infa.lt

Rolandas Paksas, Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vicepirmininkas

Kai kokiais 2025 metais Europos Sąjunga paprasčiausiai iširs, niekas jau nebeprisimins 2017 metų rudens. Jau nekalbant apie 2016 ar 2015 metus. Bet būtent čia ir dabar bus prasidėję jos byrėjimo procesai.

Sesijos praėjusią savaitę metu Europos Parlamentas po diskusijų balsų dauguma pritarė tam, kad Piliečių laisvių komitetas parengtų specialųjį pranešimą, kuriuo ES Taryba būtų raginama imtis atitinkamų veiksmų prieš Lenkiją dėl Europos sutarties pažeidimo.

Tai pirmas toks griežtas ir teisiškai įpareigojantis pasisakymas suverenios bendrijos valstybės atžvilgiu. Ieškant paralelių istorijoje, tai galima palyginti su buvusio SSRS kompartijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo pradėtos perestroikos pradžia. Nuo jos iki SSRS subyrėjimo praėjo 5-7 metai, žiūrint, kaip skaičiuosi.

Pripažinus pažeidimą, Europos Sąjungos Taryboje būtų suspenduota Lenkijos balsavimo teisė. Tai, daugumos balsavusių Parlamentarų nuomone, reikėtų daryti dėl to, kad Lenkijos valdžia netinkamai įgyvendina valdžių atskyrimo principą, apriboja teismų nepriklausomumą ir pažeidžia pagrindines teises.

Tačiau kam valstybei, kuri nebeturi jokio žodžio ir jokių teisių, dar būti Europos Sąjungoje? Ar ne taip pat pradės galvoti ir Čekija ar Vengrija, kai Europos Parlamentas nuspręs ir jas pamokyti?

Praėjusios sesijos posėdžiai, kai buvo kalbama apie teisės viršenybės principus Europos Sąjungoje ir tos teisės neva pažeidimų atvejus Maltoje ar Lenkijoje labai panašėjo į buvusios Sovietų sąjungos kompartijos suvažiavimus.

Kaltinimai, pasmerkimas, jokios kitos nuomonės. Jeigu ji tais laikais ir pasitaikydavo, buvo užgožiama aritmetinės daugumos. Tokia šiandien yra ir Europos Parlamente. Balsuojanti už valstybių savarankiškumo menkinimą, įžvelgianti neva pavojus nacionalinių valstybių stiprėjime, bet nematantys bėdos globalizme, liberaliojo pasaulio išlaisvintoje rinkoje ir demagogijoje, kurioje tik manipuliuojama kertine demokratijos sąvoka.

Buvau vienas iš daugiau kaip 200 parlamentarų, nepritarusių rezoliucijos projektui, kuriuo daromas spaudimas Lenkijai.

Teisės viršenybės ir pagarbos demokratijai terminai labai įdomiai Europos Parlamente skamba po Ispanijos siekių uždrausti demokratinį referendumą Katalonijoje. Išraiškingai skamba ir Europos Sąjungos institucijų tyla dėl teisinio politikų persekiojimo už demokratines iniciatyvas.

Dar išraiškingiau šiandien skamba kaltinimai suvereniai Lenkijos Respublikai. Neva už demokratijos pažeidimus. Už savo teismų sistemos pertvarką. Už aiškią ir kategorišką poziciją pabėgėlių priėmimo, tiksliau – nepriėmimo klausimu. Už kitus, savarankiškumą įtvirtinančius sprendimus.

Principuose, kuriais remiasi Europos Komisija ir kai kurie parlamentarai, kalbėdami apie naujų ES priemonių teisinei valstybei stiprinti taikymo būtinumą Lenkijai, yra pasakyta, kad visais atvejais paisoma vienodo požiūrio į valstybes nares.

Jeigu Europos Sąjungos vadovai nuolat kartoja, kad Katalonijos klausimas yra Ispanijos vidaus reikalas, tai kodėl gi dabar nirštama dėl Lenkijos vyriausybės ar parlamento sprendimų? Sakykime, kad tai jų vidaus reikalas ir nesikiškime.
Bet juk žmonės mato tą Europos Sąjungos dviveidiškumą ir atitinkamai tai anksčiau ar vėliau įvertins.

Akivaizdžios pastangos pažaboti nacionalinę teisę, pažaboti nacionalinių bendrijos valstybių institucijų sprendimus yra ne kas kita, kaip valstybių savarankiškumo naikinimas.

Kai kuriems politikams Europoje ima atrodyti, kad vienoje ar kitoje ES šalyje yra per mažai jų suvokiamos demokratijos arba per daug kitų dalykų, kurių jie nesuvokia. Iš to ir kyla noras paauklėti kai kurias bendrijos nares.

Tai yra bėda. Bet dar didesne bėda tampa tai, kad šie „auklėtojai“ nesupranta, kad tokiais veiksmais jie vis labiau artina Europos Sąjungos pabaigą.

Džiaugiuosi, kad Lietuvos Respublikos Seimas rado savyje jėgų, politinės valios ir išminties dar prieš balsavimą Europos Parlamente atsistoti greta Lenkijos.

Kalbu apie Seimo dar lapkričio 9 d. priimtą rezoliuciją dėl Lenkijos Respublikoje vykdomų sėkmingų reformų.
Seimo nariai, pabrėždami, kad Europos Sąjungoje yra svarbu laikytis vienodų ir bendrų pozicijų bei reaguodami į sėkmingai vykdomas šeimos stiprinimo reformas Lenkijos Respublikoje, akcentavo, kad jie palaiko sėkmingas Lenkijos
Respublikos reformas ir svarsto galimybę jas įgyvendinti Lietuvoje.

Be kita ko, Seimas šia rezoliucija nedviprasmiškai pasisakė prieš šiandieninę ES politiką Lenkijos atžvilgiu ir pareiškė paramą bei solidarumą su Lenkijos Respublika dėl pradėtų Europos Sąjungos procedūrų, rekomendavo galimų sankcijų klausimą spręsti dialogu.

Kaip suprantu, tai yra oficiali Lietuvos Respublikos pozicija, kurią šiandien reikėtų skleisti kuo plačiau. Ji gali būti ne tik gera proga normalizuoti santykius su viena iš didžiausių kaimynių.

Aiškiai artikuliuodama savo nuostatas dėl suverenių valstybių savarankiškumo, palaikydama už tai nuolat pasisakančias ir to siekiančias ES bendrijos nares Slovakiją, Vengriją, Čekiją ir Lenkiją, Lietuva gali tapti šios grupės nare. Tai būtų pakankamai rimta, turint omenyje, kad šiose šalyse pastaruoju metu gyvena beveik 64 milijonai gyventojų. ES politikoje tai taptų garsiu balsu, kurį ignoruoti didžiosioms ES šalims (Vokietija – 80 milijonų, Prancūzija – 66 milijonai) jau nebūtų taip paprasta.

Jeigu Lietuva pagaliau atsibustų iš rudeninio sąstingio ir taptų Vyšegrado valstybių partnere, mes galėtume pasiekti gerokai daugiau ne tik užsienio, bet ir vidaus politikoje. Atstovaudami valstybę ir jos žmonių interesus.

Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“