infa.lt

Aleksandras Galvanauskas | sputniknews.lt

© infa.lt nuotr

Gabrielius Landsbergis ryškiai simbolizuoja mūsų politinės sistemos supuvimą. Gal net aukščiausiąją to supuvimo stadiją. Ir štai kodėl

Būkim biedni, bet teisingi: šis žmogus savo sugebėjimais niekuo neišsiskiria iš kitų konservatorių masės, tačiau tapo jų vedliu. Priežastis? Tik garsi pavardė. Vadinasi, ne talentai ir žinios, o genetika ir monarchijos principai įsivyrauja mūsų demokratijoje. Tai ir yra nuopolio pradžia.

Konservatoriai, kaip avių banda, prieš porą metų nubalsavo už šią pavardę. Už iškabą. Už mitą. Avių bandai reikia vedlio. Problema tik ta, kad Gabrielius… ne vedlys. O vedlio erzacas, pakaitalas. Senelio pakištukas. Senelis buvo tikras vedlys. Nors ir neišvaizdus, bet labai piktas ir todėl labai motyvuotas veikti. Kažkas jaunystėje jį nuskriaudė, todėl jis visą gyvenimą keršija. Ir mus vedė keršyti.

O anūkėlis augo viskuo aprūpintas. Todėl jis vangus kaip virta morka ir leisgyvis kaip medūza. Žinoma, rinkiminės kampanijos priverčia anūką atsibusti, prasikrapštyti akis ir atsistoti į piktą bei kovingą pozą. Tačiau tik trumpam. Nes jis nemotyvuotas.

Koks bebūtų, bet marksizmas-leninizmas motyvavo senelį. Privertė jį įstoti į komjaunimą 1952 metais ir viešai įsipareigoti mylėti partiją. (Internete rasite tą įsipareigojimą.) Galbūt, šitaip išprievartavęs save tarybinės karjeros vardan, senelis po to visą gyvenimą pyko ant savęs už parsidavimą anai sistemai. Bet pyktį ant savęs jis transformavo į pykti ant viso pasaulio.

Mes sočiai to jo pykčio prisigėrėme. Senelis griovė tarybinę Lietuvą iš peties, akmens ant akmens nepaliko iš pramonės, kaimo, daugelio žmonių likimų. (Paskutinis senelio rašinys portale „Delfi” baigiasi rusišku žodeliu „urodai”… Ir nesvarbu, apie ką jis ten rašo. Šio žodelio pavartojimas pirmiausia išduoda senelio įniršį.)

O anūkas ramus. Dirbo Vakaruose. Demokratinė sistema jo visai neprievartavo. Jam nereikėjo niekam priešintis, prieš ką nors sukilti. Jis užaugo šiltnamyje, šiltuose senelio šlovės spinduliuose. Tobulai sutvarkytas, miesčioniškas gyvenimas. Ir dar žymiai vyresnė žmona, pakeitusi motinos globą.

Anūkas tyliai dirbo valstybės tarnyboje: užsienio reikalų ministerijoje, po to ambasadoje kažkur Vakaruose. Ir staiga suprato: kam čia jam kankintis biure, nešioti popieriukus, jeigu galima išvystyti politinį verslą vien tik iš savo pavardės.

Juk Landsbergis — tai brendas! Tai kultinė senelio figūra. Kuris kaip Mozė, išvedęs vergų tautą iš nelaisvės. Be Landsbergio mes juk būtume niekas, vergai.

Tą suprato ir buvęs konservatorių vadas Andrius Kubilius. Jis savojo brendo likučius galutinai suteršė, žvėriškai nurėžęs pensijas pensininkams ekonominės krizės įkarštyje 2009 metais. Jam reikėjo trauktis iš konservatorių pirmininko pozicijos. Bet kas jį galėtų pakeisti? Senoji konservatorių partinės nomenklatūros gvardija jau visiems įgriso iki gyvo kaulo. O jaunų ir talentingų lyderių konservatoriai neužsiaugino.

Monarchinis principas pasirodė stipresnis už demokratinį. Kam blaškytis, jeigu užaugintas anūkas. Taip, jis niekuo neišsiskiria. Taip, jis be galo nuobodus. Kostiumuotas biurokratas su valdininkiška galvosena ir kalbėsena. Lankantis aktorystės kursus, nors jau pavėluota — lyderio vaidmenį jis atlieka neįtikinamai. Kaip sakydavo Stanislavskis — „netikiu!” Bet… jis nešioja kultinę pavardę.

Anokia čia problema, gali pagalvoti tūlas skaitytojas. Na, išrinko anūką. Po to gal proanūkį išrinks. Gal pavydite? Ne, ginkdie. Landsbergio padėtis nepavydėtina. Jis įsėdo ne į savo roges. Pagal Merfio dėsnį, anūkas pasiekė savo nekompetencijos ribas. O kadangi šis anūkas ne paprastas, o valstybinės reikšmės, tai nepavydėtina ir mūsų, valstybės piliečių, padėtis.

Mums, visuomenei tai yra signalas, kad šalyje klesti blatas ir nepotizmas. Tad iš esmės mes neženkliai pasitūmėjome tolyn nuo tarybinės sistemos. Mus ir toliau valdo uždara nomenklatūra, kuri, be to, perduoda valdžią pagal giminystės principą! Tarybų sistemoje tai vyko uždarai, o čia vyksta atvirai.

Ir tegul neaiškina konservatoriai, kad anūkas iškilo į viršų demokratiniu keliu. Už jį kuo aktyviausiai agitavo visa konservatorių nomenklatūra, o jai artima stambioji žiniasklaida užtikrino anūkui informacinį palaikymą. Ir iki šiol užtikrina. Anądien viena žurnalistė jam jau paslaugiai uždavė klausimą apie jo kandidatavimą į prezidentus 2024 metais. Ir sulaukė atsakymo. Aišku, teigiamo…