infa.lt

Prof. Jonas Jasaitis. Valstybės strategija: darbas ir pragyvenimas

19 kovo
01:01 2018

Jonas Jasaitis
Prof. dr. Jonas Jasaitis

Didžiausia strateginė mūsų valstybės problema yra žmogiškųjų išteklių praradimas. Žmonės išvyksta motyvuodami, kad arba neranda jų profesinį pasirengimą ir lūkesčius atitinkančio darbo, arba už gaunamą atlyginimą neįmanoma oriai pragyventi. Jokie „užkalbėjimai“, jokie lankstinukai ar „globalios Lietuvos“ projektukai nepadės, jei gretimoje valstybėje už vieną savaitę mokamas toks atlyginimas, kaip Lietuvoje už visą mėnesį. Atlyginimų „dempingas“ Lietuvoje yra akivaizdus ir jau nieko nebeįtikina argumentai, kad neturime tokios technologinės įrangos, kuri leistų pasiekti aukštą darbo našumą ir daugiau mokėti darbuotojams. Tai rodo ir viešai prieinami duomenys apie vos ne didžiausią socialinę nelygybę, lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis.

Nesugebėdami įdarbinti darbingų savo valstybės piliečių, mes ir toliau juos prarasime. Darbuotojų atsivežimas iš buvusio postsovietinio bloko valstybių vis auga ir šiuo metu jau artėja prie 200 tūkstančių ribos. Tačiau tikėtis, kad ukrainietis ar baltarusis dirbs už dar mažesnį atlyginimą, yra naivu: kainos visur sparčiai susilygina, o papildomos išlaidos, pavyzdžiui, užsieniečių apgyvendinimui, taip pat auga. Kartas nuo karto išlendantys šlykštūs faktai apie atsivežtų darbininkų apgaudinėjimą liudija, kad tokia nusikalstama veikla vis dažniau demaskuojama. Pagaliau kiekvienas darbdavys turi suprasti, kad nuo savo namų ir šeimos atskirtas žmogus tikrai nedirbs geriau už vietinį jau vien dėl pastoviai patiriamo streso, artimųjų ilgesio. Tik didžiausio vargo, baimės dėl savo gyvybės arba akivaizdžios socialinės neteisybės vejamas žmogus ryžtasi palikti gimtąjį kraštą.

sričių darbo vietų, valstybės finansiniai srautai ir toliau bus naudojami neefektyviai.

Šiuo metu matome kelis didžiulius prieštaravimus. Griausmingai deklaruojant darnios regionų raidos siekius, tuo pat metu praktiškai nieko nedarome, kad regionų atskirtį įveiktume. Darbdaviai ne be reikalo skundžiasi, kad neranda tinkamos kvalifikacijos specialistų, o tuo pat metu pastebime, kokia dalis neseniai įgijusių profesiją išvyksta. Keldami aukštyn įvairias „stojimo karteles“, nesiskaitydami su stojančiųjų profesine motyvacija ir naudodamiesi neobjektyviu jų gebėjimų studijuoti vertinimu, vejame iš Lietuvos potencialius aukščiausios kvalifikacijos specialistus.

Daugeliui save ekonomikos ekspertais įvardinusių asmenų, besidarbuojančių bankuose, informacinių technologijų įmonėse ar centrinėse valdymo institucijose, vis dar atrodo, kad regionų problemas turi spręsti agrarinis sektorius. Anot gerai žinomo finansų profesoriaus, gimusio ir užaugusio Vilniuje, tegu Balbieriškio žmonės eina „žolės ravėti“. Nes ten – kaimas, o jau jeigu kaimas, tai reiškia – žemės ūkis. Net pačiu aukščiausiu lygiu reklamuojame „Evaldo daržoves“, nesuvokdami, kad taip tik didiname visuomenės susipriešinimą ir nusivylimą savo valstybe. Šiuolaikinis agrarinis sektorius gali įdarbinti ne daugiau kaip 6-7 proc. darbingų valstybės piliečių: didesnio darbuotojų kiekio jam jau dabar nereikia, o ateityje, diegiant naujas technologijas ir naudojant vis našesnę techniką, jų reikės dar mažiau. Todėl užkrauti žemės ūkiui atokesnių regionų visų socialinių problemų sprendimo negalima.

sričių darbo vietų, valstybės finansiniai srautai ir toliau bus naudojami neefektyviai.

Pragyventi iš prekybos ir pervežimų nepavyko nė vienai valstybei, todėl nereikia tikėtis, kad Lietuva čia taps kažkokia išimtimi. Eksportuodami žaliavas (grūdus, neapdirbtą medieną) ar švaistydami ir taip menkus savo naudingųjų iškasenų išteklius, atidavę juos užsienio kampanijoms, esame priversti gausinti socialinės paramos gavėjų skaičių. Žmonės turi pragyventi iš darbo pajamų, o ne iš pašalpų. Todėl būtina skubiai investuoti į regionų pramonės, statybų, transporto, sveikatos apsaugos ir daugelį kitų sektorių, tarp jų ir į informacinių technologijų įmones, kad jose darbo galėtų susirasti ta regionų jaunimo dalis, kurios niekada nedomino agrarinė veikla ir kurių žemės ūkiui niekada nereikės. Bet kokie atsikalbinėjimai, kad esą ten nėra specialistų, yra nepateisinami, nes nieko nedarant, jau po kelerių metų bus dar blogiau: ten paprasčiausiai visai nebeliks žmonių. Tačiau peržiūrėjus Šiaulių ir Panevėžio apskričių ekonomikos raidos planus matome, kad pramonės plėtrai jose neskiriama dėmesio. Jei šios apskritys ir toliau tokiu tempu tuštės, pasekmės visos valstybės raidai bus pragaištingos. Sveikatos, socialinio aprūpinimo, kultūros, bendrojo švietimo, universitetinio ugdymo įstaigų tolesnis centralizavimas („optimizavimas“) šiuos regionus daro vis mažiau patraukliais gyventi.

Dar XX a. pabaigoje nemaža Europos valstybių susirūpino, kad tuštėja tos teritorijos, kuriose nėra patogaus susisiekimo ir pakankamų socialinių paslaugų. Ten ne tik atsirado iš apačios kilusi vietos veiklos grupių ir „LEADER” iniciatyva, bet ir vyriausybinės programos, skirtos, pavyzdžiui, kalnuotų sričių ekonomikos skatinimui. Buvo tiesiami nauji keliai, elektros energijos perdavimo linijos, tobulinamas interneto ryšys, statomos naujos pramonės ir paslaugų įmonės. Tokių valstybių, kaip Portugalija ir Austrija vadovai gerai suprato, kad tuščiose teritorijose bus neįmanoma užtikrinti, jog būtų laikomasi aplinkosaugos reikalavimų, o tarp ten dar likusių, bet darbo neturinčių žmonių daugės asocialaus elgesio apraiškų. Dykvietės netarnaus valstybės ūkiui, todėl jų neturi likti.

Lietuvoje net nėra tokių vietovių, į kurias reikėtų skverbtis per kalnus ar neperžengiamas pelkes, tačiau dykviečių daugėja. Pas mus nemažėja eilės žmonių, laukiančių vadinamojo „socialinio būsto“, kai tuo tarpu vos ne kiekvienoje gyvenvietėje stovi tušti, vis dažniau „vaiduokliais“ pravardžiuojami pastatai. Kodėl asmenys, metų metais net neieškantys darbo, būtinai turi būti apgyvendinami rajonų centruose, o ne mažesnėse gyvenvietėse, kur to laisvo ploto yra per akis? Atsakoma, kad pastarieji nesutinka ten keltis, nes nėra juos tenkinančio darbo. Tačiau įdarbinimo problemas galima spręsti, organizuojant darbuotojų pavežėjimą iki įmonių, kurios gali juos įdarbinti. Nekuriant naujų, įvairaus profilio ir įvairių sričių darbo vietų, valstybės finansiniai srautai ir toliau bus naudojami neefektyviai.

Neturintieji būsto galėtų ir patys prisidėti savo darbu, padėdami jiems pasiūlytas patalpas suremontuoti. Atsisakantys be pateisinamos priežasties prisidėti prie tokių darbų, turi būti braukiami į laukiančiųjų sąrašų ir netekti teisės į šiuo metu gaunamas pašalpas. Tyrimai rodo, kad „pašalpininkų“ ir pretendentų į „socialinius būstus“ absoliučią daugumą sudaro žemos kvalifikacijos arba visai jos neturintys ir niekur nesimokantys asmenys, jau užauginę vaikus, kuriems nevalyvumas ir skurdas yra tapęs gyvenimo norma. Pakeitus valstybės požiūrį į asocialias šeimas, net tokia sąvoka kaip „socialinis būstas“ iš mūsų viešosios erdvės turėtų išnykti. Tinginių toliau šerti valstybės lėšomis nebegalima.

Praktiškai kiekviename rajone turėtų būti formuojami vadinamieji „tiksliniai“ mikrorajonai: 1) rezidencinis, skirtas gyvenviečių plėtrai; 2) agrarinis, optimaliai tinkantis žemės ūkiui; 3) alternatyvusis industrinis – naujas pramonės centras, kuriamas ten, kur patogu pasiekti iš kitų rajono seniūnijų; 4) rekreacinis, kur dėl gamtinių sąlygų netikslinga užsiimti intensyvia žemės ūkio veikla, tačiau galima plėtoti miškininkystę, vidaus vandenų žuvininkystę, relaksacines erdves. Šiuo metu mūsų valstybė neišnaudoja nė dešimtadalio rekreacinių išteklių, kurdama naujas aktyvaus poilsio zonas, gydymo ir reabilitacijos kompleksus, kuriuose atsirastų šimtai darbo vietų ypatingai aukštos kvalifikacijos specialistams. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pasienio mikrorajonams, kurie turėtų tapti valstybės reprezentacinėmis sritimis, liudijančiomis apie jos pažangą, rūpestį gyventojais ir svečiais. Šiuo metu dauguma pasienio sričių yra labai apleistos.

prof. dr. Jonas Jasaitis

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 249

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. Petras Mureika: ekspol.pareig. eksavia....    -  2018-03-20, 13:00

    …geras straipsnis, tačiau valdantieji to nemato ir vargu ar matys, nes jie ateina dirbti ne valstybei, tautai, o sau…

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Kokia mamytė, toks ir sūnelis....

Žygizmundai Ukraina uber alles. Ar ne laikas tamstai Maldeikienei ir dar keletui proto žaibu psichiatrinėje...

psichas jabanas...

Čia ne prekybininkų naudai.....čia dar viena "priežastis" neatsiskaityti grynaisiais, o pereiti prie elektroninių mokėjimų. Kai...

Aplinkosaugininkai turi saugoti miškus bei gyvūnus, o ne bausti vairuotojus, kurie neišgali įsigyti naujo automobilio...

Pirmiausia išmok rašyti be klaidų, chunveibine....

US subyrėjimo laukiam nuo 1947 m. nu niekaip nesulaukiam....