infa

Andre Kertesz fotografija: matymas dievo akimi, žmogaus žvilgsniu, foto kamera

Andre Kertesz fotografija: matymas dievo akimi, žmogaus žvilgsniu, foto kamera

lapkričio 23
01:052017

PaveikslėlisNe tik visa XX a. meninės fotografijos vystymosi raida atsispindi jo kūryboje, bet joje yra randami ir daugumos su fotografavimu ir foto-atvaizdais susijusių problemų sprendimai… Nors, pirmiausia, gal reikėtų kaip tik su tomis problemomis susipažinti, kad vėliau būtų galima adekvačiai įvertinti ir patį Andre Kertesz (1894- 1985) kaip autorių, ir jo fotografinio palikimo svarbą:

Dar visai neseniai dauguma žmonių pragyvendavo visą gyvenimą, matę vos vieną kitą atvaizdą. O mes jau esame jų apsupti tiek, kad jų jau nebegalime išvengti, net jei norėtume: ir jie sunaudoja didelę dalį mūsų dėmesio. Dauguma jų yra pagaminti kameros pagalba arba sekant kameros padarytu atvaizdu. Koks to efektas? Ar mes patys irgi, nejučia, nelinkstame realų pasaulį matyti taip, lyg jis būtų kameros padarytas atvaizdas? Tokį matymo būdą ir laikyti realiu? – Bet kuriuo atveju, mes nebepastebime tokio atvaizdo mums uždedamų apribojimų, pasauliui uždedamų apribojimų.

Mes esame trijų dimensijų esybės, gamtoje dvidimensiškumas neegzistuoja. Gal todėl atvaizdai mus taip ir domina? Dvi dimensijos, reprezentuojančios tris? Įdomu tai, jog, kai fotografija buvo išrasta, labai greitai po to radosi ir stereo atvaizdai. Kodėl? Nes dviejų dimensijų fotografinis atvaizdas tada žmogui neatrodė ir negalėjo atrodyti pakankamai realus. Bet stereo vaizdų problema yra ta pati, kaip ir ne stereo vaizdų problema: žiūrovas jaučiasi paliktas už kadro, juodojoje prarajoje ir žiūri iš ten. Alberti linijinės perspektyvos langas yra labiau panašus į kalėjimą, prie kurio tiek pripratom, kad nebejaučiame.

Ar fotografija atitolino mus nuo pasaulio realybės? Pakeitė tai, kaip žmogui turėtų būti įprasta pasaulį matyti? Optinė projekcija šiandieniniame pasaulyje dominuoja – tik vienas mus „perėmęs“matymo būdas – ir jo savybė yra tokia, jog jis mus atskiria nuo pasaulio.

Gal prieš 600 metų tai nebuvo problema, bet dabar tai yra problema. Nes atvaizdai turi galią, jie visada buvo naudojami sąmonės kontroliavimui. Prisiminkime antrąjį iš Mozės užrašytų priesakų: negaminti atvaizdų! Ką Mozė žinojo, ko nebežinome mes? Kad pasekoje baigsi laikydamasis įsikibęs atvaizdo, o esmės ne tik nebematysi, bet ir neįtarsi ją kažkur už to atvaizdo esant?

Bet apie tai niekur nediskutuojama. O kaip atrodytų pasaulis be atvaizdų? Kaip optika, linzė santykiauja su valdžia, galia šiame pasaulyje? – Iki 1839 m. kamera buvo praktiškai paslaptis, o atvaizdų gamybą ilgai ir didžiąja dalimi kontroliavo bažnyčia. Vėliau užsakovais buvo ir galingieji, turtingieji, valstybė… Tik ėmus kameras gaminti serijiniu būdu, socialinė įtaka „atsekė“ linzę į medijas. O dabar vyksta sekanti revoliucija, – kameras telefonuose turi visi ir atvaizdų distribucija kinta vėl.

Kas užtikrina šimtmečių istorijos pereinamumą? – Veidrodžių- linzių sistema.

Plačiai paplitusi klaida yra manyti, jog kamera – tai XIX a. išradimas. Kamera nėra išradimas, ji – natūralus fenomenas: optinės projekcijos gali kilti visiškai natūraliai, tamsiame kambaryje, šviesai krintant pro, pavyzdžiui, užuolaidos plyšį. Camera obscura – tamsus kambarys. Nereikia nei veidrodžių, nei linzių. Ir, nors projektuojamas vaizdas bus neryškus ar silpnas, su linzės pagalba jo kokybė gali būti pataisyta į labai gerą. Skirtumas tarp trijų dimensijų pasaulio ir kameros rodomo jo atvaizdo yra erdvė – nes kamera erdvės nemato, ji viską suploja… Nepaisant fotografijos paplitimo, tik retas kas šiandien yra matęs optinę gyvą gamtos projekciją – iš šio proceso žmogus yra išimtas, jo vietą užėmė chemikalai.

Fotografijos išradėjai – Niepce, Daguerre, Fox- Talbot – dirbo kaip tik optinės projekcijos populiarumo periodo pabaigoje. Jie pradėjo savo veiklą kameromis, pirktomis parduotuvėje, skirtoje dailininkų reikmenims. Nuo ankstyvo XVIII a. pabaigos tokios kameros, skirtos piešimui, jau buvo gaminamos ir parduodamos, o dabar jas reikia pasigaminti patiems, jei kam įdomu.

Atvaizdo aiškumas labai priklausė nuo apšvietimo: saulės šviesa detales į priekį ištraukia aiškiai ir konkrečiai, o šešėlyje visas detalumas dingsta. Taigi, optinio atvaizdo atpažinimo ženklai – chiaroscuro – užaštrinta šviesos-tamsa ir linijinė perspektyva, patalpinanti žiūrovą už vaizduojamo pasaulio ribų. Kai, pavyzdžiui, ankstyvoji (XV a.) Sienos tapyba (freskos) turi daug bendro su Rytietišku menu – jų perspektyva atsitiktinė.

Ir tai jau savaime reiškia judantį, gyvą žiūrovą. Toks labai natūralus erdvės vaizdavimo būdas, artimas, pavyzdžiui, tam, kaip mes pasaulį matome savo prisiminimuose, atmintyje: paralelinės linijos tenai ir yra vaizduojamos kaip paralelinės, kaip mes jas ir žinome esant. O dabar esame supami atvaizdų, kur linijos, turėjusios būti paralelinėmis, mums yra rodomos kaip susieinančios į vieną tašką. Taip mato kamera, tai pagrindinis linijinės perspektyvos principas.

Vakarietiška perspektyva yra architektūrinė koncepcija, kurią tapytojai prisitaikė specialiai architektūros vaizdavimui. Taip radosi Alberti linijinės perspektyvos langas, per kurį nuo tada į pasaulį ir žiūrime, patys būdami kur? – Kad nuo Alberti lango kalėjimo pabėgtų, modernistai dailininkai atsisakė šešėlių vaizdavimo. Tik optinė projekcija nuo to niekur nedingo – ji jau tvirtai įsitaisius fotografijoje, televizijoje, kine… Šis europietiškas matymo būdas išstūmė visus kitus ir įsivyravo pasaulyje (net Kinijoje). Jis priimamas kaip realus – gamtos teptukas. Natūralumo įvaizdžio palaikymu, pvz, labai suinteresuota komercija: kad matytum ne ekraną, bet „realybę“ – žiūrėk per stiklą ir matysi realybę! – Tikrai?

Mene už Europos ribų šešėlių niekada nebuvo. Jų nereikėjo. Tai kodėl mes ėmėme tapyti šešėlius? – Nes mes juos matom. Bet, ar tikrai matom? – Mes iš tikro galime pasirinkti, matyti juos ar ignoruoti, kaip nebūtų keista… Jei kam šešėlis naudingas ar reikalingas, tai mūsų pasąmonei, iš ten jie ir ateina. Tik ar iš pasaulio matymo ar iš pasaulio atvaizdų žiūrėjimo? Mūsų sąmonė be šešėlių apsieina puikiausiai – pasaulio pažinimui ar atpažinimui šešėliai nereikalingi.

Objektyviai ir matomi, šešėliai yra tiktai optinėse gamtos projekcijose. optinis matymo būdas yra svarbus žinoti, atskirti, apmąstyti dėl savo visuotinės įtakos vaizdų gamybai. Netgi menininkai, niekada nematę ir nenaudoję optinės projekcijos, kai tik toks metodas buvo įtvirtintas, asmeniškai tokio projektavimo būdo net nereikėjo matyti – užteko matyti kitų darbus, iš jų mokytis… Ankščiausią optinės projekcijos įtaką dabar jau įžiūrime net Helenistinėje ir vėliau, Romėnų kultūroje…

Šiandien, paradoksalu, bet akademiniai ar saloniniai natūralios iliuzijos paveikslai yra žymiai artimesni tam, kas mus supa vaizdų ir atvaizdų pavidalu iš visų pusių ir kiekvieną akimirką. Sezanas ir likę modernistai su jų binokuliaria (dvejų akių), žmogiška vizija dirbtinio mono linzės (vienos akies) matymo visai nenugalėjo – priešingai, liko nuošaly, o fotografinis vaizdas triumfuoja…

Kai tada atrodė, kubizmas yra pirmas erdvės vaizdavimo performatavimas po Renesanso, linijinę perspektyvą įvedusio…Nes yra didelis skirtumas tarp veidrodyje atsispindinčio atvaizdo, kurį matome – save veidrodyje, pavyzdžiui, ir nuo veidrodžio projektuojamo atvaizdo. pirmu atveju reikia kūno ir jis kinta su žiūrovo pozicijos keitimusi. O projekcija yra iš matematinio taško veidrodyje – rodo mums pasaulį, kokio jo niekas nematė – ir sako, jog jis ir yra toks, kad tokį jį matom – ar sugebam tą skirtumą suvokti?

D.Hockney „Secreat Knowledge“

x

Yra skirtumas, ar realybė praranda savo dalis laiko tėkmėj ar stichijų šėlsme – natūraliu būdu, ar realybę fragmentuoja žmogus, papildomai dar ir užsigeidęs originalumo…

Šiuolaikiniai Jungo pasekėjai-psichologai pastebi, jog dabartinio žmogaus sieloje ir žvilgsnyje į pasaulį konfliktuoja du antagonistiniai koncepcijų blokai, du konfliktuojantys poliai: monoteizmas su vieninga nematomo Dievo teorija ir politeizmas, su daugybės dievų idėja. Monoteizmas paverčia žmogaus psichologinį pasaulį skylėtu, fragmentuotu, ir tuo būdu primeta jam dar ir kaltės jausmą. Politeizmo įtakoje žmogaus fantazija pražysta spalvotais paveikslais, bet palieka be išeities, nes patalpina jį nepatenkinamai gausioje fenomenologinėje daugybėje.

J.Golovinas, maginiu veiksmu mums priminė apie vieningą dvilypumą ir dvilypį vieningumą – vieno dievo teorijoje kažkaip visada įsimeta ir šėtonas, ne kaip lygiavertis antrasis, bet vis tiek; o dievų daugybė ar vieno iš jų buvimas įvairiose vietose vienu metu, dieviškam vieniui nepakenkia…. Užsiminė, jog per mus supančio pasaulio vaizdus į mus žiūri ne šio pasaulio gyventojai, kad daiktai ir gyviai priklauso nematomoms, iš dangaus ateinančioms sperminių aidų gijoms.

Jis pasakojo, jog „dalis, priimanti save už visumą“ apie savo būties principus nieko žinoti negali; kad viskas, kas „iš pašaknų pažįstama, išmokta atmintinai, visada dar gali pritrenkti siurprizu“, kad ribinės jausmų būsenos, daiktą, jausmą, gestą paverčia į kitą daiktą, kitą jausmą, kitą gestą… Jis pasakoja apie mirgančią, tekančią, delikačių metaforų atmosferą, apie trapią egzistenciją, šnibždėjo apie „atskiriantį akių žavesį“, lengvu linktelėjimu parodė į Dionisą – užburto pasaulio valdovą.

Ironiškai ir truputį lengvabūdiškai išdėstė misterijos, kaip dievų mėgdžiojimo praktikos ir treniravimosi jais tapti, kursą.- Ar ši filosofinė – mistinė gausa buvo adresuota mums? Mums jis bent jau užsiminė apie „pliaukštelėjimo viena ranka“ dzen koano paslaptį: tai esame mes patys. Mumyse slypi viskas. Mes – tai pliaukštelėjimas, sprogimas, grįžimas, susitikimas su kitu, susideginimas.

Jei kažkam tai neakivaizdu, galite įsivaizduoti tai kaip pliaukštelėjimą sau per veidą.

Jei fragmentiškumas – blogis, kodėl taip mielai fragmentuojama? – Fragmentuoja fragmentuotieji. Vietoje to, kad stengtųsi savo fragmentiškumą pildyti atgal į visumą, fragmentuojama toliau visa, kas dar aplinkui likę nesudalinta dalimis… Jiems nereikia už tai nei algų mokėti, nei specialioms tarnyboms vargintis juos šitam darbui užverbuoti – jų, tokių fragmentiškų sukurta jau pakankama masė ir ji toliau daro savo juodą darbą pati – kapoja pasaulį į vis smulkesnius gabaliukus. Kai pasaulį išgelbėti – pakeisti į gerąją pusę – gali tik visapusiškas vienis…

Jei pasaulis tavyje, ar tavo pasaulio pergyvenimas yra vieningas, stovintis ant principų ir veikiantis pagal dėsnius, žinoma, apie jį kalbant ar jį bandant parodyti, imsi tai vieną, tai kitą jo dalį, bet tai nebus fragmentai atskiri, jų vienybė nebus sugriauta, nes ji – tavyje.

O jei tavo galvoje chaosas ir informacijos, vaizdų, minčių fragmentai sukasi kaip tuščiame kosmose, be pradžios, pabaigos, eilės tvarkos ar prasmės, tai tai, ką tu rodysi, kursi ar komunikuosi į išorę, bus fragmentai, nes jie tavyje fragmentais ir buvo nuo pat pradžių, nes tu pats esi iš mažesnių fragmentų sudarytas didelis fragmentas, niekur nepritvirtintas, su niekuo iš to, kaip pasaulis veikia ar koks jis yra, nesusaistytas.

Šiais laikais žmogaus žvilgsnis agresyvus; jis nori sužinoti, pažiūrėti į vidų, atsirėžti gabalą ir pasiimti sau, kažką su juo toliau daryti jau savo tikslams… Jis žvilgsniu matuojasi su kitu ar su pasauliu, konkuruoja, kopijuoja jį be leidimo, vagia, kaupia sau, egoistiškai, nepagarbiai. Žvilgsniu žiūrimą objektą suardo dalimis, protas tas dalis pavarto, sunumeruoja, įvardina ir sukonstruoja atgal, pagal savo supratimą – tik į ką? Ar suklijuotas atgal arbatos puodelis bus dar tinkamas arbatai gerti? Bus toks pat gražus? Bus tas pats puodelis? Iš viso, puodelis? – žvilgsniu pasaulį vartojam, darom bjaurų ten, kur jis buvo gražus, griaunam, užmušam, taip apie jį iš tikro nieko ir nesužinoję, nesupratę…

Ne tik su supančia aplinka, gamta taip elgiamės. Taip elgiamės su kitais žmonėmis, su jų gyvenimais, jų vidine erdve – be ceremonijų, pagal save, kišamės, koreguojam, nurodinėjam, manom, jog žinom geriau… Toks gyvenimo būdas paėjęs, jo greitis. Nes mandagumas kainuoja laiką, reikalauja sulėtėti, jei ne sustoti, pasižiūrėti stebint, įsiklausyti, ką kitas sako, suprasti ką turi omeny, turėti tam kantrybės, domėtis, o ne tik vis apie save, tik viską matuoti savim.

Ne veltui iki Naujųjų amžių žmogaus kūnas buvo neliečiama vienybė, gamta buvo vienis, neliečiamas… Nors, jos paslaptys nebuvo paslėptos tiems, kurie turėjo kantrybės tyloje jos ilgai klausytis ir ją per išlaikytą atstumą stebėti… Kai buvo susidomėta anatomija ir imti skrosti lavonai ir gyvūnai, kai gamta buvo „parversta ant kankinimų stalo ir imtasi jos paslaptis iš jos prievarta traukti, tada įsigalėjo juodosios magijos principai ir taisyklės, t.y. mokslinis požiūris į visus ir viską. Mokslo ir technikos pavidalu Juodoji magija tapo modernaus žmogaus religija, surašė jam naujus įstatymus: smalsauk įžūliai, viską sužinok, jokių ribų nepaisydamas, naudokis viskuo, plėšyk tai gabalais, pešdamasis dėl pelno su kitais – kas kaip žvėris elgiasi, tas žvėrimi pavirsta.

O kuo pavirsta tas, kas į pasaulį žiūri negyva veidrodine akimi? Ar kurių pasaulį tik tokie nežmoniški jo atvaizdai ir sudaro, tampriai jį apsupę?

Žmogus turi būti vientisas ir tvirtas, kad galėtų lengvai pajungti techniką sau ir nuo to nei kiek nenukentėtų… Kur dabar tokie žmonės? – dabar technika naudoja žmones savo reikalams…

iš J.Golovino paskaitų

x

Nuotraukose matosi, jog fotografas tame kaime kažkur surado vietą, kurioje jis tapo „nematomas“ ir nebeatpažįstamas kaip svetimkūnis elementas. Nematomas stebėtojas, jis stovėjo tarp žmonių, bažnyčioje, kavinėje, nuimant derlių, sijojant grūdus. Rezultatas – labai intymūs vaizdai. Šis pasaulis toli nuo Olandijos atstumu, dar toliau – laike. Čia dar galioja dalykai, kurie mutantams, kokiais esame tapę mes, jau nebeegzistuoja. Niekur laikas nestovi vietoje, čia irgi ne, bet taip atrodo dėl supančio jį iš visų pusių greičio.

Kartą, vėlyvą rudenį, keliavau tokiomis vietomis. Purvas, vežimai su ratais, išpjautais iš vientisos storos lentos, akli, be stipinų – lyg dar nebuvę įmanoma juos išrasti. Jų vaizdas buvo bauginantis, nežinau net kaip tai apibūdinti: tu žiūri iš išorės į praėjusį laiką, ir prie tavęs kaip ir prikibę visko tokio, kuo žmones, gyvenančius tenai, gali užkrėsti… Mačiau piemenis apleistuose peizažuose, su apsiaustais, kurie nebuvo iš austos medžiagos, instrumentų, kuriais naudojosi valstiečiai, pavadinimų aš nebežinau – šakės ar kauptas – garsai, kurie jiems priskiriami jau beveik išmirę..

Nostalgija visa tai, bet nostalgija dviguba, nes ji atsisuka prieš tave: šitaip tu daugiau gyventi negalėtum, ir jie irgi, atrodo, nori tą jų gyvenimą kuo greičiau iškeisti į plūduriuojančią putą, kurioje mes visi ir randamės. Progresas jį įsiurbia ir apkramto iš visų pusių, kiekvienai nupintai kašei pakeisti yra plastikinis maišelis, kiekvienai sielai – sugalvotų personalijų puokštė, iš kurios galima išsirinkti pakaitalą. Burtininkų šalis, raganų, pasakojimų apie tolimą praeitį, kartojamos poemos iš tų dienų, kurios vis grįžta ratu: diena, kai skerdžiama kiaulė, vieno ar kito šventojo vardynos – nuotraukoje atpažįsti pasaulį, kuris taip greitai tapo nepažįstamu.

Fotografas naudoja nežemišką šviesą, šviesą, kurią tikriausiai radęs kažkur senoj palėpėj, kokios jos dabar jau niekada nebūna. Ji palieka jo grūdų sijotojus pusiau tamsoje, einančiuosius į bažnyčią palieka vos ne visai atskirtus nuo likusio pasaulio, ir supa savo vaizdus į tylą, kurią labai sunku pakelti. Žodis čia už dyką niekada nenukrenta ant stalo…

Dar nespėjau užrašyti žodžio „mutantas“, o jau skaitau El Pais laikraštyje interviu su prancūzų filosofu Baudrillard. Kalba eina apie pasaulį, kuris mus supa, vadinasi ir apie mane. Ar aš save ten atpažįstu? – Toks įspūdis, jog 54 metų amžiaus drugelį, kandį ar vorą, kuriuo esu aš, kažkas paėmė ir adatėle persmeigęs, atsargiai patalpino į dėžę stikliniu dangčiu, šalia kitų mutantų.

Skirtumas tarp Baudrillard‘o žmonių ir žmonių iš fotografijų negalėtų būti didesnis. Ten karvė dar atrodo kaip iš Savers paveikslo, šuo matomas kaip išlaikęs savo šuniškumą nepažeistą, senovės Batavai medžius fotografijose kaip medžius ir atpažintų, tik mes rodomės pasikeitę. Jei gamta yra pastovi, tai mes esame pastovus kitimas; kas gamtoje matomiausiai pasikeitę – tai pakeitėm mes.

Baudillard Madride šnekėjo apie kūną, kaip apie scenarijų, spektaklį, teatrą. „Palaidas lytinis elgesys ir vaizdų perteklius, apibūdinantys mūsų gyvenimą, kūną išlaisvino į tiek daug dalių, kad jis prarado savo transcendenciją ir ištrūko į tūkstančius fragmentų“. – Kol rašau – savo kūną matau, bet vaizdo įrašai per TV tuoj pat parodo, jog teisus filosofas, kūnas tikrai tapu dalus be galo, ištrykšta gabalais ekrane, judantys Sezano ir Picasso anūkai, vis iš naujo išdalinami ir išdalinami.

Aš noriu priešintis šiam integralumo praradimui, bet kūno fragmentavimas vaizduojamame mene prasidėjo jau labai seniai, kaip pranašystė. Fotografija ir filmas – jau tik pasekmė. Ir kokios to pasekmės toliau? Kūnas – tai protezas? „Smegenys ne kūne randasi jau seniai, jos tiesiog plūduriuoja aplinkui“. Bet ką tai reiškia? „Visos žmogaus kūno dalys sukasi į išorę, yra ekscentriškos. Žmogus nebėra transcendentalus, nes jis tapo eksorbitantiškas (ex of orbit). Kūnas save satelizavo. dabar mašinos gali viską tą patį, ką žmogus, išskyrus jausti kūrybos džiaugsmą.“

iš Cees Nootenboom esė rinkinio „Nooteboom Hotel“

x

Dabar madinga idėja, jog menininkas turi būtinai priešintis tam, kas jis yra, kovoti su išraiškos priemonėmis ir būdais, kurios jam artimiausios ir jomis jam naudotis labiausiai prie širdies. Jis, esąi, turi per jėgą, kančiose, iš savęs ir savo kalbos padaryti kažką kitą – iškraipytą ir išlankstytą į tai, kuo jis gal norėtų būti ar kad rezultatas atitiktų sugalvotą sumanymą. Nors, daug tikslesnis meno apibūdinimas būtų, jog tikras menininkas yra tas, kuris sugeba kantriu darbu ar momento įžvalga, suvokti savo ir savo meninės kalbos esmę, dėsningumus, ir pilnai pasinaudoti tokiu būdu prieinama tapusia ekspresijos forma: išsakyti visą skalę, nuo labiausiai į akis krintančio iki labiausiai paslaptingo elemento joje.

Šie du menininkų tipai visada bus opozicijoje. Vienas gyvena pastoviame konflikte tarp savos būties ir ego, kai antrasis – taikoje, vis daugiau ir daugiau suvokdamas ir įgyvendindamas savo išraiškos priemonių, ir savo būties atitikimą… Gali net paaiškėti, jog jo meno dėsniai yra paties jį supančio pasaulio dėsniai, jog jo menas gali suvaidinti apreiškimo vaidmenį. – Panašu, jog Andre Kertesz labai anksti suprato, jog fotografijai lemta ne tik paprastas pasaulio registravimo vaidmuo. Ir, kad fotografija, supaprastindama spalvotą pasaulį į juodai baltą, gražina jį į pačią jo esmę ir leidžia jį skaityti, suvokti, koks jis ir yra užmanytas. Abstrahuotas pasaulis tampa labiau suprantamas: kaip rentgeno spinduliais peršviestas.

A. Kertesz (1894- 1985) ekstensyviai fotografavo 70 metų! Jo jaunystė sutapo su tuo, jog fotografija tapo nešiojama: su ja tapo įmanoma išeiti į pasaulį ir jį ištirti. Cartier – Bresson: ką mes fotografijoje bedarėme, Kertesz jau buvo tai padaręs. Brassaj: A.Kertesz turėjo nepasotinamą smalsumą pasauliui, žmonėms, gyvenimui – jo kraujas karštas, žmogiškas. Pradėjęs Vengrijos kaimo gyvenimu – nuotraukose jis kaip sąnašos laiko tėkmėje, formuojamos kartu ir mūsų nostalgijos, ir išnykimo grėsmės… Nematomas ir visur esantis fotografas, savo nuotraukomis įrodo vis tik tenai buvęs, tik sugebėjęs dingti, išnykti už jo užfiksuotų vaizdų, parodytų žmonių.

Kamerą jis visada turėjo su savimi, – net ir Pirmo Pasaulinio karo metais fronte fotografavo tai, kas buvo aplinkui, ką fotografuoti buvo galimybė – reikia nesileisti, kad gyvenimas, visada norintis įsiterpti tarp tavęs ir tavo noro fotografuoti, nugalėtų. Tik tampėsi su savimi ne juostelių rulonėlius, bet stiklines negatyvų plokšteles skardinėje dežutėje: „jei išeisiu gyvas, tai negatyvus išryškinsiu“… Todėl taip džiaugėsi kameros mažėjimu: 35 mm Leica jam labai tiko, nors, buvo už eksperimentavimą – naudojo ir Polaroid 3X- 70.

Į Paryžių išvyko jau būdamas trisdešimties (1925m.), pataiko tiesiai į „naująjį realizmą“ – sugrįžusį fotografijos „aukso amžių“. Po metų – jau pirma jo paroda, kur nuotraukos iš Vengrijos jau sumaišytos su nuotraukom iš Paryžiaus. Pateko į įtampos lauką, simboliškai tariant, tarp Picasso ir Brako pasekėjų: tarp akiplėšiško naujumo, koks jis bebūtų ir naujų atradimų estetinės išraiškos, ištobulinimo, sumeninimo pastangų. Būtent ir A. Kertesz tapė šviesa, ieškojo formos elegancijos.

Pasaulį, rodėsi, galėjai imti tokį, koks jis yra – kontūrai, linijos pozicija, aiškūs šešėlių siluetai ar iš viso, apsieinama be jų – fotografas negadino pasaulio savo subjektyvumu – grįžus prie realumo, jo nuotraukose nebelieka paslaptingo rūko, panašumo į tapybos darbus, ginčų apie techniką: rodosi, yra autorius ir yra jo akis – Leica rankoje ir užfiksuotas momentas. bet pats A. Kertesz sakė „fotografuok, ką jauti. Matyti yra negana. Nuotrauka gali būti techniškai puiki ir graži, bet neturėti išraiškingumo. Kiekvienas gali žiūrėti, bet nebūtinai matyti… reikia pajusti lemiamą momentą scenoje, veiksme… leisti kompozicijos elementams susigrupuoti, kad akiai būtų malonu.“

Fotoaparato mono akies užfiksuojamą, normaliai žmogui nematomą ir kaip negyvą ar dirbtiną atpažįstamą vaizdą vėl sužmogina vaizdo sumaišymas, sujungiant šalimais esančias plokštumas be gylio (plakatus, grafiką) su gyvenimo, erdvine grafika – akivaizdus dvimetrijos buvimas primena akimirksniu, jog likusi pasaulio erdvė – trimatė. taip gimė konkreti abstrakcija. Idiogramos, piktogramos, fotografija… o mūsų pasaulis dabar, greityje ir judesy, jau tiek susifragmentavo ir tie fragmentai susimaišė, jog tikrumas „to see is to read“ dingo. Iš viso, tikrumo nebėra, visomis prasmėmis, ir tai viena, kas matosi iš šiuolaikinių fotografijų.

Nuotraukos iš aukštai yra priešingos savo pasekmėje linijinės perspektyvos kuriamai iliuzijai: žiūrima kaip iš teatro balkono… Viskas tokiu būdu geriau pamatoma, niekas nepasislepia, pasaulis tampa puslapiu, išmargintu socialiniais ženklais. Bet gyvu puslapiu. Šešėliai dingsta, iš karto pasaulis pozityvus. taip pat panašu, jog iš aukščiau geriau matosi, kaip pasaulis sudarytas ir kaip veikia, koks jo judėjimo mechanizmas, srovės… kaip viduramžių menininkas, A. Kertez naudojo Dievo akies matymą: daug viena kitai prieštaraujančių perspektyvų, ignoruojama realiatyvi objektų skalė: jis pasaulį daugiau skaito (dar), nei mato.

Panašu, jog pasekoje to, koks jis buvo žmogus, savo charakterio ir temperamento dėka fotografas suprato, jog pasaulis atsiveria tik tiems, kurie išlaiko pagarbų atstumą – tiek Niujorką fotografavo dažnai iš aukštai – iš savo palėpės apartamento, tiek dailininkus ar kitus kūrėjus, skaitančius prie jų darbo stalo, studijose – viskam jis leidžia tiesiog būti, atsiskleisti, pasirodyti tiek, kiek pasirodo. Andre Kertesz pasaulis nesipriešina, kai laikomas didele knyga.

iš Daniele Sallenave esė „To see is to read“

Parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji

Mieli skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt“ buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę SMS ar kitu Jums patogiu būdu


Žymos

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo FeedBurner

  „Tiesa yra viena“, tad Lietuvoje, tikėtina, bus įsteigta Tiesos Ministerija, kuri baus už melo sklaidą

„Tiesa yra viena“, tad Lietuvoje, tikėtina, bus įsteigta Tiesos Ministerija, kuri baus už melo sklaidą

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  R.Karbauskis: su LRT laidų vedėju E.Jakilaičiu siejamos įmonės 2016 m. gavo 2,5 mln pajamų ir sumokėjo tik 0,3 % mokesčių

R.Karbauskis: su LRT laidų vedėju E.Jakilaičiu siejamos įmonės 2016 m. gavo 2,5 mln pajamų ir sumokėjo tik 0,3 % mokesčių

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Seimo narys Remigijus Žemaitaitis: „Kodėl lytiniai nusikaltėliai ginami prisidengiant lygiateisiškumo pagrindu?“

Seimo narys Remigijus Žemaitaitis: „Kodėl lytiniai nusikaltėliai ginami prisidengiant lygiateisiškumo pagrindu?“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Kantrybės! Po 2025-ųjų bus geriau

Rolandas Paksas: Kantrybės! Po 2025-ųjų bus geriau

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Mindaugas Jonušas: Kampanija „Padėti ne gėda”

Mindaugas Jonušas: Kampanija „Padėti ne gėda”

atsiliepimų 5Skaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (4-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (4-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (5-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (5-a dalis)

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  L.Petkevičiūtė: „Mylimam TĖČIUI – rašytojui Vytautui Petkevičiui atminti. Su didžia pagarba visiems jį geruoju minintiems“

L.Petkevičiūtė: „Mylimam TĖČIUI – rašytojui Vytautui Petkevičiui atminti. Su didžia pagarba visiems jį geruoju minintiems“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (3-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (3-a dalis)

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Vladimiras Žirinovskis: Lietuva bus sunaikinta karo Europoje atveju

Vladimiras Žirinovskis: Lietuva bus sunaikinta karo Europoje atveju

atsiliepimų 4Skaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Tauta „pasodinta“ ant antstolių adatos

Rolandas Paksas: Tauta „pasodinta“ ant antstolių adatos

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Lidžita Kolosauskaitė: Kas pavojingiau šiandienos Lietuvai – Vanagaitės tauškalai ar… cenzūra?

Lidžita Kolosauskaitė: Kas pavojingiau šiandienos Lietuvai – Vanagaitės tauškalai ar… cenzūra?

atsiliepimų 8Skaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (2-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (2-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esame (1-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esame (1-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: „Aš nebijau kalbėtis su Kremliumi“

Rolandas Paksas: „Aš nebijau kalbėtis su Kremliumi“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto reikalavimas dėl Vyčio paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje.

Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto reikalavimas dėl Vyčio paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje.

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Advokatas V. Sviderskis: „Prezidento R. Pakso apkaltoje blogį įžvelgiu tame, kad šis nusikaltimas buvo daromas valstybės vardu”

Advokatas V. Sviderskis: „Prezidento R. Pakso apkaltoje blogį įžvelgiu tame, kad šis nusikaltimas buvo daromas valstybės vardu”

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Ponia Laima bene Andrikienė?...

Vėl susikurs įsivaizduojamas pareigybes ir važiuos į seimą? :D...

Tiesiog sukrečiantis savo įžvalga ir aiškiaregis dokumentas......

Kalbėjau tik apie vanagaitę, o informacinio karo agentę teko prigesint ir labai gerai. Nuomonė šiuo...

kada ratifikavimas Ceta Aferos ?...

Visiškai pritariu Omen. Nuo kada tam, kad padėtume žmogui, reikia skelbti socialines kampanijas šimtmečio proga?...

Niekas negimsta ir nieko ir be kieno tai valios. Kriminalistas užduotu klausimą qui bono...

Laimai - net juokinga, jei tik pasitaiko konservatorius kritikuojantis komentaras - tai kiekvienas komentatorius yra...

Ar Bernardas Šo nerašė, kad jūs gal būt priklausote tai visuomenės daliai, kuri laiko save...

Ponia Laima bene Andrikienė?...

Vėl susikurs įsivaizduojamas pareigybes ir važiuos į seimą? :D...

Tiesiog sukrečiantis savo įžvalga ir aiškiaregis dokumentas......

Kalbėjau tik apie vanagaitę, o informacinio karo agentę teko prigesint ir labai gerai. Nuomonė šiuo...

kada ratifikavimas Ceta Aferos ?...

Visiškai pritariu Omen. Nuo kada tam, kad padėtume žmogui, reikia skelbti socialines kampanijas šimtmečio proga?...

Niekas negimsta ir nieko ir be kieno tai valios. Kriminalistas užduotu klausimą qui bono...

Laimai - net juokinga, jei tik pasitaiko konservatorius kritikuojantis komentaras - tai kiekvienas komentatorius yra...

Ar Bernardas Šo nerašė, kad jūs gal būt priklausote tai visuomenės daliai, kuri laiko save...

Pasidalinkite tuo su savo draugais

Sveiki, tikiuosi, jog patiks: *Andre Kertesz fotografija: matymas dievo akimi, žmogaus žvilgsniu, foto kamera* - nuoroda: http://infa.lt/18860/andre-kertesz-fotografija-matymas-dievo-akimi-zmogaus-zvilgsniu-foto-kamera/