infa.lt

Henris Džordžas. Kapitalizmo rekonstrukcija

Henris Džordžas. Kapitalizmo rekonstrukcija

kovo 28
01:01 2018

Henris Džordžas

Pasaulio filosofų, mąsčiusių apie socialines problemas, tarpe, vargu ar atsirastų dešimt tokių, kas nuo Platono laikų, susilygintų su Henriu Džordžu. Iš tų, kuriuos pagimdė Amerika, jis, žinoma jis pats labiausiai didis.

„Žmogus neturi teisės laikyti savęs išsilavinusiu socialinės minties srityje, jei jis nėra susipažinęs su tokio didžio amerikiečių mąstytojo indėliu į teoriją“. Džonas Devis

Atrodytų, jog po „geležinės uždangos“ griuvimo žmonės visame pasaulyje ieško „vidurinio kelio“. Išskyrus Šiaurės Korėją ir Kubą, marksizmo doktrinos atsisakė praktiškai visos, net kairiosios jėgos. Socializmas pasitraukė į praeitį. Jo šalininkai jau nebėra „ant bangos“, besiveržiančios į ateitį. Netgi tokie aktyvūs valstybinio reguliavimo šalininkai, kaip Džonas Kenetas Gelbreitas (John Kenneth Galbraith), šiandien vengia socialisto etiketės.

Tačiau, iš kitos pusės, laisvosios rinkos periodo ekonomistai-klasikai vargu ar pripažintų už kapitalizmą tą visuomenę, kuri šiandien yra Amerikoje. Tokie pramonės ir finansų šviesuliai kaip Li Iakoka (Lee Iacocca) ir Feliksas Rohatinas (Felix Rohatyn) palaiko tam tikro lygmens valstybinį reguliavimą, – faktas, kuris atrodo būtų visiškai nepriimtinas Gobdenui ar Rikardui. Politikos sferoje pagrindiniai kandidatai skiriasi tik valstybinio reguliavimo palaikymo lygmeniu. Šiandien klausimas ne apie tai „ar turi egzistuoti federalinė pagalba“, klausimas apie „federalinės pagalbos kiekį“ ir apie tai, „kaip ji turi būti paskirstoma“.

Dar 40-ųjų pabaigoje pats „misteris konservatorius“ senatorius Robertas A. Taftas prastūmė įstatymą apie federalinę gyvenamųjų namų statybą. Vėliau kitas respublikonų partijos senate lyderis, Bobas Doulas (Bob Dole), tapo produktų markiravimo programos, kuri tapo parama ne tik vargingam gyventojų sluoksniui, bet ir pirmiausia, kaimo verslui, pagrindiniu architektu. Respublikonų prezidentas Ričardas Niksonas įvedė kainų kontrolę ir atlaisvino dolerį nuo ankstesnės nežymios paramos, ciniškai pastebėjęs: „Mes šiandien visi keinsistai“.

Tačiau tai, su kuo mes visi, nuo dešiniųjų iki kairiųjų turime reikalą, nėra koordinuota struktūra, suėmusia į save geriausias abiejų pusių idėjas, ir net ne gerai apmąstytas sinkretizmo bandymas, o chaosas sukurtas iš nusivylimą keliančių skubotų sprendimų, pagrįstų politiniais ar ekonominiais motyvais, tačiau kurie jokiais būdais nėra susiję su vieninga socialinės-ekonominės tiesos sistema – išskyrus, galbūt tai, jog visi jie kyla iš grandiozinės teleologijos ir etikos schemos.

Reklama


Čia truputis socializmo, ten kažkiek kapitalizmo, čia dėmesys visuomeniniam sektoriui, ten nuolaidos asmeninės naudos motyvui, čia parama „neturintiems privilegijų“ ten pagarba asmeninei iniciatyvai – sujungsime visa tai į vieną ir ką gi gausime? Ne ką kitą, kaip tik milžinišką skudurinę lėlę, besistemį nuoplaišų ir lopinėlių mišinį, be jokių pagrindų ir vidurių!

Tačiau, kaip bebūtų, Vidurinis Kelias egzistuoja. Egzistuoja socialinės-ekonominės tiesos organizmas, kuris apjungia savyje geriausius kapitalizmo ir socializmo pasiekimus. Tačiau niekas nesumezgė jų dirbtiniu būdų į vieną ir nekūrė kryptingo kompromiso. Jie išaugo savarankiškai, paklusdami savo vidinei logikai, iš gilių etinių dėsnių, esančių šios sistemos pagrindu, iš biblijinio priesako „Nevok“ reikšmės suvokimo. Šis Vidurinis Kelias filosofijoje asocijuojasi su Henrio Džordžo vardu.

Henris Džordžas (Henry George) gimė 1939 metais Filadelfijoje ir mirė 1897 m. Niujorke. Savo pagrindinį veikalą „Pažanga ir skurdas“ (Progress and Poverty) jis parašė San Franciske 1870 m. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis dirbo laikraštyje, praėjęs kelią nuo surinkėjo padėjėjo iki redaktoriaus. Jo pažiūros buvo specifiškai kaliforniškomis. Jo filosofija susiformavo įtakojama gyvenimo sąlygų šioje naujoje buržuazinėje valstijoje stebėjimo, kur jis galėjo tirti, kaip laboratorijoje, socialinių ir ekonominių procesų užgimimą ir vystymąsi.

Jo veikalas „Pažanga ir skurdas“ buvo išverstas mažiausiai į 25 kalbas. Tarp knygų, nepriklausančių grožinės literatūros žanrui, daugelį dešimtmečių jo knygos pardavimų reitingas nusileido tik Biblijai. Oksfordo universitete, anglų literatūros fakultete, ši knyga buvo naudojama kaip tiksliausios prozos pavyzdys. Antrojo Henrio Džordžo gyvenimo pusė buvo vienu didžiu kryžiaus žygiu už teisingumą, kurio pabaigoje jis tiesiogiai pasiaukojo, pravesdamas visuomenės kampaniją, priešingai savo gydytojo rekomendacijoms. Šios kampanijos viduryje jis mirė, o jo laidotuvės buvo pačios vienos didžiausių iš tų, kurias kada nors yra matęs Niujorkas.

Jo genijus buvo nuoširdžiai pripažintas tokių žymių figūrų, kaip filosofai Džonas Devis (john Devi) ir Mortimeris J. Adleris (Mortimer J. Adler), prezidentų Vilsono ir Eizenhauerio, mokslininkų Alfredo Raselo (Alfred Russell) ir Alberto Einšteino, rašytojų Džono Raskino (John Raskin) ir Alberto Lei Nok (Albert Leigh Knock), teisininkų Luis Brandeus ir Samuel Seberi, žurnalistų Viljamo Baklio ir Mikaelio Kinsli, valstybės veikėjų Vinstono Čerčilio ir Sun Yat-Sen. Šie vardai perdengia visą politinį spektrą, nuo konservatorių iki liberalų, ir kiekvienas iš jų atrado sau kažką labai vertingo Džordžo idėjose.

Čia bus pacituotas tik vienas iš šių liudininkų – daktaras Sun Yat-Sen, Kinijos Respublikos įkūrėjo ir jos pirmojo prezidento žodžiai. „Aš rengiuosi, – skelbė jis, – pašvęsti savo ateitį Kinijos liaudies klestėjimui. Henrio Džordžo mokymas bus mūsų reformų programos pagrindu“. Galima daryti prielaidą, jog, jeigu dr. Sun Yat-Senas būtų išlikęs gyvas ir išpildęs savo pažadą, pagrindinė Kinijos dalis šiandien nebūtų „raudona“. Tačiau Taivanis, kuriame ši programa buvo realizuota, žinoma ne pilnai, tačiau žymia dalimi, pademonstravo parodomąją transformaciją iš kraštutinio skurdo į rezonuojantį klestėjimą, paskirstytą visų visuomenės sluoksnių gerovei.

Ilgą laiką mokslininkų-ekonomistų tarpe buvo priimta ignoruoti arba žiūrėti atlaidžiai į Henrį Džordžą – arba dėl formalių rekomendacijų jo adresu trūkumo, arba dėl jo polinkio suplakti moralinius argumentus su ekonominiais. Šiandien toks požiūris sutinkamas vis rečiau, nors ir anksčiau egzistavo taurios išimtys iš taisyklės. Bet šiandien mes matome, jog visų tipų ekonomistai, įskaitant, mažiausia, keturis Nobelio premijos laureatus, vieningai pripažįsta tai, jog Džordžo idėjos gyvybiškai svarbios šiai dienai. Pilnas sąrašas būtų pernelyg ilgas, tačiau į jį įeina tokie vardai, kaip Haris Bekeris, Kennethas Bouldingas, Jamesas Bachananas, Miltonas Friedmanas, Masonas Gafnis, Lowelas Herrisas, Alfredas Kaanas, Arthuras Laferis, Frankas Modiglianis, Warrenas Samuelsas, Robertas Solovas, Jamesas. Tobin ir William Wickry, iš kurių paskutinis dar neseniai buvo Amerikos ekonomikos asociacijos prezidentas.

Pažanga ir skurdasKetvirtojo „Pažanga ir skurdas“ leidimo įžangoje Henris Džordžas rašė: „Ko aš pasiekiau šiame darbe, su sąlyga, jog aš teisingai išsprendžiau milžinišką problemą, kurią stengiausi ištirti, – yra tai, jog aš sujungiau tiesą, suvoktą Adamo Smito ir Ricardo mokymų, su Proudono ir Lassalos mokyklų mokoma tiesa, parodžiau, jog, laissez faire (savo pilna esme) principas, atveria kelią kilnios svajonės apie socializmą realizacijai…“.

O dabar grįžkime prie mūsų ekonomikos iliustracijos kaip mozaikos ir peržiūrėkime fragmentus, kuriuos surinko Henris Džordžas nuo kapitalizmo ir socializmo stalų.

Pradėkime nuo kapitalizmo stalo. Džordžas save laikė kapitalizmo grynintoju-valytoju, o ne priešu. Savo sistemą jis pagrindė ekonomistų-klasikų pozicijomis. Jo sistemos šaknis – kapitalizmo esmė. Marksas apibūdino Džordžo mokymą kaip „paskutinę kapitalizmo ribą“. Džordžas tikėjo konkurencija, laisva rinka, neribotą paklausos ir pasiūlos dėsnių veikimą. Jis nepasitikėjo vyriausybe ir niekino biurokratiją. Jis nebuvo lygiavos šalininku ir manė, jog vienintele lygybe turi būti vienoda galimybių laisvė. Iš tiesų jis norėjo padaryti laisvą įmonę ir tiesų laisva, išlaisvinęs ją iš monopolinių tinklų, kurie trukdo efektyviam įmonės darbui.

Savo knygoje „Darbo sąlygos“ Džordžas rašė: „Mes skiriamės nuo socialistų mūsų ligų diagnoze ir jų išgydymo priemonėmis“. Mes neturime baimės prieš kapitalizmą, laikydami jį natūralia darbo sąlyga, mes vertiname pelno išėmimą kaip natūralų ir teisingą reiškinį, mes nelaikome reikalingu statyti kažkokius apribojimus kaupimui ar primesti turtingiesiems kažkokią naštą, kuri lygiai nepaskirstyta ir neturtingiesiems; mes nematome blogio konkurencijoje, tačiau manome, jog sveika konkurencija reikalinga pramoninio ir socialinio organizmo sveikai būklei, kaip laisvas kraujo cirkuliavimas – gyvam organizmui, ir yra forma, per kurią gali būti pasiekta pilna kooperacija“.

Kodėl gi Džordžas paėmė tiek daug fragmentų nuo kapitalizmo stalo? Manytina todėl, jog visi jie yra vieno didelio fragmento sudedamosios dalys ir jo pasekmė, o būtent – moralinio privačios nuosavybės teisingumo. Reikalas tame, kad Džordžas, būdamas įsitikinusiu krikščionimi, nors ir nepriklausė jokia sektai, labai tikėjo Dievo duotu individo orumu. Šis orumas, buvo įsitikinęs jis, reikalauja pripažinti tai, jog:

„individas turi absoliučią ir nepanaikinamą teisę į save patį, kuri gali būti apribota tik tada, kai jis atsisako pripažinti tokią pačią teisę kitiems. Ši teisė į save patį apima teisę į savo darbą, kuris yra paties savęs plėtiniu, ir į šio darbo produktą – į teisę jį panaudoti, mėgautis, dovanoti, sunaikinti, perduoti palikimu ar netgi (jei yra toks noras) užkasti į žemę“.

Apmokestinimas įprastai suprantamas kaip šios teisės neigimas, ypač tada, kai jis pagrįstas „mokumo“ principu. Tai yra neigimas, kadangi primeta duoklę individualaus darbo produktui. Jis yra neigimas, kadangi pagrįstas prielaida, jog visuomenė visumoje turi teisę apkrauti individus mokesčiais, nepriklausomai nuo tos naudos, kurią jie gauna iš tos visuomenės.

Ir todėl Džordžas atmeta daugelį kolektyvistinių institutų, kurių egzistavimo klausimo, dauguma laisvo verslo gynėjų net nekelia – pajamų mokesčių, tarifų, mokesčiai nuo pardavimų, apyvartos mokesčių, korporatyviniai mokesčiai, nuosavybės mokesčiai ir t.t. Plačiąja prasme tai daro jį archikonservatyviu, tačiau tokie žinomi socialistai, kaip Džordžas Bernardas Šo ir Voleras Rošenbušas (Voltaire Roshenbush), sakė, jog būtent Henris Džordžas pažadino juose socialinio teisingumo siekį. Kad suprastume to priežastis, mes turėtume nukreipti savo dėmesį į kitą stalą – socializmo stalą.

Reklama


Dėliodamas ekonominę mozaiką Džordžas paėmė nuo socializmo stalo tik du fragmentus. Bet kokie milžiniški ir strategiškai svarbūs buvo šie fragmentai. Pirmuoju iš jų buvo tvirtinimas, jog visi žmonės ateina į šį pasaulį su vienodomis teisėmis naudotis gamtos turtais. Antruoju buvo Džordžo įsitikinimas tuo, jog visuomenė turi teisę valdyti tai, ką sukuria visuomenė.

Iš tiesų, šie fragmentai atsidūrė ant socializmo stalo tik per neapsižiūrėjimą. Pradžioje jie buvo kapitalizmo teorijos dalimi, tokia, kaip ją apibūdino John Locke, fiziokratai ir Adamas Smitas. Tačiau kapitalizmas savo praktikoje juos ignoravo ir pats tapo perplėšta savo paties karikatūra. Džordžo siekis buvo išlaisvinti šiuos prarastus fragmentus ir atstatyti kapitalizmo stalo balansą ir proporcijas.

Ir taip, jeigu privati nuosavybė moraliai pateisinama žmogaus teise į savo asmeninio darbo produktus, tampa aišku, jog žemė ir kiti gamtos turtai nepriklauso privačios nuosavybės kategorijai, kadangi jie nebuvo sukurti žmogaus. Ir vertė, kuria jie įkainojami, nėra kažkokių jų savininko pastangų ar veiksmų rezultatas, o tik visuomenės aktyvumo ir buvimo šalia rezultatas. Kažkas gali pastatyti dangoraižį dykumoje, ir žemė ant kurios jis bus pastatytas nekainuos nė centu brangiau, tuo tarpu, kai tuščios žemės lopinėlis mieste gali kainuoti ištisą turtą tik dėl tos priežasties, jog kiekvieną dieną per jį pereina didelis skaičius žmonių.

Kodėl gi, teisėtai klausia Henris Džordžas, privatiems asmenims turi būti leista turtėti iš jų neuždirbto žemės brangimo, – iš vertės augimo, kuris yra sukurtas visuomenės, dėka visuomeninių paslaugų ir gyventojų skaičiaus augimo? Kodėl atskiriems žmonėms gali būti leista apdėti duoklėmis kitus žmones, kurie pageidauja turėti priėjimą prie jų bendro turto? Bet, galima paprieštarauti, jog savininkas, galbūt, sumokėjo už savo žemę pinigus, uždirbtus sąžiningu darbu. Ar neturi jis dabar teisėtos teisės iš to uždirbti? Į tai Džordžas atsakytų taip: jeigu kažkas per nežinojimą perka vogtus daiktus, jo ketinimų sąžiningumas visgi nesuteikia jam teisės ir pirmenybės prieš teisėtus tų daiktų savininkus.

Henris Džordžas nebuvo pirmuoju mąstytoju, suvokusiu skirtumą tarp žemės ir kitų nuosavybės rūšių. John Locke rašė, jog „Dievas davė pasaulį bendram naudojimui visai žmonijai. Kai kalba eina apie tai, jog nuosavybė „šventa“, reikia atminti, jog šis savybė jokiu būdu netapatinama su nuosavybe žemei“. William Blackstone rašė: „Žemė ir viskas, kas joje egzistuoja, yra visos žmonijos bendra nuosavybė, kaip tiesioginė Kūrėjo dovana“. Thomas Paine tvirtino, jog “žmonės nesukūrė žemės… Tik patobulinimų vertė, o ne žemė savaime, yra individuali nuosavybė” . Pasak Tomo Džefersono, “žemė duota žmonėms kaip bendras kapitalas, skirtas darbui ir gyvenimui”.

John Stuart Mill rašė: „Žemės vertės padidėjimas, kuris vyksta kaip visos visuomenės pastangų rezultatas, turi priklausyti visuomenei, o ne individui, turinčiam žemės savininko titulą„. Abramas Linkolnas kalbėjo: „Žemė, kurią Dievas davė žmonijai kaip namus, palaikymo ir egzistavimo priemonę, niekada neturi tapti kažkurio žmogaus, korporacijos, bendrijos ar nedraugiškos vyriausybės nuosavybe, taip pat, kaip oras ar vanduo“. Herbertas Spenseris pasakė: „lygybė nesuteikia nuosavybės į žemę… Dievas paliko žmonijai Žemę. Visi žmonės yra bendrai jo paveldėtojai“.

Bet būtent Henris Džordžas pabrėžė šį skirtumą ir patalpino jį į patį savos sistemos centrą. Šiuo metu mes stebime ironišką spektaklį visuomenės, kuri baudžia individą už jo darbingumą ir iniciatyvą, paimdama iš jo dalį to, ką jis sukūrė, ir tuo pačiu metu apdovanoja negaminantį neužtarnautais turtais, – tais, kuriuos sukuria ji pati – visuomenė. Henris Džordžas sukūrė savo programą pagal principą: individas turi valdyti visa tai, ką sukūrė jis pats, o visuomenė – visa tai, kas sukurta pačios visuomenės.

Reklama


Monopolija į žemę – tai milžiniškas pagalys ratuose, trukdantis laisvų įmonių veiklai, trukdo teisingam sistemos mechanizmo grandžių sujungimui; tai paslėptas vėžinis auglys, išėdantis kapitalizmo širdį. Šimtmečio pradžioje vienas žymus valstybės veikėjas aprašė jo nuodingą poveikį sekančiais žodžiais:

„Kol žemė, kaip vadinama, „bręsta“ tam, kad suneštų neuždirbtas pajamas savo valdytojui, prekiautojas, einantis į savo ofisą ar amatininkas, einanti sį darbą, turi ją apeiti arba mokėti mokestį už praėjimą. Žmonės praranda savo galimybę naudotis žeme, miestas ir valstybė praranda savo pajamas iš mokesčių, kurie didėtų esant normaliai situacijai, o kol kas monopolistas gali tiesiog ramiai sėdėti ir su pasitenkinimu stebėti, kaip jo nuosavybė auga, kartais daug kartų, be kažkokių pastangų ar indėlio iš jo pusės.

Šis piktybiškas reiškinys įtakoja visas gamybinio aktyvumo formas. Municipalinė valdžia, norėdama turėti platesnes gatves, geresnius namus, sveikesnius, vertus ir mokslo pagalba suplanuotus miestus, dabar yra priversta mokėti daugiau visuomenės pinigų, nei mokėjo už savo ankstesnius pagerinimus. Kuo komfortabiliau valdžia įrengia miestą, tuo daugiau ji vėliau priversta mokėti už kiekvieną žemės lopinėlį, kurį jį, galbūt, norės nusipirkti vardan tolesnių pagerinimų.

Gamintojas, norintis atidaryti naują gamybą, norinti pastatyti didelę įmonę, duosiančią užimtumą tūkstančiams žmonių, turi užmokėti už žemę tokią milžinišką kainą, jog ji uždusins visą jo verslą, – sumažindama jo konkurentabilumą rinkose, trukdydama jam eksportuoti labiau, nei bet koks iš muitinės mokesčių, ir, per gamintojo pajamų sumažėjimą mažindama darbuotojų atlyginimus.

Tokiu būdu, kur bepažiūrėtum, kokį pavyzdį beimtum, mes matome, jog bet kuri aktyvumo forma, bet kuris materialaus progreso žingsnis yra tik stabdomas, tuomet, kai žemės valdytojas nusiima grietinėlę išimtinai tik sau. Šiandien žmogus ar visuomeninė organizacija, jeigu jie nori pasinaudoti žeme efektyvesniu būdu, turi mokėti didžiulę sumą žemės savininkui, kuris ją naudoja mažiau efektyviai arba, kai kuriais atvejais, nenaudoja visai. Visi sugrįžta prie žemės kainos, ir jos savininkas turi teisę imti mokesčius iš visų kitų turtėjimo ir gamybos formų“.

Tai buvo Vinstono Čerčilio žodžiai. Jeigu žvilgtelėsite į pagrindinių Amerikos ekonominių depresijų istoriją, jūs aptiksite, kad prieš kiekvieną iš jų vyko intensyvios spekuliacijos žeme periodas, kurie tiesiogiai susprogdindavo visą ekonomiką. 1836, 1857, 1873, 1893 ir 1929 m. – kiekvienu atveju ekonominis krachas buvo išprovokuotas žemės burbulo sprogimo.

Žemės monopolijos įtakos sferos ekonomikai tiek plačios, jog nekelia jokių abejonių. Monopolija žemei paliečia ne tik rentą. Ji įtakoja uždarbius, kainas, gamybą, valdymo kaštus, perkamosios galios pasiskirstymą. Ji yra pagrindine lūšnų ir vargingų rajonų egzistavimo priežastimi. Ji yra milžiniškas ir vienintelis revoliucijų užgimimo visame pasaulyje stimuliatorius.

Jeigu ne monopolija žemei, bolševikai niekada nebūtų atėję į valdžią Rusijoje; Mao Zedongas ir jo vadinamieji „agrariniai reformatoriai“ (aš sąmoningai naudoju šį terminą) niekada nebūtų užgrobę valdžios Kinijoje; Fidelis Kastro niekada nebūtų suorganizavęs sukilimo Kuboje. Dėl žemės monopolijos Salvadoras patyrė kruvino pilietinio karo dešimtmečius. Dėl žemės monopolijos didžiuliai drėgni Amazonės miškai greitai naikinami persikėlėlių, kuriems kitose vietose už žemės lopinėlį statė tokias sąlygas, jog jie tiesiog būtų išmirę iš bado.

Tai tik keletas pavyzdžių, paimtų beveik atsitiktinai. Dė žemės monopolijos Lotynų Amerika ir Artimieji Rytai yra pavojingos įtampos židiniai, pasirengę susprogti bet kuriuo momentu. Jungtinėse Valstijose mes, galbūt, dar nepasiekėme šios stadijos, tačiau aiškiai judame šia kryptimi. Kiek ilgai mes dar ramstysime prapuvusią struktūrą priešindamiesi ateičiai?

Dabar mes pereisime prie to, kokiu gi būdu Henris Džordžas siūlė išspręsti nuosavybės žemei problemą.

(laukite tęsinio)

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Ar pritartumėte tam, kad homoseksualios poros galėtų tuoktis Lietuvoje?

Ar pritartumėte homoseksualų santuokoms Lietuvoje?

  • Ne (89%, 313 balsavo)
  • Taip (7%, 23 balsavo)
  • Neturiu nuomonės (4%, 14 balsavo)

Viso balsavo: 350
Pradėta - 2018 lapkričio 8 @ 14:41
Pabaiga - 2018 gruodžio 8 @ 14:41

Leidžiama ... Leidžiama ...
    Kova su korupcija – korupcionierių reikalas

Kova su korupcija – korupcionierių reikalas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Dėl ko D.Šakalienei norisi verkti

Dėl ko D.Šakalienei norisi verkti

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Mindaugas Puidokas: „Mūsų valstybė sunkiai serga“

Mindaugas Puidokas: „Mūsų valstybė sunkiai serga“

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Gabrielius Landsbergis ragina premjerą ir Seimo narius išgirsti sekmadienio protesto reikalavimus ir ieškoti kompromiso

Gabrielius Landsbergis ragina premjerą ir Seimo narius išgirsti sekmadienio protesto reikalavimus ir ieškoti kompromiso

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Parlamentarai M. Puidokas ir N. Puteikis reikalauja pripažinti neteisėtu Seimo balsavimą dėl JT Migracijos pakto

Parlamentarai M. Puidokas ir N. Puteikis reikalauja pripažinti neteisėtu Seimo balsavimą dėl JT Migracijos pakto

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika: Gyvoji Lietuva ateina

Algimantas Rusteika: Gyvoji Lietuva ateina

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Mindaugas Puidokas. Kodėl D. Šakalienės rėmėjai taip prieštarauja esminėms pataisoms vaiko teisių apsaugos srityje?

Mindaugas Puidokas. Kodėl D. Šakalienės rėmėjai taip prieštarauja esminėms pataisoms vaiko teisių apsaugos srityje?

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas [3]

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas [3]

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    2050-ieji. Lietuvos Respublikos Seimas. Švenčiami tolerancijos ir pakantumo metai

2050-ieji. Lietuvos Respublikos Seimas. Švenčiami tolerancijos ir pakantumo metai

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Saulius Skvernelis konservatoriams: „Gal ir reikėtų toje įstaigoje kai kam pabūti, dėl to, ką jūs padarėte“

Saulius Skvernelis konservatoriams: „Gal ir reikėtų toje įstaigoje kai kam pabūti, dėl to, ką jūs padarėte“

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Saulius Skvernelis apie konservatorių organizuojamą valstybės perversmą

Saulius Skvernelis apie konservatorių organizuojamą valstybės perversmą

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Prezidentas Rolandas Paksas: „Iš mūsų jau pavogta valstybė, ir Tauta nebeįtakoja valdžios priimamų sprendimų“

Prezidentas Rolandas Paksas: „Iš mūsų jau pavogta valstybė, ir Tauta nebeįtakoja valdžios priimamų sprendimų“

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    V. Troščenka. Nuo darbo nebūsi bagotas – tapsi kuprotas

V. Troščenka. Nuo darbo nebūsi bagotas – tapsi kuprotas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Arvydas Juozaitis. Privalėsime atsisakyti Seime palaimintos migracijos sutarties

Arvydas Juozaitis. Privalėsime atsisakyti Seime palaimintos migracijos sutarties

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisos, parengtos SADM ministerijos

Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisos, parengtos SADM ministerijos

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Statistikos departamentas nerado duomenų apie žudomus vaikus, kuriuos jo vardu skelbia Lietuvos influenceriai

Statistikos departamentas nerado duomenų apie žudomus vaikus, kuriuos jo vardu skelbia Lietuvos influenceriai

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Povilas Gylys: „D. Grybauskaitė prieš S. Jakeliūną“ – „iš kur vaikinui tiek drąsos?“

Povilas Gylys: „D. Grybauskaitė prieš S. Jakeliūną“ – „iš kur vaikinui tiek drąsos?“

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Vaikai negali būti įkaitais, kai specialistams trūksta žinių

Vaikai negali būti įkaitais, kai specialistams trūksta žinių

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika: Sistema eina į kontrpuolimą

Algimantas Rusteika: Sistema eina į kontrpuolimą

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Andrius Kubilius: „Vilties nuojauta „Anti-tiap-liap sukilimui“

Andrius Kubilius: „Vilties nuojauta „Anti-tiap-liap sukilimui“

atsiliepimų 4 Skaityti visą įrašą
    Rolandas Paksas. Lietuvių TAUTA netrokšta kariauti, ponai!

Rolandas Paksas. Lietuvių TAUTA netrokšta kariauti, ponai!

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Ministerijos kova su mokytojais – užrakinami tualetai, išnešami minkštasuoliai

Ministerijos kova su mokytojais – užrakinami tualetai, išnešami minkštasuoliai

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Lidžita Kolosauskaitė. (Vaiko) atskyrimas – pagalba ar… smurtas?

Lidžita Kolosauskaitė. (Vaiko) atskyrimas – pagalba ar… smurtas?

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Atsistatydinkite ministre!

Atsistatydinkite ministre!

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Andrius Kubilius siūlo būdą kaip pakelti mokytojams atlyginimus jau nuo Naujųjų metų

Andrius Kubilius siūlo būdą kaip pakelti mokytojams atlyginimus jau nuo Naujųjų metų

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas [2]

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas [2]

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    G. Landsbergis kviečiasi S. Skvernelį kartu pasipriešinti smurto prieš vaikus įteisinimui ir klijuoja etiketes kitiems Seimo nariams

G. Landsbergis kviečiasi S. Skvernelį kartu pasipriešinti smurto prieš vaikus įteisinimui ir klijuoja etiketes kitiems Seimo nariams

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Manau, kad gyvename blogai dėl to, kad renkame ne pagal protą, o pagal emocijas. O...

Brudai siauteja toliau... Ir izuliau... Turbut tauta griebsis sakiu, neliks kito kelio pasipriesinti......

Jo

Ministre, neatsistaydinkit, nes jūs viską darote teisingai. O streikuojančius mokytojus reikia atleisti, nes LT yra...

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sudėtyje yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga - nuo...

Lietuvos konstitucijoje pirminio pavidalo (n_e_p_a_i_s_a_n_t partinių gaujų daugybinių pakeitimų), visuose straipsniuose aiškiai parašyta, kad Lietuvoje...

“V_i_s_o_s valdžios skriaudė mokytojus, pensininkus, gydytojus, gaisrininkus, šeimas ir visus kitus, bet niekada nei viena...

Tai kur ta Aliona pasislepe? Va lengviausia pabezdeti ir pabegti :-)...

Visų pirma, tai minėti personažai rodosi ten, kur žmonės, dėl dviejų priežasčių - toks darbas...

kai jau visų šešiolikmečių smegenys labai gerai praplautos propagandą........

Kažkas žiauraus. Nesuvokiamo. Nupušo Lietuvos valdžia. Pamato silpnesne moterį ir užgula ja visa savo supuvusia...

Perskaitei tik straipsnį, bet neišgirdai ką kalbėjo tėvų atstovas. O jis pasakė, kad 30 metų...

Pirmiausia, iš šio straipsnio į akis krito nepagarbus pastebėjimas, kad į jį _ "Paskutinio skambučio"...

Šitą ukrainiečių filmą rodė LRT, bet matyt supratę, kad taip zombinami ne tik rusai, bet...

norima es įkurti kariuomenę ne prieš migrantus, bet kad galėtų malšinti streikus Europos valstybėse.......

    Profesorius V. Kasiulevičius: kaime gimusiam kūdikiui šansai mirti – keturis kartus didesni

Profesorius V. Kasiulevičius: kaime gimusiam kūdikiui šansai mirti – keturis kartus didesni

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Lietuva su raudonais balionais išėjo į gatves (nuotraukos)

Lietuva su raudonais balionais išėjo į gatves (nuotraukos)

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Rasa Dijokaitė: Ko mokoma tėvų terorizavimo kursuose

Rasa Dijokaitė: Ko mokoma tėvų terorizavimo kursuose

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Atimami vaikai. Negalima prisidengus kilniu tikslu skatinti sveiku protu nesuvokiamų reiškinių

Atimami vaikai. Negalima prisidengus kilniu tikslu skatinti sveiku protu nesuvokiamų reiškinių

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Arvydas Daunys. Ar Lietuva po tokio smūgio į šeimą sugebės atsikelti?

Arvydas Daunys. Ar Lietuva po tokio smūgio į šeimą sugebės atsikelti?

atsiliepimų 7 Skaityti visą įrašą
    Daiva Archipovaitė: Kaip buvo sugriauta mano šeima

Daiva Archipovaitė: Kaip buvo sugriauta mano šeima

atsiliepimų 11 Skaityti visą įrašą
    Dangstydamasi kova su smurtu šeimoje, valdžia atima vaikus iš normalių šeimų [video]

Dangstydamasi kova su smurtu šeimoje, valdžia atima vaikus iš normalių šeimų [video]

atsiliepimų 28 Skaityti visą įrašą
    Per liepą ir rugpjūtį iš šeimų buvo paimta 1100 vaikų, – vaiko teisių tarnyba atsakė į klausimus

Per liepą ir rugpjūtį iš šeimų buvo paimta 1100 vaikų, – vaiko teisių tarnyba atsakė į klausimus

atsiliepimų 20 Skaityti visą įrašą
    Svarbi informacija prieš mokslo metusi: kas priklauso tėvams ir vaikams

Svarbi informacija prieš mokslo metusi: kas priklauso tėvams ir vaikams

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Daugelis vyrų po orgazmo lieja karčias ašaras

Daugelis vyrų po orgazmo lieja karčias ašaras

atsiliepimų 4 Skaityti visą įrašą
    Mamadieniai ir tėvadieniai – kam kiek priklauso?

Mamadieniai ir tėvadieniai – kam kiek priklauso?

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Užfiksuota daugiau galimo smurto, nuo kurio galimai nukentėjo vaikai – galimai auga smurtas prieš vaikus, galimai…

Užfiksuota daugiau galimo smurto, nuo kurio galimai nukentėjo vaikai – galimai auga smurtas prieš vaikus, galimai…

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Lietuvoje vienodinama praktika apsaugant ir ginant vaikų teises bei interesus

Lietuvoje vienodinama praktika apsaugant ir ginant vaikų teises bei interesus

atsiliepimų 4 Skaityti visą įrašą
    Ar krikščionims normalu užsiimti seksu su robotu?

Ar krikščionims normalu užsiimti seksu su robotu?

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Lidžita Kolosauskaitė. Leiskite bent jau… mylėti(s)!

Lidžita Kolosauskaitė. Leiskite bent jau… mylėti(s)!

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Neištikimą sutuoktinį galima atpažinti pagal išvaizdą

Neištikimą sutuoktinį galima atpažinti pagal išvaizdą

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, tikiuosi, jog patiks: *Henris Džordžas. Kapitalizmo rekonstrukcija* - nuoroda: https://infa.lt/21469/henris-dzordzas-kapitalizmo-rekonstrukcija/