infa.lt

tęsinys, ankstesnės dalys čia:

Ir dabar, su iliuzijomis, vienaip ar kitaip, esame susiję, jomis gyvename visi.

Puikus to pavyzdys, kai italų keliautojas ir rašytojas Paolo Rumiz, jam sukakus 60 metų, keliavo nuo Murmansko iki Bosforo sąsiaurio, tai buvo 2008m. Gimęs Trieste, kuris nuo 1947m. iki XX amžiaus pabaigos buvo miestas – anklavas, nuo toliau plytinčios Slovėnijos teritorijos atskirtas siena. Žydų tautybės, gimtąjį miestą mylintis, bet visada jautėsi esąs uždarytas, apribotas, besiilgintis už miesto esančių lygumų ir platumų, – jis keliauja po pasaulį, kiek tik gali.

Jo knygoje, parašytoje apie kelionę rytiniu ES pasieniu, skaitau, jog jis, keliaudamas jokių tautų tenai neaptiko!

Viskas sumaišyta ir susimaišę, pasak jo, lenkai ir ukrainiečiai tokie patys, rusai ir baltarusiai irgi; Karelija, Kurliandija, Livonija, Rutėnija, Polesė, Karpatai – tai geografija, valstybių sienų ir tautinių junginių neveikiama… Štai Odesa jam priminė St.Peterburgą, Paryžių, Veneciją ir Stambulą kartu sudėjus. Ir tik viena, kas jam buvo svarbu, įdomu ir krito į akį, ko jis visur pakeliui ieškojo, – tai žydų gyvenimo, sinagogų, žydų kultūros – šitai jisai tai jau laiko pakankamai atskira, pakankamai savita, kitokia nei visa aplinkui.. Jis verkia, jog visa tai dingo, šiose vietose prarasta – nors, sakyčiau, visa tai įsimaišę į žmones ir geografiją, gyvenimą ir kultūrą daugiau, nei jis mano – tipiškas traumuoto žmogaus portretas, projektuojantis savo problematiką į pasaulį… Kas jam svarbu, turi būti ir kitiems svarbu, o kas jam svarbu neatrodo – tai ko tie keistuoliai tų valstybių sienų ir tautybių įsikabinę laikosi? Ko jis neturi (ir jam skauda, žiūrint, jog kiti tai turi), tai ir kitiems to nereikia, jie turėtų to atsisakyti… (bet tai, kas buvo mūsų, tai atstatykit, atgaivinkit, saugokit, gerbkit arba atiduokit).

Panašūs tipažai Briuselyje susisukę lizdus – neturėjo vaikystės, tai gyvenimo tikslu pasirinko vaikų teises ginti, juos iš tėvų ir šeimos atimdami; kas neturėjo tėvynės, priima įstatymus, nukreiptus į tai, kad ir niekas kitas jos neturėtų… Kas priverstas asimiliuotis (istorinė patirtis rodo, jog yra pavojinga būti savos tautybės…arba gėda būti savos nacijos dalimi), tas užsiėmęs įstatymiškai asimiliuoti į bendrą globalizmą ir visus kitus… Paolo Rumiz įspūdžiai apie slavus labai geri: visus kelionės mėnesius jis maudėsi broliškumo jūroje, širdies šilumos ir svetingumo atmosferoje. Svetimi žmonės, pamatę italą su žila barzda išlipantį iš traukinio jų stotyje, jau kvietė pas save į namus, vaišino, suteikdavo nakvynę – kokie geri žmonės šiose platumose gyvena! – kai taip ir norisi pasakyti, durneli tu durneli, nemaišyk turizmo su vietinių santykiais su vietiniais. Ten žmonės vieni kitus organams pardavinėja, o tu apie jų širdingumą kalbi. Gal tu manai, kad jie savus valkataujančius į namus priima, valgyti gerti už dyką duoda? – tėvai, motinos, apleisti palikti trobose žiemą sušąla ir numiršta iš bado, kai vaikai užsieniuose įsitaisę ir su didžiausiu entuziazmu integruojasi, apie gimtinę nei košmariškame sapne būti priminti nenori.

Ar niekada nepagalvojote, jog Vakaruose geras gyvenimas sukurtas, nes ten iki paskutinio laiko taisyklė buvo, rūpintis savais, savimi, kurti, statyti, kur esama gimus ir gyveni, o svetimų lygiomis teisėmis neįsileisti… Vakariečiai nori būti savimi ir niekuo kitu. Yra savo gyvenamosios vietos patriotai, ja didžiuojasi, puoselėja. Rytų Europa nenori būti savimi, nenori būti, kur gimę, nenori kurti gyvenimą ten, kur ji yra – jie (europiečiai) tik svetimiems geri, svetingi, atiduoda paskutinį kąsnį, kad pasirodyti turtingesniais, svečiui iš svetur lygiais – o saviems pagatavi gerkles perkąsti. Myli tik svetimus, nori gyventi svetur, apsimesti, kad ir jie tokie patys, kaip tie, svetimi – ant svetimo gero, viską gauti iš karto, kodėl jie turi, o mes ne? – Pasaulis mums skolingas, mes esam nuskriausti… Atbėgėliai afrikiečiai irgi taip pat kalba, bet jie iš džiunglių, o mes save manome esant kultūringais. Kai mentalitetas toks pat vaikiškas, nesubrendęs, besitikint loterijoje laimėti milijoną, lengvai ir iš karto…

Įdomu, jog senasis keliautojas Paolo Rumiz šito visiškai nemato, priešingai. Jis keikia ES su jos užuolaidėlėm iš mezginėlių ant langų, dalykiškumu, šalčiu – Rytų Europoje jis mato rojų žemėje. Ir ne veltui į tokią iliuziją bėga: Vakaruose vietinė situacija ne geresnė, kaip Europos Rytuose. Olandai, pvz, labai myli Prancūziją, jau daug dešimtmečių jiems tai – atostogų šalis numeris vienas. O jei ten nebūtų prancūzų, tai būtų ir visai gerai. Ne tik, kad prancūzai nemėgstami, bet ir puikiai jaučiama, jog kažkokiu būdu jų gyvenama teritorija – miestai, provincija – yra ne jų; ne jie tai statė, ne jie įrengė – iš viso, jokio ryšio su savo aplinka ir kultūriniu palikimu juos supančiu jie neturi. Bet svetimų jiems irgi nereikia – net turistams nedraugiški.

Man toks įspūdis buvo susiformavęs, būnant Romoje: miestas sau, o žmonės, vietiniai, kurie ten kaip nykštukai po milžinų palikimą šmirinėja – sau. Energetinio ryšio jokio. Materialinis paveldas stovi tuščias, kaip rūsių gyventojai pokylių sales sau užsiėmę būtų ir jose toliau, kaip rūsiuose gyventų, iš turistų nešamo pelno… Arba gal Graikijoje kas galite įsivaizduoti, jog šiandieniniai graikai, gudrūs ir sukti Levanto pirkėjai – pardavėjai turgininkai, kažkada sukūrė Antikinę Graikiją?

Mano gimtasis miestas Kaunas. Jo pilies įgulai vadovavęs kunigaikštis Vaidotas, Kęstučio sūnus, nuėjo po žeme su savo įgula, teutonų ordinui laimint, ir ten jie miega, laukdami laiko, kada pakils ir grįš… Kaunas tapo Hanzos sąjungos pirklių miestu, Jautis ant jo antspaudo ir herbo – Aukso jaučio simboliu. Naujamiestis išplanuotas kaip carinės Rusijos moderniausia tvirtovė, didvyriškai gynėsi nuo vokiečių Pirmo Pasaulinio karo metais, bet teutonai vėl nugalėjo… Nors, sakytum, nei tie, nei tie, nei dar kiti – katalikai ar lenkai ar dar kas nors – mums nėra savi, bet taip ir svyruojam tarp drąsių aistringų karių – herojų ir verteivų prekeivių – šiuo metu vėl nusvėrę antrieji. Nebėra, kas mąsto nesavanaudiškai, kas bendrą gerą miestui supranta, viskas į asmeninį gerbūvį susiveda… Bet, dideliai gyventojų daliai tai visai tinka ir patinka, todėl nei kariams nei partizanams nelabai yra ko grįžti, net ir mitų ar idealų forma…

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji