infa.lt

L.Petkevičiūtė: „Mylimam TĖČIUI – rašytojui Vytautui Petkevičiui atminti. Su didžia pagarba visiems jį geruoju minintiems“

L.Petkevičiūtė: „Mylimam TĖČIUI – rašytojui Vytautui Petkevičiui atminti. Su didžia pagarba visiems jį geruoju minintiems“

gruodžio 07
06:54 2017
Vytautas Petkevičius

Rašytojas Vytautas PETKEVIČIUS: „Šitaip jis ir gyveno: vien pačiu savimi, vien savo prigimties tvirtybe pasikliaudamas vadavosi iš gyvenimo bėdų ir vilkduobių, išlikdamas taurus, kilnus ir be galo dosnus to savo gerumo, pakeliui dar ir kitiems padėdamas išlipti…“.

Gruodžio 10 d. sukanka šviesios atminties Rašytojo, Tiesos šauklio Vytauto PETKEVIČIAUS (1930. V. 28–2008. XII. 10) devintosios mirties metinės!..

Šia proga pravartu būtų prisiminti, kad jis Lietuvos labui nuveikė kalnus gerų darbų, tartum liūtas kovėsi su tautos negerovėmis ir parašė daugiau kaip 30 knygų, kurios, išverstos į 30 ar daugiau kalbų, pasklido po visą pasaulį. Rašytojas visuomet palaikė darbščius, dorus ir kūrybingus tautiečius, nuolat juos šlovino ir aprašinėjo savo apybraižose. Kita vertus, labai nemėgo kvailių, savanaudžių ar pasipūtėlių – ir žodžiu, ir raštu pliekdavo juos be jokio gailesčio.

Ne veltui juk Vytautas Petkevičius bailesnių plunksnagraužių brolių buvo pramintas Taranu – daugelis ir anuomet slėpėsi už jo plačios nugaros: jo narsos, aštraus žodžio ir gražios, vyriškos jėgos užteko visiems apginti. O visokie šliužai, kaip ir šiandien, bijojo jo plunksnos kaip velnias perkūno. Sykiu tai buvo labai atlapas, geranoris, nuoširdus žmogus. Pasirengęs padėti kiekvienam bėdon patekusiam…

V.Petkevičius, kaip ir daugelis kitų Lietuvos šviesuolių, buvo šiurkščiai nušalintas nuo politikos. Politika Lietuvoje tapo įrankiu mūsų tautai galutinai palaužti. Tokiomis aplinkybėmis Rašytojui teliko vienas, jau seniai išbandytas ir išaštrintas ginklas – tiesos žodis. Juo, tarsi kadaise Vincas Kudirka savo „Varpu“, žadino žmones iš stingulio, ragino nepasiduoti, teikė vilties, kad yra dar gyvų, ne visus pasiglemžė godulys ir pinigavimosi liūnas. Šitaip, be šūsnies aštrių straipsnių spaudoje, radosi trys didžiosios jo sielvarto ir širdies skausmo kupinos knygos: „Durnių laivas“ (2003), „Durniškės“ (2006) ir galop „Prakeiktieji ir pateptieji“ (2008), baigta spausdinti 2008 metų gruodžio 19, praėjus devynioms dienoms po Rašytojo mirties.

Jomis, kaip ir kadaise, dar tarybiniais laikais spausdintais kandžiais savo straipsniais, feljetonais, pamfletais, V. Petkevičius ragino žmones, šaukė atsipeikėti, apsidairyti. „Tokia jau rašytojo duona,“ – sakydavo jis. – „Kūrėjas neturi teisės taikstytis su visuomenės blogybėmis… Be to, aš diplomuotas istorikas. Tokių „slaptų“ biografijų tyrinėjimas – mano amatas. Tad privalau kartu su skaitytojais ieškoti istorinės tiesos, ją rasti ir paskelbti…“.

Susilaukdavo „galingųjų“ nemalonės visa Rašytojo veikla, susilaukė ir paskutinioji trilogija. Daugelis joje išjuoktų „išrinktųjų“ tyliai nurijo pašaipą, bet tik ne ponas Vytautas Landsbergis, dar Sąjūdžio „jaunystės“ laikais iš pasalų kenkęs Rašytojui purvinais šmeižtais. Nuo 2003 metų šis nenuilstantis skundų autorius ir bylinėtojas tampė Rašytoją po teismus, o jam mirus tampė jo vaikus – tarytum teisme galima prisiteisti sąžinės, garbės ar padorumo. Kai 2005.10.10. teismas pripažino Vytautą Landsbergį esant neteisų, tasai minėtų trijų dalykų taip stokojo, kad net suraitė dar vieną skundą, kuriame apskundė patį teismą!.. Nors teisėjų etikos komisija tą jo rašinį pripažino kaip kišimąsi į teismų nepriklausomumą, Lietuvos „išrinktųjų išrinktasis“ nė neketino nurimti: juk reikėjo kaip nors įrodyti savo „valdžią“, panaudoti taip sunkiai įgytas „galias“.

◊♦◊

Vytautas Petkevičius turėjo dovaną būti ne tik nuostabiu daugelžiniu ir apsiskaitėliu, bet ir turimų žinių pagrindu numatyti, kas laukia ateityje. Be to, apsimetėlius ir veidmainius lukšteno mikliai – kaip voverė riešutus. Būti išminčiais atbuline tvarka netrunka daugelis gudručių. Bet mąstyti į ateitį geba ne kiekvienas. V. Petkevičius tai gebėjo. Tik, suprantama, nebuvo įvertintas. Tai, apie ką jis šaukė perspėdamas, dabar pildosi raidė raidėn…

Tėtis gebėjo nuoširdžiai, be jokios veidmainystės išlikti tikru, nemeluotu rašytoju – viena vertus, tautos vaidila ir dainium, jos laisvės šaukliu, bebaimiu šviesos, tiesos, gėrio ir grožio gynėju, o kita vertus – žyniu, sielų gyduoliu žiniuoniu, žmonių guodėju, jų dvasios stiprintoju, vedliu į tauresnį, kilnesnį, prasmingesnį gyvenimą.

Na ir sunki buvo toji Vytauto Petkevičiaus, tikro rašytojo, duona – vis nenurimti, vis nepabūgti, vis išlikti tiesiam ir teisiam ir niekad nemesti kelio dėl takelio. O kur dar nuolatinės pratybos neieškoti žodžio kišenėje ir vien juo apsiginklavus narsiai kautis su klastingais ir suktais visokiausių tamsumų ir slogučių slibinais slibinočiais…

Šitaip jis ir gyveno: vien pačiu savimi, vien savo prigimties tvirtybe pasikliaudamas vadavosi iš gyvenimo bėdų ir vilkduobių, išlikdamas taurus, kilnus ir be galo dosnus to savo gerumo, pakeliui dar ir kitiems padėdamas išlipti.

Be to, kaži kas pavasariška, jaunatviška, padūkėliška kunkuliavo jame net ir sunkiausiomis akimirkomis. Kaži kas grakštu, dailu ir žaisminga.

Tai švytėjo jo akyse, skambėjo balse, slypėjo eigasty, laikysenoj – pirmykštis, prigimtinis, nepalenkiamas orumas, nesunaikinama savigarba, neįveikiama, laisva ir niekuo nepažabojama dvasia. Tokio žmogaus neįmanoma nugalėti. Neįmanoma jo palaužti, įveikti ar sunaikinti. Nes širdy jis niekada nepabūgsta. Ir niekada nepasiduoda.

Priklausomai nuo to, didelė ar maža, labai svarbi ir skaudi ar šiaip, vidutinė tiesa būdavo pasakyta, tie viesulai ir perkūnijos smarkavo ilgiau ar trumpiau, bet visada padūkusiai, visada siautulingai. Tėtis be jokios atvangos ir labai narčiai gynė savo, liaudies šauklio ir žiniuonio, teisę penėti tautą jai taip reikalingais vaistais – TIESA. Per ugnį ir vandenį, per skaudžiausias perkūnvėtres nešė savimi pridengęs, prie širdies priglaudęs tiesos žodį – lyg brangiausią turtą, lyg didžiausiuose sopuliuose gimusį savo kūdikį. Ir niekam neleido jo luošinti, darkyti ar niekingu „valdžios“ sauvalės puodu apvožus palaidoti. Kovėsi kaip liūtas.

Kartais atrodydavo gerokai aplamdytas, žaizdotas, sugniužęs, lyg ir įveiktas, lyg ir nugalėtas. Tačiau kuriam laikui praėjus, būdavo, atsileidžia, nurimsta, tampa mąslus, paslaptingas. O kurią dieną, žiūrėk – jau velkasi paltą. Ko nors paklaustas atsigręžia ir matai: mėlynose tėčio akyse vėl žiba toji nenusakoma, nepagaunama, išdykėliška šelmio kibirkštėlė. Vėl žaižaruoja, skelbdama gyvasties, pažangos, tiesos ir šviesos pirmenybę…

Aha, vadinas jau sumąstė. Jau rado išeitį. Jau veiks. Veiks ir įveiks. Įveiks dar vieną ir dar vieną, ir dar: visas, kiek tik jų bus – kliūtis, užtvaras, užtvankas… Tartum pavasario polaidžio vanduo – pratirpdys ledus, susiras sau taką. O jei neras – graužte prasigrauš… Ir ką gi – susirasdavo. Prasiskindavo. Graužte prasigrauždavo, kiečiausioje uoloje prasiardydavo. Ir visada šventė tą dosnią, visiems teikiančią ir nė kelmo neaplenkiančią šviesos pergalę prieš tamsą.

◊♦◊

…Taip bekaistant ir gražiomis viltimis apie laisvę besvaigstant ji ir atėjo – gražiais pelnytos pergalės sparnais atplasnojo. Stojo naujieji, taip ilgai laukti ir godoti laisvės laikai. Sumirgo sušvito trispalvės, aidais ataidais nuaidėjo laisvės giesmės, nusirangė gražios ir jaudinančios eitynės laisvės keliais aplink Baltiją.

„Liustracija, liustracija!“ – tik ir skambėjo aplinkui. Žmonės norėjo aiškumo, norėjo tiksliai žinoti, kas yra kas. Ir kas kuo buvo. Ir kas darbavosi tautos labui, o kas visai priešingai. Įdomu, kad bene smarkiausiai apie „liustraciją“ klegėjo ir vėl prie valdžios vairo stoję jos „nuolatiniai“, „profesionalai“.

Tėtis, tada jau išrinktas Lietuvos Seimo saugumo komiteto pirmininku ir būdamas labai veiklus, stropus ir galvotas, be to, gabus pasitelkti tokius pat dorus ir ne iš kelmo spirtus, netruko surinkti kalnus medžiagos apie visus, kuriuo nors šonu prie Lietuvos kankintojų prilipusius. Paaiškėjo labai daug negražių dalykų. O bjauriausia, kad vis apie tuos, kuriuos dauguma, propagandos apžavų suklaidinta, laikė savo geradariais ir išvaduotojais. Ką daryti? Iš tiesų. Ką daryti?..

Na, tėtis, kaip pagarsėjęs stropuolis ir tiesos šalininkas, su visa ta medžiaga – pas to meto Lietuvos prezidentą, garbųjį ir stotingąjį A. M. Brazauską, kurį tuo metu dar didžiai gerbė ir savo bendru „vardan tos Lietuvos“ algojo. Nuėjo kaip pridera, su visom apeigom. Paukšt ant stalo sąvadus ir bylas – štai jums pamatai pradėti tiesos žygį, štai jums „liustracija“…

Pasakoti beliko jau labai nedaug. Kas skaito, sulaikykite kvapą: už dienos kitos toji medžiaga, tas pamatas tiesai ir šviesai, taip sunkiai pelnytai Lietuvos žmonių, paprasčiausiai DINGO!.. Nykte išnyko nuo Prezidento stalo! Išgaravo kaip dūmas – niekam, bent jau pačiam V.Petkevičiui, tikrai nežinoma kryptimi.

Smūgis buvo nelauktas. Ir dėl to dar stipresnis. Jis bumbtelėjo taip netikėtai ir taip smarkiai, kad rašytojas ilgai negalėjo atsikvošėti. Net keletą metų gaudė kvapą, vis nevaliodamas atsigauti. Tie žmonės, su kuriais jis ketino petys petin kurti Lietuvos ateitį – šviesią ir laisvą nuo prietarų ir baudžiavos, pasirodė esą išdavikai! Paprasčiausi išverstakailiai ir parsidavėliai, už apgailėtinus grašius seniai pardavę tėvynę ir paskutinius sąžinės likučius.

– Niekšai! Išgamos! Veidmainiai! – vėl griaudėjo po namus nevilties kupinas tėčio balsas. – Kaip jie drįso? Kaip drįso? Kaip galima šitaip! – vėl gniaužė kumščius virpėdamas iš įniršio. Jam niekaip netilpo galvoj, kad kas nors galėjo štai tai paprastai, nuvalkiotai, lyg niekur nieko išduoti tokią gražią, taip ilgai svajotą jo mylimos tautos laimę, jos orumą ir laisvę. Jis niekaip negalėjo susitaikyt su mintimi, kad visus tuos metus, pamažu išstumdami padoriuosius, prie valdžios vėl sugrįžo tautos kankintojai ir kraugeriai.

Jautėsi visai sugniuždytas, palūžęs, suniekintas, apgautas. Tūžo ir niršo. Niršo ir tūžo. Kol vienądien nurimo ir vėl, kaip senais gerais laikais, tapo mąslus ir paslaptingas. „Pagaliau!“ – smilktelėjo man, kai pamačiau jį tokį. – „Kaži, ką dabar sugalvos? Ką dabar iškrės tas nenuorama valiūkas?“

Ir iškrėtė! Paūžavęs, patūžavęs susikaupė, susitelkė, įveikė visus sielvartus ir šekit: visų padlaižių ir pardavikų panosėje, pačiosna melų ir veidmainystės mariosna pūkštelėjo nuostabų, kvapą gniaužiantį „DURNIŲ LAIVĄ“ (2003) – lyg iš mėnulio nutėškė!.. Tai, kas paslaptingai šėšėlingai dingo nuo garbiojo prezidento A.M. B. stalo, dabar visomis vaivorykštės spalvomis sužibo puikioje, šmaikščioje knygoje, atviroje visai tautai. Štai jums užtamsinta „liustracija“, štai jums, žmonių vedžiotojai už nosies!

Ir vėl rašytojas laimėjo. Laimėjo dar vieną kovą su klasta, nedora ir pinklėmis. Laimėjo oriai ir garbingai, vienu galingu smūgiu, amžiams likdamas niekieno ligi šiolei neįveiktas. Ir buvo toje jo pergalėj kaži kas pavasariška, jaunatviška, padūkėliška, kaži kas grakštu, dailu ir žaisminga.

Valio! Sveikinu, tėtuk. Ir vėl matau šviesias tavo akis, girdžiu tavo skambų balsą. Vėl regiu pergalingą tavo eigastį, didingą ir tiesią tavo laikyseną – tą nepalenkiamą savigarbą, laisvą ir niekuo nepažabojamą dvasią. Tokio žmogaus neįmanoma nugalėti. Neįmanoma jo palaužti, įveikti ar sunaikinti. Nes širdy jis niekada nepabūgsta. Ir niekada nepasiduoda.

Tokį ir regiu tave – nenugalėtą laisvūną, akį gudriai pamerkusį šelmį vaikėzą su pienių vainiku ant galvos.

Norintiems pasiskaityti tėtės „liustracijos“ ataskaitą tautai, garsųjį „Durnių laivas„, PRIMENU – tai galima padaryti čia:

http://infa.lt/wp-content/files/pdf/vytautas_petkevicius_durniu_laivas.pdf

arba bet kada susirasti čia: http://infa.lt/rinkmenos/

Parengė Juozas IVANAUSKAS

Mieli skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt“ buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę SMS ar kitu Jums patogiu būdu

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Jei norėtumėte paremti…

Mieli skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt“ buvo jums nors truputį naudinga, – jūs galite prisidėti ir paremti jos rengimą SMS ar kitu Jums patogiu būdu

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

    Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (2)

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (2)

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Konservatoriai gąsdina vyriausybę Kremliaus energetiniu šantažu

Konservatoriai gąsdina vyriausybę Kremliaus energetiniu šantažu

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Prezidentas Rolandas Paksas. Riba, kai turime ištarti „gana“, jau peržengta

Prezidentas Rolandas Paksas. Riba, kai turime ištarti „gana“, jau peržengta

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Konservatoriai reikalauja atsisakyti seminaro Mokslų Akademijoje, kadangi jis, pasak TS-LKD, bus apie Astravo AE

Konservatoriai reikalauja atsisakyti seminaro Mokslų Akademijoje, kadangi jis, pasak TS-LKD, bus apie Astravo AE

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (1)

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (1)

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Petras Gražulis: „TT pirmininkas R. Žemaitaitis senokai dirba konservatoriams ir atstovauja jų interesus Seime!..”

Petras Gražulis: „TT pirmininkas R. Žemaitaitis senokai dirba konservatoriams ir atstovauja jų interesus Seime!..”

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius: Pasaulio futbolo čempionatas 2018 Rusijoje – „kvaila idėja“

Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius: Pasaulio futbolo čempionatas 2018 Rusijoje – „kvaila idėja“

atsiliepimų 4 Skaityti visą įrašą
    Socialdemokratai sako, kad laikas baigti Lietuvoje demonizuoti moterų teises, menkinti jas, nurašant kaip feminisčių reikalus

Socialdemokratai sako, kad laikas baigti Lietuvoje demonizuoti moterų teises, menkinti jas, nurašant kaip feminisčių reikalus

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Lidžita Kolosauskaitė. Apie Tulpes ir kitus nešvarumus

Lidžita Kolosauskaitė. Apie Tulpes ir kitus nešvarumus

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Petras Gražulis: „partija „Tvarka ir teisingumas“ be Rolando Pakso tėra medžiotojų būrelis“

Petras Gražulis: „partija „Tvarka ir teisingumas“ be Rolando Pakso tėra medžiotojų būrelis“

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Lidžita Kolosauskaitė. Eurovizija: Dainuojantis feminizmas

Lidžita Kolosauskaitė. Eurovizija: Dainuojantis feminizmas

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Prezidentas Rolandas Paksas. Tamsūs laikai. Ir vis dėlto aš tikiu

Prezidentas Rolandas Paksas. Tamsūs laikai. Ir vis dėlto aš tikiu

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Prezidentas Rolandas Paksas: „Šaukiu aš Tautą!..“

Prezidentas Rolandas Paksas: „Šaukiu aš Tautą!..“

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Patyčių Lietuva

Algimantas Rusteika. Patyčių Lietuva

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    R.Juknevičienė nori abiturientus siųst į kariuomenę iškart po mokyklos suolo

R.Juknevičienė nori abiturientus siųst į kariuomenę iškart po mokyklos suolo

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Liberalė teigia, jog 90% netradicinės orientacijos moksleivių svarsto apie emigraciją po mokyklos

Liberalė teigia, jog 90% netradicinės orientacijos moksleivių svarsto apie emigraciją po mokyklos

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Ramūnas Karbauskis: „Nuslėptus A. Kubiliaus šeimos ryšius su Baltarusija turi įvertinti ne tik etikos sargai, bet ir Seimas“

Ramūnas Karbauskis: „Nuslėptus A. Kubiliaus šeimos ryšius su Baltarusija turi įvertinti ne tik etikos sargai, bet ir Seimas“

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Prezidentas Rolandas Paksas: Vienintelis dalykas, ko dar bijo valdžia, yra Tauta

Prezidentas Rolandas Paksas: Vienintelis dalykas, ko dar bijo valdžia, yra Tauta

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Diskusija: Ar normalu, kai šunys viešose kavinėse sėdi prie žmonėms skirto stalo ant žmonėms skirtų kėdžių?

Diskusija: Ar normalu, kai šunys viešose kavinėse sėdi prie žmonėms skirto stalo ant žmonėms skirtų kėdžių?

atsiliepimų 7 Skaityti visą įrašą
    Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis konservatorių suvažiavime teigė: „demokratijos pagrindas – tai partijos“

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis konservatorių suvažiavime teigė: „demokratijos pagrindas – tai partijos“

atsiliepimų 4 Skaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Paklusniam. Mokesčiai-atvira vagystė grasinant prievarta nepaklusus. Nemokėk, pats savimi rūpinkis ir greitu laiku...

Kaip grazu, zmogaus prigimties nesustabdysi, net atsiauriam kapitalizme zmones buriasi ir gyvena komunomis....

O tai kas mokesčius mokės, jei visi taip gyvens? Už infrastruktūros, mokslo, ligoninių išlaikymą? Kariuomenės...

Visada laukiu Gaivos rašinių, jie visai kitokie nei esame įpratę skaityti. Labai įdomūs ir verčia...

Sitas Satkevicius yra pavaldus Rusijos jegoms ir pastoviai kirshina Tauta.Netikekit shituo-apsishaukeliu! Pastoviai juodina Lietuva ir...

Teisingai parašėte . Ačiū ....

gal einant i rinkimus reiktu uzsienio psichiatru patikrinimo, nes musu nupirkti...

O nevertėtų tuo pačiu ir sutrumpinti tarnybą? Nes dabar jaunuoliai 9 mėnesius bimbinėja, nes tiesiog...

Linkiaučiuk, verčiau pradėk bėgioti ir nustok nesveikai maitintis, nuo ko politikavimas įgauna atvirkštinę prasmę. Ujjj,kaip...

Kas tai Šakalių Doviliukei matosi? Kas nežino Lietuvoje ar pasaulyje "barakudų" temos? Jos tokios švelnios,...

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, tikiuosi, jog patiks: *L.Petkevičiūtė: „Mylimam TĖČIUI – rašytojui Vytautui Petkevičiui atminti. Su didžia pagarba visiems jį geruoju minintiems“* - nuoroda: http://infa.lt/19109/l-petkeviciute-mylimam-teciui-rasytojui-vytautui-petkeviciui-atminti-su-didzia-pagarba-visiems-ji-geruoju-minintiems/