infa

Jevgenijus Golovinas. Noras žinoti – mirtinai pavojingas. Akteono mitas. B.Lesmiano ir kitos eilės.

Jevgenijus Golovinas. Noras žinoti – mirtinai pavojingas. Akteono mitas. B.Lesmiano ir kitos eilės.

gruodžio 07
01:012017

paveikslėlis

Iš tikrųjų mitas yra neskirtas – netinkamas nei tyrinėjimui, nei interpretacijai. Mito pagrindu negalima padaryti jokių išvadų, mokslinių, psichologinių ar dorovinių. Mitas tiesiog yra, įspėja apie savo buvimą kaip žaibas perspėja šeivamedį: aš ateinu, slėpkis. Ir šeivamedis turi tokią savybę, išsilenkti žaibo. Mitai pasakoja apie dieviškos kilmės herojus ir mito esmė žmogiškoje aplinkoje neveikia.

Tada kam mitų reikia? – Dievo vergams ar darvinistinėms beždžionėms jų ir nereikia. Gal būt jie skirti žmonėms, jaučiantiems kraujyje įkaitintą dievišką šešėlį, savo nelaimei įmestiems į šitą Hado pelkę. Pelkę – žemę, materialinį pasaulį, šiandieninę epochą. Lenkų poetas Boleslavas Lesmianas – vienas iš tokių nelaimingųjų. Jo eilėraštis „Pasakojimas apie Akteoną“ prasideda nuo pradžių:

miškelyje ošė pavasaris
Deivė maudėsi ežere
Pasekiau
Už bausmę pavertė elniu
Krauju pasruvo amžinybė į eglės kamieną.

Mito interpretuoti neįmanoma, nes dramos logosas nežinomas. Akteonas ne šiaip sau medžiotojas, – jis – dievo Aristėjo sūnus. Ir, žinoma, dieviškų kolizijų mums suprasti neduota. Mes galime tik spėlioti.

Tikėtina, jog politeistinių religijų areale, mirtis, judėjų- krikščionių ar matriarchalinio ateizmo prasme neegzistuoja. „Mirties“ procese sperminis aidas (pas scholastus latenta forma substancialis) palieka vieną materialinę aplinką ir pereina į kitą.

paveikslėlis

Akteonas ir Diana. Aut. Gusepe Cesari

Akteono atveju, aidas pereina į „mėnulio gyvūnų karalystę“, prie kurių elnias ir priklauso. Taigi, jei iš mirties sąvokos panaikintume lemties jai suteikiamą svorį, tada mitas pasakoja apie eilinę dievišką ekspansiją į chaosą. Kai elnią – Akteoną draskė jo paties medžiokliniai šunys, jo kraujo lašai pavirto šeivamedžiais; šeivamedžiai išsiskiria svarbiomis magiškomis savybėmis ir patenka į metamorfozinių filtrų tarpą. Tokios vystymosi linijos B.Lesmianas nesilaiko. Jo pozicija kaip ir labiau žmogiška: nusikaltimas – bausmė. Tik viena labai gražia eilute jis paryškina didžią įvykio misteriją: krauju ištryško amžinybė į mirties eglę.

Lygiagreti Dianos paralelė užkliudė šį pasaulį, ir Akteono kraujas nudažė miško eglę: mirtis, užpjudžius šunimis, sulygino jį su elniu. – Ar Akteoną ištinka ne jo nuosava mirtis, bet svetima, elnio? Taip, jei vertinsime pagal eilėraštį. B.Lesmianas interpretuoja mitą ne jo pagoniška prasme, bet sekdamas romantikų pavyzdžiu. Mes negalime tvirtinti, jog mitas yra visiškai pozityvistinis ir tiesiog fiksuoja metamorfozės situaciją – mes tam neturime ontologinių priežasčių, o svarbiausia, konkretaus pagonybės pergyvenimo nėra: iš esmės, Akteonas žinojo, kad įžengia į „uždraustą zoną“, šventą Dianos giraitę, vadinasi, jis kaltas smalsumu, žingeidumu, nesusilaikymu.

Žinoma ir daugiau panašių nediskretiškumo aukų – Liucijus (Apulėjaus „Metamorfozėse“) nukentėjo labai panašiai. Tarp kitko, prieš Liucijaus pavertimo asilu sceną, Apulėjus pasakoja apie skulptūrą „Diana – Akteonas“: Diana maudytis dar tik susiruošė, bet Akteonas jau pusiau pavirtęs elniu – perspėjimas, kurio Liucijus, deja, nepaklausė. Taigi.

Kodėl smalsumas, žingeidumas ir bendrai, ryškus emocinis pasikeitimas (išsišokimas) iššaukia tokias sunkias pasekmes? Yra žinoma Piero Vidalio (XIII a. trubadūras) maždaug tokiu turinio baladė: kažkas, per ilgas klajones labai išalkęs, sutinka avių bandą ir sudraskęs ėriuką suvalgo… Pabėgdamas nuo piemens pavirsta vilku. Po ilgų gaudynių šunys pasiveja jį ir užkandžioja. Baladės pabaigoje autorius, tarp įvairių kitų paaiškinimų, duoda ir tokį: iš esmės, žmogus – sfera, ir kiekvienas jo noras turi būti subalansuotas priešingu. Ar panašus požiūris neatrodo mums labai jau žemiškas ir prėskas? – „Noriu drįsti, būti akiplėšiškas, noriu rūbus nuo tavęs nuplėšti“ sušuko Konstantinas Belmontas savo eilėse.

Nuo ko? – „Kodėl negalima nuimti skraistės, dengiančios Izidės statulą?“ – taip vadinasi Liudvigo Klageso tekstas apie žinomą Šilerio baladę. Jaunuolis mokosi pas žynius ir, nekantrus, nori nuimti deivės skraistę, kad sužinotų „viską“: „kas paskatina jaunuolį tokiam poelgiui? Troškimas žinoti ar, paprastai tariant, smalsumas. Tarp žinių troškimo ir smalsumo nėra esminio skirtumo. Ir tai, ir tai gimsta iš proto neramumo – protą jaudina viskas, ko jis dar nesusigriebęs sau.“

Paskutinė Šilerio baladės eilutė: „gilus liūdesys jį į kapą atvedė labai anksti.“ – Klagesas užaštrina problemą ir savo knygoje „Dvasia prieš sielą“, kurios prasmė tokia: pažinti – reiškia užmušti gyvenimą. Dar daugiau, pažinimo procese įvyksta dvigubas nužudymas: pažįstantis savo analize nužudo objektą ir, tuo pat metu, šis veiksmas iškreipia arba iš viso sunaikina jo paties būties sferos centrą. Galima prieštarauti, jog Akteonas, tikriausiai, nebuvo sumanęs deivę „pažinti“; tiesiog, tik sustingo kaip užkerėtas, ją pamatęs. Bet antikiniai dievai žmonių nemėgsta, nemyli jų, kaip esame įpratinti galvoti krikščioniška prasme.

Jie kartais, dėl vienų ar kitų priežasčių, žmones aplanko, pasivertę į vieną ar kitą formą… Akteonas iš viso, negalėjo pamatyti deivės „kokia ji yra“, žmogaus akims – tai neįmanoma užduotis. bet Diana nekenčia vyrų eroticizmo ir yra parthenogenezės šalininkė (dauginimosi pačios iš savęs). Ji pavertė Akteoną, pakeitusi natūralios matamorfozės eigą, į pavaldų jai žvėrį, pavaldų jai medį.

Pracūzų manufatūros gobelenas. Akteonas

Dar reikia nepamiršti, kad Antikoje buvo kitokia žmogaus koncepcija, ir tai labai apsunkina istorinius tyrimus. Graikų pasaulis yra opozicijoje mūsiškiui sekančia prasme: jų supratimas orientavosi į spermatinį aidą ir formą, materija ten praktiškai vaidmens nevaidino: žmogų kuria spermatinis aidas. Tai ašis kurianti sielą ir kūną, forma formanta sukuria įvairius pasaulius įvairiuose materijos sluoksniuose. Ši ašis numato individui jo gyvenimo sferą. Iš kitos pusės, žmogų veikia forma informanta, t.y. supanti aplinka. Ir ji suėda individualumą, pakeisdama jį socialiniu modeliu atitinkančiu to laikotarpio dvasią. Graikai žmones skiria į daugmaž skirtingas kategorijas – laisvus ir vergus, aristokratus ir plebėjus. Kilmė, tautybė, rasė, ypatingo vaidmens nevaidina, tai vis socialinės kategorijos, priklausančios nuo materialinės manifestacijos atsitiktinumo.

Čia nesunku atpažinti grynai patriarchalinę ideologiją. Atėnė ir Apolonas, gindami Orestą teisme (Eschilo tragedija „Orestas“), sako, – svarbiausia – siela, grūdas. Žemė tik maitina jau pabudintą gyvenimą. Iš čia visiškas moters nevertinimas, ji tiesiog laikoma „grynu potencialumu“. Taip pat iš čia ateina natūralaus nežinojimo vertinimas (smalsumas surištas su moterimi) ir neapykanta darbui (darbą šlovina matriarchate)… Įdomu, jog Hade dievų įtūžio aukos pasmerktos monotoniškam darbui – Sizifas, Oknas, Danajos. Paprastai neteisingai pabrėžiama to, kuo jie užsiima, betiksliškumas ir absurdiškumas: kai iš tikro, bausmė yra jos ilgume – bet kuris darbas, iš viso, lengvas ar sunkus, patriarchalinių graikų nuomone, betikslis ir absurdiškas. Ir visiems, kurie mano taip pat kaip jie, šiuolaikiniame materialiniame pasaulyje nėra ko ieškoti.

B.Lesmiano patose šios reminiscencijos yra pilnai teisėtos. Čia nėra metaforinės identifikacijos, ir nėra lyrinio aš likimo palyginimo su Akteono likimu. Tai – tragiško apmąstymo mito tema koncentracija:

Kažkada aš buvau kitoks. Veidas dar švyti
Aukso atšvaitais. Jis įsidega juodose piktose naktyse
Aš atsimenu šviesius buvusių brolių veidus,
Tada aš mėgau svajoti,
O dabar svajonė priverčia mane išblykšti.

Kodėl? – Poetui, ir bendrai menininkams, nėra ką veikti prekeivių ir vartotojų pasaulyje, erdvėje, kurią yra užspaudusi ši juoda naktis. „Kai laikai netikę, kam reikia poeto?“ (Holderinas). Ir Žakas Rivjeras, knygos apie A.Rembo pabaigoje sako: „Iš esmės jis nemokė mūsų kategoriškos tiesos. Gyventi šiame pasaulyje negalima.“ Ką tai reiškia, viso to, ką svarstėme pasekoje? – Visiškas iš išorės formuojančios formos prioritetas, sociumo agresija visiškai sutriuškina individualumo paradigmą. Liudvig Klages „Kosmogeniniame Erose“ (iš kur buvo ir fragmentas apie Izidės statulą) sako: dvasia (jo traktavime čia ji reiškia racio) sunaikino sielą, dabar gyvų žmonių vietoje – vos vos gyvos lervos. Taip. Bet ar taip ir vystosi B.Lesmiano poetinė mintis?

Dieve. Aš pasekiau tave
Ir nuo to laiko mano dvasia žūva.
Įkūnytas į žmogų už šį nusikaltimą,
Svetimą kūną velku Dieviško fakelo šviesoje,
Žūstu svetima, nepriimtina mirtimi.

Čia, žinoma, ne tik poeto situacijos klausimas visiškai antipoetinėje ir pražūtingoje gyvai sielai epochoje. „Dieve“ eilėraštyje labai primena judėjų- krikščionių dievą, nes kalbama apie nuodėmę, bausmę, mirtį – savokas, svetimas graikų religijai. Akteonas – herojus, ir jo likimas toks pat spalvingas, kaip Heraklio ar Bellerofonto. Metamorfozių pasaulyje, kur antropocentrizmo nėra, Akteono mitas atsijungia nuo „nuodėmių“, „puolimo“, nuo visokio pesimizmo, kas Lesmiano „Pasakojime apie Akteoną“ ir jaučiasi:

Žūvu įmestas į žmogaus kūną
Kaip į ašutinę drobulę…
… Tai ne aš – net mirties sekundėje.

Užmerktose akyse – kruvinas elnio košmaras.
Veltui šaukiuosi pagalbos,
Žūvu, Žmogau,
Negrįžtamai

Žmoguje įsikūnijęs lyrinis „aš“ nemato visiškai jokios perspektyvos. Čia esanti neviltis ir fiksacija apibūdina naująją pasaulėžiūrą. Žmonės įsitikinę: jie yra tai, kuo laiko save ir kitus, žmonės siekia „pažinti objektus“, kad išsiaiškintų jų „pastovumą“. Bet iš esmės, monoteizmas turi tik vieną pastovumą – mirtį. Kaip ne be pagrindo mano L.Klages, jaunuolis iš Šilerio baladės, pakėlęs Izidės statulos uždangą randa… mirtį. Naujos epochos žmonės už visumą linkę priimti atsitiktines fragmentų kombinacijas, tapatinti vardą ir jo nešiotoją, esmę ir jos substanciją – graikų religijoje tokie dalykai neįmanomi. Lesmiano eilėraščio tragizmas paaiškinamas monoteizmo požiūrio tragizmu, kai dvi žmogaus koncepcijos nesutampa. – Žinoma, kaip visoje geroje stiprioje poezijoje čia irgi slypi paslaptis: kas įmestas, įkištas į žmogišką kūną. Kas tai?

Į mitų vertimus ir perfrazavimą reikia žiūrėti labai kritiškai, atsimenant, kad monoteistinė dogma „subjektas – objektas – predikatas“ yra visiškai pakeitusi mūsų kalbos struktūrą ir sąmonę. Ir toliau, mūsų supratimą apie vienį ir daugybę, centrą ir periferiją, vientisumą ir dalis. Pitagoro „natūralus ambivalentiškumas“, būdingas žemiškam gyvenimui, „subjektas – predikatas – subjektas“ mitų nušviečiamus žmogiškus santykius paaiškina geriau… Mėgstama stebėtis Diogeno įžūlumu, kai jis paprašė Aleksandrą Didįjį neužstoti jam saulės, nors tame nėra nieko ypatingo. Ir vienas, ir kitas – laisvi žmonės, todėl tarp jų subordinacijos nėra, graikams „žmogiška“ reiškė „laisva“. Kitas reikalas – vergai: ne žmonės, bet objektai. Mėgstama stebėtis pasitikėjimu savimi frazėje „valstybė – tai aš“. Graikų prasme čia iškeliama tezė apie vienio ir daugybės tapatumą.

Centro ir periferijos irgi, nes kitaip jokio „vienio“ nesigaus, o rasis pastovi disharmonija tarp nominalaus centro ir nominalios periferijos. Apulėjaus „Metamorfozėse“ Izidė pasako Liucijui:“Juk tą pačią minutę, kai tu mane matai, aš randuosi ir kitoj vietoj, šalia mano žynio, sapne perspėju jį apie tai, kas atsitiks, ir sužinau kaip reiks veikti.“ Kita vieta – tai kitas būties lygis. Tai mums rodo, kad dieviška vienybė gali būti bet kurioje vietoje vienu ir tuo pačiu metu, išlikdama vieniu.

paveikslėlis

moderni Akteono mito interpretacija

Pitagoro skaičiai, linijos ir Euklido trikampiai turi labai mažai ką bendro su gyvenimu žemėje – žemiško negalima pažinti dangiško pagalba… Žiūrėti, sekti, žvalgyti, stebėti, šie įvairūs procesai būdingi žmonėms bendrai ir akims ypatingai. Laukti pasislėpus miško tankmėje, gulėti ant stogo su žiūronais rankoje, slapta sekti. Fragonaro paveikslo “Buduaras“turinys: tarnaitė stato damai klizmą, kavalierius seka tai slapta, pro rakto skylutę. Sprendžiant pagal koketišką damos šypseną, ji žino ar bent įtaria kavalierių žiūrint.

Taigi. Daugelis mėgsta žiūrėti slapta, kai kurie mėgsta, kad juos stebėtų. Žvilgsniai būna išsiblaškę, klaidžiojantys, nukreipti į niekur. Stebėjimas skiriasi analitika, „aš“ pasidavimu į objekto pusę, iki įsiliejimo į jį. Susikaupimas, koncentracija, mikroskopas, teleskopas. Bendras matymas susideda iš daugybės atskirų žvilgsnių, jų serijos. Žvilgsnis išrengia, įsiskverbia, perveria, pjauna, gręžia, o paskui tuos atskirus fragmentus surenka. Į ką? Į kažką visiškai nesuprantamo, nes daugybė atskirų žvilgsnių linksta į begalybę… kad galima būtų pažinti objektą, būtina apsupti jį taisyklių, parametrų, koordinačių tinklu – jos apšnekėtos teoretikų, bet su realybe nieko bendro neturi.

Matymas, iš principo, yra dvigubas (binokuliarus). Ne tai, kad kūno akys dvi, bet kūno akys ir sielos akys. Patikslinkime dar kartą: neoplatonikai ir scholastai skyrė keturis sielos aspektus – vegetatyvinį, animistinį, racionalų ir dangišką (celestinį). Du pirmieji aspektai yra vienybėje su fiziniu kūnu ir vairuoja natūralų jo funkcionavimą. Racionalaus aspekto situacija sudėtingesnė, nes žodžio „racio“ reikšmė paskutinių amžių eigoje visiškai pasikeitė. Individualaus mikrokosmoso saulėlydis leido atsirasti bendram visiems žmonėms, sociumo racionalumui, ir jis išstūmė „racionalaus sielos aspekto“ sąvoką ir mokymą apie jį. Naujoji epocha pakeitė individą „individualiomis ypatybėmis“, manydama, jog bendrai imant, žmonės yra sukurti tokie patys, gyvena, nori ir veikia pagal įstatymus, būdingus šitai biologinei rūšiai.

Kai, remiantis tradicija, egzistencija ir individualaus mikrokosmoso likimas pilnai priklauso nuo racionaliojo sielos aspekto pozicijos. Anima rationalis ne tik nulemia jo egzistenciją, t.y. galimą kūno tobulumą, bet ir jo ryšį su dangiška siela (anima celestis). Individualus racio laisvai išsirenka Dievą ar Mamoną, kitaip sakant, ar tarnauti vegetatyviai animistiniam žemiškajam kūnui ir jo interesams, ar ieškoti kontakto su subtiliu dangiškos sielos kūnu. Jei jį pavyksta rasti, tada ir atsiveria antrosios, sielos akys. Tai yra lemiamas racio kontakto momentas – oxemos (subtilaus sielos kūno) su fiziniu kūnu. Seniau jų susidūrimai atsitikdavo tik „vaizduotėje“, kaip naujoji epocha pavadino žemišką – vandeninę mikrokosmoso sferą.

Šis įgyjamas vizualinis dvigubumas gana pavojingai sąveikauja su šizofrenija ir su kitais nukrypimais nuo socialinių normų. Bet pastovi, iš dangiškos sielos sklindanti, formuojančios šviesos įtaka, padeda harmonizuoti individą ir atstato jo „transcendentinę sveikatą“ (Novalis). Akys tampa gyvos li spiriti del viso – „akių sielos“ pagal Dantę. To paties pavadinimo Večiaslavo Ivanovo eilėraštyje ši sudėtinga sąvoka apibūdinama sekančiai:

Jos – kaip kalnų rūkas sielos rate
Jų sapnuose į teisybę panašus pasidaro melas
Jos žiūri: tylėjimas jas šaukia,
Bet tolumų mėlyje mato
tolumą dar erdvesnę.

Tai padeda įsivaizduoti ir A.Bloko „nepažįstamosios“ koncepciją. Eilėraščio herojė paslaptinga jau pati iš savęs, bet poeto „akių sielos“ kuria iš jos dar didesnę mįslę, nepaprastą ir „tolumos mėliuose mato tolumą dar erdvesnę“.

Ir keistoje artumoje sukaustytas
Žiūriu už tamsaus vualio
Ir matau užburtą krantą
Ir užburtą tolį.

„Užburtas krantas“ – žemės ir vandens stichijų susilietimo pasienis. Kodėl „jų sapnuose teisybe rodosi melas“? Todėl, kad konkrečios poeto akys nėra tikros, o „nepažįstamoji“ nėra tiktai čia. Ji – teisybė „sielos akyse“ – užburiančiame neapibrėžtume akcentas pasislenka į sapno pusę:

Ir išlenktos stručio plunksnos siūbuoja mano smegenyse
Ir akys tolimos bedugnės
Žydi tolimame krante.

Įprastinės mūsų akys – pasyvios, nes tikime, jog objektai egzistuoja nuo jų nepriklausomai. Juos galima stebėti, sekti, analizuoti, studijuoti, išardyti į dalis ir surinkti vėl… Bet. Sekant tradicija, iš seno, analizuoti reiškė išplėsti, o sintezuoti – sutraukti (Navalis). Abiem atvejais objekto vientisumas nepažeidžiamas. Kai sielos akys įžengia į kūno akis, įvyksta lėtas stebėjimo fenomenas, povas, lelija, moteris, lieka nepakeisti savo kompozicijoje, stebintis žvilgsnis stengiasi atspėti jų sugestijas, emanacijas, reminiscencijas ir paskęsti tame kitame pasaulyje.

išvertė ir parinko: Gaiva Paprastoji

(Tekste eilės verstos, siekiant perduoti jų turinį, į lyrinį-poetinį vertimą nepretenduojama)


Žymos

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo FeedBurner

  „Tiesa yra viena“, tad Lietuvoje, tikėtina, bus įsteigta Tiesos Ministerija, kuri baus už melo sklaidą

„Tiesa yra viena“, tad Lietuvoje, tikėtina, bus įsteigta Tiesos Ministerija, kuri baus už melo sklaidą

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  R.Karbauskis: su LRT laidų vedėju E.Jakilaičiu siejamos įmonės 2016 m. gavo 2,5 mln pajamų ir sumokėjo tik 0,3 % mokesčių

R.Karbauskis: su LRT laidų vedėju E.Jakilaičiu siejamos įmonės 2016 m. gavo 2,5 mln pajamų ir sumokėjo tik 0,3 % mokesčių

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Seimo narys Remigijus Žemaitaitis: „Kodėl lytiniai nusikaltėliai ginami prisidengiant lygiateisiškumo pagrindu?“

Seimo narys Remigijus Žemaitaitis: „Kodėl lytiniai nusikaltėliai ginami prisidengiant lygiateisiškumo pagrindu?“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Kantrybės! Po 2025-ųjų bus geriau

Rolandas Paksas: Kantrybės! Po 2025-ųjų bus geriau

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Mindaugas Jonušas: Kampanija „Padėti ne gėda”

Mindaugas Jonušas: Kampanija „Padėti ne gėda”

atsiliepimų 5Skaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (4-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (4-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (5-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (5-a dalis)

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  L.Petkevičiūtė: „Mylimam TĖČIUI – rašytojui Vytautui Petkevičiui atminti. Su didžia pagarba visiems jį geruoju minintiems“

L.Petkevičiūtė: „Mylimam TĖČIUI – rašytojui Vytautui Petkevičiui atminti. Su didžia pagarba visiems jį geruoju minintiems“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (3-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (3-a dalis)

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Vladimiras Žirinovskis: Lietuva bus sunaikinta karo Europoje atveju

Vladimiras Žirinovskis: Lietuva bus sunaikinta karo Europoje atveju

atsiliepimų 4Skaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Tauta „pasodinta“ ant antstolių adatos

Rolandas Paksas: Tauta „pasodinta“ ant antstolių adatos

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Lidžita Kolosauskaitė: Kas pavojingiau šiandienos Lietuvai – Vanagaitės tauškalai ar… cenzūra?

Lidžita Kolosauskaitė: Kas pavojingiau šiandienos Lietuvai – Vanagaitės tauškalai ar… cenzūra?

atsiliepimų 8Skaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (2-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (2-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esame (1-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esame (1-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: „Aš nebijau kalbėtis su Kremliumi“

Rolandas Paksas: „Aš nebijau kalbėtis su Kremliumi“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto reikalavimas dėl Vyčio paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje.

Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto reikalavimas dėl Vyčio paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje.

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Advokatas V. Sviderskis: „Prezidento R. Pakso apkaltoje blogį įžvelgiu tame, kad šis nusikaltimas buvo daromas valstybės vardu”

Advokatas V. Sviderskis: „Prezidento R. Pakso apkaltoje blogį įžvelgiu tame, kad šis nusikaltimas buvo daromas valstybės vardu”

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Ponia Laima bene Andrikienė?...

Vėl susikurs įsivaizduojamas pareigybes ir važiuos į seimą? :D...

Tiesiog sukrečiantis savo įžvalga ir aiškiaregis dokumentas......

Kalbėjau tik apie vanagaitę, o informacinio karo agentę teko prigesint ir labai gerai. Nuomonė šiuo...

kada ratifikavimas Ceta Aferos ?...

Visiškai pritariu Omen. Nuo kada tam, kad padėtume žmogui, reikia skelbti socialines kampanijas šimtmečio proga?...

Niekas negimsta ir nieko ir be kieno tai valios. Kriminalistas užduotu klausimą qui bono...

Laimai - net juokinga, jei tik pasitaiko konservatorius kritikuojantis komentaras - tai kiekvienas komentatorius yra...

Ar Bernardas Šo nerašė, kad jūs gal būt priklausote tai visuomenės daliai, kuri laiko save...

Ponia Laima bene Andrikienė?...

Vėl susikurs įsivaizduojamas pareigybes ir važiuos į seimą? :D...

Tiesiog sukrečiantis savo įžvalga ir aiškiaregis dokumentas......

Kalbėjau tik apie vanagaitę, o informacinio karo agentę teko prigesint ir labai gerai. Nuomonė šiuo...

kada ratifikavimas Ceta Aferos ?...

Visiškai pritariu Omen. Nuo kada tam, kad padėtume žmogui, reikia skelbti socialines kampanijas šimtmečio proga?...

Niekas negimsta ir nieko ir be kieno tai valios. Kriminalistas užduotu klausimą qui bono...

Laimai - net juokinga, jei tik pasitaiko konservatorius kritikuojantis komentaras - tai kiekvienas komentatorius yra...

Ar Bernardas Šo nerašė, kad jūs gal būt priklausote tai visuomenės daliai, kuri laiko save...

Pasidalinkite tuo su savo draugais

Sveiki, tikiuosi, jog patiks: *Jevgenijus Golovinas. Noras žinoti – mirtinai pavojingas. Akteono mitas. B.Lesmiano ir kitos eilės.* - nuoroda: http://infa.lt/19088/jevgenijus-golovinas-noras-zinoti-mirtinai-pavojingas-akteono-mitas-b-lesmiano-ir-kitos-eiles/