infa.lt

Paaugliai-transgenderiai ir socialinis užkratas

08 balandžio
01:01 2018

Transgenderizmas

Rod Dreher
theamericanconservative.com

Rašo vienas skaitytojas:

Tai kažkokia beprotybė, mano 12 metų dukterėčia lanko įprastą vidurinę mokyklą nedideliame miestelyje Techaso valstijoje. Kaip aš sužinojau vakar, ji sako, jog dauguma jos draugų mokykloje atvirai įvardino save „biseksualais“. Ir kalba eina apie 10-11 metų vaikus.

Tai, kaip jie apie tai pareiškia, pasako apie labai daug ką. Nors vienas berniukas iš tiesų susitikinėja su berniuku (ir jo liberali šeima tuo didžiuojasi), jis yra išimtis (ir pas jį neįprasta situacija šeimoje). Dauguma gi paauglių kalba kažką tokio: „Man labiau patinka priešinga lytis, bet aš galėčiau susitikinėti ir su kažkuo iš savo lyties“. Tai yra, čia kalba eina, tikėtina, ne apie tikrą atsivėrimą, o greičiau apie tai, kad paaugliai stengiasi sukaupti daugiau patirties, kad kolektyvas priimtų juos.

Jūs tik susimąstykite: vaikai bijo kalbėti apie tai, jog jiems patinka tik priešinga lytis. Panašu, jog čia reikalas slypi ne mokykloje, aš įsitikinusi, kad tokią poziciją jiems diktuoja šiuolaikinės jaunimo kultūros atmosfera. Aš nemanau, kad tai kažkokia iškrypusi sąmonė, greičiausia tai bandymas pagirti naują karaliaus drabužį.

Kitas skaitytojas rašo:

Gyvendamas Ostine, aš kartas nuo karto matau „transgenderius“, ypač progresyvesnėje rytinėje miesto dalyje (praktiškai tai visada buvę vyrai, tapę moterimis). Bet vakar, pietaudamas mieste, aš pirmą kartą pamačiau berniuką-paauglį, manau, 12-13 metų, su sijonu, dažytais kojų nagais ir dažytais plaukais.

Aš nepažįstu šio berniuko ir nežinau jo istorijos ar situacijos jo šeimoje, tačiau man kaskart vis labiau panašu, jog šiuo atveju mes matome „socialinio užkrėtimo“ pavyzdžius. Akivaizdu, jog tokiuose, taip vadinamuose progresyviuose anklavuose, panašus pavyzdžiai sutinkami kur kas dažniau, ir iš dalies, mano nuomone, tai paaiškinama tuo, jog žmonės pervažiuoja čia, kad gyventų ten, kur niekas jų neteis. Tačiau, jei kalbėsime apie jaunus žmones, apie paauglius, tai virsta kažkokia mada, todėl, kad vaikai verčiami būti „atvirais“ (tai yra neatmetančiais) tokiam pasirinkimui ir vertinti jį kaip vieną iš galimų savo gyvenimo variantų.

Tai labai išmuša iš vėžių, kai paaugliui tokiame amžiuje siūloma suabejoti savo priklausomybe tai lyčiai, su kuria jis gimė, ir tai tampa įžeidimu tėvams, kai jų vaikams brukamos tokios abejonės mokykloje ar kitoje institucijoje, kurios dalimi jie yra. Galimai tai jau vyksta ir apie tai tiesiog per mažai žinau, tačiau po vieno-dviejų dešimtmečių mes matysime milžinišką žalą, kaip šiandienės situacijos rezultatą, jei mes skatinsime paauglius iki tokio lygmens, kad leistume jiems vartoti hormoninius preparatus ar (neduok Die) darytis operacijas. Po poros dešimtmečių šie vaikai subręs, ir jų fizinė būklė vargu ar suteiks jiems galimybę turėti vaikų, o emocinė būklė – sveikus santykius. Mūsų vaikai kol kas dar labai maži, ir jie dar daug ko nežino, tačiau aš nenoriu su jais leistis į tokias kalbas tokiame jauname amžiuje, nors, bijau, man teks tą daryti, ir aš žinau, jog nesugebėsiu elgtis taip, lyg tai būtų normalu ir priimtina. Dabar pabėgimas iš čia jau neatrodo man beprotiška idėja.

Štai pamatysite, po penkerių metų aš parašysiu knygą „Aš klydau – mums laikas gelbėtis bėgant“.

Brangūs skaitytojai, jums vertėtų susimąstyti apie tą dinamiką, kurią mes stebime šiandien. Žemiau aš pateiksiu teksto atkarpą, paimtą iš 4thWaveNow – saito tėvams (bet kokių politinių ir religinių pažiūrų), kurie skeptiškai vertina vaikų ir paauglių-transgenderių fenomeną. Autorius Brie Jontry tvirtina, jog medicinos bendruomenės aktyvistai ir žurnalas The Advocate bando prilaikyti ir nutylėti rezultatus tų tyrimų, kurie kelia abejones dabartinėmis istorijos interpretacijomis apie transgenderizmo paplitimą. Pateikiu atkarpas:

Abejingas daktarės Lisos Littman požiūris į darbą ir bandymai apie jį nutylėti yra nesąžiningumo pasireiškimas. Pirma, kai kurie jaunuoliai (tokie kaip mano duktė), išgyvenę veržliai besivystantį lytinės tapatybės sutrikimą, jau sugrįžo į normą. Kiti jaunuoliai, kuriems buvo suteiktas medicininis įsikišimas, jau pasigailėjo dėl to. Ir tokių „išsigydžiusių“ ir nusivylusių bus dar labai daug.

Ši tendencija neliko nepastebėta Pasaulinės profesionalios transgenderių sveikatos asociacijos (WPATH) – bent jau kai kurių jos atstovų. Pavyzdžiui, sausio 5 dieną klinikinė gydytojė ir WPATH veteranė Rachael St. Claire parašė Facebook sekančiai (reikia pastebėti, jog galimybė komentuoti buvo atjungta iškart, kai tik buvo paskelbtas įrašas):

2015-2017 metais aš konsultavau keletą pilnamečių jaunuolių – visi jie buvo AFAB („gimus nustatyta moteriška lytis“), kurie kreipėsi į mane pagalbos ryšium su tuo, jog jie nustojo jausti save binariniais transgenderiais, jau praėję testosterono vartojimo kursą ir išgyvenę mastektomiją (krūtų pašalinimo operaciją). Pas mane nebuvo nė vieno panašaus atvejo per praėjusius 20 metų. Mano klientai ilgą laiką kankinosi, jie siekia emocinio išgijimo, jie nori susitaikyti su negrįžtamais pakitimais ir toliau tirti savo seksualinę tapatybę. Mes galime daug pasisemti iš jų patirties“

Tokius pat nuogąstavimus išsakė klinikų psichologė iš Kalifornijos universiteto Erica Anderson – pati moteris-transgenderis – kurios žodžiais remiasi neseniai publikuotos Washington Post medžiagos kolumnistas:

Aš manau, jog pakankamai daug paauglių susidomėję tuo todėl, kad tai madinga“, – pasakė Anderson, turėjusi santuoką su moterimi ir tapusi dviejų vaikų tėvu prieš tai, kai prieš septynerius metus pakeitė lytį.

Mūsų susitikimuose aš dažnai būnu skeptiko vaidmenyje. Aš nesu įsitikinusi, jog kalba visada eina apie transgenderizmą. Aš manau, jog mūsų veržimesi viską palaikyti mes praleidžiame šį svarbų momentą. Vaikams yra svarbiausia – kad bendraamžiai juos priimtų. Tarp profesionalų tai taip pat madinga“.

Dar:

Iš tiesų, Littman darbas – tai pirmasis bandymas ištirti šį genderizmo tapatybės sutrikimą, ir ji gaudavo informaciją iš žmonių, kurie pažįsta šiuos vaikus ir paauglius geriau, nei bet kuris transgenderizmo idėjos šalininkas, endokrinologas, psichologas ar terapeutas – iš jų tėvų.

Tačiau jūs mūsų negirdite.

Littman darbas, kaip rašo jos kritikai, ginčytinas dėl keleto priežasčių, tačiau pirmiausia dėl to, jog ji naudoja terminą „veržliai besivystantis lytinės tapatybės sutrikimas“, apibūdindama naujo tipo jaunuolius, laikančius save transgenderiais, pirmiausia tuos, kurie gimė mergaitėmis ir kurie brendimo metu ar po jo jaučia didžiulį nepasitenkinimą dėl savo jau susiformavusio kūno ir to, kas reiškia – būti, jausti save ir įsivaizduoti save moterimi.

Lieskite man dar kartą pabrėžti: šiame termine apibūdinimas „veržliai besivystantis“ priskirtinas prie žodžio sutrikimas, o ne prie lytinės tapatybės. Kas skiria šiuos jaunuolius nuo ankstesnių jaunuolių kartų su lytinės tapatybės sutrikimu, tai būtent tai, jog jie buvo visiškai patenkinti savo lytine tapatybe vaikystėje (nors kai kurie demonstravo masę tipiškų lyties savybių), ir jie nebuvo nelaimingi, nereiškė noro ir nenorėjo keisti lyties. Nelaimė užlupdavo jaunuolius netikėtai, kiekvieną kartą patyrus bendraamžių poveikį – kaip tiesiogiai, taip ir netiesiogiai.

Aš rimtai, atraskite truputį laiko perskaityti informaciją 4thWaveNow tinklapyje.

Tai, per ką tenka pereiti šiems tėvams ir jų vaikams, labai primena Kafkos kūrinius – ir didžiosios MIP niekada apie tai nerašys.

Brie Jontry rašo:

Galų gale, tas faktas, jog veržliai besivystantis lytinės tapatybės sutrikimas aptariamas konservatyviose MIP, nėra – ir nesvarbu kiek demaskuojančių nuorodų Tannehill įdėjo savo straipsnyje Advocate leidinyje – svarios priežasties šių duomenų diskreditacijai. Daugelis tėvų 4thWaveNow pažymėjo tai, jog mūsų istorijos nušviečiamos tų leidinių, kurių mes įprastai stengiamės neskaityti. Šioje politiškai angažuotoje atmosferoje svarbu, kad mokslininkai, praktikuojantys gydytojai ir tėvai bendradarbiautų vieni su kitais su lozungu „nepakenk“, netgi jeigu tie, su kuriais mes nesutinkame, ragina mus laikytis tų pačių atsargumo priemonių.

Papildymas.

Skaitytojas Mitch komentare išsakė pakankamai gilią mintį:

Aš jau seniai nieko čia nekomentavau, tačiau visumoje aš stengiuosi sekti jūsų tinklaraštį. Kadangi šiandien, matomai, transgenderių diena, aš išsakysiu savo nuomonę.

Pradžiai pasakysiu, jog man 51 metai ir aš – transgenderis: prieš 19 metų aš iš moters tapau vyru. Aš retai apie tai kalbu, todėl kad aš gyvenu „stealth“ režimu, tai yra viešai nepareiškiu apie savo transgenderizmą. Niekas už labai siauro žmonių rato nežino mano istorijos. Į transgenderius slepia šią savo ypatybę dažnai žiūrima su gailesčiu ir panieka, todėl, kad jiems esą trūksta drąsos ir savigarbos atsiverti atvirai.

Aš manau, jog mus niekina dar ir už tai, kad mes nieko nedarome tam, kad iškeltume šią temą. Mes tiesiog gyvename ir semiame naudą iš kraujo, prakaito ir ašarų tų kankinių, kuriems pakako drąsos atsiverti. Ir tai iš tiesų taip. Aš pasisėmiau labai daug naudos sau iš aktyvistų-transgenderių veiklos – ne paskutinėje eilėje tai, jog mano draudimas apmokėjo mano operacijas ir medicininį aptarnavimą.

Tačiau paradoksas slypi tame, jog argumentai dėl to, kad draudimo kompanijos būtų įpareigotos apmokėti lyties keitimo operacijas, preziumuoja, jog kalba eina apie patologinę būseną, ir jog mes turime turėti galimybę gydyti iš tiesų patologinę būseną. Tai yra, arba tai iš tiesų patologinė būsena – „nenormalumas“, kuriam būtinas gydymas – arba tai natūrali tapatybė, kurią būtina priimti ir ja džiaugtis. Arba viena, arba kita.

Pastaruosius 15 metų man kelia susirūpinimą auganti transgenderizmo mada. Tais laikais, kai aš dažniau bendraudavau su translyčiais, aš sutikdavau daug žmonių, kurie versdavo mane susimąstyti apie tai, kam jiems apskritai reikia keisti lytį. Suprantama, tai ne mano reikalas, tačiau aš mačiau, kaip daugelis iš jų kentėjo jau po lyties pasikeitimo.

Asmeniškai aš taip nekentėjau. Man lyties pasikeitimas praėjo pakankamai lengvai – aš tiesiog neįsivaizdavau sau, kaip ir kodėl aš galiu to nepadaryti.

Aš neimsiu tvirtinti, jog tai išgelbėjo man gyvybę, tačiau esu įsitikinęs, jog, jeigu aš nebūčiau pasikeitęs lyties, aš niekada nepasiekčiau to lygmens, kuriame esu šiandien. (Aš moku daug mokesčių, aš vedęs konservatyvių pažiūrų moterį, ir, leiskite man truputį pasigirti, aš sėkmingai treniruoju parolimpines krepšinio ir tinklinio komandas).

Bet vaikai – tai visai kitas lygis. Mane tai iš tiesų neramina. Aš – vienas iš tų žmonių-transgenderių (manau tokie sutinkami retai), kurie jautė savo „išskirtinumą“ – labai giliame lygmenyje – maždaug nuo 4 metų amžiaus. Kaip keturmetis vaikas galėjo tą suprasti? O kaip 4-metis berniukas supranta, kad jis berniukas? Ar mergaitė? Kai tik jis supranta, ką reiškia – būti berniuku, jis iškart supranta viską apie save. Jis tiesiog „žino“, ir dauguma žmonių susitaiko su tuo ir nustoja tuo abejoti, todėl, kad šis jo „žinojimas“ pasitvirtina visuomenėje kiekviename žingsnyje viso jo gyvenimo eigoje. Aš nežinau kaip dar tą galima būtų paaiškinti.

Aš taipogi nežinau, kaip galima moksliniu būdu patvirtinti ar paneigti kažką tokio. Bet kiek paprastesnis būtų buvęs mano gyvenimas, jeigu tą būtų buvę galima diagnozuoti ankstyvame amžiuje ir atlikti atitinkamą gydymą. Aš neturėjau tokios galimybės, bet, prisiekiu, jeigu aš būčiau turėjęs bent kažkokią informaciją apie transgenderių gydymą, kol aš augau, aš nė u- ką nebūčiau nurimęs (aš galiu būti labai atkaklus ir nė už ką nebūčiau atstojęs nuo savo tėvų).

Kaip bebūtų, kol kas mokslas neišmoko tiksliai diagnozuoti tokių būsenų – o aš nežinau, kaip tokias apskritai įmanoma padaryti – aš stosiu į tų pusę, kurie pasisako prieš vaikų lyties keitim1, kas daro viską, kas įmanoma, kad padėtų vaikams , kenčiantiems nuo lytinės tapatybės sutrikimo, atrasti būdą gyventi taikoje su šiuo kūnu, kurį jiems suteikė Dievas, todėl, kad toks požiūris į problemą paskui save traukia mažiausiai nuostolių, rizikų, traumų, ir yra labiausiai humaniškas.

Kalbant apie visa kita, aš negaliu pakęsti transgenderių, kurie nuolat skundžiasi, tipo kaip Jennifer Boyle. Mane nuo jų tiesiog pykina, ir būtent dėl tokių žmonių, kaip ji, aš nė už ką netapsiu tos „kampanijos“ dalimi. (Nors kartą aš vis tik pabandžiau, bet greitai pasitraukiau, nes man buvo bjauru stebėti pasibjaurėtiną, vaikišką, apsimestinį kitų transgenderių, dirbančių mano mieste, elgesį).

Aš neskaičiau Ryan T. Anderson knygos – gal būt man teks, bet gali būti, jog man kažkas padės – ar jo veikale yra istorijos ar pavyzdžiai transgenderių, kurių gyvenimai pagerėjo gydymo pasekoje? Ar jis sutinka su galimybe to, jog egzistuoja tokie žmonės kaip aš? Ar čia eilinė porcija šmeižto nuo Boyle? Todėl, kad tai, panašu, yra centrinė jos straipsnio dalis.

Tačiau aš suprantu ir palaikau Anderson mintį apie tai, jog transgenderinė tapatybė – tai ne tai, ką būtų verta laikyti normaliu ir kuo reikėtų girtis.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 2 736

Žymos:

Atsiliepimų 2

  1. Jonė    -  2018-04-08, 14:31

    Genderizmo įdėjos skelbimas atrodo absurdiškai. Galima daryti prielaidą, kad ir gamta padaro klaidų ir kai kuriems žmonėms sumaišo lytį (tai yra procentas ar procento dalis), bet kad visus vaikus žaloti ir tvirkinti tai jau nusikaltimas prieš žmoniją, o visų pirma prieš savo tautą, nes tokie visi nukrypimai nuo normalios žmogaus evoliucijos, jeigu siekiama sumažinti gimstamumą, tai tai bus pasiekta, bet ar Europos tautos grasina sparčiu žmonijos augimu?

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Jonė    -  2018-04-08, 14:39

    Tai primena tarybinius laikus: kai vykdavo įmonės susirinkimai ir dalyvaudavo lietuviai (buvo viena kita tokia įmonė), dalyvaudavo ne lietuvis partorgas (kuris mokėjo lietuviškai) ir vis tik susirinkimas vykdavo rusų kalba. Tai ir čia tas pats – net jeigu nebus nei vieno kitokio vaiko vis tiek visi bus priversti nagrinėti genderizmo įdėją, gal geriau butų vaikams išgirsti apie meną, kultūrą ir kitus šviesius ir gražius dalykus, o neapvaginėti (laiką) juos nuo vaikystės

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...