infa.lt

Pasaulis be galo įsitempęs laukia konflikto Sirijoje dėl cheminio ginklo panaudojimo Rytų Gutoje deeskalacijos, vildamasis, jog visa ši metų metus trunkanti beprotybė neperaugs į rimtą globalinį susidūrimą.

Kariniu poligonu paverstos Sirijos ir sirų tautos likimas šiandien iš tiesų mažai kam terūpi, kai savo santykius šios suverenios valstybės teritorijoje bando „išsiaiškinti“ branduoliniu ginklu disponuojančios galybės.

Tuo tarpu Lietuvos politiniame poligone nepaliaujamai tęsiasi ambicingi mūšiai aplink tautos nacionalinių interesų atstovavimo priedermių dar galutinai nepraradusias institucijas – Seimą ir Vyriausybę.

Jas daužo tiek opozicija pasivadinusių politinių grupuočių statytiniai, tiek Respublikos prezidentė ir globalistų indoktrinuota žiniasklaida.

Lietuvos politinė sistema galima sakyti yra vis labiau paralyžiuojama, siekiant nacionalines struktūras galutinai perjungti numatytoms Europos Sąjungos transformacijoms.

Dauguma Europos valstybių visuomenių, išskyrus keletą išimčių, tarsi užhipnotizuotos stebi vis labiau įsigalinčią globalizacijos hidrą.

Viena naujausių globalaus pasaulio užvaldymo proceso atmainų – vadinama Europos Sąjungos ir Kanados prekybos susitarimas CETA, kurio ratifikacijos procesas nacionaliniuose parlamentuose vyksta pilnu tempu.

Neabejoju, jog Lietuvoje mažai kas galėtų iš esmės pasakyti, ką reiškia šis, beje, jau veikiantis susitarimas ir kokį poveikį ši sutartis, plačiai atverianti vartus milžiniškų transatlantinių korporacijų invazijai, padarys trapiam mūsų nacionaliniam verslui.

Ar mažų Europos valstybių ekonomikos yra pajėgios atlaikyti šių interesų poveikį ir jų įtaką politinėms bendruomenėms?

Maža to – didžiosios korporacijos yra vienos didžiausių teršėjų pasaulyje, jų veikla kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, viešosioms paslaugoms ir gamtiniams ištekliams.

Šiandien jau atvirai nuogąstaujama, jog CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, suteikiamos išskirtinės sąlygos stambioms transnacionalinėms korporacijoms.

Gal atsirastų nepriklausomi ekspertai, kurie šiame kontekste galėtų sumodeliuoti, kas laukia, tarkim, Lietuvos žemės ūkio artimiausioje dešimties metų perspektyvoje, jeigu Monsanto korporacija nuspręstų čia investuoti?

Jeigu būtų įvestas Baudžiamojo kodekso straipsnis, kurio pavadinimas būtų prekyba valstybingumu (pagal analogiją su BK 226 straipsniu Prekyba poveikiu, kurį taip mėgsta šalies prezidentūros aparato kuruojama teisėsauga), tauta galėtų įvertinti visa tai, kiek per devynerius kadencijos metus pavyko nuveikti dabartinei šalies vadovei naikinant mūsų valstybingumą.

Lietuvoje vargu bau atsirastų drąsuolis, kuris nūnai išdrįstų pasakyti, kad Respublikos Prezidentė yra praradusi politinę ir moralinę teisę atstovauti valstybei lietuvių tautos vardu.

Politikai skirtingai pasitinka gyvybiškai svarbius iššūkius. Manyčiau, jog geriausias pavyzdys, kaip reikėtų dirbti tautos labui, yra vengrų kelias, kuriuo veda Viktoras Orbanas.

Orbano politika – tarsi smėlis tarp dantų Briuselio globalistams.

Jeigu palygintume lietuvių ir vengrų tautų nueitą kelią per dešimtmetį, pamatytume gana liūdną vaizdą mūsų nenaudai.

Tik ką pasibaigusiuose parlamento rinkimuose Viktoro Orbano vadovaujama partija „Fidesz“ vėl triuškinamai laimėjo, užsitikrindama galimybę toliau dar labiau sustiprinti vengrų tautos galimybes atsispirti dabarties iššūkiams.

Prieš tris dešimtmečius sukurta, šešiolika metų praleidusi opozicijoje ir dvylika pastarųjų metų yra valdžioje Viktoro Orbano politinė jėga tris kartus iš eilės laimėjo rinkimus dviejų trečdalių dauguma.

Jeigu palygintume Lietuvos ir Vengrijos lyderių politinės veiklos rezultatus per pastaruosius dešimt metų pamatytume, kiek daug negrįžtamai esame praradę.

Lietuva yra visiškai pasiklydusi globaliame virsme ir, sukaustyta diktuojamos politikos grandinėmis, nebegalinti daugelio sprendimų daryti savo galva. Visų pirma, turiu omenyje didžiulę nacionalinio biudžeto politikos priklausomybę nuo Briuselio komisariato ir Europos Sąjungos vadinamosios paramos teikiamų piniginių malonių.

Kaip sako Viktoras Orbanas, pradedantis jau trečią kadenciją premjero pareigose, „eurotauškalai ir liberalų apsimetinėjimas buvo nuosekliai eliminuojami iš Vengrijos politinio lauko, nepaisant visos paramos, kurią teikė jiems Briuselis. Padovanotą antsnukį išsiuntėme atgal į Briuselį, o šuns pasaitėlį – į Tarptautinį valiutos fondą.“

Tvirta Viktoro Orbano vertybinė politika garantuoja, jog vengrai niekada nereikš solidarumo tiems Europos lyderiams, kurie nori vesti Europą į postkrikščionišką ir postnacionalinę erą.

Deja, to negalėtume pasakyti apie Lietuvą. Lietuvoje šiandien nuosekliai kertamos tautos krikščioniškos tapatybės šaknys, liberalizmo filosofija paskui save atveda vadinamo „New Age“ judėjimo pasaulėžiūrą, kurioje dominuoja totalizmas, natūralizmas ir savaip interpretuojamos dievybės sampratos.

Taip visuomenėje griaunama bet kokios transcendencijos ir suverenaus pasaulio egzistencijos galimybė. Tokioje tikrovėje tampa viskas galima, net ir kišimasis ne tik į pasaulio, bet ir žmogaus prigimtį.

„Savo keliu gali eiti tik tos tautos, kurios nepriklauso nuo kitų malonės“, – sako Viktoras Orbanas ir tai nėra tuščia politinė deklaracija. Šiandien Vengrija finansiškai nebėra absoliučiai priklausoma nuo kieno nors kito malonės. Vengrijoje veikia vietinės komunalinių paslaugų įmonės, todėl šeimos savo sąskaitomis neneša pelno tarptautinėms kompanijoms.

Energetinės nepriklausomybės klausimas šioje šalyje, galima sakyti, taip pat yra išspręstas. Didžiulėmis vyriausybės ir nacionalinio verslo investicijų pastangomis vengrai nutiesė šalies poreikiams reikalingus dujotiekius, todėl dujos į Vengriją gali tekėti ne tik iš Rusijos, bet ir iš Rumunijos, ir net Lenkijos.

Tuo tarpu Lietuvoje darosi nebeįmanoma nematyti naštos nacionalinei ekonomikai, kurią valdžia užkrovė žmonėms su SGD terminalu ir kontroversiškai pavadintu laivu „Independence“ („Nepriklausomybė“), kuris tapo didžiule finansine priklausomybe, kurią turi pakelti dujų vartotojai.

Kokią moralinę ir politinę atsakomybę turi prisiimti žmonės, kurie Lietuvos valstybės vardu įsipareigojo per dešimt metų sumokėti nepagrįstai didelę 521 316 033 eurų už laivo nuomą, o po to dar išleisti 160 mln. eurų už šio daikto išpirkimą, kuris ilgainiui, neatmesčiau tokios galimybės, atiteks „baltosioms apykaklėms“. Galima numanyti, jog šis terminalas buvo pradėtas statyti ir nuomojamas turint omenyje visai ne nacionalinius mūsų energetikos poreikius, o globaliai veikiančių konkrečių verslo subjektų interesus ir naudą.

Ar galima tikėtis, jog visi šitie dalykai kada nors bus deramai tiriami. Esu įsitikinęs, jog būtent šis pavyzdys pirmiausiai turėtų būti vertinamas prekybos valstybingumu aspektu.

Lietuvos gyventojai vis labiau klimpsta į skolas. Jokiais racionaliais argumentais nebegali būti paaiškinamas šuoliuojantis būtiniausių prekių ir paslaugų brangimas. Milijonai eurų išvežami į kaimynines šalis. Tai labai kenkia verslui. Miršta darbo vietos.

Kažin ar šiandien vyriškas prezidentų Dalios Grybauskaitės ir Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) apsikabinimas Paryžiuje ką nors reiškia daugumai Lietuvoje socialinėje duobėje gyvenančių lietuvių.

Reiktų pabrėžti, jog Vengrijos premjero Viktoro Orbano politikos esmė yra orientuota į milijono naujų darbo vietų per dešimtmetį sukūrimą. Ambicingi planai buvo ne tik deklaruoti, bet ir įgyvendinti: per aštuonerius metus vengrai sukūrė 736 tūkstančius darbo vietų.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas reikalauja, jog „ūkio ministrai siektų visiško nedarbo sumažinimo ir gelbėtų šeimas, turinčias didelių skolų dėl užsienio valiutų sukurtų spąstų ir kitų įsiskolinimų.“

Įvedus naują reguliavimą, iš jų buvo tikimasi užtikrinimo, jog Vengrijos žmonės niekuomet nebebus melagingais sumetimais įtraukti į skolas, už tai plėšiami ir paverčiami skolininkais visam gyvenimui.

Tuo tarpu Lietuvoje valstybė šiandien niekaip neužtikrina, jog žmonės nebūtų paverčiami viso gyvenimo skolininkais dėl greitųjų vartojimo ar būsto įsigijimo paskolų.

Galima sakyti, jog Lietuvos valdžios tiesiog kryptingai siekia nepažeisti šiltnamio sąlygų skolintojams ir nemato vergystės pančių kreditoriams.

Lietuvoje tūlas pasakytų, jog liberalios ekonomikos sąlygomis tiesiog nėra galimybių sureguliuoti žmonių išnaudojimo. Lietuvoje ekonominę mintį kontroliuoja Laisvosios rinkos institutas ir jo auklėtiniai. Niekam iš esmės nekyla mintis pasidomėti, kaip yra finansuojama ši liberalizmo ideologijos citadelė Lietuvoje. Vadinamo filantropo Džordžo Sorošo tinklui tarnaujantys intelektualai be perstojo rūpinasi, kad niekam toks noras neateitų.

Vengrams pavyko pasiekti dalykų, kuriais tikrai jie gali didžiuotis, nepaisant tarptautinio pasipriešinimo, su kuriuo susidūrė. „Tikiu, jog mes, vengrai, turėsime ateitį tik likdami vengrais: jeigu puoselėsime vengrų kalbą, ginsime savo krikščionišką ir vengrišką kultūrą ir saugosime Vengrijos laisvę ir nepriklausomybę.

Manyčiau, jog jeigu Viktoras Orbanas pretenduotų, šiandien jis būtų geriausias Europos vadovų tarybos pirmininkas. Esu tuo tikras.