infa.lt

ištraukos iš esė rinkinio „A defense of Ardor“:

Iš Lvovo į Gliwice, iš Gliwice į Krokuvą, iš Krokuvos į Berlyną dviems metams, tada į Paryžių, ilgam, iš ten į Hiustoną, kasmet keturiems mėnesiams… Pirma kelionė buvo ne laisvu noru, mane privertė internacionaliniai susitarimai Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje. Sekanti kelionė buvo žinių troškimo rezultatas (tada jauni lenkai manė, jog gerą išsilavinimą galima rasti – jei ieškai – tik senojoje Krokuvoje). Trečią kelionę inicijavo smalsumas, kaip ten viskas yra kitokiame, Vakarų pasaulyje, ir Hiustonas (Amerika) – iš ekonominės būtinybės.

Laikui bėgant supratau, jog savo naudai galiu panaudoti ir karo tragiką, gimto miesto netektį, ir vėlesnes klajones, jei tik nebūsiu tingus, mokysiuosi kalbas ir domėsiuosi mano besikeičiančių adresų literatūromis. Taip aš tapau kaip ir keleiviu mažame povandeniniame laive, vietoj vieno turinčiame keturis periskopus. Pagrindinis iš jų skirtas, žinoma, mano gimtosios tradicijos vystymuisi stebėti, antrasis atsiveria į Vokiečių literatūrą – jos poeziją, jos (prabėgusį) amžinybės ieškojimą… Trečiasis rodo prancūzų kultūros peizažą, su jo skvarbia inteligencija ir Jensenizmo moralizmu. Ir ketvirtasis nukreiptas į Šekspyrą, Keatsą ir R. Lowell‘ą – specifinių detalių, aistrų ir pokalbių literatūrą.

Atostogoms man kartą pasitaikė paskaityti T.Mano esė rinkinį, kuriame buvo „Froidas ir ateitis“, rašyta (ir skaityta kaip paskaita) pereito amžiaus trečiame dešimtmetyje. Tuo laikotarpiu T. Manas ieškojo naujos intelektualinės orientacijos, rašydamas „Jozefą ir jo brolius“. Pagrindinį Froido tikslą T. Manas interpretavo, prilygindamas jį „išminuotojo darbui minų lauke“: kalba eina apie labai galingas sprogstamąsias medžiagas. Senoviniai mitai slepia milžiniškus pavojus, jie yra bombos, kurias reikia detonuoti“ – Šį esė reikia skaityti istorinėje perspektyvoje, atsimenant to laiko kontekstą. „Budenbrokų“ autorius nacizmą ir fašizmą matė kaip grįžtančias mitinio pasaulio energijas, archaiškų mitų griaunamąją jėgą ir tikėjosi prieš šią didžiulę teroro bangą išstovėti, pasiremdamas žmogiškos ironijos substancija. Ši ironija nebuvo visiškai nieko nereiškianti, paprasta ar abstrakti „kambarinė“ ironija. Ji irgi turėjo savo iš mitų ateinančią tradiciją, bet kitokią – ji tausojo gyvenimą be prievartos rakurso.

Kadangi šiuolaikiniuose modernistiniuose sambūriuose girdime panašiai skambančius balsus, galime teigti, jog T. Manas laimėjo? – Bet ironija šiandien yra pakeitusi savo reikšmę, ji nebėra ginklas, nukreiptas prieš primityvios sistemos, triumfuojančios pačioje Europos širdyje, barbarizmą. Ji greičiau išreiškia nusivylimą, nes utopinės svajonės žlugę, – ir ideologinę krizę, nes vizijos, žadėjusios pakeisti religinį tikėjimą eskatologinėmis politinėmis teorijomis, yra diskredituotos ir erozijos sugriaužtos. Todėl ne, T. Manas nelaimėjo – jo ironija buvo kitokia… O mes, bet kuriuo atveju, randamės šiandien labai ironiškame bei skeptiškame peizaže, tai man tvirtina visi keturi mano periskopai. Paskutinis rimtesnis pasipriešinimo šiam reiškiniui bastionas išlikęs dar gal tik mano tėvynėje… Vieni autoriai ironijos pagalba plaka vartotojišką visuomenę, kiti – tęsia karą prieš religiją, dar kiti vis kovoja su buržuazija. Pasitaiko, jog ironija reiškia kažką skirtingo – mūsų klajones po pliuralistinę visuomenę. O kartais ji tiesiog pridengia intelektualinį skurdą… Taip pat, ironija visada paranki, kai nežinome kaip reaguoti ir norime atidėti sprendimą.

Esė, rašytame žymiai vėliau („Šventumo kerštas pasaulietinėje kultūroje“) Kolakovskis rašo: „kultūra, kuri praranda šventumo supratimą, praranda ir visą kitą supratimą, irgi…“ Pamokslininkas gali apsieiti be Kvailelio, bet dar niekas niekada nėra sutikęs Kvailelio, užklydusio į šventojo olą dykumoje ar atsiskyrėlio hermitažą girioje. Mūsų epocha, istorijoje atitinkanti puer aeternus (amžino jaunuolio) vaidmenį , garbina iškrypimus. Neatsitiktinai Baktino idėja apie karnavalą, kaip sukilimą prieš hierarchiją taip patinka literatūros profesūrai…

Ortega y Gasset „Dehumanization of Art“ dalyje, iškalbingai pavadintoje „Pasmerkti ironijai“ nurodė į ironišką XX a. avangardo charakterį, nevalingą jo priešinimąsi patosui ir aukštam stiliui: jų neišvengiamas ir pastovus susidūrimas su ironija ir yra atsakingas už modernaus meno monotoniškumą, kuriam mūsų kantrybė, galų gale, vieną kartą turės pasibaigti. Per ilgai liekant abejonių ir ironijos pasaulyje, žmoguje atsibunda noras pakeisti tas priemones kuo nors vaisingesniu.

Gal reiktų dar kartą perskaityti klasikinę Diotimos kalbą Platono „Simpoziume“, kalbą apie „meilės klajones vertikale…“ Tik čia gali atsitikti taip, jog amerikietis studentas, pirmą kartą su šia kalba susidūręs, pasakys: „betgi koks Platonas seksistas!“ Arba pirmą Holderino poemos „Duona ir vynas“ posmą skaitydamas, pastebės, jog šiandien „mes negalime išgyventi tikros tamsos, tikrų sutemų, nes mūsų lempos, kompiuteriai ir energijos niekada neišjungiami“, lyg nenorėtų suprasti, apie ką čia iš tikro kalbama – apie perėjimą nuo dienos rūpesčių į ramybę ir meditaciją, kurias siūlo naktis – „tas svetimasis“…

Susidaro įspūdis, jog šiandien populiarus tik vienas etapas, viena fazė iš begalinės, nesenstančios kelionės, apibūdinamos koncepcija iš Platono, metaxu, „buvimas tarp“: tarp žemės, mūsų (nuomone) suprantamos, konkrečios materialios aplinkos, ir transcendentalumo, misterijos. Metaxu apibūdina žmogaus, kuris „nenuilstamai kelyje“ situaciją. Simone Well ir E.Voegelin – mąstytojai, nekentę totalitarizmo, iš kurių pirmiausia apie Platono metaxu ir sužinojau, abu rėmėsi šia koncepcija, nors, gal kiekvienas skirtingai…

Diotima mus teisingai skatina aukštyn, link grožio, link amžinų idėjų, bet niekas ten neapsigyvens ant visai – Alpių viršūnėse niekas nepasistatys palapinių ilgam, niekas nesistatys namų amžinuose sniegynuose. Mes kasdien grįžtame žemyn (miegoti… Naktis turi du veidus: svetimasis, šaukiantis meditacijai, ir taip pat visiško abejingumo – miego – laikas. Miegas yra visiškai priešingas ekstazei ir ją panaikina). Mes visada grįžtame prie dualumo: pergyvenę nušvitimą, parašę poemą, mes einame į virtuvę nuspręsti, ką valgysim vakarienei ar atplėšiame laišką su telefono sąskaita. Mes judame be perstojo tarp įkvepiančiojo Platono ir racionalaus Aristotelio. Ir taip ir turi būti, kitaip mūsų tyko arba lunatizmas, arba nuobodulys… Bet, jungtis tarp aukšto ir žemo yra kompleksiška. Pažiūrėkim į Šardeno natiurmortą („Natiurmortas su slyvomis“ kolekcijoje Niujorke): matysim tik briaunoto masyvaus stiklo stiklinę, žibantį emaliuotą indą, lėkštę ir išsipūtusį butelį… Bet, tai yra konkretūs, vienetiniai daiktai. Kodėl? – Nes jie yra , jie abejingi, galime sakyti, nepasikėsinami. Mes, ypač Centrinėje Europoje, išmokę vertinti objektyvumą bei tikrovę atitinkančius atvaizdus ir tikslumą laikmetyje, taip pamėgusiame apgaulę.

Kathleen Raine autobiografijoje („The Land Unknown“) labai tiksliai atsako į tokius kaltinimus: „dabartinės mados atvedė į augančiai radikalų normų atsisakymą, į atsisakymą laikytis nerašyto susitarimo, ką geriau sakyti ir ko nesakyti. Mes manome, jog, jei sakysim viską, pradedant žemiausių, bazinių instinktų diktuojamais dalykais, tai padarys mus „nuoširdesniais“, sąžiningesniais, nei jei būtume likę prie ankstesnės situacijos ir kalbėtume vien apie tai, kas įprasto normalumo ribų neperžengia… O didžių, gražių dalykų vizijos iš viso, laikomos hipokritiniu savęs šlovinimu.“

Ar Benedetto Croce savo Oksfordo paskaitoje „Poezijos gynyba“ 1933 metais buvo teisus, pastebėdamas, jog „kritikai pasirodo esą apdovanoti keistu imunitetu, leidžiančiu jiems visą gyvenimą dirbti su storais poezijos tomais, juos sudarinėti, publikuoti, komentuoti, interpretuoti, visiškai nerizikuodami būti asmeniškai poezijos ugnies uždegtiems.“?

Užstrigti ir pasilikti ironijoje ilgam, gyventi kasdien refleksuojant, yra lengva. Aš manau, jog tai realus mūsų istorinio momento pavojus. Pakylėta būsena ir ironija nėra simetriškai lygios. Tiktai aukštas stilius yra mūsų literatūros statybinis akmuo. Be ironijos, žinoma, neapsieisime, bet ji ateina vėliau, „amžinoji tiksliai sustyguota“ kaip ją vadino Norvidas; ji labiau kaip langai ir durys, be kurių pastatas būtų tik solidus mūras, o ne gyvenama erdvė. Ironija išgriauna labai naudingus praėjimus mūsų sienose, bet jei sienų nebūtų iš viso, ji tuos praėjimus kurtų tuštumoje.

Mes vertiname daiktus, nes jie realiai yra. Lunatiškų ideologijų ir utopinių nesąmonių amžiuje daiktai egzistuoja, maži, bet užsispyrusiai išlaikantys išdidumą. Ir tai ne viskas: kas su jais susiję, visa tai irgi įgauna konkrečias, aiškias, baigtines charakteristikas. Jokio neaiškumo, retorikos, perdėjimų. Netgi Diotima, savo kalboje „Sympoziume“ bet kuriuo momentu savo polėkyje gali neišsilaikyti, pasiduoti patosui ir kas žino, pastatyti mus į nepatogią padėtį…

Mūsų technokratai, argi jie irgi nelinkę mielai atsisakyti savo paprasto stiliaus, apleisti teritorijas, kuriose mes dar galime juos suprasti? Arba Romantiniai poetai, ar jie nenuėję truputį per toli? – Iš tikro tai studentai, bandantys sumenkinti Diotimos kalbą ar Holderino poemą, jie gina save nuo patoso, kaip kad bijotų visa išsunkiančio ekstazės poveikio, ir jie pasiremia tuo, ką mūsų ironiškas amžius jiems siūlo, eina kartu su juo ta kryptimi. Ir taip elgiasi ne tik studentai – pastarieji yra tik nedidelė dalis iš visų tų, kurie skelbia spausdintas (internetines) tiesas – mūsų dvasiniai prižiūrėtojai (intelektualiniai teisėjai), kultūriniai lyderiai, visi tie, kurie masto „teisingai“.

Netikrumas neprieštarauja pakilumui. Jei norime išlaikyti produktyvią metaxu įtampą, netikrumas (kas yra visai kas kita, nei abejonė) mums niekada nebus svetimas, nes nei mūsų buvimas čia, nei mūsų tikėjimas niekada nebuvo absoliutūs ir sankcionuoti visiems laikams, kad ir kaip mes to besiilgėtume. Kai ironija kaip tik tą netikrumą ir panaikina. Ironija, kieno nors mastyme užėmus centrinę vietą, kaip tik ir tampa iškreipta tikrumo forma.

„Turime būti kažkuo nusikaltę, kad mums užtraukė šį prakeikimą, privertusį mus prarasti visą poezijos kosmosą“ sakė Simone Well. Kas nors gali paprieštarauti: gal ir praradom. Bet, vietoje to ir įgavom – ėmėme reaguoti į nelaimes, kurios atsitinka mums ir aplink mus, atsisakėme abejingumo, kuris buvo mene ar būdingas poezijai. Dar daugiau. Mes tapome rūpestingais ir kritiškais socialinės realybės stebėtojais…. Visa laimė, jog mes tiksliai nežinome kas yra poezija. Ir analitiškai ją apibūdinti ir nereikia bandyti. Definicijų yra įvairių, bet nei viena nėra galutinė. Ir aš, irgi, tokių ambicijų neturiu. Bet vis tiek, labai jau norisi ir poeziją matyti kaip minėtą „judėjimą tarp“ – kaip vieną svarbiausių būdų mums pakilti aukštyn, ir, kaip būdą suvokti, jog pakilumas, patosas yra svarbesnės, pirmesnės kategorijos, nei ironija. Patosas – žemės tobula daina, į kurią atsakome netobulai, nes esame netobuli.

Mums reikia poezijos kaip mums reikia ir grožio (nors aš girdžiu, jog egzistuoja Europos šalys, kuriose šis žodis jau griežtai nenaudotinas). Grožis yra ne tik dėl estetikos, grožis reikalingas visiems, rimtai ieškantiems kelio. Jis yra kvietimas, pažadas, jei ne laimės, kaip to tikėjosi Stendalis, tai bent jau didžios ir nesibaigiančios kelionės.

x

Kai šnekama apie ką nors bendresnio, nei, sakykime, pro mūsų langą atsiveriantis vaizdas (vyšnios šaka ir toliau vėlyvos popietės debesuotas dangus), mes šiandien rizikuojame būti apkaltinti subjektyvumu. Jūs galite pasakyti taip, bet, vėlgi – kritikai nesiliauna – galite pasakyti ir visai kitaip. Bendrųjų teiginių srityje viešpatauja galimybių lygybė, primenanti chaosą, paliktą savo kareivinėse armijos, į pavasarines pratybas turėjusios išvykti valanda ankščiau.

Tokias abejones autoriumi aš priimu asmeniškai: poetai kaltinimams subjektyvumu yra ypač jautrūs. Nes tikslumas ir konkretumas yra svarbūs poezijoje; žodis yra randamas ne bandymų ir klydimų būdu, ir ne privačių observacijų pagalba. Žodžiai yra randami išorinio pasiruošimo, patyrimo dėka, dėka savo gyvenimo, apmąstymų ir nušvitimo akimirkų. Bet jie yra randami tokie, kokie ir turi būti, teisingi. Jie neatsiranda atsitiktinai, nėra atsitiktiniai… Tik provincijos fizikos mokytojas, išgeriantis keletą alaus stiklų per vakarą, galėtų teigti poeziją esant absoliučios jos autoriaus laisvės produktu.

Nuo pat pradžių noriu pabrėžti, jog aš nesu konservatorius. Nerekomenduoju grįžti į viduramžių krikščionybę, Renesansą, ar net į kažką artimą Europos Romantizmui. Aš neapraudu talentų išnykimo, nes išmirštančių gerų poetų nematau. Aš tik noriu atvaizduoti situaciją, kaip ją matau, bet kuriuo momentu rizikuodamas suklysti, supykdyti socialistus ar sportininkus, pašto ženklų kolekcionierius ar higieniškos namų ūkvedybos propaguotojus. Aš nesiūlau diagnozės; diagnozuojame, kai esame jauni ir ambicingi, o vėliau ateina apmąstymų laikas ir nerimas, kurį palydi tik galvos kraipymu.

Kartais, netikėtai, pavyksta pamatyti, kaip viskas būdavo seniau, ir kaip buvo įprasta, kol Europos literatūra dar nebuvo mutavusi. Pirmo Pasaulinio karo apkasuose ir dar daugiau, Antro Pasaulinio karo lageriuose, žmonės susidūrė su tuo, ko neturėtų matyti joks žmogus; matė dalykus, kuriuos ramesniais laikais pergyvena gal tik keletas nelaimingųjų, akimirkoje tarp mirties ir budelių… Paradoksalu, bet estetikos atsisakymas viso šito siaubo pasekoje, meno supaprastinimas šito šoko įtakoje, per ilgesnį laiką priveda prie to, jog nei tą šoką, nei tą siaubą išreikšti tampa nebeįmanoma.

Todorovskis savo esė „Eloge du quotiden“ (Odė kasdienybei, normalumui) rašė apie mažuosius olandus, bet jo reikšmė siekė toliau, nei elegantiška meno istorijos interpretacija. Jo tikslas normatyvinis, pragmatinis. Autorius bando apibrėžti gyvenimo sferą – ir, ją atitinkančią, meno sferą, kur tam tikrų elementų nėra: tai – antimetafizinė programa. esė, ginantis kasdienybę, suteikiantis jai specialų ontologinį statusą: juo reikia žavėtis, vertinti, neišleisti iš akių, kad mūsų negalėtų apimti nostalgija, neužsinorėtume pabėgti į fantazijas ar pasislėpti utopijose. Mums liepiama gyventi dabarties momente, įsišaknyti realiame pasaulyje… Bet kokia to kaina?

Todorovskis atsisako visko, kas reprezentuoja kažką kitą, nei kasdienybę ar mums įprastą pasaulį ir mirtingųjų daugumai yra nesuvokiama. Vietos šventiesiems ir didvyriams nebelieka… Kai Karelas Čiapekas lankėsi Olandijoje, jis pastebėjo, jog „labai tikėtina, kad flamandų natiurmortai yra nutapyti sėdint“. – Aš priešinuosi kaip tik šitam apribojimui, realybės ir gyvenimo sumažinimui – ir meno! – iki tokios erdvės, kur vietos šventiesiems ir herojams nebėra likę. Literatūros enciklopedija mums primena, jog aukščiausia kokybė (sublime) – daiktavardis, ne būdvardis – nėra formalus kūrinį apibūdinantis bruožas ir negali būti apibrėžiamas retorinėmis kategorijomis. Vietoj to ji yra „kibirkštis, kuri įsižiebia rašytojo širdyje ir persimeta į skaitytojo širdį.“ – Negi tikrai pasaulis taip pasikeitė?

Mes skaitome poeziją ne ieškodami ten ironijos ar sarkazmo, ar kritinės distancijos, išsimokytos dialektikos ar aštrios pajuokos… Šios vertingos formos ir kokybės puikiai veikia joms skirtoje vietoje – esė, moksliniame traktate, opozicijos laikraštyje. O poezijoje mes ieškome vizijos, ugnies, šviesos, lydinčios dvasinį apreiškimą. Trumpai tariant, poezijoje mes ieškome poezijos.

Ir poezija yra viena iš mažiausiai senstančių, išblunkančių meno rūšių.

Aukštasis jos stilius išauga iš nenutrūkstamo dvejų sferų dialogo: dvasinės sferos, kurią sukūrė ir saugo tie, kurie jau mirę (kaip Vergilijus Dieviškoje komedijoje) ir amžinos būties sferos – vienintelio, brangaus momento, laiko „kišenės“, kurią mums pasitaikė išgyventi. Aukštasis stilius tarpininkauja tarp praeities dvasių ir sustingusių dabarties akimirkų, tarp Vergilijaus ir dabartinio jaunimo su ausinukais, vargšo vienišo Holderino ir girto vokiečio turisto, svirduliuojančio siaurose Lukos miesto gatvelėse, tarp vertikalės ir horizontalės… Ir aukštajam stiliui egzistuoti trukdo ne vidutinis miesčionis, kaip Hermis senojoje Graikijoje ar T. Manas XX a. Europoje. Aukštas stilius randasi kaip atsakymas į procesų baigtinumą. Tai – reakcija į misteriją, į tai, kas labiausia… bet, kaip tarpininkauti tarp to, kas aukšta ir to, kas plokščia?

Šiuolaikinis rašytojas stovi įsipainiojęs į absurdišką ir patogų mažą vartotojų visuomenės pasaulį. Ne tai, kad stovi – jis ten prasmegęs iki juosmens. Jis užsikrėtęs komiškomis aistromis, kuriomis tas mažas pasaulis ir gyvena… Tada aukštas stilius jau ne tarpininkaujantis, bet tam tikra metafizika; kukliai, su jumoru, bet sudaro galimybę rastis grožiui ir gimti pačiai aukščiausiai kokybei. Nereikia nieko konservatyvaus ar reakcingo, nereikia drapiruoti savęs į antikinę tuniką. Jumoras yra labai svarbus, nes reikia ir suprasti, jog iš pagrindų galutinai sutvarkyti pasaulio mums nepavyks. Aukštojo stiliaus mums visada reikės, nepaisant to, jog negalime ilgiau tikėti galintys iš tikro sėkmingai inventorizuoti kosmosą… Bet kuriuo atveju, irgi nemanau, jog aukštąjį stilių sukursim grynai iš modernumo neigimo.

Nors nesena Europos atmintis lyg ir sako, jog aukštas stilius būtinai visada reakcionierių instrumentas, kūjis, daužantis modernumą… Modernumą reikia taisyti, gerinti, plėsti, praturtinti. Mes turime su juo kalbėtis, nes modernumas jau randasi mumyse, jau per vėlu jį atakuoti iš išorės. Aukštam stiliui tokio balso daugiau nereikia. Bet žemasis stilius (kasdienybe ir visiems lengvai suvokiamais dalykais apsiribojantis) – ironiškas, kolegialus, plokščias, siauro akiračio, minimalistinis – jis kaip tik kyla iš nuoskaudos, kai togas nešiojantys jį atmeta…

Mes tapome tokie proziški, tokie paprasti. Ar mes dar iš viso, poezijos verti? – Nors, mes irgi tapsime legendomis sekančių kartų akyse, nes kažkada gyvenom, ir mūsų pasaulis galiausiai reikš daugiau, nei mes dabar jam reikšmės suteikiam. (ir todėl būti, kokiais esam, kad ir nebe masiškai, kad ir visai po vieną, bet su sava nuomone, prasmė yra)

x

Kodėl mes skaitome? Dėl daugybės, dažniausiai gana paprastų priežasčių… Bet, mūsų skaitymas vyksta lydimas dvejų pagrindinių žvaigždžių –atminties ir ekstazės. Dėl atminties (žinių, išsilavinimo) skaitome, nes mums smalsu, ką sukūrė, galvojo ir žinojo buvusieji prieš mus. O ekstazė… tai skaitome todėl, kad skaitome. Nes knygose ne tik išmintis ir susisteminta informacija, bet ir tam tikros rūšies energija, artima šokiui ar šamanizmui, ar girtumui… Tai ypač pasakytina apie poeziją.

Knygos, kurias skaitome, ir yra šių dvejų kategorijų. Nors, pvz, ekstatišką knygą negerai skaityti vėlai vakare, nes neužmigsim. Prieš užmiegant yra skaitytina, pvz, istorija, o A.Rembo eiles pasitaupykim mėnulio pilnačiai. Santykiai tarp ekstazės ir atminties yra turtingi, paradoksalūs, verti pastudijuoti. Kartais ekstazė išauga iš atminties ir išplinta kaip miško gaisras – senas sonetas, pakliuvęs godžioms akims gali įkvėpti naują poemą. Bet atmintis ir ekstazė ne visada dalinasi tą pačią teritoriją – kartais jas skiria abejingumo jūra…

Kai iš tikro, jos abi viena kitai reikalingos desperatiškai, nors, rodosi, ekstazei daug atminties nereikia, o atmintis nedaug ką praranda, jei ir nenuspalvinama stiprių emocijų… Skaitymo problema aktuali ne tik poetams, nes mūsų mokyklinis išsilavinimas yra labai netobulas. Ar liberaliose, ar komunistinėse mokyklose besimokius, klasikams ten buvo skiriama labai nedaug dėmesio ir, net ir modernumo milžinai ten nebuvo centriniais – mokyklos išdidžiai gamina tobulus vartojimo visuomenės narius.

Mokykloje mintinai Ovidijaus ar Vergilijaus mokytis nereikėjo, todėl toliau reikia studijuoti patiems. Nėra blogai skaityti tiktai poeziją, bet ji meta per ankstyvos profesionalizacijos, lėkštumo šešėlį. Skaitykit dėl savęs, ieškodami inspiracijos ar, kad sukeltumėte lengvą šviesią sumaištį galvoje. Bet skaitykit ir prieš savo norą, priešinga nei jūsų interesai kryptimi. Klauskit klausimus, jauskitės bejėgiai, skaitykite iš nevilties ir erudicijai. Skaitykit sausus sardoniškus filosofų, pvz. Cioran‘o ar Schmiy‘o pastebėjimus, skaitykit laikraščius, tuos kurie nevertina, nekenčia ar nepripažįsta poezijos, ir bandykit suprasti, kodėl. Skaitykit draugus ir priešus, tiktai tokiu būdu augsit, išgyvensit save ir tapsite, kuo esate iš tikrųjų.

Parinko ir išvertė: Gaiva Paprastoji

P.S. autorius aprašo, kokias knygas jis būtų turėjęs pasiimti atostogoms Šveicarijos Alpėse netoli Ženevos ežero: Žaną Žaką Ruso, Baironą, Madam de Stael, Julių Slovackį, Adomą Mickevičių, Giboną ir Nabokovą… Vietoj to savo lagamine jis turėjo Jakobo Burkharto „Gaikus ir jų civilizaciją“, Emersono esė rinkinį, Bodlero poeziją prancūziškai, St. Georges poemas lenkiškai, Hans Jonas knygą apie Gnosticizmą, Zbignevo Herberto poezijos rinkinį ir Hugo van Hofmanstalio pilno raštų rinkinio tomą… A.Zagajevskis pats daro išvadą, jog jis yra chaotiškas skaitytojas, o man tai tik kyla klausimas, kiek laiko truko jo atostogos?!

Mieli skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt” buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę SMS ar kitu Jums patogiu būdu