infa.lt

Psichologas Oleg Satov atsako į užduodamus klausimus:

Kas yra pozityvus mąstymas – kada atsirado ši sąvoka, kur, su kuo susijęs jos atsiradimas ir toks visuotinis jos paplitimas?

Vargu ar galima čia remtis populiarios psichologijos istorija, todėl bandysime atsakyti į šiuos klausimus būtent iš psichologijos pusės. Pozityvus mąstymas – tai dar vienas seno-gero žmogiško tikėjimo į tai, kad problemos gali būti išspręstos magišku būdu, pasireiškimas. Toks mąstymo tipas buvo ypač būdingas pirmykščiam primityviam žmogui ir tarnavo atsakymu į daugybę baltų dėmių savo ir aplinkinio pasaulio suvokime. Viskas kas nesuprantama mūsų sąmonei automatiškai užpildoma magija. Galima pasakyti, jog tai tokia apsauginė reakcija – užpildyti tuštumą nors kažkokiais paaiškinimais. Ir tas pats vyksta su vaiku – kai jis dar nesupranta visko aplink, jis atranda tylią užuovėją magiškame mąstyme, visus neaiškius dalykus paaiškinančiame kažkokių trečiųjų galių buvimu – stebuklingų ar magiškų.

Ateityje, vystantis sąmonei ir bendram suvokimui ši tendencija išsigalvoti ir remtis visokiais magijos dėsniais iš esmės silpnėja – žmogui daugiau nebereikia dirbtinių paaiškinimų ir pateisinimų tam, kas su juo vyksta. Kažkas jam aišku, kažkas ne, tačiau, jeigu jis daugiau nebijo savo nesusigaudymo ir neieško būdo nuimti nuo savęs atsakomybės už savo gyvenimą, tai jam daugiau nereikalinga jokia magija.

Ir iš viso to galima padaryti išvadą, jog tikėjimas pozityvaus mąstymo galia būdingas užstrigusiam išsivystyme žmogui, kuris jaučia baimę gyventi tikrą gyvenimą ir naudojasi magišku mąstymu tam, kad slėptų galvą į smėlį. Ir visuotinis šios idėjos paplitimas – tai blogas ženklas to, jog daugybė žmonių taip visam gyvenimui ir išlieka primityvioje vaikiškos sąmonės vystymosi stadijoje. Tikėjimas pozityviu mąstymu mažai kuo skiriasi nuo tikėjimo nužiūrėjimu ar užkalbėjimu, tačiau skamba gražiau ir psichologiškiau – lyg tai ne dar vienas prietaras, o tikra psichologinė praktika.

Viename iš veikalų rašoma apie tai, jog pozityvus mąstymas – tai bandymai pritempti gėrį už ausų, tačiau jis neveikia. O kas tada veikia?

Kas tada veikia kam? Kad viskas gyvenime būtų gerai? Kad su minimaliomis pastangomis išsispręstų visos problemos? Tokia prasme – neveikia niekas! Gyvenime negali būti viskas gerai, kadangi jis visas išaustas iš prieštaravimų, ir visa kas gera duodama tik kažko blogo kaina. Kad galima būtų kažką gauti – reikia kažką atiduoti. Norint išspręsti problemą – reikia padėti pastangų problemos sprendimui. Savitaiga ir tikėjimas pozityvaus mąstymo stebuklu nepadės. Ten, kur yra kažkas pozityvaus, ten būtinai yra ir kažkas negatyvaus, ir užmerkus akis į šį akivaizdų dėsningumą bus prieita tik prie begalinio vijimosi paskui nuosavą uodegą.

Tikėjimas tuo, jog gyvenimas gali būti pozityvus visais požiūriais, kad galima atsikratyti nuo viso ko blogo ir negatyvaus – tai dar vienas pavyzdys to paties magiškojo mąstymo. Senovinis archetipinis motyvas palaikantis tikėjimą kažkokios rojaus būsenos galimybe.

Tačiau, dėl nepakankamo šio motyvo suvokimo gilumo, jis suprimityvinamas iki naivaus tikėjimo tuo, jog gėris gali nugalėti blogį, tai, kas gera paims viršų prieš tai, kas bloga, o kada tai nutiks, galų gale stos laimė. Tačiau tai kova, kurioje neįmanoma laimėti. Tai neveikia.

Ir, jeigu jau kalbėtume apie tai, kas vis dėl to veikia – tai yra blaivus mąstymas – tiesus ir sąžiningas žvilgsnis į save, savo gyvenimą, savo realias galimybes ir savo realų bejėgiškumą kai kuriais klausimais ir problemomis. Atsisakymas pripažinti savo galimybių ribas, atsisakymas matyti gyvenimą tokį, koks jis yra, atsisakymas liautis tikėjus stebuklais ir aukščiausiųjų jėgų palankumu – tai garantuotas kelias į tai, kad visą gyvenimą pasiliktum nemokša, nelaimingu žmogumi, įkalbinėjančiu save, kad ne viskas pas mane dar taip blogai.

Dabar Vakarų psichologinėse praktikose irgi imama kalbėti apie minimo mąstymo žalą, kad tai kenkia žmonių psichikai, verčiant jaustis taip, kaip jie nenori ir negali, ar taip?

Nežinau apie ką kalba. Galbūt apie tai, kad prievartinis ir neapgalvotas pozityvaus požiūrio sau primetimas į viską aplink – tai grubios saviapgaulės forma, tokios pat kenksmingos, kaip tikėjimas tuo, kad alkoholinis apsvaigimas daro gyvenimą geresniu. Ir tas, ir kitkas pateikia iškreiptą ir pagražintą pasaulio vaizdą, ir kai tik saviitaigos bei apsvaigimo efektas praeis, žmogaus neišvengiamai laukia skausminga griūtis atgal, prie tos pačios karčios tiesos, nuo kurios jis ir bandė pasislėpti. Taip žmonės ir tampa alkoholikais ir narkomanais – jiems visą laiką būtina palaikyti ir didinti narkotiko dozę, kad atsilaikytų prieš augančią vidinę įtampą. Pozityvus mąstymas ir kitokios saviapgaulės technikos veikia analogišku būdu – tik maskuoja problemą, bet jos nesprendžia.

Ar jūs tikite treningų, susijusių su asmenybės augimu, su apmokymu to, kaip visada „teisingai galvoti“ nauda?

Asmenybės augimo treningai gali būti pilnai naudingi ir rezultatyvūs. Tačiau, jeigu ten mokoma to, kaip efektyviau save apgaudinėti ir įkalbinėti, kad viskas bus gerai, tai jų vertė lygi treningui kaip teisingai ir labiau efektyviai vartoti alkoholį. Laimei, įprastai psichologai stengiasi stumtelėti savo pacientus link tikro augimo – link to, kad būtų suformuotas sąžiningesnis ir sąmoningas požiūris į savo gyvenimą ir iš tiesų tapti stipresniam, o ne tiesiog apkvailinti save nauju, efektyvesniu būdu. Pati gi psichologija pateikia gerus instrumentus ir tam, ir kitam – taip, kad čia viskas priklauso nuo to, kieno rankose ir su kokiu tikslu atsirado šie instrumentai.

Ir, kadangi stebuklingos tabletės paieškos – stebuklingo visų problemų sprendimo, vietoje to, kad spręstų jas iš tiesų – tai plačiai paplitusi tendencija, uždirbti ją tenkinant kur kas paprasčiau, nei siūlant žmonėms realų vystymąsi ir suaugimą, tas atvejais, kai paklausa neišvengiamai formuoja pasiūlą. Ir tikro asmenybės augimo treningai visada turės kur kas mažesnę paklausą ir mažesnį komercinį efektyvumą. Tačiau visa tai nereiškia, kad jų nėra – jie yra, ir jie veikia.

Mąstymo pozityvumas – tai bandymas užkišti giliau į pasąmonę vidinį agresyvumą? Ar išnyks jis iš tiesų? Prie ko tas gali pasekoje privesti?

Agresija tai tik atskiras atvejis. Pozityvumas priešpastatomas viskam, kas visumoje ir bendrai priskiriama negatyvių pergyvenimų sferai, o agresija, žinoma, viena iš jų. Ar išnyks negatyvios emocijos spaudžiant pozityviam mąstymui – tai dvipusis klausimas. Iš vienos pusės, taip, išnyks. Jeigu lauktume pakankamai ilgai – tai bet kuri emocija anksčiau ar vėliau užges. Iš kitos pusės, kai tik susiformuos analogiška situacija, tos pačios emocijos plykstelės su pirmykšte jėga.

Visa tai labai panašu į situaciją, kai mažas vaikas slepiasi nuo to, kas jį gąsdina, uždengdamas delniukais akis. Vaikiškas elgesio modelis, kuris vėliau perkeliamas į suaugusiojo gyvenimą uždengiant akis net į akivaizdžiausias problemas. Ir, jeigu žiūrint baisią sceną kine tokia strategija padeda, tai nuo sutikto miške vilko užsidengęs delnais akis neišsigelbėsi.

Bet primityvus magiškas mąstymas verčia žmogų kartoti šį elgesio modelį, nežiūrint į akivaizdų jo absurdiškumą. Ir veda tai link didelių gyvenimiškų dramų, kai paslėpti po pozityvumo širma skausmingi pergyvenimai, kažkada išsiveržia iš po kontrolės ir sudegina žmogų iš vidaus.

Gėris ir blogis – kiek jie susiję tarpusavyje šiuo atveju? Ir kodėl besąlygiško gėrio noras – visada galvoti apie viską gerai ir pozityviai gali apsisukti blogiu?

Kodėl? Todėl, kad neegzistuoja joks besąlygiškas gėris. Gėris egzistuoja tik pagal kontrastą su kažkokiu blogiu ir priklauso nuo varpinės, iš kurios žiūri į minimą konkrečią situaciją. Neegzistuoja universalus gėris ir neegzistuoja universalus blogis. Tai viena iš bazinių filosofijos aksiomų – akivaizdus patvirtinimas nereikalaujantis įrodymo. Ir kol žmogus šito nesuvokia, jis randasi tik ankstyvojoje sąmonės išsivystymo stadijoje, su kuria visas pasaulis jam yra matomas tik balta-juoda spalvomis.

Galvoti visada ir apie viską gerai, reiškia – apgaudinėti save pačius. Jeigu jau ieškotume čia kažkokio absoliutaus principo, tai reikėtų pasakyti, kad viskas visada neutralu – niekaip, nei gerai, nei blogai. O bandymas iš kažko, savo esme neutralaus, pritempti kažkokį pozityvumą – tai ta pati saviaupgaulė, kuri anksčiau ar vėliau, bet būtinai prives prie skausmingo ar netgi griaunančio tiesios suvokimo. Ir mokėti už momentinį pozityvaus požiūrio džiaugsmą teks kažkuo labai-labai negatyviu…

Tiesos dėlei reikia pasakyti, jog negatyvus pesimistinis požiūris į gyvenimą – tai taip pat saviaupgaulė. Ir tai taip pat bandymas apsiginti nuo sąžiningo žvilgsnio į save ir savo gyvenimą. Viso ko aplink nuvertinimas ir nužeminimas, kaip atrodo, gelbėja nuo skausmingo nusivylimo. Bet iš tiesų, žinoma, negelbėja. Nuo nusivylimo galima apsisaugoti vienu vieninteliu būdu – žinant tiesą, ir nebijant tos tiesos. Visi kiti likę būdai tik atideda tai, kas neišvengiama. O tiesa tame, kad pasaulis nei geras, nei piktas, ir jame nėra jokio teisingumo – jis abejingas. Ir kaip besinorėtų užsitikrinti sau saugumą, žaidžiant pagal taisykles, – jo niekada nebus – net su pačiais geriausiais ir teisingiausiais žmonėmis atsitinka visko. Vertėtų tą pripažinti, ir gyvenimas taps kur kas paprastesnis.

Kokie žmonės įprastai bando perauklėti save mąstymo „pozityvumu“? Ką jiems daryti vėliau, jei šis būdas nesuveiks? Kuo jį galima pakeisti?

Kaip jau buvo minėta, tai žmonės užstrigę psichologiniame paauglio etapo vystymesi ir atsisakantys patys būti atsakingi už savo gyvenimą. Jie ir toliau tiki stebuklais, tačiau ne todėl, kad toks jų laisvas pasirinkimas, o todėl, kad juos gąsdina tiesa – tai, ką jie slepia dvasios gilumoje. Pozityvus mąstymas – tai jų pabėgimo būdas, o pabėgimas – tai ir yra savanoriškas vystymosi atsisakymas. Mums ir į galvą neateitų narkomanui patarti ir toliau praktikuoti jo narkomaniją, todėl, kad mes suprantame, jog tokiu būdu jis slepiasi nuo savo problemų, vietoje to, kad vieną kartą išspręstų jas visiems laikams. Bet pozityvus mąstymas atliekantis tą pačią akių uždengimo nuo problemų funkciją daugeliui atrodo kažkuo naudingu ir konstruktyviu.

Jeigu dvasia iš skausmo plyšta į dalis, tai kiek save beįkalbinėtų, jog viskas tik į gera, nieko gero neatsiras, kol žmogus akis į akį nesusitiks su savo skausmu. Bandymas priešpastatyti pozityvumą esamiems skausmingiems pergyvenimams – tai pavojinga ir destruktyvi saviapgaulė. Jeigu yra skausmas, jeigu jausmai sako, jog kažkas eina ne taip, jeigu sieloje kniaukia katinai, jeigu sąžinė neduoda ramybės, tai jokiu būdu negalima nuo viso to slėptis. Todėl, kad nėra patikimesnio būdo nuleisti savo gyvenimą į klozetą, nei iššvaistyti jį bėgant nuo savęs paties.

Ir, jeigu jau ieškosime pakaitalo pozityviam mąstymui, – tai sąžiningumas, blaivumas ir suvokimas – tiesus ir aiškus žvilgsnis į save, savo gyvenimą, savo požiūrius, vertybes ir jausmus, ir savo atsakomybės už tai, kad įveiktum visas prieštaras ir pasiektum pilnatvę – vidinę ir išorinę, suvokimas. Už šios užduoties sprendimą mes atsakome, tiesiogine prasme, savo galva, ir šioje vietoje gyvenimas dezertyrų netoleruoja…