infa.lt

“Aš iš tikro tikiu į istoriją, jos reikalingumą – tuo, kuo daugumoje žmonės jau nebetiki. Istoriją mes kuriame tuo, kaip galvojame ir ką darome. Aš labai mažai į ką tikiu, bet šis mano tikėjimas realus: beveik visa, ką manome, jog tai yra natūralu, anksčiau ar vėliau yra suformuota istoriškai – ypač vėlyvajame XVIII a. ir XIX a. pradžioje, Romantizmo revoliucijos laikotarpiu ir, iš esmės, mes iki šiol naudojamės jausmais ir tikėjimais, suformuotais tada. Pvz: idėjos apie laisvę, individualumą, radikalius socialinius pokyčius ir malonumus. Mums buvo duotas žodynas, sukurtas tam tikru istorijos laikotarpiu. Taigi, kai aš einu į Patti Smith koncertą, aš mėgaujuosi juo, dalyvauju, vertinu ir geriau jį suprantu, nes skaičiau Nietzche.”

“Žinote, jei jau sakyti teisybę, aš manau, rock&roll‘as yra priežastis, dėl ko aš išsiskyriau su vyru. Aš manau, jog tai buvo Bill Haley and The Comets ir Chuck Berry, kas padėjo man apsispręsti išsiskirti ir palikti akademinį pasaulį bei pradėti naują gyvenimą. Tai nebuvo net tekstai. Tai buvo muzika. Jei dar aiškiau, tai aš girdėjau Dionysišką garsą ir, kaip bakchantė, atsistojau ir nusekiau iš paskos. Turiu omenyje, aš nežinojau ką aš noriu daryti, bet aš žinojau, kad tai buvo kaip paskutinė eilutė žymiojoje Rilkės poemoje („Archaiškas Apolo torsas“): „Tu privalai pakeisti savo gyvenimą“.

Ir aš supratau tai intuityviai. Penkto dešimtmečio pabaigoje aš gyvenau absoliučiai akademiniame universiteto pasaulyje. Niekas ten nežinojo nieko panašaus į šitai, ir aš nepažinojau nei vieno žmogaus, su kuriuo būčiau galėjusi apie tai pasišnekėti, ir aš apie tai su niekuo ir nekalbėjau: aš nesakiau „ar jūs girdėjote muziką?“ – Tie, kuriuos pažinojau, kalbėjo apie Schonbergą.

Žmonės kalba daug nesąmonių apie 50- tuosius, bet, teisybė apie tą laiką yra ta, jog tai buvo visiška atskirtis tarp tų, kurie buvo įsijungę į pop kultūrą ir tų, kurie kultivavo Aukštąją kultūrą. Aš nesutikau nei vieno, kas būtų domėjęsis abiem, o aš visada domėjausi, ir tai turėjau daryti viena pati, nes negalėjau dalintis su niekuo. Bet vėliau, žinoma, viskas pasikeitė. Ir tai buvo įdomiausia 60- taisiais. O dabar, kadangi Aukštoji kultūra yra likviduota, norisi žengti žingsnį atgal ir tarti:“minutėlę, Šekspyras vis tik yra svarbiausias rašytojas iš kada nors gyvenusių, nepamirškim to…“

“Dauguma iš to, ką aš darau, priešingai, nei apie mane galvojama, yra intuityvu ir nesugalvota iš anksto. Ir jau visai ne tai, ką smegenys išskaičiuoja logiškai ir žmonės mano, kad aš pagal tai elgiuosi. O aš tik seku savo instinktais ir intuicija. Aš pati visada galvojau apie savo publicistiką ir romanus kaip apie dvi atskiras temas, ir mane nervino tai, ką aš galvojau esant dviguba našta dvejų rūšių veiklos pasekoje. Ir tik neseniai mano dėmesį patraukė tai, jog mano esė ir mano romanai yra rašyti ta pačia tema, daro ar atmeta tas pačias išvadas. Mane tas atradimas net išgąsdino: kiek visa tai, ką rašau, yra vieninga.”

“Stereotipai, tokie kaip mintys prieš jausmus, širdis prieš smegenis, vyrai prieš moteris, buvo sugalvoti laikotarpiu, kai žmonės buvo įsitikinę, jog pasaulis vystosi tam tikra kryptimi – link technologijos, racionalizacijos, mokslo ir t.t. – ir tai buvo gynyba prieš Romantizmo vertybes. Bodleras sakė, jog moteris yra natūrali, todėl nenormali. Jo nuomonė buvo labai tipiška XIX amžiaus misoginija. Tokia, kokią randame ir pas Froidą: moterys yra gamta, o vyrai yra kultūra. Lyg moterys būtų kaip kokia seilė, tempianti juos žemyn, ir dvasia stengiasi visada pabėgti nuo kūno. Kultūra Prancūzijoje yra neįtikėtinai mysoginistinė, galima išprotėti (…) Pasakyti, kad kažkas yra feminine (moteriška), čia suprantama žeminančia prasme.

Vyriška reiškia stiprumą, moteriška – silpnumą. (S.Sontag klausė apie tai Indirą Ghandi. Toji atsakė): “mano buvimas premjere nereiškia nieko. Tai tik reiškia, kad aš esu išimtis. Jei Prancūzija kartą turėjo moterį – generolą, tai nereiškia, kad dar kas nors kitas galės būti Joan d’Arc. Čia tik kartais pasitaiko tokių išsigimimų…”

Tam tikrai grupei feminisčių rašytojų ir kitiems, kalbantiems apie šituos dalykus, Hanna Arendt būtų “su vyriškumu save indentifikavusi intelektualė”. Taip atsitiko, kad ji – moteris, bet ji žaidė vyrišką žaidimą, pradedant Platonu, Aristoteliu, vėliau – Machiavelli ir T. Hobbes ir John St. Mill. Ji – pirmoji moteris politikos filosofė, bet žaidimas – taisyklės, diskursai, referencijos – tai likęs tradicijoje, kuri prasideda Platono Respublika. Ji niekada neklausė savęs “jei aš esu moteris, gal man reikėtų pagalvoti šituo klausimu kitaip?”- Ji nepagalvojo, ir aš nemanau irgi, kad ji būtų turėjusi taip padaryti. Jei aš einu žaisti šachmatais, aš nemanau, kad turėčiau žaisti skirtingai dėl to, kad esu moteris.

Bandyti steigti atskirą moterų kultūrą, reikštų atsisakyti galios ir įtakos. O aš manau, kad moteris turi jų siekti. Kaip jau kažkada sakiau, moterų emancipacija yra ne tik lygios teisės. Tai irgi reiškia turėti galią ir įtaką, ir kaip jos tai įgaus, jei nedalyvaus egzistuojančiose struktūrose? – Aš jaučiuosi lojali moterims, bet tai nereiškia, kad aš duodu savo rašinius tik į feministinius leidinius, nes aš taip pat esu lojali Vakarų kultūrai. Nežiūrint, kad ji yra šitaip giliai sukompromituota ir seksizmo korumpuota, ji vis dar yra visa, ką turim, ir aš manau, kad reikia dirbti su šituo kompromituotu objektu net jei mes ir esame moterys, ir įnešti būtinas korekcijas bei transformacijas.

Aš manau, moterys turėtų didžiuotis ir tapatintis su moterimis, kurios daro kažką labai tobulai, ir nekritikuoti jų už tai, kad jos neišreiškia moteriško jausmingumo. Aš noriu panaikinti visas atskirtis – desegreguoti. Aš esu neatsiskyrimo feministė. Ne todėl, kad kova jau baigta ir laimėta: nieko tokio, kad moterų kolektyvai yra užsiėmę šia veikla, bet aš nemanau, jog tikslas yra moteriškų vertybių sukūrimas ar išaukštinimas.

Aš manau, kad tikslas yra pusė pyrago. Manęs nedomina moterų kultūra, moteriškas supratimas, ar moteriškas jausmingumas. Aš manau, gerai būtų, jei vyrai būtų daugiau moteriški, o moterys – vyriškos. Man toks pasaulio variantas būtų patraukliausias.”

“Nei viena inteligentiška ar nepriklausoma moteris iš tų, kurias aš pažįstu, nėra nenorėjusi būti berniuku, kai buvo vaikas – jie turėjo daugiau laisvės. O dauguma berniukų augdami nenori būti mergaitėmis, nes jie supranta, jog geriau yra būti berniuku. Vaikai nori būti aktyvūs, bet berniukų aktyvumas yra skatinamas, o mergaičių slopinamas.

Kalbant apie mokslą, aš manau, vienas svarbiausių pasiekimų yra tai, kad pirmą kartą planetos istorijoje atsirado galimybė pasikeisti lytį. Žymusis rašytojo Jan Morris atvejis įdomus tuo, jog yra pirmas žinomas atvejis, kai lytis pasikeista jau esant išsivysčius ir subrendus kaip žmogui ankstesniojoje savo lytyje, ir galima realiai palyginti jo kūrybą, kaip jis rašė prieš tai ir po to. Mes taip pat turim Jan Morris paliudijimą – inteligentiško, raštingo žmogaus, ką jam tai reiškė.

Ateityje tokių bus daugiau, be abejonės, bet daug kas pastebėjo Jan Morris pasikeitimą, jog tapęs ja, jis realiai susitapatino su labai konvencionalia feminizmo idėja. Kai Jan Morris galvojo apie tai, kaip jis norėtų tapti Jane Morris, jis manė, jog tai bus rengtis kaip moteriai, elgtis kaip moteriai, jaustis kaip moteriai ir visa taip toliau, pagal standartinius kultūrinius stereotipus.

James Morris savo laiku parašė puikią knygą apie Veneciją, o dabar, po 25 metų, turime Jan Morris, keliaujančią į Veneciją po tiek laiko su savo dviem jaunesniais vaikais, kuriems ji seniau buvo tėvas. Fantastiška yra sulyginti tą senesnę knygą ir šviežią straipsnį apie kelionę (…), bet straipsnis yra aiškiai parašytas moters. Aš negalėjau patikėti, kad lyties pakeitimas davė rezultatą – požiūrio taško pakeitimą: kultūrinis pakeitimas, kurio asmuo, keisdamas lytį ir siekė… pvz: ji visą laiką rašydama mini savo vaikus, ir taip malonu matyti, jog jiems Venecija patiko, skaitant matyti Veneciją jų akimis. Ji rašo kaip mama. Bet tai ne biologija. Tai yra kultūrinio fenomeno pasekmė.“

„Man nepatinka liberali idėja, kad žmonija yra viena šeima, kad mes visi tokie patys. Kultūriniai skirtumai yra realūs ir labai svarbu būti jiems jautriam. (…) Pasaulis yra komplikuotas ir jo negalima supaprastinti iki tokio lygio, kaip tu galvoji, koks jis turėtų būti.“

„Manau, kad jungtis tarp meilės ir sekso yra labai paslaptinga. Teiginys, jog meilė ir seksas visada eina ranka rankon yra modernios ideologijos dalis. Manau, taip būti gali, bet tai būna nuostolinga vienam arba kitam iš jų. O didžiausia žmonių problema, kad dažniausiai kartu jie neina… Ir kodėl žmonės nori mylėti? Tai ypač įdomu. Dalinai, jie nori įsimylėti, kaip norėtųsi suktis karuselėje, iš naujo ir iš naujo – net žinodami, jog jų širdis vėl liks sudaužyta. Kuo mane meilė domina, tai kultūrinių schemų prasme, ko mes iš jos tikimės ir kokią vertę jai priskiriam.

Man labai įdomu, kai žmonės sako:“įsimylėjau kaip išprotėjęs, nieko negalėjau su savimi padaryti…“ ir viską išpasakoja, o paklausti, kiek ilgai tai tęsėsi, atsako „savaitę – aš tiesiog negalėjau ilgiau jo/jos pakęsti“. -Aš pati niekada nebuvau įsimylėjus trumpiau nei pora metų., ir tai, tik keletą kartų savo gyvenime..Aš nežinau ką reiškia įsimylėti savaitei. Pagal mane, jie teigia:“aš buvau prisirišęs prie kažko, fantazavau, ir per savaitę ta fantazija išseko.“

Vyrams yra įdiegta, jog partneriu domėtis tik seksualiniu atžvilgiu yra normalu, nieko blogo. Bet moterims tai neįdiegta. Jei aš, po vienkartinio sekso nakties, pusryčiaudama apsižiūriu, kad jis – idiotas, pasijuntu nepatogiai, nors gal ir neturėčiau, ir taip pat jaučiu – čia irgi dalinai matosi kondicionavimas – kad esu žaidėja, kad juo pasinaudojau. Ir tada galvoju: “vyrai taip elgiasi su moterimis, ir jie nepatogiai nesijaučia…“

Tačiau nieko negaliu padaryti, kad jaučiuosi pasileidus. Kai visas vyrų seksualumas bazuojasi ant pasileidimo. Ir vietoj to, kad galvočiau, jog „tai man sveika, gerai, kodėl gi ne?“ – nors aišku, kad teikiu pirmenybę pasauliui, kur šitaip niekas nesielgia – aš jaučiuosi susigėdinusi ir man nepatinka šitaip jaustis. Aš manau, kad kultūroje moterys yra vyrų seksualumą ribojanti jėga. Joks heteroseksualus vyras niekada nebus toks pasileidęs, kaip homoseksualus, nes jis vis tiek turi reikalą su moterimis, kurioms reikia truputį daugiau, nei 2,5 min. nuošalėj.

Seksas yra įprotis kaip ir visi kiti. Galima priprasti prie tam tikro kiekio visiškai nuasmeninto, lengvai randamo sekso, trunkančio 2,5 minutės. Mano nuomone, seksualinis impulsas, potencialiai, gali būti visokiausių formų. Nepanašu, jog žmonės nepergyventų bendro susilaikymo periodų nuo vis iškylančio seksualumo pojūčio. Todėl manau, jog tos nenuilstamos sekso paieškos yra ne sekso, bet galios paieškos. Jei tik pagalvotume apie visus būdus, kuriais seksą maitina siekis būti galingu, tai kartais net rodosi tai esant kultūriškai suformuotu dalyku, kaip būdas kovoti su nepasitikėjimu savimi, bevertiškumu, nepatrauklumu.“

„Aš turiu tokią idėją, kad man patiktų gyventi keletą gyvenimų… O yra labai sunku gyventi keletą gyvenimų ir turėti vyrą – arba būti bent jau tokios rūšies santuokoje, kokią turėjau aš – neįtikinamai intensyvioje. Mes buvom kartu visą laiką. O neįmanoma gyventi kartu 24 valandas per parą, niekada nesiskirti ir turėti tą pačią laisvę ir įvairovę, ir skristi užsinorėjus į Honkongą. Tai neatsakinga. Todėl aš sakau, kad kažkokiu momentu reikia pasirinkti tarp gyvenimo ir projekto.

Skolink save kitiems, bet sau save atiduok. (M.Montaigne)“

„Man būti centre, reiškia būti belaikėje erdvėje. Bet „būti centre“ irgi yra priešingybė buvimui pariby. O tu nenori būti paribyje savo paties sąmonėje ar savo potyriuose, ar savo laike. Kaip nebūtų keista, John Calvin yra sakęs:“pasaulio pakraščiai nuožulnūs, pozicionuok save jo viduryje“. Kad nenukristum nuo krašto… (…) Reikia norėti būti žemės lygyje, nes gyvenimas yra komplikuotas ir tu nenori kabėti įsikibęs savo nukramtytais nagais į jo kraštą, kas daug kam atsitinka, nes jie nebesugeba matyti gyvenimo iš pakankamai aukštai. Ir nuo ten, kur jie kabo, belieka kovoti, kad nenukristum visai.

Peraugti neutralumą nereiškia būti vienoje ar kitoje pusėje. Tai reiškia atjausti, suprasti. Matyti daugiau, nei kas žmones skiria.“

(Susan Sontag. The Complete Rolling Stone Interview. By Jonathan Colt)

parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji