infa

Gaiva Paprastoji. „Outsider art”paskaitos Kaune (vaizdo ir teksto konspektas)

Gaiva Paprastoji. „Outsider art”paskaitos Kaune (vaizdo ir teksto konspektas)

sausio 04
01:012018

Pirma dalis

Antra dalis

2017.11.30d

Meno birža RAI Amsterdam

dažniausiai autsaideriskumas, originalumas suprantami tiesiogiai – geografine, egzotikos, dar nematyto meno prasme

Etiye Dumma Poulsen – Afrika, belgų kongas, parduoda fotografijas

David Yarrow – gamta Afrika, didysis 5 , juodai balta fotografija paradoksaliai išryškina tikrumą

Iwajka Klinke – vaikai, tautinio rūbo tikrumas, daiktiškumas…

Lidia Masllorens – Italija, dideles tapytos merginu galvos iš fotografijų

Micky Hoogendijk –  olandė, gyvena LA, jos biografija jaučiasi ir nuotraukose

Rob van Bergen – tekstilės naudojimas skulptūroje

Pleunie Buyink – kuo kontrastingiau sujungti – laukiniskumas ir interjeras

Anwar Abdoullaev – nusipelnęs tarybinis dailininkas – egzostika, etnografija

Katerina Belkina – belgų galerijoje, (galerija egzistuoja nuo 1996 m.savininkė Lidija Zakirova, Heussden an de Maas)

Natalya Zaloznaja

Carol Erb – Italija, auksas labai malonus akiai, rodomas tiesiogiai, kam vargintis aplinkkeliais

Eric Cesarrini – egzotika, Afrika, tapyba ant kūno – prasminiai sluoksniai

David Hockney “Secret Knowledge”

Engras, Warholas piešinys camera liucida pagalba

Džotas, Kranachas. Moroni portretai

Van Deikas, linijine perspektyva, Baptisterium, Holbeino “Ambasadorius”, Van Eyko “Aldorfini vedybos” detalė – veidrodis

Van Eyko portretas, Albertini langas, projekcija

Natiurmortai, mūšio scenos, Velaskesas

Camera obskura Caravaggio F.Halsas emocijų vaizdavimas

ŠeimaŠiandien, paradoksalu, bet akademiniai ar saloniniai natūralios iliuzijos paveikslai yra žymiai artimesni tam, kas mus supa vaizdų ir atvaizdų pavidalu iš visų pusių ir kiekvieną akimirką. Sezanas ir likę modernistai su jų binokuliaria (dvejų akių), žmogiška vizija dirbtinio mono linzės (vienos akies) matymo visai nenugalėjo – priešingai, liko nuošaly, o fotografinis vaizdas triumfuoja

Pinhole projekcija, natūrali optine projekcija

Fotografinis portretas ir K.Monet portretas, Gombrovičius

Salonine scena ir Renuaro scena, D. Hockney autoportretas

Natūralistine tapyba buvo fotografija, priešpastatyta fotografiniams rakursams, pieštiems iš rankos

Saloninis portretas versus ekspresionistiniai ar pan. portretai A. van Jawlenskis

Kas yra domėjęsis vokiečių ekspresionizmu, ar prancūzų fovizmu, afrikietiško meno įtaka kubizmui ar, pvz, P. Klee kūryba, tie su autsiderių menu yra kaip ir pažįstami: tada toks laikas buvo, įkvėpimo, atnaujinimo buvo ieškoma tradicinės kultūros lauko pakraščiuose, ar iš viso, už jos ribų. Nes menas, kokiu tada jis buvo, buvo paskelbtas mirusiu. Etnografika, vaikų piešiniai – ten dar buvo gyvybė. Bet, siaurąja to žodžio prasme, outsider art visada buvo psichinių ligonių kūryba.

Paul Klee

tikri psichinių ligonių piešiniai is Outsider art muziejaus kolekcijos:

August Klett, Johann Knopf, F.K.Buhler,

ir grižkime prie saloninės, tada normalios tapybos, palyginimui – kaip žmonėms turėjo atrodyti baisu

Amsterdame atidarytas Outsider Art muziejus lyg ir turėtų apimti platesnį spektrą, pvz, ir naivią (primityvistinę) kūrybą, visų rūšių savamokslius, valkatų, bomžų, kitų už visuomenės ribų gyvenančiųjų kūrybą… Bet praktikoje beveik visi šie autsideriai jau kada apjungti į kontrakultūrą ir ji komercializuota, t.y. užėmusi kultūros (mainstreem‘o) vietą… Taigi rodyti nebelieka ką, išskyrus, vėlgi, psichinių ligonių darbus – seniausią Europoje Outsider Art kolekciją – Hans Prinzhorn surinktą psichinėse ligoninėse, prasidedančią XXa. pradžioje. Prancūzų tapytojas ir skulptorius Jean Dubuffet (1901- 1985), šią vasarą eksponuojamas Stedelijk muziejuje Amsterdame, šią kolekciją labai vertino ir pripažino ją kaip savos, Art Brut kolekcijos, inspiraciją ir pirmeivę tame kelyje…

Stedelijk muziejus

anksčiausiai Olandijoje ėmė keistis, rinkti modernų ir šiuolaikinį meną, turi gerą kolekciją nuo XXa. pradžios, bet ji surinkta jau veliau… O rinko ir renka šiuolaikinį, šiandieninį meną, ir kokia iš to bus nauda, bus matoma tik ateityje.

tradicine kolekcija Šagalas, Malevičius , Kandinskis, Rothko

Jean Dubuffet Art Brutte ekspozicija

Foam

palyginimui dabartinė psichodelika – gal pasaulis tapo žymiai baisesnis? – Roger Ballen ir Asgar Carlsen

supaišytų nuotraukų- montažų ekspozicija, pribloškianti savo bjaurumu – sakyčiau, šiuolaikinių psichų darbai, padedantys įsivaizduoti, kokį efektą savo laiku, XX a. pradžioje, eiliniam žiūrovui turėjo daryti tuometinių psichinių ligonių piešinių parodos, kurios mums, prie modernaus meno per šimtą metų jau pripratusiems, rodosi nekalti vaikų pakeverzojimai… bet tada lygiai taip pat buvo atstumiantys savo bjaurumu žiūrovui, pratusiam prie akademinio, saloninio meno (kurto pagal grožio dėsnius ir estetiškai harmoningo iki saldumo);

Gordon Parks

Kitas autsaiderio variantas – Gordon Parks „I am you“ 1942- 1978m. periodo darbai. Juodaodis fotografas JAV, dirbo mados fotografu žurnalams, reklamai, tik apie dabar jau nešnekama. Dabar jisai – legendinis, „naudojęs kamerą kaip ginklą“ kovoje prieš rasinį padalijimą ir kitokias vargšėms mažumoms tekusias neteisybes. Aišku, jo žvaigždė ėmė kilti kartu su Free Speach ir Black Panthers judėjimų susikūrimu ir populiarėjimu, ir, kadangi šią, palaipsniui bet nesustojant vykusią revoliuciją galime matyti nugalėjus, tai Gordon Parks tikrai jos herojus ir jos legenda… Nors, kai jis fotografavo juodaodžių amerikiečių kasdienybę, primenančią visų kitų vargšų žmonių kasdienybę, jis tiesiog fiksavo pasaulį, kuris jį supo, iš kurio buvo kilęs, ir netgi gal būt gailėjo išnykstant – iš čia žiūrovą apsupanti šiluma, paprastumas, kasdienybės grožis, jaučiamas kaip tikras, o ne revoliucinis ideologinis patosas, girdimas iš jo komentatorių dabar, ir kurį iš karto atpažintume kaip dirbtinį…

Jeppersen geopoetika

Bet įdomiausia FoAm ekspozicija man buvo Adam Jeppesen (g.1976, Danija) „Out of Camp“- gamtos veidai, peizažai, kelionių įspūdžiai. Jie darė tokį įspūdį todėl, tikriausiai, kad pirma autoriaus išgyenti, prakeliauti, išbūti, išžiūrėti ilgoje kelionėje – 487 dienas trukęs jo solo žygis nuo Šiaurinio Poliaus iki Antarktikos, o dabar, jau keletas metų, su negatyvais, surinkta medžiaga, įspūdžiais autorius dirba, apmąstydamas, išgrynindamas, vienkartinumą suburdamas į tipiškumą – kurdamas daugiau archetipinius atvaizdus, paremdamas ir techniniais eksperimentais, kurie labai vietoje ir efektingi, kadangi ateina iš poreikio sudaryti vieną ar kitą įspūdį. Pvz, sulankstytų didelio formato atpaudų serija arba didelio formato atpaudai sudėliojami iš mažo formato dalių, kiekvieną jų prismeigiant keturiais sidabriniais smeigtukais su galvutėm – ko pasekoje jie kai kur sudaro žvaigždėto dangaus, kai kur – sidabrinio lietaus įspūdį… Galima ilgai likti žiūrėti į nuotraukas, nes jos nėra tik atvaizdai, tai greičiau realybė, pervesta į atvaizdą, ir, bežiūrint, vėl į save atvirstanti… ar kažkaip panašiai.

Tai man priminė geopoetikos kryptį literatūroje, kur tikrovę stengiamasi ne aprašinėti, ne perpasakoti, bet, maksimaliai kiek įmanoma, paversti tekstu – kad tekstas išliktų ar taptų kuo labiau artimas Realybei, kelionėse, gyvenime stebėtai, pamatytai, pergyventai – ne veltui sakoma, jog kelionės išgrynina keliaujančius, jog jos yra dvasinis darbas, išmoko matyti, įpratina būti…

Bet, tą patį daro ir gyvenamas gyvenimas, gyvenamas ieškant, kas jame tikra, realu, išmokstant tai įžiūrėti, mylėti ir tik tada versti jį meno kūriniu, parodyti meno kalbos priemonėmis.

Ir tada įvyksta mistika, magija, stebuklai – vadinkim kaip kam patogiau – toks menas pergyvenamas kaip apsireiškimas (S.Sontag)…

Šonta – nuotraukos kaip ir antrina Jeppersen teiginį, jog gamta mums svetima, ji – visai ne antropocentriška ir jai žmogus visai nerūpi, gamta yra pati dėl savęs.

Juškelis – kaip stipriai atrodo mūsiški autsaideriai tarp dabartinių fotografijos meistrų darbų – kaip jie turėjo jausti ateinantį laiką ar jausti, į kur laikas eina – jų nuotraukos nesensta, bet randa savo vietą atėjusios ateities kontekste – austaideris visada įsirašo į ateitį, todėl išlieka? O kas įrašyta į dabartį, praeis kartu su dabartimi?

Pentti Salmamanti

Kitą vakarą aš sėdėjau kažkur ant laiptų su savo draugu, mes gėrėme degtinę ir kalbėjomės, kaip mums gaila Rusijos, kaip joje viskas griūva ir baigiasi… Mes vos neverkėm, kaip liūdnai viskas išrodė. Bet apsidairę, netoli mūsų, pamatėme šunų gaują, bėgiojančią aplinkui ir linksmai žaidžiančią. Mano draugas staiga sako: „nesirūpink, šita šalis yra šunų rojus!“… O aš pagalvojau: „iš šito taško aš ir žiūrėsiu, taip čia ir fotografuosiu“. Tokiu būdu „Russian Way“ peizažų serijoje surinktos nuotraukos tik tos, kuriose yra šuo. Aš visada turiu su savim jiems ką nors valgomo, su jais lengva susidraugauti. O jei tai nutinka bent kelis kartus, tai jūs jau draugai visam gyvenimui…“Pentti Sammallahti gimė 1950 matais Helsinkyje, fotografuoti išmoko pats, nors jo močiutė ir buvo laikraščio fotoreporterė. Kaip svarbias įtakas jis dar išvardija Josef Koudelka, Kristoffer Albrecht, Paul Strand, Andre Kartesz… Ir pataria kitiems pasiimti gerą foto albumą ir studijuoti jį iš lėto savaitę laiko, peržiūrint kiekvieną nuotrauką. Kasdien pagalvojant apie vieną ar kitą aspektą: subjektą, kompoziciją, tonalumą, momentą, kada fotografuota ir kaip ta nuotrauka padaryta…

Monika Bulaj

Monika Bulaj yra žinoma kaip „Dievo žmonių“ fotografijų – pritrenkiančių, į tapytus paveikslus panašių, ištrinančių religines ir kultūrines sienas, paliekančių tik žmones – Dievo atvaizdus – autorė… Gimusi 1966 metais Varšuvoje, studijavus filologiją, antropologiją, teologiją, filosofiją, šokį ir teatrą, gyvena Italijoje, turi 3 sūnus ir moka 8 kalbas. Jau gana seniai savo namais pasirinkus Italiją, Romą. O daug metų važinėja, keliauja po Rytų Europą, Aziją, Afriką, pati viena, fotografuodama ir rašydama apie mažai žinomas monoteizmo salas ir teritorijas, ir religinių mažumų ar nedidelių savo išpažinėjų kiekiu, religijų atstovus… Surengusi per 50 parodų, kurios būna panašios į dideles knygas, nes ji prie savo fotografijų pateikia ir daug teksto; išleidusi fotoalbumus, kaip, pvz, „Libya felix“ – apie sufizmą ir tuarengų tautelės pasaulį; „Figli de Noe“ – mažumos ir jų tikėjimai Azerbaidžane; „Rebecca e la pioggia“ – apie Dinką, nomadų tautą pietiniame Sudane…

MMKa Arnhem

Olandijoje yra vienas muziejus, kurio bazinė kolekcija yra XX amžiaus modernus realizmas – Arnhemo Modernaus Meno muziejus. Bet nauji pirkiniai, tą kolekciją papildantys, jau jokiu būdu realistinis modernas nėra. modernus realizmas, tame pačiame muziejuje, kadangi niekada nebuvęs masiniu, ir jo ribose dirbę autoriai tai darė iš vidinio įsitikinimo ir poreikio, atrodo labai tvirtai ir toliau, kaip geras, tikras, patvarus daiktas, tik kad išėjęs iš mados laikmetyje, kai mados keičia viena kitas kas pusmetis ir kokybė tam tik trukdo …

kolekcija Dick Ket,

Karel Wilmink

Karlas Willinkas (1900- 1983) yra sakęs, jog jo kūryboje „matomasis pasaulis ilgai buvo atskirtas nuo vaizduojamojo“… Ir jis nelabai galėjo paaiškinti, Ant ko mes statome savo gyvenimus, kas šiame besikeičiančiame pasaulyje yra tikra, už ko galime laikytis? Kuo pasitikėti? – dailininkas matė senąją olandų tapybą muziejuose, techniškai puikiai išsilaikiusią, be pageltonavimų, be sutrūkinėjimų, laiko patikrintą, ir jautė, kad tokią techniką, tokį meistriškumą nori įvaldyti ir pats. Matė, jog tai leis jam įkūnyti mintis materijoje ir padaryti tai tokiu būdu, kad neteks turėti sau dėl to priekaištų: jo paveikslai turės tvirtą pagrindą, bus nutapyti kruopščiai, kantriai, sluoksnis po sluoksnio, tiek kiaušinine ir kazeinine tempera, tiek paskui aliejiniais dažais – galiausiai jis susikūrė savą procesą, kurio iki gyvenimo galo ir laikėsi – ir kad jis, galiausiai, turės ką priešpastatyti visam likusiam pasauliui, kuriame ne tik tokia technika, bet ir žymiai fundamentalesni žmogiški dalykai išnyksta – išeina iš mados, ir panašu, nebegrįš.

Su laiku žmonių vietą užima skulptūros, viskas vis dažniau primena griuvėsius, archeologinius kasinėjimus, – vietą, kur jau atsitikę kažkas baisaus, neatitaisomo, liudininkai yra tik akmeniniai, ir tuoj ir jie nebesugebės apie įvykius nieko paliudyti. Grožis ir estetikos fragmentai, kurių niekas nebesupranta, nevertina, jų šaukimui nėra kas atsiliepia – autorius suprato, jog priversdamas žiūrovą reaguoti emociškai, pasieks didesnį efektą, nei regzdamas kažkokias konkrečias turinio kilpas.

Antrajam Pasauliniam karui pasklindant po Europą… Pergyveno rusų Berlyno paėmimą, po pergalės vis augančią amerikonų ekonominę ir kultūrinę įtaką, Taip pat gyvulinio prado žmoguje iškėlimo į paviršių, populiarinimą, seksualinę revoliuciją šeštam dešimtmetyje, vartotojiškumo triumfą… Per visą tą laiką, neramų ir baisų, dailininkas sugebėjo nenustoti kurti, buvo produktyvus, vystėsi. Iš K.Willinko darbų į žiūrovą dvelkia neviltis, siaubas, labai blogos nuojautos atmosfera, bet prie surrealistų jis kaip ir netiktų būti priskirtas, nes realybės jis neiškraipo, jis ją tik selektyviai naudoja, jos elementus komponuodamas pramaišiui su tuščiomis dramatiškomis erdvėmis. Iš meno tuo metu buvo sistemingai išnaikinami prasminiai klodai. Didesnį nereikalingumą tapybinei technikai irgi sunku įsivaizduoti, to meto madinguose paveiksluose… Net emocinis paveikslų poveikis irgi nereikalingas – vis labiau buvo einama prie meno, kaip grynai dekoratyvaus elemento buityje, saviraiškos priemonės kiekvienam, laisvo instinktų išsiliejimo…

Meno kritikų ir kitų oficiozų pažiūriu, K.Willink priklausė praeičiai. Visiems laikams.

Kai iš tikro dailininkas laikmetį ir jo atmosferą jautė vis dar taip pat tiksliai: įrodymas – jo peizažuose maždaug apie tą momentą atsirandantys … gyvūnai. Nesurišti turiniu su aplinka, bet absoliučiai realistiški ir puikiai nutapyti – tokiu būdu kontrasto principu autorius iš karto sukuria – pagauna? – tiksliai tokį absurdo jausmą, kokį jį jautė tada visi, bent kiek dar galvoti sugebantys… Ir dailininkas vėl tapo šiuolaikinis, jį tuoj pat prigrupavo prie magiškųjų realistų, nors pati šita šiuolaikinio meno srovė Olandijoje niekada netapo labai populiari ar madinga.

Charley Torop,

Wim Schumacher,

Iš tikro dailininkas kažkokių ypatingų techninių triukų tam neprigalvojo, jis tapė dengiančiomis spalvomis, kaip tai darė impresionistai ir ekspresionistai iki jo, tik jis miniatiūrizavo potėpį – potėpiai gulasi jo paveiksluose vienas šalia kito, nepastebimai keisdami spalvą, sukurdami akiai kaip ir neegzistuojančius jos perėjimus… Ir jam tai lengviau sekėsi šiltuose kraštuose, karštoj saulėj – didelė pagunda teigti, jog visa tai jis rado tik pietuose, prie Viduržemio jūros, nors tai negali būti tiesa – kiti dailininkai ten rasdavo visai ką kitą ir visokių kitokių ir šviesos, ir koloritinių reiškinių ir sprendimų.

Gal teisingiau būtų sakyti, jog pietų saulė įjungdavo, pažadindavo pačiame autoriuje kažką tokio – tam tikrą dvasinę būseną – ir todėl jis galėjo savą sidabrinį koloritą ir magišką šviesą tapyti tenai, o ne apniukusioje Olandijoje, kurioje pakankamai dailininkų irgi yra tapę sidabrinius debesis, plačius horizontus, pilką, labai specifinę šviesą.

Pyke Koch,

Manke

Neseniai įsigytu darbu paroda

Jacqueline de Jong :Profesorius Althusser smaugia madam Nina“(1981m.), Ad Gerritssen „Maskote“(2011m.), Lydia Schouten „Inferno“(2007m.), „Birth of The New Specless”(2008), “Paradise Lost”(2010), Gluklya’s (g. 1969m. Leningrade) piešiniai iš projekto Factory of Found Clothing – grynas outsider art pagal stilių – vaikiškas peckiojimas, nemokėjimas piešti anatomiškai taisyklingai, temos – žmogžudystė, psichinė liga, skurdas, moterų persekiojimas… Tik kad autoriai – jau oficialūs meno apologetai, turtingi, gerbiami, apdovanoti… Ir jų darbai muziejuose. Muziejai dabar varžosi vieni su kitais, nesvarbu, kokio profilio seniau buvę, ir kokį profilį turėtų išlaikyti bent jau dėl įvairumo – visi nori tų pačių autorių ir tų pačių darbų…

Ir neideologinis menas puikiai tarnauja reikalingai ideologijai.

den Haag fotografijos muziejus

Niujorko underground , Peter Hujar, miryis, Patti Smith, Robert Mapplethorpe

vasarą rodė fotoportretų parodą – JAV fotografas Peter Hujar (1934- 1987) „Mano menas ateina iš mano gyvenimo“: pradėjo 50- taisiais kaip komercinis fotografas, 70 ir 80- tais tapo Niujorko undergraund‘o dalimi – draugai, bičiuliai, kolegos, nufotografuoti, juos pažįstant, gerbiant, jais žavintis, būnant vienam iš jų – apie būtent tokios autoriaus pozicijos atsispindėjimą jo darbuose esu jau rašius. tai padaro juos vertingus, gyvus ir turinčius meninę išliekamąją vertę, ne tik išliekamą vertę dokumentine prasme.

Specialistai teigia, jog nėra jokių priežasčių, kodėl jo menas neišgarsėjo taip, kaip išgarsįjo R.Mapplthorpe (1946- 1989) kūryba, kai pastarasis, netgi priešingai P.Hujar, žiūrėjo tik į išorinį grožį, šlovę, sensacijas ir savęs propagavimą – P.Hujar apibūdinamas kaip „niekada negalėjęs, nenorėjęs savęs parduoti“, gilinosi į žmones, kuriuos fotografavo, t.y. fotografavo žmogų, o ne fotografavo savo garbei. Todėl, nors kaip outsaideris išgarsėjo R.Mapplthorpe, atrodęs kitoks, neprisitaikęs, atstumtas, iš tikro jis buvo labai gerai prisitaikęs prie rinkos reikalavimų, o outsideriu iš esmės buvo ir liko P.Hujar, tik jo atveju tai reiškia būti mažiau populiariu, mažiau žinomu. iki šiol ir, turbūt, jau visados…

Šiuolaikinė fotografijos festivalis Unseen Amsterdam

Melanie Bonaro – tipinė laukinės gamtos naudotoja. Jei pernai plakato autoriai kaip tik sugebėjo parodyti šiuolaikinės visuomenės dirbtinumą, tai dabar dirbtinumu žavimasi – ir kodėl gi ne?

Daug gamtos – gamta vaizduojama, kai gyvenama į ją žiūrint pro langą – fotografija ar meno kūrinys palieka mus už kadro, tamsoje, bet kuriuo atveju; bet mes taip ir gyvenam, nuo pasaulio atskirti ir žiūrintys į jį tik pro langą – gal taip jaučiamės, pvz, saugūs?- Visada labiausiai norisi rodyti, žiūrėti, interpretuoti tai, kas nuo tavęs yra toli, svetima, yra kitų teritorija, palikimas – perrikiuoji, perdarai, savo interpretaciją uždedi ir tu jau autorius. Bet tai neišlieka ir nebus įdomu rytoj. Reikia dirbti su tuo, kas sava – tai gal nebus labai įdomu dabar, bet tai visada išliks ir domins sekančias kartas. Mes, įsiliedami į Europą, susitapatiname su jų standartu – tai gal yra priėmimo sąlyga – bet iškyla iš tų visų europiečių tik tie, kurie grįžta, parodo savitumą. Ne individualų, netgi, bet pasiremia grupiniu – etniniu, tautiniu, tradiciniu – jame, aišku, yra ir žymiai daugiau jėgos.

Sylvie Bonnot (1982, Fr)

kinietis Kunngwoo Chun (1968) nuotrauka plius piešinys

Stephan Gill

Jaqueline Hassink (1966, NL) realistinė gamta pati iš savęs jau tapusi meno, kultūros teritorija

Miles Aldrige (1964,UK) jau perverda R.Avedon ir H.Newton, absurdiškos skulptūros autorius Maurizio Cattelan

Douglas Mandry (1989, Swz) žino technikas, foto pagalba kuria naujas gamtos tipologijas

Esther Teichman (1980, D) nuotraukose tapytos neaiškios paskirties erdvės, Orfėjaus mitai, požemis

Pasi Orrensalo (1969, Fin) šlamstas ir metalo laužas yra metafora mūsų gyvenimui, pralekiančiam greitai ir virstančiam šlamštu

Drew Nikonowicz (1993, USA) gera nuotrauka jau per mažai, jau nuobodu. Todėl nuotrauka įdedama, įklijuojama nuotraukoje

Lamberto Teotino (1974, I)

Lara Tabet (1982, Lebanon) underbelly Beirute, city violence

Yusuf Sevincli (1980, Turk) asmeninė šviesa kolektyvinėj tamsoj

Evgenia Arbugaeva (1984, Ru) nesigėdija savo (etnografinės) kilmes, savo marginalumo, o kaip tik išnaudoja, naudojasi

FOAM, Andre Kertesz

Panašu, jog Andre Kertesz labai anksti suprato, jog fotografijai lemta ne tik paprastas pasaulio registravimo vaidmuo. Ir, kad fotografija, supaprastindama spalvotą pasaulį į juodai baltą, gražina jį į pačią jo esmę ir leidžia jį skaityti, suvokti, koks jis ir yra užmanytas. Abstrahuotas pasaulis tampa labiau suprantamas: kaip rentgeno spinduliais peršviestas… Dirbtiną atpažįstamą vaizdą vėl sužmogina vaizdo sumaišymas, sujungiant šalimais esančias plokštumas be gylio (plakatus, grafiką) su gyvenimo, erdvine grafika – akivaizdus dvimetrijos buvimas primena akimirksniu, jog likusi pasaulio erdvė – trimatė.

Taip gimė konkreti abstrakcija. Idiogramos, piktogramos, fotografija… o mūsų pasaulis dabar, greityje ir judesy, jau tiek susifragmentavo ir tie fragmentai susimaišė, jog tikrumas „to see is to read“ dingo. Iš viso, tikrumo nebėra, visomis prasmėmis, ir tai viena, kas matosi iš šiuolaikinių fotografijų Nuotraukos iš aukštai yra priešingos savo pasekmėje linijinės perspektyvos kuriamai iliuzijai: žiūrima kaip iš teatro balkono… Viskas tokiu būdu geriau pamatoma, niekas nepasislepia, pasaulis tampa puslapiu, išmargintu socialiniais ženklais.

Bet gyvu puslapiu. Šešėliai dingsta, iš karto pasaulis pozityvus. taip pat panašu, jog iš aukščiau geriau matosi, kaip pasaulis sudarytas ir kaip veikia, koks jo judėjimo mechanizmas, srovės… kaip viduramžių menininkas, A. Kertez naudojo Dievo akies matymą: daug viena kitai prieštaraujančių perspektyvų, ignoruojama realiatyvi objektų skalė: jis pasaulį daugiau skaito (dar), nei mato. Panašu, jog pasekoje to, koks jis buvo žmogus, savo charakterio ir temperamento dėka fotografas suprato, jog pasaulis atsiveria tik tiems, kurie išlaiko pagarbų atstumą – tiek Niujorką fotografavo dažnai iš aukštai – iš savo palėpės apartamento, tiek dailininkus ar kitus kūrėjus, skaitančius prie jų darbo stalo, studijose – viskam jis leidžia tiesiog būti, atsiskleisti, pasirodyti tiek, kiek pasirodo. Andre Kertesz pasaulis nesipriešina, kai laikomas didele knyga.


Žymos

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo FeedBurner

PRAŠOME JŪSŲ PARAMOS

Mieli skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt“ buvo jums nors truputį naudinga, – jūs galite prisidėti ir paremti jos rengimą SMS ar kitu Jums patogiu būdu

  R. Karbauskis: „Dokumentuose matomi tokie skandalingi faktai apie LRT lėšų naudojimą, jog to net nebuvo įmanoma įsivaizduoti“

R. Karbauskis: „Dokumentuose matomi tokie skandalingi faktai apie LRT lėšų naudojimą, jog to net nebuvo įmanoma įsivaizduoti“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Algimantas Rusteika. Apie kiaušinius ir televizorius

Algimantas Rusteika. Apie kiaušinius ir televizorius

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Teisininkas Dr. Eugen Salpius: „Kuriozinis atvejis ES teisėje, – kodėl Lietuva taip ilgai nevykdo EŽTT 2011 metų sprendimo?!..“

Teisininkas Dr. Eugen Salpius: „Kuriozinis atvejis ES teisėje, – kodėl Lietuva taip ilgai nevykdo EŽTT 2011 metų sprendimo?!..“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Metai be alkoholio: „Nė nepasiilgsti tos būsenos svaigioj neapibrėžty“

Metai be alkoholio: „Nė nepasiilgsti tos būsenos svaigioj neapibrėžty“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Algimantas Rusteika. Mūsų mikrofonas išjungtas

Algimantas Rusteika. Mūsų mikrofonas išjungtas

atsiliepimų 4Skaityti visą įrašą
  Ar Baltarusijos ekonomikos modelį galima pavadinti nacionalsocialistiniu?

Ar Baltarusijos ekonomikos modelį galima pavadinti nacionalsocialistiniu?

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Karas dėl teisės tikrinti LRT finansinę veiklą tęsiasi. Ramūno Karbauskio atsakymas Jakilaičiui

Karas dėl teisės tikrinti LRT finansinę veiklą tęsiasi. Ramūno Karbauskio atsakymas Jakilaičiui

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Andrius Kubilius: „…Lietuvoje susiduriame su pavojingas socialines pasekmes sukeliančiu „Karbauskio reiškiniu“

Andrius Kubilius: „…Lietuvoje susiduriame su pavojingas socialines pasekmes sukeliančiu „Karbauskio reiškiniu“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Algimantas Rusteika. Sausio 13

Algimantas Rusteika. Sausio 13

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas. Apsišaukusio elito kerštas lietuvių tautai

Rolandas Paksas. Apsišaukusio elito kerštas lietuvių tautai

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Petras Gražulis siūlo suteikt veiksmingą pagalbą konservatorių frakcijai

Petras Gražulis siūlo suteikt veiksmingą pagalbą konservatorių frakcijai

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Valdžios skaičiuojama infliacija – kiek realu (už 2017)?

Valdžios skaičiuojama infliacija – kiek realu (už 2017)?

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Viktoras Orbanas: „Jūs norėjote migrantų, o mes – ne!“

Viktoras Orbanas: „Jūs norėjote migrantų, o mes – ne!“

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Kampanija „Padėti ne gėda“ sulaukė ambasadorių

Kampanija „Padėti ne gėda“ sulaukė ambasadorių

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Sąrašas, kuriuo remiasi LGGRTC, skelbdamas KGB skundikų pavardes – dezinformacija, o kai kurie įrašai – klastotė

Sąrašas, kuriuo remiasi LGGRTC, skelbdamas KGB skundikų pavardes – dezinformacija, o kai kurie įrašai – klastotė

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (4)

Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (4)

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Ar verslininkas gali tapti Lietuvos Prezidentu?

Ar verslininkas gali tapti Lietuvos Prezidentu?

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Kaip visada - į centrinį tašką. Tik tiksliausia dalis (nors ir liūdniausia) ne apie kiaušinius,...

Ar yra cia iseitis? :) idomu.....

Išbandžiau :D Jei ne stalas ir kėdės kabinete, būčiau taip ir nugriuvusi...

Na reiks išbandyti :)...

Šiuo metu žiniasklaidai nerūpi nei N. Sadūnaitė, nei kitos temos, jie turi tik vieną temą:...

Ačiū už straipsnį.Ar mes dar ilgai sėdėsim ir tylėsim?Ar jau laikas patiems atsistoti ir daryti...

AŠ norėčiau Įstatyminės demokratijos, ir be lobistinių Įstatymų ir be lobistinių grupuočių, kurie ir...

Galėtumėte tokią šventę surengti Vilniaus rajone, norinčių atsirastų daug....

Kaip pirštu į akį,modifikuota vergovinė santvarka veržia apykaklę-kokios demokratijos jūs dar norit ?...!...




Kaip visada - į centrinį tašką. Tik tiksliausia dalis (nors ir liūdniausia) ne apie kiaušinius,...

Ar yra cia iseitis? :) idomu.....

Išbandžiau :D Jei ne stalas ir kėdės kabinete, būčiau taip ir nugriuvusi...

Na reiks išbandyti :)...

Šiuo metu žiniasklaidai nerūpi nei N. Sadūnaitė, nei kitos temos, jie turi tik vieną temą:...

Ačiū už straipsnį.Ar mes dar ilgai sėdėsim ir tylėsim?Ar jau laikas patiems atsistoti ir daryti...

AŠ norėčiau Įstatyminės demokratijos, ir be lobistinių Įstatymų ir be lobistinių grupuočių, kurie ir...

Galėtumėte tokią šventę surengti Vilniaus rajone, norinčių atsirastų daug....

Kaip pirštu į akį,modifikuota vergovinė santvarka veržia apykaklę-kokios demokratijos jūs dar norit ?...!...

Pasidalinkite tuo su savo draugais

Sveiki, tikiuosi, jog patiks: *Gaiva Paprastoji. „Outsider art”paskaitos Kaune (vaizdo ir teksto konspektas)* - nuoroda: http://infa.lt/19509/gaiva-paprastoji-outsider-artpaskaitos-kaune-vaizdo-ir-teksto-konspektas/