infa.lt

Algirdas Šukys: Ką daryti, kad būtų kitaip?

Algirdas Šukys: Ką daryti, kad būtų kitaip?

vasario 13
01:01 2018
doc. Algirdas Šukys

doc. Algirdas Šukys | © infa.lt

Savo straipsnelyje „Ar galėjo būti kitaip?“, parašytame kaip l997-01-25 savaitraštyje „Literatūra ir menas“ išspausdinto mano straipsnio „Juodos mintys prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę“ tęsinys, kuris irgi buvo skirtas spausdinimui tame savaitraštyje, buvau pažadėjęs artimiausiu laiku parašyti dar ir trečią straipsnelį, skirtą atsakymui į dar vieną dabar labai svarbų Lietuvos visuomenei klausimą „Ką daryti, kad būtų kitaip?“.

Tesėdamas šį savo pažadą, dabar ir rašau šį straipsnelį, taip jį ir pavadindamas. Nežinau ar man pavyks jį kur nors išspausdinti, nes nei straipsnelis „Ar galėjo būti kitaip?“, nei prie jo pridėtieji laiškai LR AT bei LR Seimo pirmininkui iki šiol niekur nespausdinti. Žodžio ir spaudos laisvė pas mus dabar suprantama taip: „Jei turi pinigų, tai spausdink užsakomąjį straipsnį. Laikraščio redakcija paims pinigus ir, apsidrausdama nuo galimų nemalonumų, išspausdins tavo straipsnį su prierašu, jog neatsako už jo turinį, nes redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnio autoriaus nuomone. Na, o jei neturi tiek pinigų, kad mokėtum už laikraštyje išskirtą plotą, tai tiek esi ir vertas. Todėl ir tavo mintys, išsakytos straipsnyje, – bevertės“.

Bet duotą pažadą tesėti būtina. Juk jei straipsnelį ir nepavyks išspausdinti laikraščiuose, jį galima platinti kitais būdais. Sovietmečiu taip ir darėme, rizikuodami net savo ir savo draugų laisve.

Dabar tokios grėsmės nėra. Vadinasi, šioks toks progresas, lyginant su sovietmečiu, visgi yra. Vadinasi, atkakliai siekiant, šio to pasiekti įmanoma. Todėl reikia siekti. Norint mums išsigydyti nuo tos sunkios ligos, kuria dabar serga Lietuvos valstybė ir jos visuomenė, pradžioje būtina išsiaiškinti ir pašalinti tas priežastis, dėl kurių ta liga atsirado.

Kodėl taip atsitiko, kad Sąjūdžio lyderiai, sugebėję sėkmingai pasinaudoti M. Gorbačiovo pradėtąja „pertvarka“ Sovietų Sąjungoje ir atvesti Lietuvos visuomenę į Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, nesugebėjo pateisinti Lietuvos visuomenės daugumos lūkesčių, kai stojo prie atkuriamos valstybės vairo?

Tam buvo net kelios svarbios priežastys

Pirmoji priežastis. Gerai žinoma, jog kiekvienai veiklos rūšiai, jei norime, kad ji vyktų sėkmingai, reikalingi atitinkami specifiniai gebėjimai. Gana retai asmenys, sugebantys sėkmingai organizuoti žmones kovai už savo laisvę ir vadovauti tai kovai, sutraukiant laisvę varžiusius pančius, sugeba taip pat sėkmingai vadovauti žmonėms, iškovojusiems tą laisvę, kad jie ja išmintingai naudotųsi. Trumpai tariant, ne visada tiems, kam sekasi kritikuoti ir griauti, lygiai taip pat gerai sekasi konstruoti ir statyti.

Sąjūdžio lyderiams, jei jie būtų buvę pakankamai išmintingi, reikėjo, vadovaujantis šia tiesa, sugebėti pasiskirstyti pareigomis taip, kad kiekvienas užsiimtų ta veikla, kuriai jis yra geriausiai pasiruošęs. Kad taip atsitiktų, reikia, kad lyderių išmintis pajėgtų įveikti asmenines ambicijas. Taip būna gana retai, nes dauguma lyderių yra labai ambicingi. Sąjūdžio lyderiams irgi pritrūko išminties. O ambicijų jie turėjo net daugiau negu reikėjo.

Išminties ir atsakingumo trūko ir trūksta visoms po to buvusioms nepriklausomos Lietuvos valdžioms, taip pat ir dabar esančiai valdžiai. Ir ne tiek todėl, kad į valdžią patekę žmonės nėra pakankamai intelektualūs, kiek todėl, kad valdžios formavimo sistema nepakankamai tobula:

vadovaujančius postus užima politikai, sugebėję laimėti politinėje kovoje, tačiau šis sugebėjimas nėra garantas, kad sėkmingas politikas, mokantis meistriškai manipuliuoti intrigomis, taip pat meistriškai, kvalifikuotai ir išmintingai spręs valstybei aktualias problemas, kurių sprendimui reikalingos ir specialios žinios, ir didelė patirtis.

Ar netrukdo tokios patirties kaupimui tokia dažna ministrų ir jų patarėjų bei pavaduotojų kaita? Ar ministerijose ne per daug save politikais laikančių ministro partijos bičiulių, įgijusių savo „šefo“ „politinį pasitikėjimą“, ir ne per mažai didelę patirtį turinčių specialistų?

Antroji priežastis. Pirmosios priežasties poveikį buvo galima žymiai susilpninti ar net visai eliminuoti, jei Sąjūdžio lyderiai, tapę atsikuriančios valstybės vadovais, būtų susipratę pasitelkti sau į pagalbą šalyje esantį patriotiškai nusiteikusį nesavanaudišką intelektą, pirmoje eilėje dorų mokslininkų pajėgas, kad pastarieji sukurtų ir moksliniuose eksperimentuose aprobuotų valstybės atkūrimui ir sėkmingai tolimesnei jos raidai reikalingų tikslinių programų variantus, iš kurių paskui valstybei vadovaujantys asmenys galėtų rinktis tinkamiausius ir siūlyti juos visos visuomenės aptarimui.

Reklama


 

Taip darant būtų išvengta daugelio apmaudžių klaidų bei nusikaltimų ir visuomenės nusivylimo bei pasipiktinimo neapgalvotais ir net kenksmingais visuomenei valdžios sprendimais. Žmonės, dalyvaudami sprendimų aptarime, jaustų atsakomybę už priimtų sprendimų įgyvendinimą, nes valdžios priimti sprendimai tuomet būtų ir pačios visuomenės priimtais sprendimais. Nesėkmių ir apsirikimų atvejais, o tokių visada pasitaiko, visuomenė kaltintų ne tik valdžią, kaip yra dabar, bet ir save, ir kitą kartą atsakingiau žiūrėtų į priimamų sprendimų aptarimą.

Visuomenės pilietiškumas ir sąmoningumas augtų kartu su valstybės tobulėjimu. Tačiau Sąjūdžio vadovai, tapę valstybės vadovais, šia galimybe nepasinaudojo, kaip nepasinaudojo (ar nepakankamai pasinaudojo) tomis unikaliomis galimybėmis, kurios buvo atsiradusios žlugus pučui Maskvoje (žiūr. mano 1991-10-06 laišką ponams V. Landsbergiui ir G.Vagnoriui – straipsnio „Ar galėjo būti kitaip?“ pirmąjį priedą).

Sąjūdžio lyderiai buvo taip apsvaigę nuo euforijos dėl „mažytės Lietuvos pergalės prieš didžiulę Sovietų Sąjungą“ ir susirgę tokia savo didybės ir genialumo manija, kad ne tik nesikreipė į Lietuvos mokslininkus pagalbos, bet ir taip atsainiai pasižiūrėjo į pastarųjų bandymus tą pagalbą pasiūlyti, jog net nesiteikė atsakyti į jų laiškus. Tai liudija ir jau minėtojo mano laiško, rašyto 1991-10-06 ponams V. Landsbergiui ir G. Vagnoriui, bei laiško, rašyto 1997-04-18 p. V. Landsbergiui ir įteikto jam asmeniškai mokslinės konferencijos metu, likimas. Panašius laiškus rašiau ne aš vienas, bet ir kiti mano kolegos. Tačiau mūsų siūloma pagalba, už kurią mes neprašėm jokio užmokesčio, aukštiems mūsų ponams nebuvo reikalinga.

Jie jautėsi pakilę taip aukštai, kad bendravimas su savo krašto žmonėmis jiems atrodė kaip neleistinas jų brangaus laiko gaišinimas. Dainuojančios revoliucijos iškelti į visos mūsų šalies vadovų postus, Sąjūdžio lyderiai, spręsdami gyvybiškai svarbius atsikuriančios valstybės valdymo klausimus, kažkodėl daug labiau pasitikėjo ne savo piliečių gera valia ir protu, o per atsidariusias sienas pradėjusių plūsti gerai apmokamų stambaus užsienio kapitalo pasiųstų žvalgų ir konsultantų patarimais bei pasiūlymais, nesugebėdami (ar dėl tam tikrų priežasčių nenorėdami) pastebėti, jog jų patarimai bei pasiūlymai gana dažnai yra labai savanaudiški ir tarnauja ne Lietuvos žmonių gerovei, o užsienio kapitalistų interesams. Todėl nenuostabu, kad mūsų valstybė tampa labiau išsivysčiusių valstybių „ekonomine kolonija“.

Trečioji priežastis. Ne tik dalį Sąjūdžio aktyvistų. bet ir didelę dalį Lietuvos visuomenės užvaldė egoistiškoji individualizmo ir egoistiškam individui tarnaujančio kraštutinio liberalizmo, nepripažįstančio to individo atsakomybės prieš visuomenę, ideologija. Tarp tos ideologijos šalininkų ir užsienio fondų remiamų jos propaguotojų labai populiariu tapo lozungas, jog protingas žmogus privalo kuo greičiau tapti turtingas, ir todėl žmogaus asmenybė tuo iškilesnė, kuo „veržliau“ (t. y. lipdamas per kitų, ne tokių „veržlių“ žmonių galvas) jis sugeba siekti šio tikslo.

Ši ideologija ypač suklestėjo ir jos „taikymo“ rezultatai tapo ypač ryškūs, kai po pučo Maskvoje žlugimo paaiškėjo, jog, Sovietų Sąjungai griūvant, visas didžiulis turtas, kuris sovietų buvo suvalstybintas, tampa niekam nepriklausančiu turtu, kurį tiems „veikėjams“, turėjusiems ar dabar įgijusiems „priėjimą“ prie to turto, labai paprasta paversti savo nuosavybe, kuri po to iškart tampa „šventa ir neliečiama“. Prasidėjusi viso to turto privatizacija, kuri anot kai kurių labai liberaliai nusiteikusių atsikuriančios mūsų valstybės veikėjų turėjo atvesti Lietuvą į jos „ekonomikos suklestėjimą“, gana greitai virto to turto „prichvatizacija“, t. y., nebaudžiamu jo grobimu, atvedusiu šalies ekonomiką ne į suklestėjimą, o į „dugną“.

Prasidėjusi konkurencija tarp siekiančių kuo daugiau užgrobti ir tokiu būdu kuo greičiau praturtėti ne tik suskaldė Sąjūdžio gretas, iki tol veikusias gana vieningai ir suderintai, bet ir paskatino nusikalstamų mafijinių struktūrų kūrimąsi ir jų veržimąsi į „valdžią“. Tie, kuriems nepavyko prasibrauti į oficialiąją valdžią ir užsiimti legalizuotu reketu, sukūrė „neoficialiąją valdžią“, kuri, veikdama labai žiauriai, gana greitai tapo labai galinga.

Nuo to laiko prasidėjęs veržimasis į oficialios valdžios struktūras ne todėl, kad „noriu ir galiu duoti valstybei ir jos visuomenei“, o todėl, kad „noriu galėti kuo daugiau gauti sau ir savo artimiesiems visų kitų piliečių sąskaita“, tebevyksta iki šiol. Žmonės dabar kuria politines partijas ir stengiasi patekti į jų vadovų gretas ne todėl, kad įgyvendintų savo susikurtą ar iš ko nors pasiskolintą moksliškai pagrįstą praktiškai patikrintą valstybės valdymo tobulinimo programą, siekiančią pagerinti materialines ir kultūrines visų piliečių gyvenimo sąlygas savo valstybėje, o todėl, kad patektų kuo arčiau prie „valdžios lovio“ ir dar labiau pagerintų ir taip jau geras savo ir savo artimųjų gyvenimo sąlygas kitų piliečių nuskurdinimo sąskaita.

Juk įvairios finansinės machinacijos, leidžiančios gauti milijoninius pelnus, nesukuriant jokių vertybių, yra ne kas kita kaip legalizuotas visuomenės apvogimas. O tvermės dėsnis galioja visur ir niekas niekur negali atsirasti iš nieko: jei kas nors praturtėjo, nieko nesukurdamas, tai reiškia, jog toks praturtėjėlis sugalvojo būdą, kaip legaliai ar nelegaliai pavogti kitų žmonių sukurtas vertybes. Su nelegalizuotu vogimu dar bandoma kovoti ir kartais ta kova baigiasi sėkmingai, o su legalizuotu vogimu, nepakeitus nusikalstamu būdu „prastumtų“ įstatymų, kovoti neįmanoma.

Tam, kad tokie įstatymai būtų pakeisti, reikia pakeisti tų pačių lobistų specialiai „prastumtus“ į valdžią žmones. Tačiau to padaryti neįmanoma, nes to neleidžia specialiai susikurta valdymo sistema, jų sugalvoti ir priimti įstatymai. Taip ratas užsidaro, o taip vadinamoji atstovaujamoji demokratija tampa tik vaidinimu. Todėl ir piliečių dalyvavimo rinkimuose (kurie iš išorės atrodo lyg ir demokratiški) aktyvumas vis mažėja, o stambaus kapitalo „prastumtų“ į valdžią statytinių, uoliai tarnaujančių savo šeimininkams, elgesys vis įžūlėja. Ir tai tęsis iki tol, kol trūks engiamų eilinių piliečių kantrybė.

Bet kas gali garantuoti, kad, nuvertus vienus išnaudotojus, į jų vietą neateis kiti – dar godesni, dar žiauresni. Reikia keisti ne tik ir ne tiek žmones valdžioje, nes dabar visuomenę valdo ne tiek žmonės, kiek pinigai, tapę galingesniais už juos sugalvojusius žmones, kiek vyraujančią ideologiją ir dabar egzistuojančią jau atgyvenusią ir išsigimstančią santvarką.

Ketvirtoji priežastis. Tapę atsikuriančios Lietuvos valstybės vadovais, Sąjūdžio lyderiai neišdrįso žengti ryžtingo žingsnio pirmyn, atsiribodami ne tik nuo okupantų mums primestos prievartinės sovietinės sistemos, bet ir nuo jau išsigimstančio finansinio kapitalizmo, „stebuklingai“ sugebančio iš pinigų gaminti pinigus, nesukuriant jokių vertybių, tačiau kaip tik todėl nesugebančio išsiversti be krizių, bankrotų, grobuoniškų karų ir labai didelės dalies žmonijos nuskurdinimo, paverčiant ją pigia darbo jėga, o dar vieną tos dalies dalį – visuomenės išlaikomais ir ją parazituojančiais bedarbiais – pigios darbo jėgos rezervu, savo buvimu padedančiu palaikyti drausmę dirbančiųjų gretose, mokant pastariesiems už jų darbą darbo užmokesčio minimumą.

Tuomet, 1990-91-aisiais metais, kai suvalstybintas turtas buvo dar neišdalintas ir neišgrobstytas, o Sąjūdžio suvienyti žmonės dar buvo tikri Lietuvos patriotai, pasiryžę aukotis savo Tėvynės labui, perėjimas į naują daug teisingesnę, humaniškesnę, racionalesnę ir tikrai demokratišką santvarką, pagrįstą pirmoje eilėje žmonių pastangų kooperacija ir tik antroje eilėje įstatymais griežtai ribota konkurencija, neturinčia galimybės pavirsti į nuožmią žūtbūtinę kovą be jokių taisyklių, nesilaikant teisės normų ir sąžinės, buvo daug lengviau realizuojamas negu dabar, kai žmonės taip supriešinti ir susvetimėję ir, kuo toliau, tuo labiau supriešinami ir susvetimėja vienas kito atžvilgiu.

Vietoj žingsnio pirmyn, galėjusio tapti sektinu pavyzdžiu visoms kitoms pasaulio tautoms ir todėl galėjusio paversti mūsų nuostabiai gražų kraštą Oskaro Milašiaus pranašautais Šiaurės Atėnais, buvo žengtas žingsnis atgal – į laukinį kapitalizmą. Toks žingsnis automatiškai įrašė Lietuvą į sąrašą atsilikusių šalių, neturinčių galimybių ne tik tapti pirmūne, bet ir lygiuotis su tomis šalimis, kuriose kapitalizmas jau buvo spėjęs tapti šiek tiek civilizuotesnis.

Aš manau, žingsniui į naują socialinę erą, kurį anksčiau ar vėliau turės padaryti kokia nors valstybė, o po jos – ir dauguma kitų, nes mokslinis ir techninis progresas, nors ir su pavėlavimu, neišvengiamai prives prie socialinio progreso, mūsų valdžios vyrai nesiryžo ne tik todėl, kad neišdrįso, bet ir todėl, kad nenorėjo, nes jiems nuosavas gerbūvis buvo svarbiau už šalies gerbūvį. Tuo labiau, kad materialinis nuosavas gerbūvis buvo ranka pasiekiamas, o šalies gerbūvį pasiekti nėra taip jau paprasta, kai neturi nei reikiamų žinių, nei patirties.

Nepadaręs to lemtingo žingsnio pirmyn, o vietoj jo – žengęs žingsnį atgal, mūsų kraštas palaipsniui tampa „bananine respublika“ – pigios darbo jėgos tiekėju labiau išsivysčiusioms šalims ir jose gaminamos produkcijos atliekų vartotoju bei sąvartynu.

Pildosi pačios „juodžiausios“ prognozės, išsakytos sausio 13-osios Brolijos vardu mano parengtame laiške, 1991-10-06 išsiųstame LR AT ir LR MT pirmininkams. Tokia padėtis, kai išparceliuojamos ir išgrobstomos anksčiau Lietuvoje veikusios įmonės, kai atsirado ir auga nedarbas, anksčiau ar vėliau prives prie mūsų visuomenės aktyviosios dalies masinės emigracijos į labiau išsivysčiusias šalis, sukūrusias ir išlaikančias žymiai aukštesnį gyvenimo lygį negu mūsų šalyje bei galinčias užtikrinti aukštesnį visuomenės užimtumo lygį. Mano studentų atlikto modeliavimo rezultatai rodo, jog tokios emigracijos mastai gali pralenkti visų anksčiau buvusių emigracijų iš Lietuvos ir net tremčių mastus. O tai dar labiau nuskurdins mūsų šalį bei mūsų tautos genofondą ir galų gale gali privesti prie mūsų tautos „išsivaikščiojimo“ išparduodant savo žemę turtingiems iš užsienio atvykusiems kolonizatoriams, bei lietuvių tautybės „ištirpimo“ gausesnių tautų, pasiekusių aukštesnį materialinio ir kultūrinio išsivystymo lygį, „katile“ kaip savo laiku „ištirpo“ prūsai.

Pasaulyje prasidėję ir vis intensyvėjantys globalizacijos procesai labai pavojingi mažoms tautoms, ypač, jei jos pradeda atsilikti nuo techninio ir kultūrinio progreso. O tokios ligos požymiai atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje jau tampa daugiau nei akivaizdžiais: kultūrai, mokslui ir švietimui bei žmonių sveikatos palaikymui pradeda chroniškai nebeužtekti pinigų ir vis dažniau pradedama kalbėti apie šių svarbių valstybės funkcijų perdavimą į privačias rankas, o tai reikš, jog aukštasis mokslas, elitinė kultūra ir šiuolaikinės aukšto lygio žmonių sveikatos palaikymo ir jų gydymo priemonės gali tapti tik tų visuomenės sluoksnių, kurie turi pakankamai pinigų, privilegija, beveik neprieinama likusiai visuomenės daliai.

Reklama


 

Manęs, buvusio tremtinio, karo metais Sibire mačiusio tikrą badą, negali nejaudinti toks palyginimas: praėjus šešeriems metams po sunkaus ir žiauraus karo, net labai neefektyvi Sovietų Sąjungos ekonomika sugebėjo pasiekti tokį lygį, kad net Sibire jau visiems užteko duonos ir jau niekas nesirausė šiukšlynuose, o dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje jau pusė amžiaus nebuvo jokio karo, praėjus šešeriems metams po nepriklausomybės atgavimo, netekę darbo žmonės pradėjo raustis po šiukšliadėžes ir šiukšlynus, ieškodami to, ką turtingieji išmetė kaip netinkantį jų vartojimui daiktą ar produktą. Ir tokių besirausiančių šiukšlėse ne mažėja, o daugėja. Daugėja žmonių, kurie priversti prarasti žmogiškąjį orumą!

Štai ką reiškia žengti žingsnį atgal – į laukinį kapitalizmą! Ar šito tikėjosi žmonės, gindami Lietuvos nepriklausomybę, negailėdami ne tik savo sveikatos, bet ir gyvybių? O juk buvo galima ir reikėjo žengti žingsnį ne atgal, o pirmyn ir, išmintingai pasinaudojant tomis unikaliomis nepriklausomos Lietuvos galimybėmis, apie kurias rašiau 199l-aisiais metais jau ne kartą minėtame savo laiške LR AT ir MT pirmininkams, sutelkti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos piliečius efektyviam darbui, siekiant tokio gyvenimo lygio, kuris būtų ne žemesnis negu išsivysčiusiose šalyse.

Manau, jog žmonės, sugebėję pasiaukojančiai kovoti dėl savo valstybės nepriklausomybės, būtų sugebėję ne mažiau pasiaukojančiai dirbti savo šalies suklestėjimo labui. Dabar tas žmonių entuziazmas ir jų pasitikėjimas savo jėgomis bei savo valdžia yra prarastas ir tas praradimas yra žymiai skaudesnis, negu mūsų valstybės turėto turto išvogimas ir iššvaistymas. Prarastą turtą galima atstatyti per porą dešimtmečių, o prarastos žmonių moralės, jų entuziazmo ir pasitikėjimo savimi bei savo valdžia atstatymui, net susidarius palankioms sąlygoms, prireiktų net kelių kartų, t.y. ne mažiau nei pusės šimtmečio. O ar susidarys tokiam dvasiniam pakilimui palankios sąlygos, kai psichologinis klimatas šalyje vis blogėja?

Penktoji priežastis. Po nepriklausomybės atkūrimo mūsų valstybės valdymo sistema buvo pradėta kurti ne demokratiškai – „iš apačios į viršų“, o autokratiškai – „nuo viršaus į apačią“.

Paaiškinsiu šį teiginį, aprašydamas šiuos du valdymo sistemos kūrimo būdus detaliau, kurių pirmasis skirtas visuomenės savivaldos sistemos išugdymui, o antrasis – visuomenės prievartinio valdymo sistemos sukonstravimui ir jos primetimui visuomenei, įteisinant tą primetimą valstybės Konstitucijoje kaip valdančiųjų „dovaną“ valdomiesiems.

Einant pirmuoju keliu, laikoma, jog svarbiausia kuriamos sistemos (valstybės, įmonės, kokios nors bendrijos, šeimos ir pan.) komponentė yra žmogus su savo prigimtinėmis teisėmis ir būtinaisiais natūraliais poreikiais, ir todėl visos žmonių kuriamos bendrijos (valstybės ir įvairios kitos organizacijos, tame tarpe ir šeimos) turi tarnauti žmonėms, padėti jiems spręsti iškylančias problemas (pavyzdžiui, bendromis jėgomis statyti namus, tiesti kelius, steigti mokyklas, ligonines ir pan. yra lengviau ir ekonomiškiau negu pavieniui).

Trumpai tariant, einant pirmuoju keliu, laikoma, jog valstybės turi būti kuriamos tam, kad tarnautų tų valstybių piliečiams, jų gerovei, o ne tam, kad būtų galima priversti piliečius tarnauti valstybėms, tiksliau, tų valstybių valdžioms.

Einant antruoju keliu, laikoma, jog valstybė (tiksliau, jos valdžia) yra svarbiau už tą valstybę sudarančius piliečius, suvarytus į valstybę net neatsiklausus jų noro, reikia ar nereikia jiems tos valstybės, nori jie ar nenori būti jos piliečiais. Todėl, einant tuo keliu, kuriama valstybė, kurioje jos piliečiai turi tarnauti valstybei (tiksliau, valstybės valdžiai), atlikdami įvairias tos valdžios nustatytas prievoles, mokėdami valdžios nustatytus mokesčius, reikalingus tos valdžios išlaikymui, aukodami savo gyvybes valstybių valdžių sukeltuose karuose, kilusiuose tų valdžių iniciatyva, joms siekiant savų tikslų, savo interesų bei ambicijų tenkinimo.

Nors dabar dažnai skelbiama, jog valstybės tarnauja savo piliečiams, tačiau dažniausiai būna atvirkščiai, nes istoriškai taip susiklostė, kad pirmosios valstybės kūrėsi, einant antruoju keliu, ir tai tęsiasi iki šiol.

Bet iš teiginio „taip dažniausiai buvo iki šiol“ nebūtinai išplaukia teiginys „taip turėtų visada būti ir ateityje“. Todėl, demokratėjant visuomenės santvarkoms, turėtų būti vis labiau orientuojamasi į pirmąjį – demokratiškąjį – valstybės valdymo sistemos kaip visuomenės savivaldos sistemos kūrimo, pradedant „nuo apačios“, būdą.

Jei, kuriant Lietuvos valstybės Konstitucijos ir kitų jos įstatymų projektus bei steigiant valstybės valdymo sistemos įstaigas, būtų buvę pasistengta į šią veiklą įtraukti kuo platesnius visuomenės sluoksnius, jei tų projektų aptarime, išreikšdama savo nuomonę bei pasiūlymus, būtų aktyviai dalyvavusi mūsų valstybės piliečių dauguma, jausdama atsakomybę už kuriamą savivaldos sistemą, tai, manau, visuomenė būtų pasirinkusi pirmąjį – demokratiškąjį – valstybės valdymo sistemos kūrimo kelią, kuris kartu būtų buvęs ir visuomenės pilietiškumo ir jos atsakomybės jausmo už savo valstybę saviugdos kelias.

Tačiau atgavusios nepriklausomybę Lietuvos valstybės valdymo sistemą ir įstatymų projektus kūrė siauras jau atėjusių į valdžią žmonių ratas, pasitelkdamas jam paklusnius juristus, gerai žinančius, kokių įstatymų ir kokios valdymo sistemos dabar jau egzistuojančios valdžios atstovams reikia. Todėl įstatymų projektai buvo rašomi taip, kad mūsų valstybėje būtų įteisinta santvarka, atsirandanti, kuriant valstybės sistemą antruoju – autokratiniu – būdu. Tokioje sistemoje į valdžią patekusieji asmenys įgyja daug teisių, kuriomis gali piktnaudžiauti, ir galimybę išvengti asmeninės atsakomybės už padarytas klaidas bei prasižengimus, besiribojančius su nusikaltimais ne tik moralei, bet ir pačių susikurtiems įstatymams.

Reklama


 

Todėl dabar ir turime tai, ką patys sau susikūrėme. Kaip jau esu rašęs 199l-l0-06 laiške LR AT ir MT pirmininkams, atsikurianti Lietuvos valstybė turėjo puikią ir retai valstybių istorijoje pasitaikančią progą žengti naują progresyvų žingsnį valstybinėje politikoje ir pasirinkti tikrai demokratiškos valstybės valdymo sistemos kūrimo būdą, pasitelkdama Sąjūdžio pažadintus aktyviai patriotinei veiklai plačius visuomenės sluoksnius visuomenės savivaldos sistemos kūrimui, pradedant „nuo apačios“.

Bet tai padaryta nebuvo. Tuometiniai mūsų valstybės lyderiai taip pasielgė ne tik dėl politinės patirties stokos, bet ir sąmoningai, stengdamiesi eliminuoti iš Sąjūdžio moralinių vadovų gretų tuos, kurie jiems buvo „ne pakeliui“, nes valdžią įgiję karjeristai, pasinaudodami visos mūsų visuomenės iškovota laisve ir jiems visuomenės suteiktu pasitikėjimu, stengėsi susikurti valstybės valdymo sistemą, patogią pirmoje eilėje sau, ruošdamiesi ne tarnauti valstybės visuomenei, o ją valdyti.

Tai, kad Lietuvos visuomenė leido savo valstybės valdžiai taip pasielgti ir susikurti tokią valstybės valdymo sistemą, buvo ir visos mūsų visuomenės, pirmoje eilėje jos inteligentijos, klaida, atsiradusi dėl Lietuvos visuomenės politinio nebrandumo ir per didelio (galima sakyti „euforiško“) pasitikėjimo Sąjūdžio lyderiais, sėkmingai atvedusiais mūsų visuomenę į pergalę prieš galingo okupanto mums primestą prievartos sistemą.

Ne tik eiliniai Lietuvos piliečiai, bet ir didelė dalis įžymių Lietuvos inteligentijos atstovų ne iškart pastebėjo, kad mūsų valstybėje įsigali nesveikos tendencijos, todėl pavėlavo joms pasipriešinti dar tada, kada didelė dalis visuomenės dar buvo aktyvi ir galėjo tą pasipriešinimą palaikyti. Tai buvo ne tik mūsų inteligentijos klaida, bet ir nusikaltimas.

Prasidėjusios sovietų valdžios suvalstybinto ir, pradėjus byrėti Sovietų Sąjungai, likusio be savininko didžiulio turto dalybos, virtusios beveik nevaldomu jo grobstymu, leidusiu nedidelei apsukrių veikėjų grupei lengvai ir greitai neišpasakytai praturtėti apgautų žmonių nuskurdinimo sąskaita, suskaldė ir supriešino visuomenę, sumenkino žmonių tikėjimą moralinių vertybių svarba ir pasitikėjimą valstybės valdžia. Buvusi pagarba ir meilė Sąjūdžio lyderiams transformavosi į nusivylimą ir net priešiškumą nepriklausomos valstybės vadovams.

Tą transformaciją labai ryškiai atspindi toks faktas: 1991-ųjų metų pirmojoje pusėje Lietuvos žmonės buvo pasiruošę net nuogomis rankomis ginti savo išsirinktą valdžią nuo sovietų kariuomenės tankų ir desantininkų, o dabar, stebint, kaip dabartinė Lietuvos valdžia „bendrauja“ su paprastų piliečių minia, susidaro įspūdis, jog aukšti mūsų valstybės valdžios pareigūnai bijo savo piliečių ir stengiasi atsitverti nuo jų vis aukštesnėmis tvoromis bei vis stipresnėmis apsauginių užtvaromis. Gali ateiti toks laikas, kai mūsų valdžiai, jei ji nepakeis savo požiūrio į savo valstybės piliečius bei elgesio su jais, teks nuo jų gintis.

Kyla klausimas, kas tada ją gins. Nejaugi tada teks samdyti užsieniečius, pavyzdžiui, NATO karinius dalinius?

Aš čia paminėjau tik keletą svarbių priežasčių, dėl kurių Lietuvos visuomenė nusivylė savo valstybės valdžia, dėl ko ji dabar nebesugeba išsirinkti tokios valdžios, kuria ji galėtų pilnai pasitikėti, kurią ji gerbtų ir mylėtų taip, kaip gerbė ir mylėjo Sąjūdžio lyderius, kai šie pasiaukojančiai ir pagirtinai išmintingai vadovavo Lietuvos žmonių kovai už savo tautinį orumą, už Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą.

Yra ir daugiau tokio nusivylimo priežasčių, kurių čia nebevardinsiu, o apsiribosiu iš visų čia išvardintų ir neišvardintų priežasčių išplaukiančia apibendrinančia išvada. Pagrindinė visų dabartinės nepriklausomos Lietuvos bėdų ir prarajos tarp jos visuomenės daugumos ir valstybės valdžios atsiradimo priežastis yra sisteminė: dėl per didelio ir nekritiško susižavėjimo Vakarais buvo per daug pasitikėta užsienio „konsultantais“ ir nekritiškai nukopijuota, o po to, net rimtai nepasitarus su Lietuvos visuomene, jai primesta ydinga valstybės valdymo sistema, pasirinkta ir pradėta įgyvendinti ydinga politinių ir ekonominių reformų strategija.

Valstybės valdymo sistema buvo kuriama ne „nuo apačios“ kaip visuomenės savivaldos sistema, privalanti padėti jos piliečiams susitarti, kaip bendromis jėgomis spręsti tas jiems aktualias problemas, kurių individualiai išspręsti neįmanoma, o „nuo viršaus“ kaip valdžioje atsidūrusio „elito“ sukonstruotas ir apačioje esančių „runkelių“ miniai užmaunamas „apynasris“, kurio paskirtis – priversti visuomenės daugumą uoliai tarnauti į valdžią prasibrovusiai bei sugebėjusiai likusios visuomenės apvogimo sąskaita svaigiai praturtėti „apsukruolių“ mažumai.

Valstybės valdymo įstaigos buvo kuriamos ne tam, kad, pasitardamos su visuomenės dauguma, stengtųsi kuo geriau ją aptarnauti, organizuodamos kokybišką visuomenei reikalingų paslaugų vykdymą, o tam, kad komanduotų visuomenei, kaip ji privalanti elgtis, vykdydama „viršuje“ priimtus sprendimus, įstatymų, nutarimų ir įsakymų pavidalu nuleidžiamus į „apačią“, t.y. tam, kad visuomenė nuolankiai tarnautų ją valdantiems ponams.

Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9-ajame straipsnyje ir įrašyta, jog „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, t.y. kad svarbiausius sprendimus priima pati visuomenė, tačiau ten tuoj pat „pasirūpinta“, kad teisė spręsti, kokius klausimus ir kada referendumuose juos aptarti, priklausytų ne visuomenei, o Seimui, nes akivaizdu, jog per nustatytą gana trumpą laiką surinkti iš gyventojų net 300 tūkstančių parašų, reikalingų referendumo paskelbimui, nesamdant didžiulės armijos parašų rinkėjų, tiesiog neįmanoma. Tai patvirtina ir gyvenimo praktika: kiek per nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus buvo įvairių pilietinių iniciatyvų surengti referendumą pačioje visuomenėje susikūrusių grupių keliamais klausimais, nė vienai grupei tiek parašų surinkti nepavyko (neskaitant po šio straipsnio parašymo vykusio Žemės referendumo – red past), tuo labiau, kad renkant parašus reikalaujama tokios informacijos, kurią galima gauti tik atvykus į piliečių namus, t.y. tik vakarais, kai žmonės grįžta iš darbo.

Ar lengva surasti žmones, kurie sutiktų vakarais vaikščioti po kiemus, ar nepabijos eiliniai piliečiai įsileisti nepažįstamų žmonių į savo namus?

Tai rodo, jog jau 1991-92-aisiais metais, kuriant Konstitucijos projektą, buvo iš anksto specialiai „pasirūpinta“ tuo, kad didžiąją dalį visuomenės sudaranti „runkelių minia“ neturėtų galimybės ką nors pakeisti toje valdymo sistemoje, kurią susigalvojo ir įtvirtino savo pačių sugalvotais įstatymais į valdžią patekusi godžių ir įžūlių ponų grupelė, nusprendusi, jog ji yra „tautos žiedas“, jos „elitas“, turintis teisę diktuoti savo valią nesusigaudančiai politikoje neorganizuotai „runkelių“ miniai.

Tai miniai leidžiama dalyvauti demokratijos vaidinime ir išsirinkti iš politinių partijų, atstovaujančių gal tik porą procentų visuomenės, pateiktų sąrašų ją valdysiančius ponus, tačiau nesuteikiama teisės pareikalauti iš tų ponų atsakomybės už dėl neišmanymo ar dėl savanaudiškų paskatų padarytas klaidas bei nusikaltimus. Visuomenei nesuteikta teisė atleisti iš pareigų savo išrinktąjį, bet nepateisinusį rinkėjų vilčių „atstovą“ valdžioje, tačiau pasirūpinta, kad tuo atveju, jei koks nors „runkelių“ išrinktas atstovas taptų „balta varna“ ir neįtiktų įtakingiems Lietuvos ar užsienio ponams, tie ponai bei jų patikėtiniai bei statytiniai galėtų tą „baltąją varną“ ne tik atleisti iš pareigų, net neatsiklausdami jo rinkėjų nuomonės, bet ir išrašyti tokiai „varnai“ „vilko bilietą“, t.y. atimti teisę dar kada nors pretenduoti į tik „elitui“ priklausančią valdžią. Juk teismuose „teisingumą“ vykdo valdžios paskirti teisėjai, nedalyvaujant visuomenės atstovams.*

Visuomeninės ir profesinės organizacijos bei regioninės bendruomenės, kokios gausios ir kokios autoritetingos jos bebūtų, kokius išsilavinusius, patyrusius, dorus ir išmintingus piliečius savo sudėtyje jos turėtų, pagal dabartinio mūsų „elito“ susidarytus ir visai visuomenei primestus įstatymus neturi teisės iš savo tarpo savo nuožiūra kelti kandidatus rinkimams į valdžios institucijas.

Reklama


 

Kandidatų sąrašų sudarinėjimo teisė suteikiama tik politinėms partijoms. Tiesa, savo kandidatūras gali kelti pavieniai asmenys, įmokėję solidų užstatą ir surinkę nustatytą skaičių juos palaikančių balsavimo teisę turinčių piliečių parašų, tačiau tam, kad sugebėtum būti tokiu būdu išrinktas, reikia turėti pakankamai daug pinigų, t.y., tokie piliečiai turi būti arba pakankamai turtingi, arba juos turi „stumti“ kokios nors įtakingos grupės, norinčios turėti „savus žmones“ valdžioje.

Tokiu būdu užsitikrinama, kad dauguma patekusiųjų į „valdžią“, pavyzdžiui, į Seimą, būtų lojalūs „elito“ įvestai „tvarkai“ ir priiminėtų tokius įstatymus bei nutarimus, kurių pageidauja vietiniai ir užsienio galingieji. Todėl, kuo toliau, tuo labiau didėja atskirtis tarp vis labiau lobstančio ir vis labiau įžūlėjančio „elito“ ir tarp vis labiau skurdinamų „runkelių“, vis daugiau skurstančiųjų priversti ieškoti darbo turtingiau gyvenančiose užsienio šalyse.

Šio pražūtingo proceso, kurį pagimdė nusikalstamai neatsakinga mūsų valdžių politika, modeliavimo rezultatai rodo, kad jis veda prie arba tautos „išsivaikščiojimo“ ir Lietuvos kolonizavimo, jei pasaulio galingieji, spręsdami demografinio sprogimo problemą „neperlenks lazdos“ ir sugebės išvengti socialinių katastrofų, arba prie socialinių katastrofų – socialinių revoliucijų ir karų, jei pasaulio galingieji dėl savo godumo praras sveiką protą ir, spręsdami socialines ir demografines problemas, „perlenks lazdą“.

Pirmuoju atveju Lietuvos ekonomika taps pilnai priklausoma nuo ją užvaldžiusių galingų užsienio firmų, kuriose už skurdų atlyginimą dirbs iš neturtingų Rytų į Lietuvą emigravusieji juodadarbiai bei tie vietiniai Lietuvos gyventojai, kurie nesugebėjo ar nesuspėjo emigruoti į turtingus Vakarus, o antruoju atveju – prie dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės „scenarijaus“ pasikartojimo, kurio baigtis nenuspėjama, tačiau bet kuriuo atveju pareikalaus iš žmonijos dar didesnių aukų negu buvo paaukota dvidešimtajame amžiuje.

Ar galima išvengti tokių nepageidautinų ir galinčių tapti net pražūtingomis didelei daliai visuomenės pasekmių?

Mūsų atlikto prognostinio galimų visuomenės raidos variantų modeliavimo rezultatai rodo, jog galima, jei bus pakeistos dabar Lietuvoje ir pasaulyje egzistuojančios valdymo sistemos ir žmonių santykių reguliavimą į savo rankas paims patys žmonės, t.y. pati visuomenė, pereidama prie savivaldos ir tiesioginės demokratijos.

__________________

*Mūsų pasiūlymai įvesti teismuose „prisiekusiųjų“ instituciją, atstovaujančią visuomenę, atkakliai ignoruojami ir laikomi „nekompetentingais“.

Sunku pasakyti, kaip greitai tai pavyks padaryti. Dabartinių autokratinių ir taip vadinamos „atstovaujamosios demokratijos“, tik imituojančios visos visuomenės atstovavimą, bet Nesuteikiančios jai galimybės dalyvauti valstybės valdyme ir reikalauti iš valstybės pareigūnų atsakomybės už savo veiklos klaidas ir piktnaudžiavimus, santvarkų apologetai teigia, jog tiesioginė demokratija ir pačios visuomenės savivalda valstybės lygyje yra utopijos, kurių realizuoti neįmanoma, todėl bet kokie bandymai pakeisti dabar egzistuojančią finansinio kapitalo valdžią į pačios visuomenės demokratinę savivaldą yra ne tik beprasmiai, bet net žalingi ir pavojingi, nes „tamsių masių akla savivalė yra nepalyginamai blogiau negu apsišvietusių finansinės oligarchijos magnatų išmintingas vadovavimas“!

Ši nuomonė intensyviai skleidžiama, nors tie, kurie ją platina, puikiai žino, jog ji – sąmoningas melas, skirtas „runkelių“ minios mulkinimui. Jau minėtojo modeliavimo rezultatai rodo, kad taip mulkinti seksis ne ilgai: jau po 12-15 metų pasaulis susidurs su tokiomis finansiniam kapitalizmui būdingų finansinių machinacijų pasekmėmis, kurios privers suabejoti „apsišvietusių finansininkų išmintimi“ ne tik „runkelius“, bet ir pačius finansininkus.

Melas yra ir tai, jog tiesioginė demokratija valstybės valdyme yra neįmanoma. Pateiksiu keletą pavyzdžių, patvirtinančių šį mano teiginį.

Pirmas pavyzdys. Šveicarijoje jau keletą šimtmečių egzistuoja visuomenės savivaldos sistema jos kantonuose, kuri nors ir nėra ideali, tačiau padeda šveicarams puikiai tvarkytis savo šalyje. Nors sprendimai priimami paprastų piliečių tiesioginiu balsavimu, tačiau „tamsiosios jėgos“ jų šalies neužvaldė.

Antras pavyzdys. Jau vien iš to, kad žmogaus protas padėjo žmogui užimti mūsų planetos gyvūnijoje tą vietą, kurią žmonės dabar užima, galima padaryti išvadą, jog žmogaus smegenys, susidedančios iš l013-l 019 neuronų, yra pakankamai tobulai organizuota valdymo sistema. O juk smegenys tvarkosi naudodamos tiesioginės demokratijos principą: jose nerasime „vyriausiojo neurono“ – „neuronų karaliaus“ ar „neuronų prezidento“, kurie būtų „visų smegenų vadovais“ ar „valdovais“.

Priimant sprendimus neuronai jungiasi į domenus, kuriuose vyksta „tiesioginis balsavimas“. Pirminiai domenai jungiasi į jau stambesnius antrinius domenus, kuriuose taip pat nėra „neuronų – viršininkų“, kaip jų nėra ir pirminiuose domenuose. Antriniuose domenuose „balsavimas“ vyksta pirminių domenų lygyje. Analogiškai jungiasi antriniai domenai ir t.t. Tokiu būdu „iš apačios į viršų“ formuojasi smegenų savivaldos sistemos struktūra, primenanti smulkesnių „kinietiškų dėžučių“, įdedamų į stambesnes „kinietiškas dėžutes“, daugiaešeloninės hierarchinės sistemos struktūrą. Susidarę neuronų tinklai sugeba priimti sprendimus, išreiškiančius mūsų mintis, ir, naudodamiesi signalais, ateinančiais iš receptorių, formuoti signalus, siunčiamus efektoriams.

Trečias pavyzdys – kompiuteriniai tinklai, internetas. Šie tinklai, panašiai kaip ir neuronų tinklai, veikia kaip save organizuojanti sistema ir veikia „labai demokratiškai“: tinklas gali plėstis, veikiamas iniciatyvos, ateinančios „iš apačios“, t.y. prisijungiant naujiems vartotojams ne pagal komandą, ateinančią iš „viršuje“ egzistuojančio ir „galinčio leisti ar neleisti“ „elito“, o pagal paties vartotojo priimamą sprendimą.

Svarbu pažymėti, jog informacinių tinklų, apimančių visą planetą atsiradimas ne tik įrodo saviorganizacijos ir savivaldos egzistavimo galimybę, bet ir sudaro sąlygas žmonių visuomenei pereiti prie tiesioginės demokratijos ir saviorganizacijos metodų taikymo visuomenės savivaldos sistemose. Juk, naudojantis šiuolaikine informacine technika ir šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, tampa įmanoma greitai ir pakankamai pigiai organizuoti visuomenės apklausas bei referendumus, jungti įvairiose vietose esančius žmones į sudėtingų sprendimų priėmimo tinklus ir „kolektyvinio proto“ sistemas, kuriose dirbtinio intelekto sistemos padeda komunikuoti natūralaus intelekto sistemoms – žmonių protams, sujungdamos juos į kompleksinį „kolektyvinį protą“, žymiai galingesnį ir todėl žymiai išmintingesnį už savo komponentės – atskirų žmonių protus.

Netiesa ir tai, jog „minios sprendimai“ visada bus blogesni, mažiau išmintingi, mažiau humaniški negu „apsišvietusių turtuolių“ ar finansiniam kapitalui tarnaujančių ministrų, prezidentų ar generolų, jau nekalbant apie tokius diktatorius kaip Hitleris ar Stalinas.

Nemanau, kad kareiviai, metami į „elito“ sukeltų karų ugnį kaip „patrankų mėsa“, būtų suinteresuoti inicijuoti karus tarp valstybių ir jų dauguma prabalsuotų už tai, kad karų skaičius daugėtų ir didėtų karuose žuvusiųjų skaičius. Karus sugalvoja ir skelbia ne ,.akla tamsi runkelių minia“, o „elitu“ ir „tautos žiedu“ pasivadinę „valstybinio masto veikėjai“, kurie patys į karo ugnį neina ir savo bei savo artimųjų gyvybe nerizikuoja.

Nors branduolinį ginklą turėjo abi dvidešimtajame amžiuje vykusio „Šaltojo karo“ pusės, bet jis nebuvo panaudotas ir abi pusės apsiribojo „lokaliniais karais“ Korėjoje, Vietname ir Afganistane, kurie negrėsė tuos karus inicijavusių „elito“ atstovų gyvybei, sveikatai ir gerovei, nes tuose karuose ant karo aukuro buvo aukojami ne „elito“, o „tamsios masės“ atstovai.

Branduolinio karo atveju nukentėtų ne tik kareivėliai, bet ir generolai, ir karą paskelbę valstybių vadovai. Todėl tie vadovai, nenorėdami rizikuoti savo gyvybėmis ir sveikata, sugebėjo tokio karo paskelbimo išvengti. Ir tai natūralu.

Nemanau, kad paprastos liaudies atstovams savo gyvybė, sveikata ir gerovė yra mažiau brangi negu „elito“ atstovams. Todėl esu įsitikinęs, kad tiesioginės demokratijos sąlygomis, sprendimų, bloginančių žmonių gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugą, švietimo ir socialinio aprūpinimo sistemas, ne padaugėtų, o sumažėtų ir vargu ar būtų įmanoma dar labiau didinti neproporcingai dideles pajamas gaunančiųjų algas ir bankų pajamas bei jų akcininkų dividendų milžiniškas sumas vos galą su galu suduriančių mažas pajamas gaunančių dar didesnio jų skurdinimo sąskaita. Visuomenės savivaldos ir tiesioginės demokratijos sąlygomis viešumo ir socialinio teisingumo tikrai padaugėtų, o slaptų klastingų sandorių bei finansinių spekuliacijų, leidžiančių pralobti nieko nesukuriant, o tik tiesiogiai ar netiesiogiai apvagiant valstybę bei jos piliečius, manau, žymiai sumažėtų. Pasikeistų bendras visos šalies gyvenimo lygis ir moralinis klimatas, atsirastų daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir savo valstybe, daugiau optimizmo ir patriotizmo.

Reziumuodamas šiame straipsnyje jau išsakytas mintis, kartoju:

jau egzistuoja techninės sąlygos, reikalingos perėjimui prie tiesioginės demokratijos metodais veikiančių visuomenės savivaldos sistemų kūrimo ir jų efektyvaus funkcionavimo, taip pat egzistuoja politinės sąlygos tam, kad tas perėjimas būtų įvykdytas taikiai ir demokratiškai, nes dabartinės taip vadinamosios „atstovaujamosios demokratijos“ santvarkos, nors iš tikrųjų ir neatstovauja visos visuomenės, tačiau leistų pasireikšti visuomenės valiai, jei visuomenė to panorėtų ir sugebėtų susiorganizuoti. Toks perėjimas prie visuomenės savivaldos valstybių bei jų regionų valdyme būtų didelis žingsnis žmonių visuomenėje egzistuojančių santykių tobulinimo link, visuomenės pilietinio sąmoningumo ir kūrybinio aktyvumo didinimo link.

Tačiau vien tik techninių ir politinių sąlygų buvimas dar negarantuoja, kad toks visuomenės daugumos progresui labai naudingas perėjimas nuo atstovaujamosios demokratijos imitavimo prie visuomenės daugumos aktyvaus dalyvavimo valstybės valdyme, o vėliau – ir prie tiesioginės demokratijos metodų taikymo įvyks pats savaime ir visiškai taikiai, be smurto ir prievartos recidyvų, būdingų daugeliui revoliucijų.

Labai svarbu, kad perėjimui būtų morališkai ir politiškai pasiruošusi pati visuomenė, nes tokį savo vaidmens pakeitimą valstybės valdyme taikiu būdu gali padaryti tik ji pati, o kad tokio radikalaus vaidmens pakeitimo pasekmės neprivestų prie chaoso ir dar didesnio neteisingumo protrūkių, prieš tai turi pasikeisti ir visuomenės daugumos mąstymas, jos pilietinis sąmoningumas.

Reklama


 

Tikėtis, kad perėjimą nuo atstovaujamosios demokratijos prie tiesioginės demokratijos organizuos dabartinė Lietuvos valdžia ar joje esantys politinių partijų vadai, yra daugiau negu naivu. Jei jie to būtų norėję, tai būtų padarę tuoj pat po Sovietų Sąjungos žlugimo ar Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo, kada tai padaryti buvo žymiai lengviau. Juk tada Lietuvos visuomenės dauguma buvo labai pakiliai nusiteikusi, labai vieninga ir aktyvi, pasitikėjo savo jėgomis ir savo lyderiais, tikėjo šviesia Lietuvos ir pasaulio ateitimi, turėjo didelį moralinį (ir ne tik moralinį) pasaulio progresyviųjų jėgų palaikymą. Apie tai aš dar l99l-aisiais metais Sausio l3-osios Brolijos vardu rašiau jau minėtame laiške LR AT ir LR MT Pirmininkams, bandydamas įtikinti juos, kad labai pageidautina ir net būtina pasinaudoti tokiu taip retai istorijoje pasitaikančiu šansu, kada Lietuva galėtų padaryti svarų įnašą ne tik į savo, bet ir į viso pasaulio istoriją.

Deja, toks žingsnis nebuvo padarytas ir dabar tokių sąlygų jau nebėra. Vargu ar jos kada nors pasikartos. Dabar, praėjus šešeriems metams nuo to laiko, kai per visos visuomenės sukaupto turto išsidalijimo laikotarpį, taikliai pavadintą „prichvatizacijos“ laikotarpiu, visuomenės dauguma buvo apvogta ir nuskurdinta, paverčiant ją pigia „darbo jėga“, privalančia tarnauti užsienio ir saviems „apsukruoliams“, Lietuvos visuomenė tampa vis labiau suskaldyta ir supriešinta, vis labiau nusivylusi, niekuo nebepasitikinti ir politiškai pasyvi. Todėl dabar pakelti Lietuvos visuomenę naujam Sąjūdžiui, kad šis atstatytų pažeistą teisingumą ir pratęstų Atgimimo Sąjūdžio taip sėkmingai pradėtą, bet nebaigtą mūsų valstybės ir visuomenės tautinio, kultūrinio, moralinio ir ekonominio atnaujinimo kuriamąjį darbą, priversdamas Lietuvos valstybės valdžią atšaukti neapgalvotai priimtus antivisuomeninius įstatymus ir sudaryti sąlygas aktyviam visuomenės dalyvavimui, atkuriant savo valstybę, yra jau labai sunku.

Dabar didelė dalis aktyviųjų valstybės piliečių* yra sugundyta atsiradusiomis galimybėmis lengvai bei greitai praturtėti ir visa galva metėsi į asmeninės materialinės gerovės kūrimą visais leistinais ar net neleistinais metodais. Jie nebeturi nei laiko, nei noro užsiiminėti visuomenine veikla ir ką nors keisti mūsų visuomenės gyvenime, nes yra patenkinti atsiradusia privačios veiklos laisve bei egzistuojančia asmeninio turto kaupimui palankia santvarka. Jiems nedarbo ir pigios „darbo jėgos“ atsiradimas – ne tik leistini, bet ir naudingi (o todėl – ir pageidautini) reiškiniai.

Kita dalis aktyviųjų piliečių, siekdami asmeninės karjeros prie „valdžios lovio“, įsijungė į politinių partijų steigimo varžybas. Įvairios partijos ir partijėlės Lietuvoje pradėjo dygti kaip grybai po šilto lietaus, nes ko ne kiekvienas aktyvesnis veikėjas pasijuto politiku, vertu turėti „nuosavą partiją“. Tokiems „politikams“, kuriems asmeninės ambicijos yra

____________________

*Kaip rodo moksliniai tyrimai, aktyvieji piliečiai, sugebantys susiorganizuoti patys ir suorganizuoti likusiąją visuomenę, sudaro apytikriai tik vieną dešimtąją dalį visos visuomenės.

svarbiau negu visai visuomenei aktualūs reikalai, pirmoje eilėje rūpi jų asmeninė karjera ir asmeninė gerovė. Visuomeniniais interesais jie savo priešrinkiminėse kalbose tik prisidengia, kad suviliotų rinkėjus ir kad padidintų savo „patekimo į valdžią“ šansus. O sėkmingai laimėjus rinkimus, rūpinimuisi kuo nors kas neduoda asmeninės naudos dažniausiai jau nebelieka nei laiko, nei noro.

Nemaža dalis aktyvesnių piliečių, nesugebėjusių patekti nei į pirmąją, nei į antrąją grupę, bando ieškoti laimės užsienyje emigruodami į tas šalis, kuriose už darbą mokama daugiau. Kadangi turtingosioms valstybėms tai naudinga, nes jos galima sakyti už dyką gauna Lietuvos gyventojų pastangomis ir lėšomis užaugintą ir išmokslintą pigią „darbo jėgą“, tai, jei gyvenimo sąlygos Lietuvoje nepagerės, jos visuomenės darbingosios ir aktyviosios dalies emigracija tik didės. Kai Lietuva, dabar esanti tik asocijuota Europos Sąjungos nare, taps jos tikrąja nare ir sąlygos emigracijai pasidarys dar palankesnės, gali nutikti taip, kad prasidės Lietuvos „išsivaikščiojimas“, pavojingas mūsų valstybei ir lietuvių tautai ne tik ekonominiu bet ir geopolitiniu atžvilgiu. Gali prasidėti net Lietuvos kolonizacija, kai turtingos užsienio firmos, prisipirkusios pigios lietuviškos žemės ir pristeigę Lietuvoje savo filialų pradės kviesti į Lietuvą pigią „darbo jėgą“ iš Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos šalių bei perkeldinėti turkų, arabų ir kitų islamą išpažįstančių ir nenorinčių integruotis į Europos krikščioniškąją bendruomenę savo darbuotojų perteklių iš Vakarų Europos į ES priklausančias Rytų Europos šalis.

Dar viena (tačiau jau visai negausi) aktyviųjų Lietuvos piliečių dalis, pastebėjusi, kad Sąjūdžiui sukilus, Lietuvos gyvenimas pasuko ne pačiu geriausiu keliu, bando paveikti Lietuvos politinės ir ekonominės raidos kryptį ir taisyti jau padarytas klaidas. Mano šiame straipsnyje minėtieji laiškai, rašyti Sausio l3-osios Brolijos vardu ir asmeniškai, – tokių bandymų pavyzdys.

Nei šie mano, nei kitų piliečių panašūs bandymai jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė:

Lietuvos valdžioje sėdintys ponai liko akli ir kurti, kad iš savo Olimpo pamatytų „kažkur žemai knibždančius“ Lietuvos piliečius ir išgirstų jų balsą. Viskas vyksta pagal užsienio „ekspertų“ padiktuotą scenarijų, kurį būtų galima apibūdinti jau „klasika“ tapusiu posakiu: „Šunys loja, o karavanas eina“. Net sovietmečiu į kritiką, einančią „iš apačios“, įsiklausydavo ir už ją neretai net į kalėjimus sodindavo, o dabar – „nulis dėmesio“, lyg tavęs iš viso nebūtų.

Taip, valdant ambicingiems nemokšoms ir savanaudžiams, pasivadinusiems, „politikais“, buvo išparceliuota beveik visa Lietuvos pramonė, vienas didžiausiųjų Europoje Lietuvos prekybinis laivynas, nusmukdytas žemės ūkis, kultūra, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo sistemos, nuskurdinta nemaža dalis šalies gyventojų.

Buvo bandymų kurti visuomeninius judėjimus, kurie turėjo pažadinti Lietuvos žmones iš būsenos, kurią buvęs Lietuvos finansų ministras Romualdas Sikorskis buvo pavadinęs „veršių, vedamų į skerdyklą“ būsena, tačiau visi tie bandymai irgi nedavė jokių rezultatų.

Pavyzdžiui, Kovo ll-osios Akto signataras Antanas Karoblis, subūręs nemažą grupę bendraminčių (kurių tarpe turėjo garbę būti ir šių eilučių autorius) l995-aisiais metais buvo įkūręs visuomeninį judėjimą „Lietuvos Sambūris“, kurio tikslas – atgaivinti bei pratęsti subyrėjusio Sąjūdžio veiklą ir įtraukti į Lietuvos valstybės valdymą plačius Lietuvos visuomenės sluoksnius, ypač aukštos kvalifikacijos specialistus bei mokslo atstovus, o taip pat užsienio lietuvių bendruomenių deleguotus specialistus-konsultantus.

Nors „Lietuvos Sambūrio“ steigiamajame suvažiavime dalyvavo daug žinomų ir Lietuvai nusipelniusių žmonių, o vienu iš pagrindinių pranešėjų buvo žymus JAV lietuvių federacijos „Santara-Šviesa“ veikėjas Valdas Adamkus, kurį „Sambūris“ norėtų matyti kandidatų į Lietuvos prezidentus sąraše, o „Sambūrio“ iniciatyvinėje grupėje užsienio lietuvius atstovavo 1940-ųjų birželio sukilimo Kaune štabo narys, dabar į Lietuvą sugrįžęs Venesueloje esančių naftos verslovių savininkas Gediminas Orentas, į tame suvažiavime priimtas rezoliucijas bei rekomendacijas, išreiškiančias aukštos kvalifikacijos specialistų pasiūlymus bei nuskriaustų visuomenės sluoksnių reikalavimus, oficialioji Lietuvos valdžia niekaip nereaguoja, lyg jų ir nebūtų. Ir vėl: „Šunys loja, o karavanas eina…“.

Kadangi „Sambūriui“ nepavyksta tapti masišku visuomeniniu judėjimu, tai atrodo, jog jis pasmerktas tyliam vegetavimui kaip ir „Sąjūdžio“ vardu pasivadinę buvusio galingo „Sąjūdžio“ likučiai. Nedidelės aktyvių inteligentų grupės nesugeba pasiekti „kritinės masės“, kuri galėtų suburti nusivylusią, apgautą visuomenę ir joje veikiančias dar silpnas profesines sąjungas.

Nedavė lauktų rezultatų ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro buvusio Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus ir Miškų ūkio ministro Vaidoto Antanaičio suburtos grupės mokslininkų sukurtos tikslinės programos Lietuvos ekonomikos efektyvumui didinti, nes Lietuvos vyriausybė jomis nepanoro pasinaudoti. Nei LR Seimo pirmininkui V. Landsbergiui, nei LR Ministrui Pirmininkui G. Vagnoriui tų programų nereikėjo, nes jie vykdė užsienio konsultantų sukurtas programas, skirtas Lietuvos pavertimui išsivysčiusių Vakarų valstybių tarnaite. Tam, kad užsitikrintų sau pasaulio galingųjų globą ir paramą, jie nepagailėjo nieko, net savo bendrapiliečių daugumos gerovės.

Akivaizdu, kad iki tol, kol kai kurių patriotiškai nusiteikusių Lietuvos mokslo ir kultūros atstovų keliami reikalavimai keisti valstybės valdymo politiką netaps daugiatūkstantinės protestuojančios minios reikalavimais, niekas Lietuvoje nepasikeis. O suburti tokią minią gali tik arba labai drastiškas visuomenės įskaudinimas ir nuskurdinimas, arba pakankamai didelės gerai organizuotos iniciatyvinės grupės, įgijusios didelį visuomenės pasitikėjimą, gerai argumentuotas aiškinamasis darbas, ugdant visuomenės pilietiškumą.

Pirmasis atvejis, kaip rodo modeliavimo rezultatai, gali ateiti po 25-35 metų. Ir jis būtinai ateis, jei pasaulio galingieji neįsiklausys į mokslo atstovų perspėjantį balsą ir nepakeis savo politikos į protingesnę. Juk dabartinis finansinis kapitalizmas, gaunantis milžiniškus pelnus iš nieko nesukuriančių finansinių machinacijų, negali nenuskurdinti plačių visuomenės sluoksnių ir nesugebės susidoroti su „demografinio sprogimo“ bei artėjančių ekologinių katastrofų keliamomis problemomis. Tačiau tas atvejis – labai pavojingas, nes nuskurdintos alkanos minios sukilimas gali tapti dar ir kruvina socialine katastrofa.

Todėl neverta rizikuoti, laukiant, kol pasaulis pasieks tokią būseną. Belieka orientuotis į antrąjį atvejį. Tačiau dabar Lietuvoje, kai aktyviųjų jos piliečių gretos taip susiskaldė, labai sunku suburti pakankamai didelę iniciatyvinę grupę, sugebančią pažadinti visuomenę ir sukurti galingą daugiatūkstantinį taikų visuomeninį judėjimą, sugebantį išreikalauti iš valdžios referendumų ir rinkimų įstatymų pakeitimus, leidžiančius pačiai visuomenei deleguoti į savivaldybes ir Seimą savo pasirinktus atstovus, o ne rinktis iš „viršuje“ sudarytų sąrašų eiliniams rinkėjams nepavaldžius žmones – “ponus ant savo galvų“.

Kad didžiajai visuomenės daliai taptų aktualūs tokie politiniai reikalavimai, ji turi politiškai subręsti, o tam reikia daug laiko ir ilgo aiškinamojo darbo. Taip galima ir pirmojo atvejo pavojų sulaukti! Tą visuomenės brendimo procesą galima žymiai paspartinti ir tuo pačiu metu žymiai palengvinti sunkiai besiverčiančios didelės dalies visuomenės gyvenimą, visuomenei organizuojantis į savivaldos pagrindais veikiančias bendrijas, padedančias žmonėms spręsti jiems jau dabar aktualias ekonomines problemas.

Pavyzdžiui, kaimuose smulkieji ūkininkai galėtų burtis į kooperatyvus, kurie sugebėtų pirkti žemės ūkio darbams atlikti reikalingą techniką, tampančią bendra visų kooperatyvo narių nuosavybe. Ta technika bendru sutarimu nustatyta tvarka galėtų savo ūkiuose naudotis visi kooperatyvo nariai, žymiai padidindami savo darbo našumą ir gaminamos produkcijos kokybę.

Reklama


 

Kooperatyvas galėtų turėti nuosavą pieninę, grūdų džiovyklą. žemės ūkio produktų parduotuvę kokiame nors mieste ir tokiu būdu mažiau priklausytų nuo suktų supirkėjų. Tokie žemės ūkio kooperatyvai galėtų sudarinėti tiesiogines sutartis su savo vartotojais bei ūkininkams reikalingų prekių gamintojais, aprūpindami pastaruosius šviežiais ir nebrangiais žemės ūkio produktais ir gaudami iš jų pigesnėmis kainomis reikalingas pramonines prekes. Išloštų abi pusės, nes išvengtų abi puses išnaudojančių didelę dalį jų galimų pelnų suryjančių godžių tarpininkų „paslaugų“.

Į panašius kooperatyvus ir bendrijas galėtų burtis ir miestų bei miestelių smulkieji verslininkai bei daugiabučių namų gyventojai. Tik tada jie pajėgtų konkuruoti ir kaip lygūs su lygiais bendrauti su stambaus kapitalo atstovais, pigiau ir greičiau tenkinti savo buitinius bei verslo poreikius, savitarpio mainų ir savitarpio pagalbos būdu atlikdami reikalingus remontus, statybas, suteikdami vienas kitam transporto ir komunalines paslaugas, apsikeisdami savo gaminama bei parduodama produkcija, išvengdami didelę dalį pajamų pasisavinančių tarpininkų išnaudojimo.

Stengdamiesi nepatekti į finansinę priklausomybę nuo didelių pelnų siekiančių galingų bankų, kooperatyvų ir bendrijų nariai galėtų steigti savitarpio pagalbos taupomąsias kasas, kredito unijas ir bankelius, kuriuose, reikalui esant, lengvatinėmis sąlygomis galėtų gauti paskolas bei laikytų savo santaupas.

Tokie savitarpio pagalbos kooperatyvai ir bankeliai buvo pradėję plisti jau „smetoninėje“ Lietuvoje, o dabar jie yra gana populiarūs Skandinavijos šalyse, ypač Danijoje. Manau, jog ir Lietuvoje jie galėtų suvaidinti svarbų vaidmenį smulkiajame ir vidutiniame versle bei eilinių gyventojų savitarnoje. Izraelyje tokie kooperatyvai, vadinami kibucais, atsirado dar 1909-aisiais, o l956-aisiais metais jau veikė apie 2000 kibucų. Dar vėliau jie pradėjo jungtis į stambesnius kibucus, todėl jų skaičius pradėjo mažėti, tačiau didėjo jų gamybos apimtys ir svoris valstybės ekonomikoje. Dabar kibucuose gyvena apie 2,6% Izraelio gyventojų, tačiau jie pagamina apie 40% šalies žemės ūkio ir 7,7% pramonės produkcijos. Kodėl negalėtų kažkas panašaus į kibucus egzistuoti ir Lietuvoje?

Susikūrus savivaldai žemutiniame lygyje, bus žymiai lengviau pereiti prie savivaldos ir aukštesniuose valstybės ir jos ekonomikos valdymo lygiuose, todėl kooperacijos ir profesinių sąjungų stiprinimas yra tas kelias, kuris padės paprastiems Lietuvos piliečiams ne tik spręsti jiems aktualias ekonomines problemas, bet ir ugdys jų politinį sąmoningumą, jų supratimą, kad gerinti gyvenimą savo valstybėje jie ne tik gali, bet ir privalo, kad valstybės kuriamos ne tam, kad priverstų žmones tarnauti savo valdžią primetantiems valdininkams bei tų valdininkų turtingiems globėjams, bet tam, kad piliečių darbu išlaikomi valstybės tarnautojai tarnautų valstybės ir jos regionų visuomenei, palaikydami įstatymais nustatytą tvarką bei organizuodami visuomenei reikalingus bendrus darbus.

Kad toks supratimas greičiau atsirastų visų Lietuvos piliečių galvose ir po to taptų jų pilietine valia, pasireiškiančia tuo, kad piliečiai, jausdami atsakomybę už save ir juos supantį pasaulį, patys pradėtų laisva savo valia kurti sau taisykles, kurių laikydamiesi jie ne tik nekenktų nei sau, nei kitiems, nei gamtai, bet padėtų sau ir kitiems daryti savo, kitų ir gamtos gyvenimą turiningesnį ir gražesnį, turi ypač pasirūpinti mokslo, švietimo ir kultūros darbuotojai bei žiniasklaidos atstovai, skleisdami visuomenės pilietinį sąmoningumą ugdančią informaciją ir savo asmeniniu pavyzdžiu rodydami, koks turėtų būti kiekvienas save ir kitus gerbiantis visuomenės narys.

Pavyzdžiui, mes, aukštųjų mokyklų dėstytojai, privalome stengtis, kad mūsų studentai įgytų sugebėjimą ir norą nuolat tobulinti save ne tik kaip tam tikros srities specialistą ar įvairių sričių specialistų kolektyvinio darbo organizatorių-dženeralistą, bet ir kaip aktyvų visuomenės narį, sąmoningą savo valstybės pilietį, jaučiantį atsakomybę už tai, kas ir kaip vyksta jo aplinkoje, jo valstybėje ir pasaulyje, ir todėl nuolat besistengiantį taip keisti save ir savo aplinką, kad kiekvieną vakarą galėtų pasakyti sau, ką vertingo konkrečiai šiandien yra padaręs, dėl ko ši jo gyvenimo diena turėjo prasmę.

Dar vaikystėje man įsiminė Kėdainių mokytojo S. Tijūnaičio redaguojamame vaikų žurnalėlyje „Kregždutė“ perskaitytas eilėraštukas apie nulius ir vienetus:

„Jei prirašysim nulių,
Tai nuliai ir tebus.
Nors jų bus milijonai,
Turėsim tik nulius.

Bet vienetą pridėję
Prie nulių iš pradžių,
Turėsim milijonus
Tada iš nulių tų.

Tik gaila, kad pasauly
Tų vienetų mažai:
Tarp nulių milijonų
Sutinkam juos retai.“

Mums, dėstytojams, derėtų stengtis išugdyti kuo daugiau sugebančių mąstyti ir tobulinti save ir pasaulį „vienetų“, galinčių savo pavyzdžiu padėti kitiems „iš nulių irgi tapti vienetais“, siekiančiais, kad pasaulis būtų gražesnis ir žmonių gyvenimas – prasmingesnis.

Kai, keisdami save ir savo aplinką, savo pavyzdžiu paskatinsime ir kitus tobulėti ir tobulinti pasaulį, tai po kurio laiko gali atsitikti taip, kad tokių pokyčių būtinybę suvoks dauguma. Tada tikrai pasikeis pasaulis ir gyvenimas jame. Žinoma, šlapias laužas nebūtinai užsidega nuo pirmojo degtuko. Kartais tenka paaukoti labai daug degtukų, kad laužas užsiliepsnotų. Bet jei nebūtų bandymų tą laužą uždegti, vargu ar jis kada nors pats savaime užsidegtų?

Kad žmonių pasaulis pradėtų gyventi išmintingiau, bandykime ieškoti jo tobulinimo kelių ir, juos suradę, bandykime jais eiti, vesdami paskui save kitus.

Algirdas Šukys, 1997-10-15, Vilnius

P.S. Labai gaila, jog tai, ką pavyko įgyvendinti Vakarų Sibire, nepavyksta įgyvendinti savo gimtame krašte. Neveltui, matyt, sakoma, jog „savam krašte pranašu nebūsi“.

P. S. 2. Šiandien sukanka lygiai 70 metų nuo mūsų šeimos pirmosios tremties pradžios. Skaudu, kad dabar mūsų tauta tremiasi pati dar didesniais tempais negu mus trėmė okupantai. Pildosi pačios „juodžiausios“ prieš dvidešimt metų mano atlikto sisteminio modeliavimo prognozės, išsakytos ponams Vytautui Landsbergiui ir Gediminui Vagnoriui 1991-10-06 rašytame laiške. Mūsų šalis jau tapo „bananine respublika“. Štai ką reiškia vadovautis užsienio „konsultantų“ „patarimais“!

Kol dar ne visai vėlu, būtina žadinti tautą iš ją apėmusio sąstingio. Būtina pradėti kurti valstybės valdymo sistemą tikrai demokratiškai – „nuo apačios“. Ar išgirs tauta pavojaus varpo garsą? Tikėkime savo tauta ir veikime!

2011-06-14


Žymos

Atsiliepimų 3

  1. Zenonas Jurgelevičius    -  2018-02-14, 02:44

    Profesorius Algirdas Šukys savo straipsnyje tiek daug visko prirašė, kad išskyrus jį patį niekas nesupras – ką jis norėjo pasakyti. Pabandysiu išsakyti kelis savo pastebėjimus (konstruktyvią straipsnio turinio kritiką):

    1. Kuomet politikai ar mokslininkai vietoje tradicinių teisingumo protingumo ir sąžiningumo principų vykdymo valstybėje mums siūlo „demokratiją“ – tuomet mums reikia plačiau atverti akis ir pasižiūrėti – ką per 28 metus posovietinei Lietuvai davė ta jų „demokratija“. Kaip tik dėka „demokratijos“ įdiegimo valstybėje ir turime esamą visapusišką – TAČIAU REGULIUOJAMĄ – chaosą.

    2. Prieš kalbant apie „ekonomiką“ – būtina aiškiai suvokti kokia yra pasaulio pinigų spausdinimo, skirstymo ir kreditavimo sistema. Tai išsiaiškinus paaiškės, kad mums patiems esant toje pasaulinėje reguliuojamos ekonomikos sistemoje – jokia nuo tos sistemos nepriklausoma atskiros valstybės ekonomika iš viso yra neįmanoma.

    3. Valstybės nepriklausomybė nebūtinai prarandama ją kažkam užkariavus karine jėga. Kad prarasti valstybės nepriklausomybę – užtenka susinaikinti savo pramonę, žemės ūkį ir prašyti, kad kažkas mūsų valstybėje gyvenančiai „darbo jėgai“ kurtų „darbo vietas“.
    Dėka sovietinius mokslinius titulus turinčių autoritetų pastangų – ekonominė mūsų valstybės integracija į mums priešišką aplinką posovietinėje Lietuvoje tai jau yra įgyvendinta…

    4. Normalioje valstybėje liaudis visuomet turi galimybę netinkamai atliekančius savo pareigas valstybės pareigūnus pakeisti tinkamesniais. Posovietinėje Lietuvoje tos galimybės nėra.

    5. Profesorius A. Šukys kategoriškai pasisako prieš mano pasiūlytą posovietinės Lietuvos Respublikos teisinės sistemos trūkumų http://infa.lt/19483/zenonas-jurgelevicius-alternatyvaus-poziurio-i-esama-politika-pristatymas/ viešinimą ir pašalinimą.

    6. Kadangi visai neblogai posovietinėje Lietuvoje gyvenančių sovietinių mokslinių autoritetų siūlomos reformos posovietinės Lietuvos žmonėms nieko gero neatnešė – tai aš tiems žmonėms siūlau nuo mokslo vyrų fantazijų sugrįžti prie istorijos eigoje pasitvirtinusios tvarkos valstybėje užtikrinimo priemonių – tradicinių teisingumo protingumo ir sąžiningumo principų vykdymo. Kad tuos fundamentalius imperatyvius teisės pagrindus pradėti vykdyti – pradžioje būtina išsiaiškinti: kodėl tie principai yra tarpusavyje neatsiejami…

  2. simas simaitis    -  2018-02-14, 10:10

    Straipsnis be atsako. O gerbiamo profesoriaus matematinės programos gali paskaičiuoti ar įvertinti Lietuvos gyventojų degradavimo lygį, pavyzdžiui, ar yra tokia matematinė formulė, parodanti gobšumo, baimės, kvailumo progresavimo lygį?

  3. Algirdas    -  2018-02-14, 13:16

    Oho koks rūpestis kitais. Jūs profesoriai savimi pasirūpinkit. Man, pavyzdžiui, labiausiai patiktų, kad manimi nieks nesirūpintų, o tiesiog paliktų ramybėj. Jei kažkas trokšta manimi pasirūpinti už mano paties lėšas, tai lai prasmenga toks rūpintojėlis skradžiai.

Rašyti Atsiliepimą

Portalą nuo spamo saugo Akismet. Plačiau, kaip apdorojami komentarų duomenys.

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

    Rolandas Paksas. Tiesa mus išlaisvina, o nežinojimas paverčia vergais

Rolandas Paksas. Tiesa mus išlaisvina, o nežinojimas paverčia vergais

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Tariamos tolerancijos akligatviuose

Tariamos tolerancijos akligatviuose

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Ar  „Atgimimo prezidentu“ vadinamas Arvydas Juozaitis pateisins su juo siejamas viltis bei lūkesčius?

Ar „Atgimimo prezidentu“ vadinamas Arvydas Juozaitis pateisins su juo siejamas viltis bei lūkesčius?

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Sandra Bernotaitė. Dainuojanti žemė

Sandra Bernotaitė. Dainuojanti žemė

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Valstiečiai su socialdarbiečiais sieks apsaugoti Lietuvos rinkimus nuo galimo Rusijos kišimosi

Valstiečiai su socialdarbiečiais sieks apsaugoti Lietuvos rinkimus nuo galimo Rusijos kišimosi

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Duokim dvigubą ar penkiagubą pilietybę visiems! Ir, kilus kritinei situacijai, Rusija suteiks pilietybę savo […]

Duokim dvigubą ar penkiagubą pilietybę visiems! Ir, kilus kritinei situacijai, Rusija suteiks pilietybę savo […]

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Harvis Veinšteinas: „Aš siūliau vaidmenis už seksą, bet taip daro visi iki pat dabar“

Harvis Veinšteinas: „Aš siūliau vaidmenis už seksą, bet taip daro visi iki pat dabar“

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Viskas ką reikia žinoti apie tai, kaip išeiti iš sistemos

Viskas ką reikia žinoti apie tai, kaip išeiti iš sistemos

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Užfiksuota daugiau galimo smurto, nuo kurio galimai nukentėjo vaikai – galimai auga smurtas prieš vaikus, galimai…

Užfiksuota daugiau galimo smurto, nuo kurio galimai nukentėjo vaikai – galimai auga smurtas prieš vaikus, galimai…

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Rolandas Paksas. Tiesioginė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsakomybė

Rolandas Paksas. Tiesioginė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsakomybė

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Nespaudinėkite Kremliaus portalų nuorodų, sako Rasa Juknevičienė pateikdama eilinę Sputnik nuorodą

Nespaudinėkite Kremliaus portalų nuorodų, sako Rasa Juknevičienė pateikdama eilinę Sputnik nuorodą

atsiliepimų 7 Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika: Įstatymų leidėjas ragina valstybės institucijas nesilaikyti įstatymų

Algimantas Rusteika: Įstatymų leidėjas ragina valstybės institucijas nesilaikyti įstatymų

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Dėl A. Verygos įsakymo punktų pasisakė teismas: vieno iš jų galiojimas – stabdomas

Dėl A. Verygos įsakymo punktų pasisakė teismas: vieno iš jų galiojimas – stabdomas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Vaiko teisė būti atskirtam nuo šeimos – ar teisingai suprantamos vaiko teisės?

Vaiko teisė būti atskirtam nuo šeimos – ar teisingai suprantamos vaiko teisės?

atsiliepimų 6 Skaityti visą įrašą
    Planuojama komisija, tirsianti A.Kubiliaus ir A.Butkevičiaus vyriausybių laikotarpį. G.Landsbergis: konservatoriai tame nedalyvaus

Planuojama komisija, tirsianti A.Kubiliaus ir A.Butkevičiaus vyriausybių laikotarpį. G.Landsbergis: konservatoriai tame nedalyvaus

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Darius Razmislevičius. Lietuvoje vietos liks tik ,,valstiečiams”?

Darius Razmislevičius. Lietuvoje vietos liks tik ,,valstiečiams”?

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Dabartinė partijų finansavimo iš biudžeto tvarka prieštarauja Konstitucijai

Dabartinė partijų finansavimo iš biudžeto tvarka prieštarauja Konstitucijai

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Sklandantys padebesiais, iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai [4]

Sklandantys padebesiais, iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai [4]

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Tendencija moteriško natūralumo link – tai tik mada, progresas ar tyčinis epatažas?

Tendencija moteriško natūralumo link – tai tik mada, progresas ar tyčinis epatažas?

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Automobilių mokesčio lobistu tapo V. Andriukaitis

Automobilių mokesčio lobistu tapo V. Andriukaitis

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Seimo narys M. Puidokas: „Lietuvos pasirinkimas: Faro konvencija ar betikslė kultūros paveldo apsaugos reforma?“

Seimo narys M. Puidokas: „Lietuvos pasirinkimas: Faro konvencija ar betikslė kultūros paveldo apsaugos reforma?“

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Visur pirmose eilėse tie, kurie savo programose ir širdyse seniai įrašę savanorišką valstybingumo atsisakymą

Visur pirmose eilėse tie, kurie savo programose ir širdyse seniai įrašę savanorišką valstybingumo atsisakymą

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Patriotizmo kulminacija – meilė tradicijoms ir tautinėms vertybėms

Patriotizmo kulminacija – meilė tradicijoms ir tautinėms vertybėms

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Donaldas Trampas išpranašavo dviejų didžiausių JAV laikraščių krachą

Donaldas Trampas išpranašavo dviejų didžiausių JAV laikraščių krachą

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    „Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai [3]

„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai [3]

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Lidžita Kolosauskaitė. Apie gobšias bobutes ir skupius miesčionis

Lidžita Kolosauskaitė. Apie gobšias bobutes ir skupius miesčionis

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Rasa Čepaitienė. Vyčio reikėjo

Rasa Čepaitienė. Vyčio reikėjo

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Kaip patikrinti placetės imei koda...

O aš apskritai nematau už ką balsuoti, bet jei tektų rinktis - balsuočiau už Puteikį...

Hm

Na nematau kol kas geresnio kandidato už Juozaitį. Puteikis ne ką blogesnis, bet jo tikslai...

Su zmonemis ,su liaudimi reikia konsoliduotis,o ne su visokiais neaiskiais elementais,kurie yra prisidirbe,o dabar "sventuosius...

Hm

Don Chuanas Karlosui Kastanedai sakė - gyvenimas yra kvailystė ir nieko čia nepakeisti, mes tik...

Hm

Koks prodiuseris, tokie ir Holivudo filmai - šlamštas visiškas ir kuo toliau, tuo blogiau......

Ana

Ana pilnai jus palaikau, apsurdas kazkoks, geda... suteikite normalias salygas auginti vaikus, tada reikalaukite is...

me too ar pussy riot ar kitokiu feminisciu atsiradimas tai viso labo silpnu vyru...

Ana

Skiepus leidzia,vaikas rekia ne savo balsu tai ne prievarta?Vaikas po to vien pamates balta chalata...

Motuse susirupino biurokratu pertekliu?...

Kas čia toks who cars......

Ačiū Ingai Baranauskienei už gerą straipsnį ir išsamų Durbės mūšio politinių aplinkybių išaiškinimą. Nenustoju žavėtis...

Na Rasa tikrai geriau negu tas apgailetinas lenkas karbowski. mest ji velniop is seimo. nekompetetingas...

Seime reikia ivesti psichiatro etatą ir tegul tikrina ...

    Užfiksuota daugiau galimo smurto, nuo kurio galimai nukentėjo vaikai – galimai auga smurtas prieš vaikus, galimai…

Užfiksuota daugiau galimo smurto, nuo kurio galimai nukentėjo vaikai – galimai auga smurtas prieš vaikus, galimai…

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Lietuvoje vienodinama praktika apsaugant ir ginant vaikų teises bei interesus

Lietuvoje vienodinama praktika apsaugant ir ginant vaikų teises bei interesus

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Ar krikščionims normalu užsiimti seksu su robotu?

Ar krikščionims normalu užsiimti seksu su robotu?

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Lidžita Kolosauskaitė. Leiskite bent jau… mylėti(s)!

Lidžita Kolosauskaitė. Leiskite bent jau… mylėti(s)!

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Neištikimą sutuoktinį galima atpažinti pagal išvaizdą

Neištikimą sutuoktinį galima atpažinti pagal išvaizdą

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Parengtas projektas dėl lauko darželių Lietuvoje įteisinimo

Parengtas projektas dėl lauko darželių Lietuvoje įteisinimo

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Pirmokė turėjo keliauti pas direktorių, nes kreipėsi į tos pačios klasės vaiką žodžiu, priskirtinu kitai lyčiai

Pirmokė turėjo keliauti pas direktorių, nes kreipėsi į tos pačios klasės vaiką žodžiu, priskirtinu kitai lyčiai

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Mokyklas ir darželius pasieks plakatai, padėsiantys atpažinti smurto prieš vaiką požymius ir skatinsiantys imtis veiksmų

Mokyklas ir darželius pasieks plakatai, padėsiantys atpažinti smurto prieš vaiką požymius ir skatinsiantys imtis veiksmų

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Tėčiai vaikus prižiūrės priverstinai – teks augintis krūtis?

Tėčiai vaikus prižiūrės priverstinai – teks augintis krūtis?

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Aš numiriau prieš beveik devynerius metus ir supratau, jog yra tai, kas nemiršta

Aš numiriau prieš beveik devynerius metus ir supratau, jog yra tai, kas nemiršta

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Valstybės globon paimtas vaikas gali augti ir kitame Europos krašte? Vaikų globos rinka diktuoja savas sąlygas

Valstybės globon paimtas vaikas gali augti ir kitame Europos krašte? Vaikų globos rinka diktuoja savas sąlygas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Daily Mail: Britanijos policija įspėja tėvus dėl Rusijoje vykstančio „žaidimo“ nusinešusio virš šimto paauglių gyvybių

Daily Mail: Britanijos policija įspėja tėvus dėl Rusijoje vykstančio „žaidimo“ nusinešusio virš šimto paauglių gyvybių

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Švelni kurianti jėga – moteriškumas

Švelni kurianti jėga – moteriškumas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Santykių traumos terapija – skausmo pašalinimas

Santykių traumos terapija – skausmo pašalinimas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Informacija tėveliams ir pedagogams dėl internete pasirodžiusių faktų apie vaikų savęs žalojimą ir savižudybes skatinančius „žaidimus“

Informacija tėveliams ir pedagogams dėl internete pasirodžiusių faktų apie vaikų savęs žalojimą ir savižudybes skatinančius „žaidimus“

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Rusijos valdžia rimtai ėmėsi „mirties grupes“ socialiniuose tinkluose kuruojančių asmenų

Rusijos valdžia rimtai ėmėsi „mirties grupes“ socialiniuose tinkluose kuruojančių asmenų

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, tikiuosi, jog patiks: *Algirdas Šukys: Ką daryti, kad būtų kitaip?* - nuoroda: http://infa.lt/20444/algirdas-sukys-ka-daryti-kad-butu-kitaip/