infa.lt

Daugelio knygų, skirtų pabėgėliams ir migrantams autorė, gimusi Kaune ir pati nuo vaikystės patyrusi imigranto dalią (sovietinio laikotarpio pabėgėlių dukra) Raimonda Mikatavage, dabar gyvenanti JAV, ne kartą yra pabrėžusi, kad jeigu jūs nusipirkote namą, tai reiškia žymiai daugiau, negu būsto įsigijimas. Jūs įsigijote gabalėlį savo valstybės… Nuo to momento, kai tapote sodybos savininku, jūsų statusas ryškiai pasikeitė: jūs dabar turite pastovią vietą, kuri priklauso tik jums. Esate tiesiogiai susijęs su savo valstybe. Todėl jums jau ne tas pats, kas vyksta jūsų valstybėje. Su savo sodyba esate susijęs ne tik materialia prasme.

Visai kita situacija, jei gyvenate „dėželėje“ – daugiabutyje. Nors butas – jūsų privatinė nuosavybė, tačiau iš esmės jūs nieko neturite: jums nepriklauso nei to namo sienos, nei stogas. „Savo stogo virš galvos“ neturite. Laiptai, ant kurių atsistojate, išėjęs iš savo buto, jums taip pat nepriklauso. Jūsų kiemas – visiems atvira, pereinama, t. y. niekieno erdvė. Kai sovietmetyje šios gremėzdiškos dėžės buvo statomos, niekas neplanavo, kad butų nuomininkai (būtent toks buvo daugelio jų statusas) turės nuosavus automobilius, o dabar nėra kur jų sustatyti. Purvinos smėlio dėžės ir išklerusios sūpuoklės vaikams – tik primityvi augančiai piliečių kartai skirtos erdvės imitacija.

Jūs neturite nė vieno kvadratinio metro nuosavo ploto, ant kurio galėtumėte atsistoti. Net jei name (tarsi per stebuklą) susikuria stipri bendrija, kuri prižiūri namo aplinką, puoselėja kelis gėlynus, apkarpo gyvatvores, jūsų situacijos tai nekeičia. Todėl nenuostabu, kad apklausus kelių universitetų studentus, apytiksliai du trečdaliai jų negalėjo įvardinti jokios vietovės Lietuvoje, kurią galėtų vadinti savo tėviške (gimtine), su kuria juos sietų stiprūs emociniai ryšiai. Visi jie užaugo daugiabučiuose. Tiesa, kai kurie nurodė kažkur užmiesčiuose esančias senelių sodybas ir asmenybės strategijose įrašė, kad panašiai įsivaizduoja savo ateitį po poros dešimtmečių. Tačiau pastaraisiais metais daugėja tokių, kuriems nuosavos sodybos nereikia: ją prižiūrint kiltų daug rūpesčių, o daugiabutyje lieka tik sumokėti už komunalines paslaugas. Tai – samdinio mąstysena.

Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto tyrėjai didelius miestų daugiabučių rajonus vadina tiksinčiomis uždelsto veikimo bombomis ir įspėja, kad ekonomiškai pajėgesni žmonės iš jų išsikels, o daugiabučių rajonai gali netrukus tapti savotiškomis „prieblandos zonomis“.

Ši problema aktuali praktiškai kiekvienai savivaldybei, norinčiai neprarasti darbingo išslavinusio jaunimo. Daugiabučiais jo tikrai nesuviliosi. Tačiau faktinė situacija tokia, kad nė vienoje iš jų nėra efektyvios individualių sodybų plėtros strategijos. Priemiesčių žemę seniai išpirko apsukruoliai, sukurpė jų „detaliuosius planus“, kai kur išvedžiojo šiokias tokias „komunikacijas“ ir išplatino skelbimus apie už fantastiškai aukštas kainas parduodamus miniatiūrinius, kelių arų dydžio sklypelius.

Sparčiai tuštėjančio rajono savivaldybės atstovas papasakojo, kad neseniai gavo tokių, atsiprašant, verslininkų, prašymą atleisti juos nuo žemės mokesčio ir dar primokėti už įsigytų plotų priežiūrą. Paaiškėjo, kad rajone, kuriame stinga darbo vietų, ypač skirtų išsilavinusiems žmonėms, jų reklamos beveik nieko nesuviliojo, todėl planuoto maksimalaus pelno gauti nepavyko. Gyvenimo sąlygos tokiuose sklypeliuose mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo daugiabučiuos. Privatumo, kurio ieško potencialūs sodybų kūrėjai, čia nėra. Vien sklypelio įsigijimas jaunai šeimai dažniausia ne pagal kišenę. Ne ką patogiau gyvena ir įsikūrusieji buvusiuose „kolektyviniuose soduose“.

Kai beveik prieš dešimtmetį žurnale „Žemės ūkis. Verslas“ buvo paskelbta idėja „Šeimai – hektaras žemės“, reakcija buvo labai prieštaringa. Vieni įrodinėjo, kad žemės tokiam tikslui nebėra (nors tuo metu Lietuvoje dirvonavo per pusę milijono hektarų, o pusės milijono šeimų, galinčių dalyvauti tokiame projekte, niekada neturėjome), kiti aiškino, kad jaunos šeimos į kaimą tikrai nesikels (nors turime gana neblogą kelių sistemą ir per pusvalandį galime automobiliu pasiekti potencialią darbo vietą), treti tiesiog rėkė, kad tokio didelio sklypo priežiūrai teks „parduoti vasaras“ (nes sklypą sutapatino su žemės ūkio paskirtimi ir aiškino, kad kastuvu jos neapdirbsi).

O vis dėlto pabandykime įsivaizduoti, kad savivaldybės ėmėsi įgyvendinti šią idėją, pašalindami visus biurokratinius apribojimus ir nesikišdami į žmogaus privatų gyvenimą. Antai vaikinas, šiuo metu uždarbiaujantis kažkur Airijoje (taigi net Lietuvoje negyvenantis), gauna pasiūlymą kurti sodybą vieno hektaro plote. Plotas tikai ne prestižinėje vietoje, su ne itin derlinga žemė, bet bus jo nuosavas – su sąlyga, kad čia įsikurs ir jį prižiūrės. Beje, ne itin nutolęs nuo kelio, kuriuo galima nuvykti į artimiausią gyvenvietę. Pirmaisiais metais naujasis savininkas gal tik šabakštynus išvalys, sklypo plotą išlygins ir sugrįš į Airiją pinigėlio kaupti. Antrais – sodą pasirinktoje vietoje užsodins, gyvenamajam namui pamatus išlies. Trečiais – pradės namo statybą. Ir štai po kokių 5-6 metų kuklus namelis jau atvers duris šeimos nariams, o dar po kiek laiko atsiras ir pastatas būsimam privačiam verslui (kokio nors kooperatyvo pradžiai). Gal ir visas dešimtmetis užtruks, kol žmogus įsikurs ir susiplanuos pragyvenimo šaltinį. Nereikės nei lankstinukų su kvietimu sugrįžti į gimtąjį kraštą, nei „Globalios Lietuvos“ projektukų, kurių vienintelė paskirtis – tam skirtas lėšas „įsisavinti“. Žmogus paprasčiausiai žinos, kad turi „gabalėlį Lietuvos“, kad jis čia – laukiamas.

Sakysite – utopija? Tada pasiūlykite geresnį sprendimą. Tik prisiminkime, kaip atkurtoje valstybėje vykdytos žemės reformos dėka per vieną dešimtmetį iškilo ūkininkų sodybos, kaip daugelis pragyveno ne vien iš agrarinio verslo, kaip susiformavo laisvų savininkų socialinis sluoksnis, tapęs visos valstybės atrama. 1940-aisiais, t. y. prieš pat okupaciją išleistame kalendoriuje K. Purickis rašė: „Mums reikia eiti prie to, kad pagal išgales visi kaimuose gyvenantieji turėtų nuosavą žemės sklypą, o miestų darbininkai – nuosavus namus, nors mažą darželį.“ S. Jakubauskas straipsnyje „Žemės ūkio politika“ aiškino: „Kadangi auga pramonė, auga ir darbininkija. Vyriausybės uždavinys, kiek laidžia jos galimybės, aprūpinti miestų darbininkus nuosavais namukais ir nedideliais žemės sklypeliais.“ Minint valstybės atkūrimo 100-metį, pravartu pasimokyti iš jos patirties. Anų laikų Lietuva tikrai nebuvo turtingesnė už dabartinę. Ir jokių „struktūrinių ES fondų“ paramos nebuvo. Jos neprašėme, todėl ir niekam atsiskaitinėti nereikėjo.

Manau, kad ne vienas „Mokslo Lietuvos“ skaitytojas dar prisimena, kaip sovietinė administracija pradėjo „kolektyvinių sodų“ kūrimo vajų, kokie nedėkingi plotai tam tikslui buvo paskirti ir kaip jie pasikeitė vos per keletą metų. Supranta ir tai, kuo šiuo vajumi buvo siekiama, kaip tuometinė valdžia „vienu šūviu du zuikius nušovė“, kaip pamažu buvo šalinami statybų ir kitokios privačios veiklos draudimai. Todėl ir dabar nereikia gąsdinti, kad esą dabar tokie metodai nebebus efektyvūs.

Žinoma, didžiausias rūpestis, šalia aprūpinimo būstu, yra darbo vietos. Tačiau ir čia yra žymiai daugiau galimybių, negu įsivaizduoja dabartiniai bankų „ekspertai“ ir didmiesčiuose patogiai įsitaisę klerkai. Nustokime eksportuoti darbo jėgą ir žaliavas, užuot eksportavę pramonės produkciją, ir darbo vietų atsiras.

(laukite tęsinio)

Prof. dr. Jonas Jasaitis