infa.lt

Kai, būdavo, mes randamės su juo vienoje erdvėje, nebūdavo galima atsikratyti įspūdžio, kad audros ozono kiekis šioje aplinkoje neįtikėtinai pakilęs, kad mes imame dusti nuo sausos, permatomos vėsos, žavimės nežmogišku šviežumu – šių jo buvimo šalimais požymių negalima supainioti su nieku kitu… Sunku pasakyti, kas su juo atsitikę, kada jis tokiu tapęs? Iš kur jis gavęs šitą gigantišką pulsuojančio, niūriai iškraipyto gyvenimo apimtį, ekstravagantiška piramide įsisukančią – permatoma per permatomą – į apverstas mūsų nuostabos bedugnes?

Visada buvo aišku, jog jis priklauso kažkokiai išskirtinei rūšiai, gana keistai ir ekscentriškai koreliuojamai su įprastine antropologija. Jei mes esame žmonės, tada jis – ne žmogus. Jei jis – žmogus, tada mes esame ne žmonės. Šis klausimas taip ir liko neišsiaiškintas. Pats Jevgenijus Golovinas savo laiku mus supančių gyvių empirinę hierarchiją piešė sekančiai: žemiausiai iš visų randasi ‚skrybėles nešiojantys“, „inžinerija“ – inteligentai – jie vidinio buvimo neturi apskritai, tai yra popieriniai gaminiai, mirtinai šlampantys lietuje, suplėšomi pirmo pasitaikiusio būties vėjo gūsio;

Truputį aukščiau – pikti troliai, pvz, namų šeimininkės iš komunalinių butų, niūrios ir ryžtingos tamsios figūros, besibūriuojančios laiptinėse, gudrūs ir gyvenimo mokyti girtuokliai, žvarbų rytą susirenkantys prie kiosko – jie nešioja savyje tamsų, atsparų buvimą, galintį bet kuriuo momentu ištrykšti prieš nieką konkrečiai nenukreipto agresyvumo žiežirbom. Toliau seka sunkiau pastebimi agresoriai – dvasios, goblinai, profesionalūs priekabių ieškotojai, specialių tarnybų darbuotojai (Žydrų briliantų Ordinas) – žvalios post sovietinės pabaisos.

Aukščiausiai visų – iškankinti angelai, uždegimiškai metafizinės sielos iš Južinsko šizoidinio pogrindžio, turintys įtemptą dvasinę stygą, primenančią Kremliaus kursantų laikyseną, pilni negailestingų nusikalstamų transcendentinių bedugnių įtarimų (prie jų Golovinas priskyrė ir save)… O į klausimą „kas randasi dar aukščiau?“ jis nustebęs atsakė: „kaip tai kas? – žmonės…“ Taigi, tvirtų antropologinių sistemų sustatyti nepavyko, bet „Il est certainement quelquin“ – jis tikrai buvo kažkuo nepaprastu. Asmenybe… tik kas iš tikro, to, matomai, nustatyti neįmanoma.

Jis – kažkas labai svarbaus, labai reikšmingo, ontologiškai ir eskatologiškai iškalbus, tik jo paties savęs išaiškinimai rūpestingai saugomi nuo tiesioginių definicijų, kurias būtų lengva pagrobti. Jis įkūnija savimi tą fantastinę sferą, kuri eina prieš žmogaus, kaip rūšies užgimimą, tai – vientisas, išoriškai nepagaunamas pasiuntimas iš prehumaniško išmatavimo. Susuktame į aukščiausią įtampą konuse noksta žmogiškumo sėkla, blaškoma subtilių vėjų, kuriuose sukasi jų savi žiburėliai, pastoviai balansuojama ties miriadais bedugnių, kur tęsiasi raudonos vakaro žaros – visa šita gamtos prašmatnybė – paskutinio akto virsmas – nepadoriai aiškiai ir pulsuoja J. Golovine. Ir ko pasekoje jo aplinka pastoviai gadinasi, aplink jo figūrą koncentruojasi nematomų bičių spiečiai (maždaug kumščio didumo) – todėl jam būna sunku praeiti į metro, ir bet koks apsaugininkas įtariai ir piktai pavojingai žiūri į tvarkingai apsirengusio pono kūną – jis užsispyrusiai iškreipia erdvę, kas iš principo jau yra smulkus chuliganizmas ir už tai jau galima bausti.

„John Dee ir maginio pasaulio pabaiga“

– Imkim ją kaip pavyzdį: tai paskaita, skaityta J.Golovino rodos, 1999 matais. Kalba ėjo apie tai, kodėl natūrali magija yra nebeįmanoma mūsų pasaulyje – dėl jo uždarumo, kai gamtoje tuo tarpu viskas atvira ir paslapčių nėra, žmogus iš gamtinio pasaulio iškritęs, „gali kiek nori trankyti kumščiu į stalą, niekas nuo to iki pusės į žemę neprasmegs‘…Iš vienos pusės žiūrint, J.Dee, Anglijos karalienės Elžbietos I favoritas, stovi maginio pasaulio pabaigoje – matematinius, geometrinius simbolius jis dar naudoja maginiams tikslams, iš kitos – nuo jo prasideda dabartinis mokslo vystymasis, kuris, vėlgi, savo esmėje yra ne kas kita, kaip juodoji magija – perpasakoti visą turinį nėra mano tikslas…

Alchemijoje teorija ir praktika visiškai atsiskyrė viena nuo kitos jau seniau, bet magija praktikoje J.Dee su J.Kelly kartu užsiiminėjo dar gerus dešimt metų. Ką jie ten darė, kaip ir kokie iš to buvo rezultatai, mums yra labai sunku suprasti – materializuodavo dvasias, išsikviesdavo angelus, klausinėdavo jų įvairių dalykų, parašė pagal tai keletą knygų… Pvz, Enocho kalbos raidynas, Enocho kalbos žodynas… Angelas, vardu Nafrash pravedė su jais keletą geografijos pamokų. Tai buvo XVI a. Merkatoriaus žemėlapiai jau buvo naudojami, jie nesiskiria nuo pasaulio, kokį įsivaizduojam esant dabar. Angelas pareiškė, jog tai „nėra labai vertingos ar įspūdingos žinios“ ir, vietoje to, nupaišė keletą pakoreguotų žemėlapių: Šiaurės ir Pietų Amerikas jis pavadino nuskendusio Atlantidos žemyno kyšančiomis viršūnėmis…Grenlandiją nurodė esant Falango žemyno, besitęsiančio tolyn į šiaurės vakarus, iškyšuliu – tapo aišku, kad apie Žemę, kaip apie sferą, nėra ko ilgiau kalbėti; įdomu, jog Antarktidos pakrantės kontūrą jis nupiešė labai tiksliai, tik vadino ją „Mirties kontinentu“; šiaurinis polius Merkatoriaus žemėlapyje buvo pažymėtas Juoda Uola, o angelas ištaisė ją į Juodą Bedugnę… Rezultatas, – 50-70% mūsų geografinių žinių atitinka, bet likę yra nežinia kas. Mūsų pasaulis rodosi mažas, apribotas, kompaktiška erdvė, už kurios ribų plyti ar neplyti nežinomybė…

Apie ką J.Golovinas rašo savo tekstuose, apie ką kalba paskaitose? – klausia A.Duginas. – Viskas nelabai aišku… Aišku tik, kad tai nėra ambicija ir nėra informacija. Vargu ar jo tikslas kažką pranešti, papasakoti, pademonstruoti, patraukti dėmesį idėjomis ar hipnotizuoti siužetais. Golovino pranešimai ir straipsniai neturi nei pradžios, nei pabaigos, jie griežtai prieštarauja žinių kaupimo principui – daugiau su juo susipažindami, žmonės ne įgyja, bet greičiau atsikrato: toks įspūdis, jog mūsų „aš“ ledinukas pradeda tirpti kaip pavasarį, protas ima lengvai lydytis; frazės, vaizdai, citatos, intonacijos nusiveda mus į spalvotus prasmių labirintus ir pasimeta tenai net ir tas, kuris mus atsivedė…

Akivaizdu, kad mes patys, mūsų dėmesys, pasitikėjimas, žavėjimasis, autoriui visiškai nereikalingi. Golovinas mūsų neperka, jis praeina pro šalį, paliesdamas aštriu juodos nostalgijos lietpalčio skvernu, ir būtų žiauru, jei jis šyptelėtų, akies kampu pastebėjęs mūsų kančias; bet jis atkakliai žiūri į kitą pusę, ir tai yra dar žiauriau, netgi daugiau, nei žiauru. Jis tiesiog mūsų nemato. ir viskas.

„Carrus navalis“

– Jūros (kovinis) vežimas, lotyniškai – kultinis vežimas, atrodantis kaip laivas, naudotas Dionizo misterijų laikais. Pasak kai kurių tyrinėtojų, kaip tik nuo šio žodžio ir kilo „karnavalo“ pavadinimas. Golovinas daug kalba ir rašo apie Dionisą, žino orfėjinius himnus, kartais daro slaptus ženklus iš nebeegzistuojančio kulto repertuaro, kulto, kuris pačiai mirties stichijai suteikdavo apnuogintą gyvenimišką drebulį: dionisinės energijos, Goloviną supusios, buvo aiškiai pajungtos į Dioniso pasaulius. Ir tuos pasaulius jis apibūdina pats, ne tiek žodžiais, kiek savo paties būtimi, mažomis savo mokyto, aukšto išsilavinimo, aristokratiško laisvalaikio misterijomis.

J.Golovinas – didysis laisvalaikio Magistras, laisvo ir intensyviai vibruojančio tingulio rafinuočiausias operatorius. Į jo opusą įeina gulėjimas ant sofos, pokalbiai apie futbolą ir lengvas apsvaigimas alkoholiu, sumaišantis savyje paslaptį, psichiatrinį seansą ir giliai racionaliai netradiciškai orientuotą egzaltaciją. Tai yra labai rimtas – Ordino – opusas su devizu „honni soit qui nal y pense“ (Kelraiščio ordino devizas).

Sausuminė Dioniso barža – kaip tik šitoks laivas ant ratų buvo išvežamas Atėnuose, Dionisui skirtų švenčių metu. Ką šitas keistas laivo ir karo vežimo hibridas reiškia? – Prieš dvidešimt metų mes sėdėjom komunalinėje virtuvėje pas vieną maskvietį dailininką (jis gyveno prieš Korčenkos vardo ligoninę). Kalba ėjo apie alchemiją. Netikėtai Golovinas pasakė: „aš visą laiką dirbu tik dvejose stichijose – žemėj ir vandenyje.“ Bet ne su sausuma ir su jūra. „Buvo sakyta, jog nei sausuma, nei jūra tu nerasi kelio į hiperborėjiečių šalį, kaip sakė mums išminčiai“ pacitavau aš F.Nyčę, citavusį šitaip antikos autorių Pindorą. J.Golovinas atitraukė spindinčias akis nuo stalo staltiesies ir nieko neatsakė. Su žeme ir su vandeniu.

Laivas, barža – subjektas, judantis vandens stichijoje. Vežimas – judėjimui sausuma. Čia svarbus arklio, žirgo simbolizmas; jis, kaip žinia, gimsta iš jūros – jūros žirgelis. Jo tėvu buvo Poseidonas. Žirgai ir bangos – permetiniai giminaičiai. Daug pasako ir tai, jog senovinės arklio ir vandens ideogramos – islandiška runa „eoch“ – M– sutampa. Iš čia pastovus mitologinis siužetas, tapatinantis žirgus ir jūros (upės) vandenis. Poetas Garsia Lorka, parašęs himną žaliai spalvai (kuri yra kultinė Dioniso spalva) irgi kalba apie tą patį.

Kalnas – kalnas Atikoje, kur Dioniso žyniai žiemą kopdavo, vydamiesi kiškius, skirtus aukoms, kuriuos pagavę, draskydavo į gabalus… Rene Genonas suartina siužetus, kur Dionisas gimsta iš Dzeuso klubo – klubas graikiškai „meros“ – su mitologiniu indusų kalnu Meru, reiškiančiu pasaulio ašį. Dzeusą, iš kurio gimė vienas iš Dionisų… Bangų ir žirgų giminystė – gamtos būtybių – savo ruožtu giminiuoja žmogaus rankų kūrinius, laivą ir vežimą. Bet, Dionise priešingybės sutampa: šioje dievybėje saulės šviesa praplėšia vidurnakčio guolį, moteriška krūtinė puošia vyrišką torsą, pavasarinė žaluma iškilmingai apipina ledines mirties trajektorijas… Dioniso erdvėje vanduo daugiau nebe vanduo, o žemė – ne žemė. Stichijos susipina į neišpainiojamą mazgą, jos neišskiriamos, neįsivaizduojamos, neįmanomos viena be kitos. Aišku, kad tokia žeme galima plaukti, o po tokį vandenį ramiai galima vaikščioti. Kaip alchemikai tokiu atveju sakė, „mūsų vanduo rankų nesušlapina“.

Būties menas pasak Dionio yra geonautikos menas – plaukiojimo žeme menas. O J.Golovinas – jo admirolas, įžūlios filosofijos skambiais išnykimo keliais ieškančiųjų vadas. Geonautika – kai tvirtumas tampa minkštas, o tai, kas permatoma ir pilna oro – tvirta… Kai egzistencija išnyksta, apnuogindama tai, ko nėra, kai kūnai apsikeičia vietomis su šešėliais, ir mes matome viską ne taip, kaip matoma, o taip, kaip tai yra iš tikrųjų. Golovinas apie tai kalbėjo eilėraštyje „Mokykitės plaukti“. – Aišku, plaukoma žeme. Tas, kas nesugeba suskystinti žemės, niekada nepamatys jūros. Jiems, kaip Golovinas sakė, viskas bus krantas, o jūra vis tiek, kvies amžinai.

Kitoj vietoj J.Golovinas antikinius autorius yra citavęs sekančiai: „žemėje gyvenant, žemės elementas svarbiausias. Oras, vanduo ar ugnis neturi tokios lemiamos reikšmės… O jei imtume, kad gyvename okeane, kur žemė – tik salos – o buvo antikinių filosofų, kurie jau tada sakė, kad oro čia iš viso nėra, yra tik į dvi dalis padalintas okeanas – vanduo ir atmosfera, o salos juose – tik plaukiojančios… Kai tuo tarpu žmonės savo pasaulėžiūra vis dar gyvena žemėje – etika, estetika – žemė mūsų psichologinis pagrindas.“

– Gal tai paaiškintų, kodėl būtinai reikia mokytis plaukti?

„Pasaulio pabaiga Liubline“

Liubline (A.Duginas ten savo laiku nuomavosi butą) yra vieta, kur miestas (Maskva) kažkaip staiga sueina į nieką ir atsiveria jo viduriai: iš priterštų, rūdžių pilnų duobių, iškyla kapinių likučiai; aplinkui sugriautų įmonių korpusai, įžūliai besitaikantys į dangų, purvini vaikai degina laužuose dvokiančią plastmasę gąsdinančių aukštos įtampos stulpų fone; autobusuose čia be perstojo muštynės, o bendrabučiuose visą aukštą užima sergantys cinga ir tifu… Už purvino, pilno negyvos geležies, perkasto lauko šiukšlynų toliau iškyla nelinksmi Kapotino ir Marjinos Rosčios peizažai – į ten žmogus jau visai nebedrįsta kelti kojos.

J.Golovinas sėdėjo Liublino pakraštyje, ranka su portveino buteliu ore braižydamas nebaigtą ženklą, sukryžiuodamas galūnes ir aiškiai, per sukąstus dantis tardamas: Appolo deus omnia…“ Kas čia per vaizdai?“- paklausiau aš. – „Ką priežastiniame pasaulyje atitinka šita Liublino pakraščio situacija?“- Ir jis atsakė: „Kiekvieną kartą, kai eilinis Demiurgas suserga ir konvulsijose miršta, pasaulyje įsigali pauzė. Naujas Demiurgas dar nepasiruošęs, o realybė žiovauja, mirksi ledinėmis kapų blakstienomis. Gimimų ir mirčių ratas nutrūksta, lieka tik nesupratimas, kuris ir įsikūnijęs tame, ką matome. Pasaulis numirė, tik ne visi tai pastebėjo…“ Kitą kartą Golovinas pasakojo, jog IV amžiuje, paskutiniai graikų pagonys masiškai matė „deivės Dianos laidotuves“. Ji gulėjo – nejudėdama, sustingus – ant laidojimo neštuvų, ir liūdnos, išblyškusios nimfos tylėdamos liejo savo nuodingas violetines ašaras. „Šitai užmušė Tai, ir Tai nuo tada nebegyva.“(šis pasaulis užmušė aną)

J.Golovinas priklauso priešaušrio epochai. Istorijos vidurnakčio gilumose šąlantys pirštai, ilgesingai žvalgomasi amžinybės linkui, sausai taukši žandikauliai. Plona juoda striukė, geltonos Maskvos langų šviesos, į vidų žiūrintys akių vyzdžiai, kietas, nepatiklus taksistas (šitie gali ir nesumokėti), nenutrūkstantis sniegas… Jis nejaučia temperatūros, jo kūnas lengvai keičia svorį (keleto dešimčių kilogramų intervale), tai išsiplėsdamas iki solidaus pono išmatavimų, tai sudžiūvantis į paukštišką skeletą, jaunuolio ar senio – vieno vakaro bėgyje…

„Kai aš gimiau, vedžiau ir miriau, visą laiką snigo…‘ sako J.Golovinas. Ir jis nejuokauja, jo lūpų kampučiai niekada nesijuokia – į Mėnulį panaši išraiška jo veide susiformuoja kitu būdu. Golovinas simbolizuoja antitezę jaukumui ir komfortui. Jį sutikę, mes pasimetam, iš karto atsirandam šaltame, piktame, visiškai svetimame pasaulyje. Ir kažkas mumyse ima suprasti, jog kelio namo mes jau neberasime… Matomai, savo laiku ir jis pats išėjo ir negrįžo, ir jo pamiršta laukti. Negalėdamas rasti, iš kur jis kilo, jis vaikšto ratais sniego audros šerdyje, pavargęs ir džiugiai apšviesdamas kelią perplėšta savo krūtinės ląsta.

fragmentai iš A.Dugino teksto, publikuoto „Nezavisimaja gazeta“ 2003m.

x

„Resublimacijos procese, kai dvasinė intelektualinė energija, kurią dar turi žmogus, pereina į jo sukurtus daiktus ir kūrinius, tai iš magijos taško žiūrint yra natūralu, jog tie daiktai ima gyventi savą gyvenimą. Dar daugiau, jie pereina į kitą – anapusinį pasaulį. T.y. juos perima tie patys gyviai, kurie ten gyvena ir tvarkosi, ir žmonės ne veltui jų bijo. Kai prieš žmogų sukils visa, ką jis sukūręs ir prigaminęs, tai bus pati didžiausia katastrofa.

Niekas ir niekada nesulaikys neįtikėtinos energijos ir agresijos, to baisaus daiktų kiekio, kurį sukūrė žmogus. Ta prasme, tai pati didžiausia grėsmė ir pasaulio galas bus lėlių sukilimas: kai visus mūsų daiktus ano pasaulio jėgos suorganizuos ir nukreips prieš žmogų… Nereikia turėti iliuzijų, tas pasaulis žmonių nemėgsta. Tam pasauliui yra svarbu tik viena – jis pats. T.y. žmonių perspektyva yra tapti tokiais pat tų jėgų vergais, kaip ir visa kita, ką jie jau pavergę – šunis, kates, daugelį paukščių ir kitų gyvūnų… Nes, kai pvz, buvo pagamintas Golemas, autorius žinojo ir kaip jį užmušti – tai buvo Juodosios magijos aktas, bet jis buvo sąmoningas.

Žmonija užsiima tuo pačiu nesąmoningai.“

J.Golovinas (1938- 2010), iš video fragmento „Lėlių sukilimas“

Parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji