Praeitame savo įraše aptariau, kodėl Rūtos Vanagaitės knygų išėmimas iš prekybos ir Juozo Statkevičiaus pasmerkimas, mano suvokimu, nesiderina su siekiu sukurti demokratinę valstybę. Pabrėžiu žodį „siekiu„, kadangi nesutikčiau, kad tokia valstybė jau sukurta.
Keista (ir kartu malonu), kad šis įrašas susilaukė labai daug dėmesio – tiek teigiamo, tiek ir neigiamo.
Kritikai dažniausiai bandė įrodyti, kad Vanagaitė ir Statkevičius… pasielgė blogai. Tuo tarpu argumentus, kad įstatymai tokio elgesio nedraudžia ir kad toks elgesys objektyviai nėra pavojingas, ignoruodavo.
Taigi, nutariau aptarti pačius principus, kuriais aš remiuosi. Ir kuriais, tikiu, turėtų remtis visi, siekiantys gyventi demokratiškoje valstybėje.
Fundamentalus demokratinės valstybės pamatas – žodžio laisvė. Pabrėžiu, visiškai nepriklausomai nuo to, ar tie žodžiai teisingi.
šaltinis: lidzita.lt
Tikėtis, kad visi ir visados kalbės tik tiesą yra tiek naivu, kad to galėtų tikėtis nebent pradinukas. Žmonės yra nepaprastai skirtingi ir tuos pačius reiškinius vertina nevienodai. Kartais jie klysta, kartais būna teisūs. Istorija rodo, kad būtent klystant padaryti reikšmingiausi atradimai. Tai, kas kadaise buvo laikoma tiesa, šiandien labai dažnai kritikuojama (pvz. kraujo nuleidimas gydymo tikslais).
Teisė klysti pripažįstama netgi teisės aktų lygmeniu – juk neteisingą sprendimą priėmusio teisėjo iš darbo niekas neatleidžia.
Tai kodėl negali klysti Vanagaitė arba Statkevičius?
Ne mažiau reikšminga demokratijos dedamoji – neuždraustas elgesys neturi būti persekiojamas. Nei oficialiomis, nei neoficialiomis priemonėmis. Ką reiškia „persekioti“? Savaime suprantama, atskiri žmonės gali tam tikrą net ir teisėtą elgesį vertinti neigiamai ir dėl to pasisakyti. Jokios problemos. Tai tikrai nėra persekiojimas.
Visgi… Kai viešojoje erdvėje viešai raginama taikyti tam tikras sankcijas (pvz. neiti į renginį, išimti knygas ir pan.) ir ypač, kai tai daro didelį socialinį svorį turintys asmenys, tai jau tampa nebe nuomone, o veiksmu – persekiojimu. Netgi tuo atveju, jei toji iniciatyva nepavyksta.
Kodėl tai tampa persekiojimu, net jei faktiškai ketinimų įgyvendinti nepavyksta? Dėl dviejų priežasčių – pirmiausia, išgąsdinamas tas žmogus, kuriam tie persekiojimai yra skirti (priminsiu, kad iš esmės tiek Statkevičius, tiek Vanagaitė atsiprašė už savo nuomonę). Antra (ir dar blogiau) – išgąsdinama visa visuomenė, kuri supranta, kad nepopuliari nuomonė gali užtraukti sankcijas.
Trečias, bet ne mažiau svarbus principas – karo įstatymai negali būti taikomi taikos sąlygomis. Neabejoju, kad daug kas tik pakraipys galvą, kas čia tuo norima pasakyti, nes ši idėja yra gana specifiška ir žinoma ne daug kam.
Karo padėtis nėra įvedama savitiksliai. Ji įvedama netgi ne dėl to, kad prasidėjo karas (kaip galėtų atrodyti). Karo padėties įvedimas siejamas su galimybe varžyti įvairias pilietines ir politines teises, kurios taikos sąlygomis privalo būti užtikrintos (tai gali būti rinkimų atšaukimas, valdžios organų įgaliojimų pratęsimas, draudimai lankytis tam tikrose vietose ir pan.). Dauguma net ir tarptautinių teisės aktų numato išlygas karo metui.
Visgi… Lietuvoje karas nevyksta, o jau kelinti metai gyvename lyg karo sąlygomis – su neįtikėtino masto kitaminčių persekiojimais, baudžiamosiomis bylomis už komentarus internete, kratomis už kokį nors nusišnekėjimą, trumpuoju VSD numeriu ir kitais neįtikėtinais marazmais.
Ir visa tai pateisinama informaciniu karu arba… karu Ukrainoje. O dažnai ir abiem.
Prisipažinsiu, kad prasidėjus karui Ukrainoje man irgi buvo labai baisu, kas čia mūsų laukia, bet po kurio laiko supratau, kad Ukrainos ir Rusijos santykiai yra labai specifiški ir tikrai niekaip nesusiję su Lietuva. Tas karas vyksta jau berods ketveri metai ir… Nieko. Lietuvos niekas nepuola.
Tuo tarpu mes realiai gyvename lyg kare, kas neabejotinai daro žalą visos visuomenės psichinei sveikatai ir politinėms teisėms. Dėl hipotetinio pavojaus aukojamas saugus ir laisvas gyvenimas šiandien.
Išties, dar prieš keturis metus tas pats Delfi rašė:
„Žudė dviejų kategorijų civilius lietuvius. Viena kategorija – įtariamieji. Antra kategorija – asmeninių sąskaitų suvedinėjimas. Ne tik pačių partizanų asmeninių santykių, bet ir jų ryšininkų. Partizanus galima suprasti – ištisus mėnesius gyvena bunkeriuose po žeme, kur trūksta oro, atpuvę nuo drėgmės kojos, pakrikę nervai – mažiausias krepštelėjimas gąsdina, kad susekė bunkerį. Retkarčiais naktimis patraukdavo į kaimus samagono pagerti. Partizanų vadovybė kovojo prieš girtuokliavimą, bet juk ir iki šiol niekam nepavyko girtavimo įveikti. Ateina pas kaimietį, tas vieną butelį, antrą, trečią, paskui pašneka, kad kaimynas neaiškus, matė jį mieste šnabždantis su stribais. Partizanai nueina ir išteškina tą šeimą. Kaip paaiškinti tai, kad Dainavos apygardoje, kur vadas buvo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žudė ištisas šeimas – vaikus ir senelius? Man baisiausias dalykas – vaikų žudymas. Kaip tai paaiškinti – kokie tai agentai, informatoriai? Dabar partizanams tik meldžiamasi ir statomi paminklai, o apie juodą mėnulio pusę tylima. Istorikas negali tylėti.“
Šiandien toks straipsnis neįsivaizduojamas, nes tai būtų vienareikšmiškai apšaukta Kremliaus propaganda.
Dėl menamo pavojaus aukojame galimybę diskutuoti, kalbėti, laisvai reikšti mintis. Ir vis labiau tampame tokia „vakarietiška“ Šiaurės Korėja, kur visi myli vieną lyderį ir visi tiki viena tiesa.
O kas iš tikrųjų po visu tuo slepiasi? Precedentai. Pavojingi precendentai, kuriuos mes patys kuriame, bijodami puolančio, puolančio, puolančio, bet… vis neužpuolančio ruso.
Žodžio laisvė išties aktualiausia būtent politinio gyvenimo sferoje. Bet kokie precedentai, kad ją galima varžyti, vėliau pasitarnauja tam, kad nutildyti opozicionuojančius valdžiai.
Tauta, pati to nesuvokdama, per kelias dienas sukūrė net du precendentus, kad nepopuliari, nepriimtina ar abejotina nuomonė turi būti baudžiama. Ir šie precendentai neabejotinai taps nauja politinio gyvenimo norma, galbūt netgi įstatymų lygmeniu.
Ir aš suprantu, kad dauguma nuoširdžiai nepritars čia išsakytoms mintims dėl paprasčiausios priežasties – Lietuvoje niekados nebuvo tikros demokratijos. Jos vis dar nėra.
Visa Lietuvos istorija, kad ir kaip būtų liūdna, nesibaigianti klasių kova, kur skirtingais laikotarpiais tiesiog pasikeičia teritorijos „šeimininkai“ – pradedant kunigaikščiais ir baigiant komunistų partija ar… Nepriklausomos Lietuvos elitu. Taip, elitu, kuris geriau už visus kitus žino, ką galima kalbėti, kokią kryptį reikia rinktis ir pan.
Žmonės atvirai rūšiuojami pagal pažiūras ar socialinę padėtį, tačiau niekas šios problemos nė nekelia. Nes, matyt, negalvoja, kad tai – problema. Kaip jau sakiau, toks modelis yra nuo amžių amžinųjų.
Taisyklės ponams ir baudžiauninkams niekados nebuvo tokios pačios. Už tai, už ką baudžiauninkui galvą nuo pečių nuimdavo, ponas tik baudą susimokėdavo.
Visgi… Labiausiai liūdinantis ir netgi kažkuria prasme šokiruojantis dalykas buvo tai, kad… Žmonės, kurie patys žinomai patyrė persekiojimą už nuomonę, nesudvejojo puldami persekioti Vanagaitės.
Štai tada ir supratau, kad… Demokratija iš viršaus nenuleidžiama. Ji reikalauja didelio sąmoningumo priimti kitokią poziciją ir suprasti, kad tu nesi geresnis. Tavo balsas nėra vertas daugiau. Jei nori laisvai kalbėti pats – turi leisti tą daryti ir oponentui.
Bijau, kad aš tokio laiko nesulauksiu.
Tiesą sakant, abejoju, ar sulauks ir mano palikuonys, nes kol kas žengiame ne į, o nuo demokratijos. Gana sparčiu žingsniu.
šaltinis: lidzita.lt
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
273
Leidžiama ...
…jau laikas pradėti skirti kitą nuomonę nuo šmeižto. Vanagaitė spec. agentė informaciniame kare, o agentus tenka neutralizuoti arba pats būsi neutralizuotas…
Autorė teisi. Tai kas paskutiniu metu vyko su Juozu Statkevičiumi, Vanagaite, tikrai liudija, kad negalima atvirai reikšti savo minčių ir turėti savo nuomonės, nes ta nuomonė turi sutapti su kažkokia šiuo metu „teisinga nuomone” (kaip „gerais” tarybiniais laikais). Net žuralistas sugeba interviu paklausti „ar nebijote kalbėti?”, kaip paklausė Statkevičiaus. It tai 21 amžiuje?! Šitoj šalelėje žodžio laisvės nerasta ir visi sėdi apsimelavę, bijodami įvardinti tikras problemas, bijodami nurodyti vagis, bijodami pasakyti, kad „karalius nuogas”, nors daug kas mato, kaip yra. Net žurnalistai nereaguoja ir nesaugo žodžio laisvės, nėra objektyvūs, nepriklausomi ir tik rūpinasi komercija. Liūdna ir apgailėtina bus vėl grįžt į diktatūros laikus, bet, matyt, ši valstybė nieko daugiau neverta.
.. na ką tu čia pritari… Juozukas tai truputi pavėpes kaip meninykas, jam atleistina, o ta sena varna zurofienė, susidėjo su zurofu, kuris patalogiškai nemėgsta lietuvių ir Lietuvos, skleidžia visiška melą… Atseit partizanas Vanagas mėgindamas žudytis dūrė sau į akį tris kartus ir nusipjovė lytinius organus. Net neabejoju, kad zurofienė aiškiai suprato ką rašo ir kaip ten buvo iš tikrųjų. Čia ir „lidžitoms Kolosauskaitėms”, „pritariu” aišku, kad saugumo kamerose kaliniai turėdavo aštrius daiktus, peilius, adatas, kad reikalui esant galėtų išsikastruoti… Ir jei aš parašysiu straipsnį, jog Lidžita Kolosauskaitė narkomanė, mačiau kaip prekybos centre valėsi švirkštą į citriną ir rijo saujomis riešutus… Čia būtų šmeižtas ar kita laisva nuomonė???
Be to rašyti, kad Rusija nerengė provokacijų prieš Lietuva tik iš geros valios ir nematyti, kad sąjungininkai permetė papildomus batalionus į Lietuva taip parodydami, kad NATO laikysis 5 straipsnio… Aklas nepamatys, kurčias neišgirs, kvailys nesupras… ir nereikėtų rašinėti, šiaip sau iš lempos, apie tai, į ką neįsigilintą…
Pritariu dėl ko noriu, ne jums nurodinėti. Vanagaitė parašė, kas jos manymu tuo metu buvo teisinga informacija, kurią kiti gali ir paneigti arba nurodyti jos klaidas, bet tam yra civilizuoti būdai – ne užsipuolant žmogų, kaip bepročiams ar naikinant jo knygas. Tam yra knygų recenzijos, kritika ir polemika ir pan. Nusivažiavimas visiškas ir dar čia vaizduojama, kad ES šalyje gyvename, kur iki vakarų žodžio laisvės toli kaip iki Jupiterio. O kažkoks apsiblausęs „budulis” siūlo žmogų neutralizuoti…
Kas jūs toks būsit, kad galit spręsti pavėpęs Juozukas menininkas ar ne? Jūs tokio menininko net batų raištelio nevertas, todėl ne jums jį ir vertinti.
Gal jūs pats ir parašykite straipsnį ne iš lempos, jei jau toks įsigilinęs? Kuriame galėsite ir prisistatyti, o ne tik būti pamokslauti anonimiškai ir skatinti neapykantą.
…na skirtingai nuo pačio ar pačios, vanagaitė per gerai žinojo kas ir kaip ten vyko, kai ką pavardijau, ir tai nebuvo kita nuomonė, tai buvo informacinio karo ataka ir tai buvo daroma sąmoningai – sekantys metai bus skelbiami Jono Ramanausko – Vanago, tai buvo mėginimas sustabdyti… Atseit Vanagas šaudė žydus, o tai kad tie žydai kgbistai tai jau ne taip ir svarbu, svarbu žydas. Taip pat kaip su Dušanskiu, Rainiu miškelio žudynių organizatorium ir vykdytoju, ir tenai vyrams buvo nupjaustyti lytiniai organai ir sukišti į burną, ir tai darė su kitais nužudytais partizanais… O kai Lietuva paprašė Dušanskį išduoti, Izraelis atsisakė. Dar klausimų yra? Geriau pasidomėtumėte kaip ten buvo iš tikrųjų, o ne – „pritariu”. Pritari, nes neturi nei savo nuomonės nei žalio supratimo… Prieš gerą šimtmetį Bernardas Šo rašė apie to meto visuomenę – 5 proc. mąstantys, 15 mano jog mąsto, o likusieji net bijo mąstyt. Padėtis ir šiais laikais ne ką geresnė. Tai va, atsiliepimą parašiau tokiems kaip „pritariu”, nes jie neturi savo nuomonės ir supratimo, lankstosi kai nendrės vėjyje, o Lidžitai siūlymas daugiau dėmesio skirti proto lavinimui, nes tik manyno, jog mąstai nepakanka rašinėti apie viską… Rytų išmintis pamąstymui – jei išminčius pradėjo galvoti, kad jis išminčius, jis kvailys. Jei kvailys suprato, kad jis kvailys, jis beveik išminčius… Abejojimas žinojimo pagrindas…
Na pirmoji mano atsiliepimo dalis į pirmąjį sakinį. Na o toliau, tai apie Vanagą buvo tiek straipsnių parašytą ir iš karto po vanagaitės išpuolio, kad mano rašinėlis būtų perteklinis, bet vis tiek nieko neskaitėt tik „pritariu” – ar sunku buvo pasiskaityti, pasidomėti? Prapultų noras pritarinėti, neabejoju… O Juozukas nėra mano negerbiamas menininkas, jis tikras menininkas ir kaip tikras menininkas kažkiek kuoktelėjes. Čia kaip kam atrodo… o ir pats turiu Muzikos Akademijos baigimo diplomą, kaip ne kaip prie meno, leidžiu kartais ir pasisakyti sau tais klausimais…
Ar Bernardas Šo nerašė, kad jūs gal būt priklausote tai visuomenės daliai, kuri laiko save visažiniais ekstrasensais, galinčiais kalbėti už kitus žmones ir geriau už juos žinančius ką jie žino, kaip jiems kalbėti, ką jiems rašyti, ar jie savo nuomonę reiškia turėdami pakankamą įsigilinimą (kurį aišku gali įvertinti tik susireikšminęs šių laikų visažinis, net nebūdamas istoriku) ir pan. Nebūkit juokingas, tai ką jūs rašote – tik jūsų nuomonė, prie jos ir pasilikite. Bet jūs bandote žeminti kitus,jų nepažinodamas vertinti ir piršti savo nuomonę, kaip vienintelę teisingą.
Straipsnio pavadinimą ar skaitėte? Apie cenzūrą yra kalbama, o ne istorinių faktų teisingumas nagrinėjamas – panašu, kad nelabai supratote.
Beje, ar Lietuvos Muzikos akademijoje jus mokino „anuliuoti” tuos, kurie ar kurių pasisakymai jums nepatinka? Tikrai darote gėdą muzikos akademijai.
Kalbėjau tik apie vanagaitę, o informacinio karo agentę teko prigesint ir labai gerai. Nuomonė šiuo klausimu buvo vieninga, kaip ne keista didžiumos istorikų, visuomenės veikėjų, visuomenės ir čia Lidžita, venclovas ir „pritariu” – cenzūrąąą… Rusijos informacinius kanalus irgi gesina ir tai jokia ne cenzūra, o tik nesąmoningosios visuomenės dalies apsauga… beje ar paskaitėte ką nors apie Joną Ramanauską Vanagą???… Save nuolat stebiu nuo to laiko, kai padariau didžiausią savo gyvenimo atradimą – esu visiškas niekas ir kvailys… Tada buvo neramu, prislėgė – kaip čia taip, bet už tai po kurio laiko nusiraminau – pasirodo tokių kaip aš didžiuma, tik jie dar to nesuprato, o kaip savo bendraminčiams (kvailiams :)) nepadėt? ;)… Pati geriausia betvarkė, vis tiek bus blogesnė už blogiausią tvarką. Netvarka kai Lietuvos priešai laisvai gali reikštis Lietuvos informacinėje erdvėje… Pasikartosiu, jog autorė geriau tegu kalba apie jai suprantamus dalykus, o jūs pritarinėkite nuo širdies. Kol kas karybą, informacinį karą tegu aptarinėja tos srities specialistai… Sėkmės , geros savaitės, nesu piktas ar piktybinis, galite manyti jog tai tik mano nuomonė, bet ir aš turiu teisę pasisakyt…