėtų gauti. Turintis puikią galeriją Manhetene, turtingas, aristokratas, pardavinėjantis ne šiaip sau paveikslus – Picasso ir Matisse- jei iki šiol niekam nebuvo pavykę Niujorke rasti vietos padaryti L.Froido ekspozicijos pardavimui, tai dabar, 1992m. situacija pasikeitė: už L.Froido stovėjo Acquavellos vardas ir pinigai. Liusjenas tapo kaip raketa iššauta į viršūnes… Tik nedidelė problemėlė: Liusjenas buvo skolingas pinigų Šiaurės Airijos bukmekeriams ir paprašė naująjį savo galeristą tą skolą sutvarkyti. tas pagalvojo, jog kalba tikriausiai eina apie keletą šimtų tūkstančių svarų ar pan. O pasirodė, 2,7 milijono… bet jis sumokėjo.
Vieną L.Bowery portretą Acquavella pardavė Hirshhorno muziejuj Vašingtone už 800 000 dolerių, antrą – įpiršo Metropoliteno muziejui… Dabar, praėjus 20 metų, abejų portretų vertė maždaug 30 milijonų dolerių. Pats Acquavella pasakojo, jog kai paėmė Liusjeno darbus su savim į Niujorką, ėmė gyventi su jais vienoje erdvėje, tik tada ėmė suvokti, koks jis „neįtikėtinai ypatingas dailininkas“ ir kad „jo laikas atėjo“.- Žinoma, F.Bacon tada kaip tik numirė, L.Froidas meno rinkoje tapo reikalingas – jam atsirado svetinga erdvė.
O tuo tarpu jo darbai buvo tapę monumentalūs ir įspūdingesni, nei bet kada. Ir tada jau meninis – avangardistinis Amerikos jaunimas pradėjo sakyti, jog „teiginiai apie figūratyvinio meno mirtį, neaktualumą ir išėjimą iš mados pasirodė esą neatitinkantys tiesos“, kad „L.Froidas viską pakeitė iš pagrindų“ savo sugebėjimu kurti įtampą ir netikėtumą – jei Liusjeno darbai eksponuojami, neįmanoma praeiti pro šalį nesustojus… Taigi, L.Froidas Amerikoje čia buvo nežinomas, o čia – jau įsitvirtinęs.
O kai L.Froido „Big Sue“ portretas 2008 m. buvo parduotas Abramovičiui už 17,2 milijono, per meno rinką kaip elektros šokas perėjo – tai buvo didžiausia suma, kada nors mokėta už gyvo autoriaus darbą. Ir, nors portretas tada jau nebuvo Liusjeno nuosavybė ir pelnas atiteko ne jam, tai jam netrukdė džiaugtis pasisekimu.
Parinko ir išvertė: Gaiva Paprastoji
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
625
Leidžiama ...
