infa.lt

Ar gali meditacija sulėtinti senėjimo procesus mūsų organizme? BBC Future korespondentas pasakoja apie Nobelio premijos laureatę, kuri prie šios dvasinės praktikos priėjo iš mokslinės pusės.

Santa Monikos pliažas Kalifornijoje septintą ryto. Per keletą metrų nuo vandens ribos – nedidelė žmonių grupė, jie sėdi sukryžiavę kojas. Sekančią valandą jie praleis tyloje: prasideda vietos budistų bendruomenės meditacija.

Panašios dvasinės praktikos galėtų pasirodyti be galo tolimos nuo nuo biomedicininių tyrimų, kur pagrindinis dėmesys skiriamas molekuliniams procesams ir gaunamiems rezultatams. Su šiuo tvirtinimu yra pasirengę ginčytis mokslininkai iš netoliese esančio Kalifornijos universiteto San Franciske.

Jų vadovė, Nobelio premijos laureatė Elizabeth Helen Blackburn visada domėjosi tuo, kaip sudarytos gyvos būtybės. 1970-ųjų pabaigoje Blackburn kartu su biologu Joe Gall iš Jeilio universiteto sekvenavo (nustatė seką) vienaląsčio organizmo tetrahimenos (Tetrahymena thermophilа) chromosomų galines dalis ir aptiko pasikartojančias genetinio kodo sekas, kurias pavadino telomeromis (telomera). Telomeros apsaugo genetinį kodą nuo informacijos praradimo klonuojantis, trumpėjant su kiekvienu pasidalijimu. Kaip išaiškėjo, šie „apsauginiai antgaliai“ yra ir žmonių chromosomose.

1980-aisiais Elizabeth Blackburn kartu su aspirante Carol Greider atrado fermentą telomerazę, apsaugančią ir atstatančią telomeras. Nežiūrint į telomerazės poveikį, mūsų telomeros su laiku trumpėja, ko pasekoje ląstelės praranda galimybę dalintis – šis reiškinys vadinamas pagrindiniu senėjimo proceso varikliu. Vėliau už telomerų ir telomerazės atradimą jai buvo skirta Nobelio premija už pasiekimus fiziologijos ir medicinos srityje.

2000 -aisias metais pas ją atėjo viena moteris, ir pokalbis su ja iš esmės pakeitė Blackburn tyrimų kryptį. Lankytoja, vardu Elissa Epel apsigynusi daktaro disertaciją dirbo Kalifornijos universiteto San Franciske psichiatrijos fakultete. Ją domino žala, kurią darė organizmui chroniškas stresas.

Du žmonės, pasak Epel, padarę didžiausią įtaką jos darbui – amerikiečių gydytojas, rašytojas ir netradicinės medicinos adeptas Deepak Chopra ir biologas novatorius Hans Selye, pirmą kartą 1930-aisiais ištyręs chroniškus stresuojančių žiurkių susirgimus. „Kiekvienas stresas palieka po savęs nedingstantį randą, ir organizmui tenka mokėti už išgyvenimą po stresinės situacijos savo senėjimu“, – sako Selye.

2000 metais Epel norėjo atrasti šį randą. Pasiskaičiusi apie Blackburn darbą ji nusprendė, jog, galbūt, tai būtent tai, ko ji ieško.

„Jūs nepatikėsite”

Susijaudinusi Elissa Epel paprašė Elizabeth Blackburn padėti jai tyrime, kurio objektais tapo motinos vienoje iš labiausiai stresinių, jos požiūriu, situacijų – kai jos būna priverstos rūpintis savo chroniškai sergančiais vaikais.

Pasak Epel plano, tyrinėtojai pradžioj turėjo paklausti moterų kiek stresine jos laiko savo būseną, o po to pabandyti nustatyti ryšį tarp jų psichinės būklės ir jų telomeromis. Telomerų ilgio matavimus apsiėmė atlikti mokslininkai iš Jutos universiteto, o telomerazę (t.y. jos lygmenį) nustatinėjo Blackburn tyrėjų grupė.

„Man tai buvo visiškai kitas pasaulis“, – prisimena Blackburn. Tačiau, pati būdama motina , Elizabeth negalėjo neužjausti moterų, atsidūrusių tokioje situacijoje, ir ją patraukė idėja išsiaiškinti tame, kas vyksta.

Tačiau tik po ketverių metų jei buvo pasirengę, galų gale, paimti kraujo mėginius pas 58 moeteris (tai buvo nedidelis pradinis projektas). Epel labai skrupulingai žiūrėjo į tiriamųjų atranką, bet Blackburn vis tiek laikė projektą greičiau jau testiniu – iki pat to momento, kai Epel jai paskambino ir pasakė: „Jūs nepatikėsite!“.

Tyrimo rezultatai nepaliko jokių abejonių. Kuo labiau stresine savo būklę įvardindavo motinos, tuo trumpesnės buvo jų telomeros ir tuo žemesnis – telomerazės lygmuo.

„Aš buvau suintriguota“ – pasakoja Blackburn. Kartu su Epel ji aptiko realaus gyvenimo ir žmogaus patirties su molekuliniais mechanizmais ląstelių viduje tarpusavio ryšį. Atsirado pirmasis patvirtinimas tam faktui, jog stresas ne tik paprastai kenkia mūsų sveikatai – jis tiesiogiai daro mus vyresniais.

Kuo trumpesnės telomeros – tuo blogesnė sveikata

Kai tyrimas galų gale buvo paskelbtas – oficialiame JAV Nacionalinės mokslo akademijos žurnale 2004 metų gruodį – apie jį buvo daug rašoma spaudoje, darbas sulaukė palankių atsiliepimų.

Tačiau daugelis telomerų tyrėjų pradžioje nepatikliai žiūrėjo į tyrimo rezultatus. Pasak jų, tyrimo mastas buvo ribotas, klausimų kėlė ir telomerų ilgio testavimo tikslumas.

♦ Telomeros. Amžinos jaunystės beieškant

Tačiau, Blackburn ir Epel tyrimas išprovokavo audringą tyrimų plėtrą šioje srityje. Tokiu būdu mokslininkai sugebėjo aptikti streso ir telomerų trumpėjimo pas sveikas moteris, pas žmonių sergančių Alzheimerio liga slauges, pas buitinio smurto ir vaikiškų traumų aukas, o taip pat pas žmones kenčiančius nuo sunkios depresijos ir potrauminių stresinių sutrikimų tarpusavio ryšį. „Po dešimties metų tyrimų man nekelia nė menkiausių abejonių tas faktas, jog aplinka turi konkrečią įtaką telomerų ilgiui“, – sako Mary Armanios, klinikos genetikė Johns Hopkins medicinos mokykloje, besispecializuojanti telomerų funkcionavimo ir sutrikimų srityje.

Be to, pasiektas progresas šio tarpusavio ryšio mechanizmo aprašyme. Laboratoriniai tyrimai rodo, jog streso hormonas kortizolis sumažina telomerazės aktyvumą, o oksidacinis stresas (organizmo pažeidimas vykstant nebūdingoms savo metabolizmui oksidacinėms reakcijoms) ir uždegimas (fiziologinė psichologinio streso pasekmė), kaip pateikiama, tiesiogiai ardo telomeras.

Panašu, jo tai pražūtingai veikia mūsų sveikatą. Telomerų trumpėjimas provokuoja įvairių susijusių su amžiumi susirgimų plėtrą, kurių tarpe osteoartritas, diabetas, nutukimas, širdies kraujotakos-sistemos ligos, Alzheimerio liga ir insultas.

Pagal tai, kai atrandama vis daugiau patvirtintų žalos sveikatai atvejų susijusių su telomerų nykimu, Elizabeth Blackburn siekia išspręsti naują problemą – kaip apsaugoti telomeras nuo neigiamo aplinkos poveikio.

Meditacija moko vertinti dabartį

„Jeigu man kas būtų pasakęs prieš 10 metų, jog meditacija taps viena iš mano darbų krypčių, aš būčiau pamaniusi, jog kažkas iš mūsų dviejų nenormalus“, – pasakė Blackburn New York Times žurnalistuo 2007 metais. Bendradarbiavimas su tyrinėtojais visame pasaulyje suteikė galimybę nustatyti, jog su telomerų trumpėjimu padeda kovoti fiziniai pratimai, sveikas maistas ir socialinis palaikymas. Tačiau vienu iš aktyvesnių metodų, manomai lėtinančių telomerų irimą – o galbūt net padedančių jų ilgėjimui – pasirodė meditacija.

Kol kas tyrimų mažai, tačiau jų rezultatai panašūs. Vieno jų metu dalyviai nuvyko medituoti į atsiskyrėlišką kalnuotą vietovę „Šambala“ Kolorado valstijos šiaurėje. Pas praėjusius trijų mėnesių meditacijos kursą dalyvius, telomerų ilgis buvo 30% didesnis už panašios grupės dalyvius laukiančius tokios kelionės.

Kituose tyrimuose dalyvavo žmonės, slaugantys sergančius silpnaprotyste: 8 savaičių eigoje po 12 minučių į dieną savanoriai užsiimdavo senovine meditacija Kirtan Kriya, kurios metu progiesmiu kalbama mantra. To pasekoje jų telomerazės aktyvumas tapo kur kas aukštesnis nei kontrolinės grupės, kurios dalyviai tiesiog klausėsi atpalaiduojančios muzikos.

Galiausiai, dar vienas tyrimas buvo vykdomas grupėje vyrų su žemu rizikos laipsniu susirgti prostatos vėžiu. Šie vyrai kardinaliai pakeitė savo gyvenimo būdą (įtraukdami į savo grafiką meditaciją) ir sugebėjo išlaikyti telomnerazės aktyvumą kur kas aukštesniame lygmenyje, nei kontrolinės grupės nariai, o po penkerių metų jų telomeros tapo kažkiek ilgesnės.

Egzistuoja įvairios teorijos, aiškinančios manomą palankų meditacijos poveikį telomerazei ir telomeroms. Pasak pagrindinės iš jų, meditacija mažina stresą. Ši praktika siūlo lėtą ritmišką kvėpavimą padedantį atsipalaiduoti fiziškai, eliminuodama standartinę reakciją į stresą – „kautis ar bėgti“.

Meditacija, tikėtina, padeda nuimti psichologinę įtampą. Galimybė nusišalinti nuo nemalonių, sunkių minčių, leidžia mums suprasti, jog jos nebūtinai atspindi realybę visu jos pilnumu ir su laiku praeina. Mes pradedame labiau vertinti dabartį vietoje to, kad nuolat pergyventume dėl praeities ar jaudintumėmės dėl ateities.

„Skirti sąmoningą dėmesį savo veiksmams ir tarpusavio santykį su kitais žmonėmis yra labai svarbu, tačiau tai šiandien taip retai sutinkama – juk mums nuolat reikia persijungti nuo vienų reikalų į kitus, mano Elissa Epel. Šiuolaikinei visuomenei, mano nuomone, šiandien būdingas išsiblaškymas“.

Kai Nobelio premijos laureatė pradeda kalbėti apie meditaciją – tai negali neerzinti daugelio žmonių. Tačiau visumoje metodologinis Blackbur požiūris į šios temos tyrimą iššaukė blogai slepiamą susižavėjimą net tarp tų, kurie nėra linkę pasitikėti alternatyvia medicina.

„Nesunku suklysti”

Yra ir jos tyrimų kritikų. Chirurgas-onkologas David Gorski, žinomas tuo, jog nepripažįsta alternatyvios medicinos ir pseudomokslo, rašo tinklaraštį Orac pseudonimu. Neragindamas pilnai atsisakyti mokslinių meditacijos tyrimu, Gorski nuogąstauja, jog pirmiesiems tokių tyrimų rezultatams gali būti priskiriama pernelyg didelė reikšmė. „Labai lengva apsirinkti , – tvirtina jis. – Nobelio premijos laureatai irgi gali klysti“. Biochemikai, Blackburn kolegos taip pat nėra vieningi tuo klausimu, kai užeina kalba apie jos interesą meditacijai.

„Meditacijos idėja trikdo žmones“, – pastebi Blackburn.

Bet situacija keičiasi akyse. Dalinai remdamiesi JAV Nacionalinio sveikatos apsaugos instituto finansine parama, tyrėjai sugebėjo sukurti nesusijusias su religija metodikas, kurių tarpe – streso pašalinimas meditacinio susikoncentravimo būdu ir pagrįsta savivoka kognityvinė terapija. Pranešama, jog jų taikymo pasekoje pasiekiama visa eilė naudingų sveikatai efektų – nuo spaudimo sumažinimo ir imuniteto stiprinimo, iki kovos su depresija. Be to, keletas neurobiologinių tyrimų parodė, jog net trumpi meditacijos kursai gali išprovokuoti struktūrinius smegenų pasikeitimus.

Pati Elizabeth Blackburn mano, jog meditacijos tyrimai pateisinami, jei naudojami rimti metodai. Ji taip pat pabandė medituoti, nuvykusi į šešių dienų intensyvų seminarą Santa-Barbaroje. „Aš buvau sužavėta“, – sako Blackburn. Kartais ji imasi trumpos meditacijos, kad susikoncentruotų ir nustotų blaškytis. O jos neseniai paskelbto straipsnio epigrafu tapo Budos citata: „Kūno ir proto sveikatos paslaptis slypi tame, kad nesigailėtume dėl praeities ir nesirūpintume ateitimi, o gyventume dabartyje išmintingai ir sąžiningai“.

Sužinok savo telomerų ilgį

Blackburn nėra linkusi gilintis į dvasinę meditacijos sritį. „Aš tvirtai stoviu ant kojų materialiame pasaulyje“, – sako ji.

Tradicinės analizės suteikia mums įsivaizdavimą apie tai, kokiomis ligomis mes rizikuojame susirgti – pavyzdžiui, aukštas cholesterolio lygis gali signalizuoti apie širdies-kraujotakos sutrikimus, o aukštas cukraus lygmuo kalba apie diabetą.

Telomerų ilgis, atvirkščiai, suteikia bendrą suvokimą apie mūsų biologinį amžių. Ir, nors mes ir taip žinome, jog reikia užsiimti sportu, teisingai maitintis ir mažinti stresą, daugelis to nedaro.

Blackburn nuomone, kai mes sužinome apie savo sveikatą tikslius skaičius – mums paprasčiau pakeisti savo elgesį. Naujo tyrimo rezultatai, pravesto kartu su Epel, parodė, jog savanoriai, kuriems pranešė jų telomerų ilgį, per ateinančius metus gyveno kur kas sveikesnį gyvenimą, nei kontrolinės grupės dalyviai, kuriems nieko nebuvo sakyta.

Politikai neišgirdo mokslininkų raginimo

Mokslininkai mato savo globalią užduotį tame, kad atkreiptų įvairių šalių vyriausybių dėmesį į telomerų problemą.

Daugėja tyrimų, pasak kurių stresas tiesiog žudančiai veikia mūsų „apsauginių antgalių“ būklę. Trumpesnės telomeros pas žmones, kurie nebaigė mokyklos ar gyvena smurto ir žiaurumo atmosferoje, rizikos grupėje, ir pas tuos, kas dirba pamainomis, gyvena bloguose rajonuose ir nepalankiomis ekologinėmis sąlygomis.

Ypač didelė rizika vaikams: ankstyva fizinė ar psichologinė prievarta priveda prie telomerų sutrumpėjimo visam gyvenimui. Per telomeras perduodamas ir stresas, kurį išgyvena moterys nėštumo metu, sukeldamas sveikatos problemas sekančiai kartai.

Vienoje savo publikacijų 2012 metais Blackburn ir Epel paragino politikus įtraukti socialinio streso lygmens mažinimą į užduočių prioritetą. Rimto atsako šis kreipimasis negavo.

Panašu, jog daugelis mokslininkų ir politikų vis dar nėra pasirengę įveikti tos tarpdisciplininės bedugnės, per kurią tiltą prieš dešimt metų ju pastatė Blackburn ir Epel.