infa.lt

Intelektualai ir Jugoslavijos karai jų pasakojimuose

15 kovo
01:03 2018

Dubravka Ugrešič, Marina Abramovič, Susan Sontag

Dubravka Ugresič

nuotrauka: Zeljko Koprolcec

„Iš disidentų, labiausiai disidentinių rašytojų likimo, irgi mažai paguodos. Blogiausiai baigiasi tiems, kurie pirmieji prasižioja, t.y. spontaniškiems individualistams. Kas pirmas prakalbo, prarado viską ir pabaigė tremtyje. Po kiek laiko pamirštama, apie ką jis kalbėjo ir už ką turėjo emigruoti, ir jų emigracija atrodo kaip ilgos atostogos užsienyje. Todėl šitie buvę spontaniški žmonės tampa niūrūs, tylintys mizantropai (gimę pralaimėti). Jie niekieno nemylimi, nors ir (o gal už tai ), kad buvo teisūs.

Geriausiai sekasi tiems, kurie pasirenka teisingą momentą: apskaičiuojantys individualistai, turintys uoslę tam, kieno laikas atėjo. Jie jungiasi prie disidentų, kai tame jau beveik jokios asmeninės rizikos nebelikę. Namie, savoj terpėj, jie išlaiko viską, ką turėjo – turtą, gimtinę, poziciją – o užsienyje susikuria sau optimistišką kovotojo už demokratiją įvaizdį. Po kažkiek laiko su disidentais kartu laikosi patys įvairiausi tipažai: persimainę kriminaliniai elementai, atsivertę racionalistai ir komunistai, fašistai ir antifašistai, politiniai pakeleiviai ir turistai. Ypač, jei politinės permainos jau tvyro ore.

Kai kurie iš šių disidentų eina į laikiną tremtį, kad būtų arčiau prie užsienio medijų, nes gal bus pastebėtas jų vienas ar kitas pasisakymas, ar paprašys komentaro. Jiems geriausia būtų, kad karas niekada nesibaigtų – jiems nuo to būtų tik geriau ir geriau. Tokie žiemoja tremtyje, o vasaros atostogoms grįžta į tėvynę, praleisti jų Adrijos jūros pakrantėje, vasarnamiuose.

Tai nereiškia, kad užsienio kolegos yra daug geresni. Kai kurie iš jų per pastarąjį dešimtmetį išaugo į tikras internacionalines žvaigždes kariaujančiose šalyse, metęsi ginti ir atstovauti ką tik gimusias menkas šalis, gavo aukštus apdovanojimus iš jų vyriausybių ir „geriausių draugų iš užsienio“ titulus.

Aš nesakau, kad užsienio intelektualų politinis užsiangažavimas yra tiktai jų asmeninė akcija ir jie tuo niekuo nerizikuoja, ir kad politinis užsiangažavimas yra mažas indėlis išgarsėjimui ir dideliam moraliniam kapitalui susikaupti. Tai nebūtų teisinga. Taip pat negalima pykti, kad jie savo nosį į ne savo reikalus kiša, nes galvojantis individas turi teisę galvoti. Taip pat būtų neteisinga tvirtinti, kad intelektualai su savo vaidmeniu medijose, užsiimančiose karu, stengiasi patenkinti savo kolonialinius polinkius ar nostalgišką poreikį nuotykiams, įsijungdami į Balkanų ekspresą. Ir aš negaliu jų kaltinti, kad savo vakarietiškos arogancijos dėka jie nieko nesupranta. Toksai kalbėjimas atsiranda tiktai iš arogancijos, kuria save guodžia kolonizuotieji.“

Čia tiek teorinės įžangos – išverstas esė fragmentas iš Dubravka Ugresič esė rinkinio. O toliau jos pasirinkta papasakoti istorija:

Štai Nerminos istorija. Paprasta namų šeimininkė visą gyvenimą praleidusi Sarajeve. Ji užaugino dvi dukras ir liko našle, ir tada prasidėjo karas. Viena jos dukrų pasitraukė į Londoną, kita išvyko su savo dukrele į Ameriką. Abiems ilgainiui pasisekė. Hana pradėjo Londone postakademines studijas ir sėkmingai apsigynė. Senada rado Amerikoje Bosnijos pabėgėlių paramos programą, gavo green card, išleido dukrą į universitetą ir pati įsidarbino Los Angeles aerouoste.

O Nermina Sarajevą palikti atsisakė kategoriškai: „niekas manęs iš čia neišvarys, aš lieku gyventi čia ir, jei ką, mirsiu ten, kur gimiau“. Bet, po Daytono susitarimo, kai bombardavimas liovėsi, Nermina pareiškė, kad „taikos laikotarpis jai yra žymiai sunkesnis, nei karo“ ir išvyko pas dukrą į LA.

Taip Nermina, būdama 66 metų amžiaus pirmą kartą gyvenime išvažiavo iš gimtinės Jugoslavijos su naujos šalies, Bosnijos pasu, kirto Atlantą ir pasiekė Ameriką. Kai tik ji atvyko jos dukra pareiškė, jog „gyvenimas Amerikoje jai vis tik per svetimas“ ir kad ji suplanavusi grįžti į Sarajevą. Ir taip ir padarė: nusipirko du bilietus, sau ir dukrai, ir išvyko atgal. Nermina liko.

Jai buvo padėta rasti gyvenamą plotą, gauti nedidelę pašalpą. Taip pat ją įrašė į anglų kalbos kursus užsieniečiams. Klasėje, tarp meksikiečių, kiniečių, puertorikiečių, Bosnijos pabėgėlių, žodžiu, tarp visų kitų, Nermina pradėjo naują gyvenimą. Ji pasirodė gabi kalboms. Gavo net raštišką pagyrimą, kurį įsirėmino. Ir mokėsi toliau. Mokykloje ją visi mėgsta, ji atneša į pamokas iškepus bosniškų pyragėlių meksikiečiams, kiniečiams, puertorikiečiams ir Bosnijos pabėgėliams. Kartais ji skambina savo dukrai į Londoną. Ir kalba angliškai, išdidžiai ištardama: this is your mother speaking, how are you…

Dukrai dėl mamos neramu, ji vis bando ją įkalbėti grįžti į Sarajevą. bet Nermina tvirtai atsisako. – „Ką tu ten veiksi visiškai viena tolimoj svetimoj šaly?“… -„Aš negaliu išvykti“ sako Nermina tokiais atvejais. „Aš čia mokausi mokykloje. O be to, ką čia visi kiti be mano pyragėlių darys…“

Jos butelyje, sumažintoje replikoje to, kaip ji gyveno Sarajeve, Nermina sakė: iš čia žiūrint, atrodo, kad aš visą gyvenimą praleidau besistengdama Sarajeve butą įrengti ir užlaikyti… O čia aš turiu ne mažiau: Rico atnešė naudotą televizorių, Choco štai, stalą, Rosita – šaldytuvą ir Svevo iš kažkur atitempė šitą sofą… Nermina kursų dėka, pirmą kartą įgavo asmeninės laisvės ir gyvenimo sau pojūtį, ir dabar yra taikoje su savimi ir tuo, kaip jos gyvenimas atrodo. Kai sutinku žmones, kurie skundžiasi, papasakoju jiems šitą istoriją. O kartais ir sau pačiai… (Dubravka Ugrešič)

x

„Ankstyvaisiais 1990 S.Sontag lankėsi bombarduojamame Sarajeve 9 kartus, paliudydama 380 000 jo gyventojų, buvusių pastovioj apsupty kentėjimus. Antro jos vizito metu, 1993 metų liepą, ji susitiko Sarajeve gimusią teatro režisierę, pakvietusią ją pastatyti „Belaukiant Godo“ su keletu talentingiausių miesto aktorių; snaiperių šūvių garsai ir sprogstančių bombų trenksmai buvo pastovus garsinis fonas, tiek repetuojant, tiek vaidinant – premjeroje dalyvavo vyriausybės atstovai, chirurgai iš miesto ligoninės ir kareiviai iš fronto, taip pat ir daug sužeistų ir gedinčių miestiečių.

„kas kiekvieną kartą nustemba, pamatęs, kad kiti žmonės vargsta, yra neturtingi“ -rašė ji Regarding the Pain of Others – „kas ir toliau krinta į neviltį, susidūręs su įrodymais, ką žmogus gali padaryti žmogui – pamato baisius žiaurumus – tas yra moraliai ir psichologiškai nesubrendęs.“ Taip pat ji yra sakiusi:“Tikros kultūros nėra be altruizmo“ (Jonathan Cott įžangoje apie Susan Sontag)

x

Marina Abramovič„Tik ką po karo Sarajeve – nėra maisto, nėra degalų, nėra elektros. Žmonės sėdi kavinėje išbadėję, geria tik vandenį, šnekasi. Tuo momentu sustoja naujausio modelio mercedes atviru stogu, išlipa iš jo vietinis vaikinas, motorą palieka neišjungęs. Vilki Armani kostiumą, ant rankos didžiulis Rolexas. Jis įeina į kavinę ir paskelbia: aš moku, gėrimai visiems – mano sąskaita. Įspūdis didelis. Žmonės klausia „iš kur tu turi šitiek pinigų?“, o tas atsako: „karo metu geriausias biznis – bordelis“… Kažkas perklausė: „bet kiek merginų tau tada dirba?“ – „Biznį šiuo metu laikau neišplėtęs, dirbu tiktai aš“.

Šią istoriją M.Abramovič pasirinko papasakoti, pradėdama to laikmečio skyrių savo memuaruose. Ir toliau ištraukos:

“1990 metais daug keliavau po Europą ir Japoniją, vesdama kūrybines dirbtuves, atveždama parodas į Miuncheną, Groningen, Hanoverį ir Gentą: savos gamybos transitorinius objektus, kuriuose naudotojai galėtų pamatyti save, o ne rasti autorių. Indijoje filmavom vienuolius, paskui atsikvietėm juos į Amsterdamą svečiuotis… 1999 metais prasidėjo karas tarp Serbijos ir Kosovo, o pavasarį NATO bombardavo Belgradą, kur gyveno mama, tėtis su antra žmona, ir brolis su šeima.

Brolis buvo labai inteligentiškas ir talentingas, leido poezijos knygas, mokėsi Kino Akademijoje, tapo filosofijos mokslų daktaru, ypač domėjosi Leibnicu. Bet buvo sunkaus ir komplikuoto charakterio. Vedęs buvo N.Teslos muziejaus direktorę ir atominės fizikos specialistę, turėjo dukrą. Kadangi tuo metu brolienė gydėsi nuo krūties vėžio, tai, prasidėjus bombardavimui, ji liko Belgrade, o vyrą su dukra išsiuntė į Amsterdamą, kaip savaime suprantamą dalyką, kad jie ten ras prieglaudą pas mane.

Kosovo karui prasidėjus, buvau Japonijoje, darėm projektą Echigo- Tsumari Art Trienalei 2000. Sapnų namus – idėja buvo, sapnuoti, kad galėtum pamatyti save iš tikro. Grįžus į Amsterdamą brolį jau radau. Jis atvyko su vienu lagaminu sau ir dukrai. Po kurio laiko pastebėjus, jog jie nešioja vis tuos pačius drabužius brolio paklausiau: kas tame tavo lagamine? – „Ai, kelios knygos…“ buvo atsakymas.

Mano brolis, kaip visada, vaidino tipišką Balkanų vyro vaidmenį. Ne tik, kad jam buvo sunku būti svečiu; jis buvo užaugintas kultūroje, kur moterys patarnauja vyrams visada ir visur. Mama, pvz, kai jis buvo mažas, dažnai nešdavo jam valgyti į lovą, ir kai nebe mažas, irgi… Todėl nieko stebėtino, kad atvažiavęs pas mane gyventi, jis nepajudino piršto dėl nieko (…) Kartą jis man buvo atsiuntęs atvirutę, vaizduojančią, kaip Montenegro vyras vyksta atostogų su mama ir seserimi. Tai buvo juokais ir ne juokais. Tik dabar mama ir seserys bagažą ant kuprų temptų eidamos priekyje, o ne iš paskos. Dėl minų laukų. Toks buvo jo požiūris į moters vaidmenį pasaulyje. Aš buvau labai laiminga nuo tokio likimo pabėgus.

Nepilnus tris metus brolis prasėdėjo pas mane fotelyje pastoviai žiūrėdamas karą per CNN ir aimanuodamas: “jie bombarduoja Belgradą ir mano žmona miršta“… Vieną kartą grįžusi iš kelionės radau brolio dukrą, dešimties metų mergaitę, paliktą vieną jau dvi savaites. Teko skambinti jos mamai į Belgradą, ir ji, sirgdama, atvažiavo jos pasiimti… Su mergaite baigėsi gerai, ji – talentinga jauna fizikė Max Planch Institute.

Mano tėvas paskambino iš Belgrado, prašė pinigų. Vėl. Aš jau buvau jam davus 10 000 dolerių, kad su žmona persikeltų į Kanadą, kur gyvena jos vaikas. Jie pabuvo ten dvi savaites ir grįžo atgal, kaip tik į patį bombardavimą. Už pinigus nepasakė nei dėkui. Dabar žmona numirė, jis padirbo savo vaikų – mano ir brolio – parašus savo testamente, kad sutinkam atsisakyti savo dalies (Kanadoje gyvenančio vaiko naudai) – broliui parodė pats, prieš tam iš Belgrado išvykstant. Ir dabar jam vėl reikia pinigų. Aš jam nepaskambinau atgal. Kitą dieną išskridau į Indiją su M.Lamb pradėti naują teatro produkciją. Ten bebūnant, tėvas mirė…

Su Susan Sontag susipažinau Niujorke, pas bendrus draugus. Pradėjom kalbėtis ir negalėjom sustoti. Man ji labai patiko, gerai žinojo mano šalį, buvo gyvenus Sarajeve Bosnijos karo metu, kai režisavo spektaklį „Belaukiant Godo“ žvakėmis apšviestame teatre – nuo to laiko ją pamilo ir buvo dėkingi daugelis apsupto miesto gyventojų. Ir ji pati turėjo irgi savyje tiek daug rusiškos sielos.

2002m. Niujorke Sam Keleys Chelsea galerijoje kūriau “The House with Ocean Vieuw” projektą: idėja buvo pažiūrėti, ar įmanoma panaudoti paprastus kasdienybės ritualus, taisykles ir apribojimus, kad apsivalytum, išgrynintum save. Idėja kilo lankantis Indijoje, pas guru Pilot Baba.

Susana mėgo šnekėtis. Pasikviesdavo pas save į apartamentus, visada sėdėdavom virtuvėje, visada tiktai dviese. Nes trise – jau ne pokalbis (S.Sontag nuomone). Bet jos šaldytuvas visada buvo tuščias. (…) Apie jos vėžį niekada nekalbėjom. Prieš daug metų jai jau buvo sakyta, kad ji ilgai negyvens, bet ji gyveno. Žinoma, taip turėjo būti ir dabar.

Buvome Šri Lankoje, kai man paskambino serialo “Sex and the City” produseriai, klausdami, ar aš noriu vaidinti save, atliekančią performansą, vienoje iš serijų? – Tada aš nebuvau serialo mačius, aš ne aktorė, todėl atsisakiau. Kadangi sutarėm kainą, leidau jiems atkurti performansą serijoje patiems, ką jie ir padarė. Vėliau, kai grįžau į Amsterdamą, žmonės man buvo tapę labai palankūs, pastebėjau, bet nežinojau kodėl. Pasirodo, mane matė “Sex and the City” – pirmą kartą pasijutau plačiosios publikos priimta. Ir šoke, kaip mano performansas buvo masinės medijos greitai ir sėkmingai suvartotas: rimtų mano idėjų neliko, liko pašaipa.

2003metais Belgrade mama vis dar gyveno taip pat, socialistinių laikų daugiabutyje (aštuoniuose kambariuose). Atvažiavus, kai ėjau jos aplankyti, nupirkau didelę puokštę rožių, įteikiau jai, pabučiuodama. Ji priėmė jas, linktelėjo ir įkišo jas tarp laikraščių, uždėjo dar kelias knygas ant viršaus, kad prispaustų. Aš buvau šoke: kodėl? – „Taip reikia. Įsivaizduok, jei jas pamerkčiau, koks kiekis bakterijų išsivystytų.“

2004m. aš ir Paolo buvom Stromboli, vasarą, laimingi, tarp draugų. Vulkanas buvo aktyvus, sukurdamas dramatišką atmosferą ir demonstruodamas gamtos grožį. S.Sontag paskambino ir pasakė, jog jai bus daroma kaulų čiulpų transplantacija: „tik trečdalis šią procedūrą išgyvena. Mano amžiuje dar ir net mažiau… Bet žinai ką? Jei išgyvensiu, tai kelsim didelį balių“. Ji neišgyveno. Mirė metų gale šaltą lietingą dieną Niujorko ligoninėje. Paskutinius keturis metus mes buvom draugės, aš mačiau ją vos ne kasdien. Todėl skridau į jos laidotuves Paryžiuje.

Žiema, lietus, nedidelė ceremonija Monparnaso kapinėse. 20-30 žmonių, tarp jų Patti Smith, Salmon Rushdie, Annie Leibowitz ( S.Sontag partnerė). Buvo liūdna. Laidotuvės buvo Sontag sūnaus Davido sprendimas. Kai aš grįžau į Niujorką, paskambinau savo advokatui ir susakiau savo laidotuvių planą. Ir, jog labai svarbu, kad laidotuvės taip ir praeitų, nes tai bus mano paskutinis performansas.“

(Marina Abramovič „Walk Through Walls“ a memoir)

x

Susan Sontag

„Prie tradicinės humanitarinės intelektualų rolės labai tiktų moralinio mokesčio susimokėjimas, kai užsiimama tam tikromis temomis. Kai knyga ar straipsnis, ar paskaita apie karą, honoraro turėtų būti atsisakoma, arba jis turėtų būti panaudojamas ten, kur karas vyksta. Jei jau apie tai ryžtamasi kalbėti, už kažką kariauti žodžiais ar atstovauti. Taip pat nesireklamuoti savęs fotografijose, ryšium su tematika. Nes autentišką domėjimąsi jau seniai reikia atskirti nuo apsimestinio: savireklamos, pasipelnymo ir entretaimento.

Nes šiais post- realybės laikais intelektualai sparčiai evoliucionuoja nuo homo sapiens į homo scenikus.

Intelektualai yra jokie politiniai analitikai, jie to nesimokę ir nemokinti. Jie yra ne strategai, ne vyriausybės politikos specialistai, nors dažnas pretenduoja tokiu būti. Bet, ir tikrieji strategai dažnai yra ne kas daugiau, nei buvę picerijos savininkai (kaip jau dabar mirusio Kroatijos gynybos ministro atveju). Kai politika post- Jugoslavijos šalyse dažniausiai nulemiama buvusių rašytojų, nusikaltėlių, bankininkų ar pseudo istorikų, ko medija nori iš intelektualų? – Kad jie prisiimtų „išminčių rolę“, taptų moraliniais teisėjais, kunigais, humanistais…

Moralė karo retorikoje yra realiatyvi sąvoka. Apie moralę šnekėjo B.Klintonas ir Slobodan Miloševič, aukos ir kareiviai. NATO akcija irgi buvo pristatyta kaip moralinė pamoka.

B.Klintonas apie šį karą:“visi didžiojo karo ingredientai savo vietoje. Senos skriaudos, jaunos demokratijos, ir viso to centre -Serbijos diktatorius, kuris nuo Šaltojo karo pabaigos nedarė nieko kita, tik pradėjo naujus karus ir pylė žibalą į etninių ir religinių nesantaikų ugnį“ – koks puikus reklaminis tekstas filmui ar knygai pareklamuoti.

Jei seniau žmonės sakydavo: „dievas duotų, kad tavo karvės nudvėstų“, tai dabar: „dievas duotų, kad pamatytume tavo namą per CNN.“

Tam tikru momentu ant visų viršelių ir visose tv programose buvo rodoma kalinio nuotrauka iš Manjača koncentracijos stovyklos, kur serbai laikė ir kankino Bosnijos musulmonus. Ir vėliau šią nuotrauką aš mačiau dar daugybę kartų: už spygliuotos vielos stovi ilgas, liesas žmogus. Po keleto metų žurnalistė jį surado Danijoje, gavusį pabėgėlio statusą. Vyras žurnalistės atsiprašė, kad tame tarpe vėl buvo priaugęs svorio (30kg) – ta nuotrauka buvo tapusi jau kaip ir jo tapatybe. Bet pagrinde jis skundėsi, pastebėkim, kad jaučiasi išnaudotas ir apiplėštas, nes nuotrauka visą pasaulį apkeliavo, o jam nuo to nenukrito nei cento. Tuo tarpu tie, kurie nuotrauką (tai yra jį patį) visur publikavo, tie užsidirbo gerus pinigus.“

(Dubravka Ugrešič)

Parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji

P.S. nesusilaikau nepridėjus fragmento iš Marius Wilk patirties į tą pačią temą:

„Aš jau seniai nežiūriu TV ir tokiu būdu jaučiuosi, lyg gyvenčiau kitoje planetoje nei tie, kurie nuolat maitina savo smegenis žiniasklaidos koše. Pirmiausia, gal tai pajutau gyvendamas Cape Cod: nėra nieko bendra tarp pasaulio, kurį pažįsti tiesiogiai, ir pasaulio rodomo tau TV ekrane. Tada gyvenau mediniame name Atlanto pakrantėje, Amerika tada, kaip ir dabar (rašyta 2004m.) kariavo Persų įlankoje, prezidentu tada irgi buvo Bušas (tėvas)… Aš, praleidęs keletą savaičių vienatvėje su riebiom Rytų pakrantės žuvėdrom, okeano bangų mūša ir spengiančiais tyla peizažais (kaip iš E.Hopperio paveikslų), išvažiavau į Bostoną, aplankyti draugų. Ir pirmas įspūdis buvo, lyg būčiau patekęs į kompiuterinių žaidimų saloną: visi pasinėrę į karines operacijas ekrane – Dessert Storm, CNN tv kanalo gimimas.

Taip susidėjo, jog po keleto mėnesių aš ir pats atsiradau fronte – Abchazijoje. Ir, netgi ne karo korespondento vaidmenyje… Ir prieš akis man iškilo Bostono draugų atsiminimas: štai jie sėdi, išsidrėbę, prieš TV, su Guiness‘o skardinėmis rankose, bulviniai traškučiai traška diskutuojant, ar CNN turi teisę rodyti kruvinus moters lytinius organus be jos sutikimo ar ne?… O tada veidą? – O kodėl ne? – kaip dabar girdžiu Milo, Susan Sontag draugo balsą: „kamera, brangieji, yra tas pats kaip pasas, ji leidžia kirsti valstybių sienas, uždaras visiems kitiems mirtingiesiems. Žmogus su kamera – grynas matymas.. Kaip jogoje, jei supratote, apie ką aš. Objektyvas, kaip žodis ir reiškia, objektyvus…“

„ O aš nenorėčiau, kad mane matytų tokioj situacijoj“ – pertraukia jį Nancy.-„Tai blogiau, nei pornografija… Kas tai daro prieš kamerą, daro tai savanoriškai ir už pinigus. O tas, kas miršta žiūrovų akyse, nežino, jog į jį žiūrima. Jau nekalbant apie honorarą. Už perkreiptą iš skausmo veidą ir išprotėjusias iš siaubo akis pinigus gauna tie, kurie tai rodo. Kurie iš mirties padaro šou. Kai mirtis yra žymiai labiau intymi, nei seksas. Tai kodėl niekas mirštančiojo neklausia leidimo įsibrauti į jo mirties intymumą?“

Kare reikia arba kovoti, arba nelysti artyn. Žiopsot, net ir korespondento pareigose ten nėra ką…

(Marius Wilk „namas prie Onegos ežero“2012m.)

x

Žydų tautybės italų keliautojas ir rašytojas, Paolo Rumiz, prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje labai dėl to pergyveno, nes neseniai buvo per tas vietas keliavęs. Jis nori tikėti, kad „Rytų Ukrainos nuo likusios Ukrainos neatidalins“, bet, yra priverstas prisiminti, kaip nuo Serbijos, Jugoslavijos karo pasekoje, visiškai legaliai ir tarptautinei bendrijai pritariant, buvo atplėštas Kosovas… Čia galima pridėti, jog atidalintojai visada tie patys, o atidalinimas įvyksta arba ne, tik priklausomai nuo to, kuriai pusei atidalinita teritorija atitektų…

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 227

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...