infa.lt

Siūlome savo skaitytojams susipažinti su politologo Stepheno F, Koheno straipsnio Russia Is Not the ‘No. 1 Threat’ — or Even Among the Top 5 (Rusija nėra grėsmė Nr1 – ji netgi nepatenka į top-5), publikuoto portale The Nation vertimu.

1990 -aisiais metais Klintono administracija pavadino pososovietinę Rusiją „strategine partnere ir Amerikos drauge“. Praėjus 20 metų visas amerikiečių politinis isteblišmentas tvirtina, jog Rusija prie Vladimiro Putino yra pagrindinė grėsmė amerikiečių nacionaliniams saugumui. Bet kas iš tiesų grasina JAV nacionaliniam saugumui – tai realių grėsmių ignoravimas ir kliūčių darymas bendradarbiavimui su Rusija.

Grėsmės gali būti realios ir sufabrikuotos suinteresuotų asmenų. Tačiau Rusija šiandien net neįeina į pirmąjį grėsmių Jungtinėms Valstijoms penketuką. Pagrindinės grėsmės yra:

1. „Rašageitas“. Neparemti faktais ir vis labiau atkaklūs tvirtinimai to, jog prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) kažkokiu būdu buvo sukompromituotas Kremliaus ir, galimai, net yra jo agentu, – štai grėsmė numeris vienas Amerikai.

Tokie kaltinimai tik trukdo Trampui efektyviai vykdyti savo pareigą šaliai. Visai neseniai, pavyzdžiui, jo derybos su Putinu amerikiečių-rusų konflikto Sirijoje sprendimo ir bendradarbiavimo klausimu žiniasklaidoje buvo pavadintos „išdavikiškomis“. Skandalo „Rašageit“ fone Rusija taip pat kaltinama tuo, jog ji „įsikišo“ į 2016 metų prezidento rinkimus, ir šis aktas prilyginamas politiniam Perl-Harborui. Kas gali būti labiau beprotiško už tvirtinimą, jog mes jau kariaujame su kita branduoline valstybe? Naujas šaltasis karas gresia daugeliu konfliktų nuo Baltijos regiono ir Ukrainos iki Sirijos.

2. Putino demonizacija. Nei vieno sovietinio ar posovietinio lyderio nejuodino taip, kaip Putino. Demonizacija tapo tiek maniakine, jog daugelis „įtakingų asmenų“, panašu, galvoja, jog jis komunistas. Netgi dabartinis CŽV vadovas Mike Pompeo, matomai, tuo tiki ar nori, kad patikėtume mes. Įspėdamas apie tai, kad „Rusija kaip ir anksčiau kelia mums grėsmę“, jis tęsia: „Rusija, Tarybų Sąjunga… vadinkite kaip norite“. Putino demonizacija – tai tik pirmas žingsnis. Juk bet kuriam skandalui reikalingas piktadarys. Visa tai faktiškai delegitimizuoja partnerį, labiausia reikalingą Vašingtonui nacionaliniam saugumui garantuoti – tą, kuris sėdi Kremliuje. Ir tai bloga taktika, ypač dabartiniame branduoliniame amžiuje.

3.Islamo Valstybė ir kitos tarptautinės teroristinės organizacijos ieškančios radioaktyvių medžiagų sprogmenims. Ši reali grėsmė būtų pirmoje vietoje sąraše, jei amerikiečių politinis-medijinis isteblišmentas nebūtų sukūręs ankstesnių. Dabar pagalvokite, kokia vertinga galėtų būti Maskvos partnerystė šiuo klausimu turint omenyje Rusijos patirtį, jos buvimą Rytuoseir Vakaruose ir jos išimtines žvalgybos galimybes.

4. Valstybių, turinčių branduolinį ginklą skaičiaus augimas. 1949 metais jų buvo tik dvi. Šiandien devynios. Ir tai turint omenyje tarptautinę, tarpetninę ir religinę neapykantą, karus ir fanatizmą, kuris lengvai numoja ranka į tabu naudoti tokio ginklo rūšį. Iranas ir Šiaurės Korėja nėra vienintelės valstybės, sugebėsiančios pasekoje įsigyti branduolinį ginklą ir priemones jam panaudoti. Be viso to ekspertai jau seniai įspėja jog rusų ir amerikiečių karinės parengties būklė liudija apie tai, jog konfliktas gali prasidėti bet kuriuo momentu. Geriausias ir greičiausias žingsnis, kurio šiandien gali imtis prezidentas Trampas – tai derybos su Putinu dėl šios pavojingos konfrontacijos nutraukimo. Putinas jau parodė pasirengimą tą padaryti. Bet ar nesutrukdys prezidentui Trampui grėsmės Nr1 ir Nr2?

5. Mokslo pagrįsta klimato kaita ir globali pajamų nelygybė, kuri veda link skurdo, nuoskaudų, fanatizmo ir, atitinkamai, terorizmo visame pasaulyje. Pasak pastarųjų tyrimų 1% turtingiausių planetos žmonių valdo daugiau nei pusę pasaulio turto, o 10% pačių turtingiausių valdo 90%.

Nei Rusija, nei Kinija į šį sąrašą nepateko. Rusija – todėl, kad nekelia jokios grėsmės JAV iš principo (neskaitant galimo branduolinio konflikto, kuris būtų abiejų pusių apsiskaičiavimas), jeigu neskaitytume tų grėsmių, kurias Vašingtonas ir NATO sukūrė patys. Kinija – todėl, kad atėjo istorinis jos didybės momentas. Ji gali būti ekonomine ir regionine konkurente Jungtinėms Valstijoms, bet ne grėsme, jei, žinoma, nepradės jos provokuoti. Stiprėjanti sąjunga tarp Kinijos ir Rusijos pati savaime yra logišku neprotingos Vašingtono politikos rezultatu ir atskira tema diskusijai.