infa.lt

econet.ru

Meilė nebūna atsitiktinė. Išjausta suvokta meilė, – tai pastangos, tik tavo paties sprendimas, nors tu ir retai kada spėji tai suprasti iki to momento, kai jau būna per vėlu. There’s a moment, there’s always a moment, right?

Visada yra momentas kai tu atsiduodi tam jausmui visiškai, ryžtiesi priimti sprendimą, nusprendi, kad tai ji, užmerki akis prieš dalykus, kuriuos reikėtų matyti, ignoruoji visus „bet“. Meilė – tai idioto šypsena veide, tai atminties praradimas, proto užtemimas. Jeigu norite, tai liūdnai pagarsėjęs šuolis arba žingsnis nuo uolos.

Stovint šalia prarajos, žvelgiant į rūką, į tokius pažįstamus, bet kažkodėl kiekvieną kartą nesuprantamus kontūrus apačioje, tu tikrai žinai kas tavęs ten laukia. Todėl, praėjus laikui, retai pavyksta prisiminti tą paskutinį žingsnį, po kurio jau būna per vėlu. Nuo aukščio svaigsta galva, temsta akyse, tačiau tu pats žengi šį žingsnį, niekas tavęs nestumia.

Tu visada užsimuši. Skiriasi tik kritimo trukmė. Ir reabilitacijos laikotarpis po to, kai tu surenki save dalimis ir kažkodėl vėl atsiduri ant uolos atbrailos.

Ir ne, kad ir kokia vienintele ji beatrodytu, – ji ne vienintelė. Arba ne paskutinė, jei būti cinišku iki galo. Mes patys renkamės kuo tikėti. Aš kiekvieną kartą stebiuosi, kai akivaizdus emocijų ir pergyvenimų pasikartojimas, nesustabdo, neapsaugo nuo sekančio kritimo. Su kokiu apsvaigimu ir sielvartu aš visiškai atsiduodu tam pasikartojimui. Juk aš nepamiršau, juk prisimenu, kaip iki to buvo tada, su ta pačia ir dar su ta kita, kur buvo iki tol. Juk gerai prisimenu (ir net viskas smulkiai užrašyta), kaip lygiai taip pat, tiesiogine to žodžio prasme, dėl emocijų negalėjau kvėpuoti, bijojau jos netekti arba niekada jos nepasiekti, kaip iš nevilties byrėjau dalimis, kai atrodė, jog viskas prarasta, kad niekada daugiau nebus taip. Nebus iš tikrųjų.

Tačiau atsidūręs vienas prieš vieną su eiliniu būsimu nusivylimu, kažkodėl su aklu atkaklumu aš vėl ir vėl sau kartoju, jog šį kartą viskas bus kitaip.

Lyg narkotikai arba alkoholis, po kurio tavęs ryte neišvengiamai laukia baisios pagyrios ir tuščiai prarasta diena, tačiau tu vėl ir vėl supili į save stikliuką, suuostai pirmąjį takelį ir daugiau nebegali sustoti. Ir jokie prisiminimai apie galvos skausmą ir baltojo draugo apkabinimus nėra pajėgūs aptemdyti pasikartojančio, tačiau tuo pačiu paradoksaliai naujo jausmo, kai antrame plane atsiduria absoliučiai viskas. You just get so fucking high.

Gali būti, kad visa prasmė būtent tame, jog kiekvieną kartą tikėtum kaip pirmąjį kartą, kaip vienintelį. Nes meilė nekenčia sąlygų, kabučių ir atsargumo, ji gali būti tik tikra. Šuolis su virve už nugaros nebus tas pats. Tik žingsnio į prarają neatšaukiamumas daro skrydį iš tikrųjų tikru.

Aš žiūriu dabar į šias eilutes ir netikiu pats savimi. Visa tai saviapgaulė, gudravimas. Bandymas save nuraminti, sutaikyti su aplinkybėmis, su realybe. Visos tos kalbos apie plenty of fish in the sea, apie sekantį autobusą, visa tai nesąmonės. Kiekvienas kartas unikalus ir daugiau niekada nebepasikartos. Šiandieninė įvykių, žodžių, poelgių, šypsenų, pranešimų, planų, sutapimų, vakarų kombinacija, tas beprotiškas emocijų ir pergyvenimų kokteilis, – tu niekada negalėsi gauti nieko panašaus. Bet koks naujas vardas tavo gyvenime keičia tave negrįžtamai, kitą kartą ant uolos bus visai kitas žmogus, ne tu. Tačiau, vis tai teisinga tik tiems retiems atvejams, kada jausmas tikras.

Ir problema tame, jog aš žinau, kad jis tikras, gyvas. Ir netgi, kai viskas aplink pataria pamiršti, padėti, išeiti, kada jau aišku, jog niekas be aštrių akmenų daugiau nelaukia, kai jau matai, kad tuoj užsimuši, gąsdina visai ne būsimas skausmas. Aš nenoriu vėl keistis, nenoriu tapti kitu, kadangi nežinau kuo tapsiu sekantį kartą, nes šiandien aš tapau geriausia savo versija, tuo žmogumi, kuriuo visada norėjau būti.

Netgi tada, kai visi kartoja, jog kaip ir anksčiau aš laikui bėgant pamiršiu, ir viskas vėl bus gerai, ir aš dar juokausiu, ir net dar juoksiuosi savo tokių pergyvenimų, aš suprantu tik vieną dalyką. Taip, viskas praeina. Tačiau čia ir dabar, it is fucking real, aš tai tikrai žinau. Kuo vyresniu tampi, tuo aiškiau supranti kas tikra, o kas ne. Ir mane verčia to atsisakyti, užmušti ir nuleisti į unitazą. Galima sau nukirsti ranką ir žaizda būtinai užgis, ir pavyks gyventi be rankos, gali būti, kad net kažkokiais momentais apie tai užmiršti, jog ji kažkada net buvo, tiesa? Tačiau tuo ankstesniu tu jau nebūsi. Sulig kiekvienu kartu tavęs lieka vis mažiau.

Aš kartais pavydžiu tiems iš jūsų, kurie niekada nebuvote įsimylėję. Tikriausiai tai turi savo žavesio, – likti vienu ir tuo pačiu žmogumi visą gyvenimą, neatiduodant dalies savęs kitam, liekant sveiku. Tačiau aš nesu pasiruošęs pasikeisti su jumis vietomis.

Mažai kas gali prilygti laisvo kritimo stebuklui po aklo šuolio. Kiekvienas iš jūsų savo laiku pabūgo, atsitraukė, pasuko atgal į tą momentą, kai reikėjo priimti sprendimą, juk būtina didelė drąsa, kad bent iškeltumėt koją virš prarajos. Tačiau esu tikras, momentas buvo. Visada yra momentas.

Bet aš iki šiol ir dar gerai atsimenu kiek laiko man prireikė vėl užkopti į tą uolą, žengti paskutinį žingsnį. Aš gerai suprantu, kad su kiekvienu kartu vis sunkiau, jog kažkada baimė prieš kritimą galų gale taps didesne už emocijas ir aš atsisakysiu, apsisuksiu, grįšiu atgal. Ir kad daugiau taip nebus. Nebus iš tikrųjų.

parengė: Edita Sabaitė