infa.lt

Kasmetinė labdaros akcija „Maltiečių sriuba“, keliaujanti per Lietuvą, nebegali pridengti vis labiau akivaizdžiai matomo drakoniško požiūrio į paprastą žmogų ir tvyrančios socialinės nelygybės, kurią iš dalies lemia neatsakingi valdžios sprendimai ir dabartinė politika. Šiemet iš Lietuvos jau emigravo daugiau gyventojų nei pernai per visus metus – 50 888 piliečiai.

Vidutinis atlyginimas šalyje atskaičius mokesčius yra 659 eurai. Vidutinė senatvės pensija – 274 eurai. Tai dydžiai, kurie liudija bene prasčiausią mūsų padėtį Europos Sąjungoje.

Kalbėti apie solidarumą mažų mažiausiai būtų neadekvatu. Sąžiningam piliečių ir valdžios dialogui atsirasti, atrodo, nebėra net prielaidų regimybės.

Įsisenėjusios visuomenės žaizdos ne tik negyja, bet vis gilėja, atsiverdamos įvairiausiais pavidalais, tarsi properšos tariamų kultūros paveldo puoselėtojų „plikai nuskusto“ Gedimino kalno šlaituose.

Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose jau kuris laikas darosi vis sunkiau įžvelgti ribą tarp fikcijos ir tikrovės. Kartais imi manyti, kad „viskas yra viešieji ryšiai“.

Augant kainoms daugybė žmonių visoje Lietuvoje nebeišgali sumokėti net komunalinių mokesčių. Lietuvių skolininkų sąrašą sudaro daugiau kaip 200 tūkst. fizinių ir per 30 tūkst. juridinių asmenų. Ir vieni, ir kiti skolingi po daugiau nei milijardą eurų.

Deja, valdžia žiūri pro pirštus į siautėjančius antstolius ir šiurpų socialinės prievartos paveikslą, leisdama atskiroms grupėms pelnytis labiausiai pažeidžiamų gyventojų sluoksnių sąskaita.

Valstybės viešojo sektoriaus darbo užmokesčio sistema šiandien neatitinka solidarios valstybės ir visuomenės kriterijų, tačiau niekas iš esmės nekalba apie jos sisteminį sutvarkymą.

Bene vienintelė sritis, į kurią valdžia deda didžiules pastangas, kad išsiveržtų į pirmaujančių pasaulio valstybių gretas, yra karinėms reikmėms skiriamos biudžeto išlaidos.

Kita vertus, tai tema, apie kurią, tenka pripažinti, piliečiai negali atvirai diskutuoti, jeigu nenori patekti į kokius nors „juoduosius“ nepatikimų asmenų sąrašus.

Beveik prieš trejus metus, Lietuvai minint narystės NATO dešimtmetį, septynių parlamentinių partijų atstovai pasirašė prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotą susitarimą dėl užsienio, saugumo ir gynybos politikos gairių 2014 – 2020 metais.

Politikai įsipareigojo užtikrinti, kad kasmet nuosekliai būtų didinamos lėšos krašto apsaugai ir iki 2020 metų pasiektų 2 procentus šalies BVP.

Šiame kontekste reikėtų atkreipti dėmesį, kad tais pačiais metais vykusiame Velso viršūnių susitikime NATO šalys yra įsipareigojusios iki 2025 metų gynybai išleisti ne mažiau kaip 2 procentus BVP.

Lietuva šia prasme aplenkė laiką, jei neklystu, septyneriais metais. Esant palankiai ekonominei situacijai ir socialinei visuomenės būklei, gal ir būtų galima pateisinti atskirų politikų ambicijas žengti septynmyliais žingsniais pirma tarptautinių partnerių susitarimų ir įsipareigojimų grafiko.

Daugiau kaip 2 procentus BVP karinėms reikmėms pernai skyrė tik penkios NATO šalys: JAV (3,61 proc.), Graikija (2,38 proc.), Didžioji Britanija (2,21 proc.), Estija (2,16 proc.), ir Lenkija (2 proc.).

Šiuo atveju, reikėtų labai suabejoti mūsų valdžios pastangomis tik atkreipti į save dėmesį ar bandyti kita forma kaip nors „išsišokti“, bandant penkeriais metais aplenkti net didžiausią ekonominę pažangą pasiekusias Europos valstybes. Gali būti, kad mūsų tariamas „politinis elitas“ tėra nuolankus svetimų interesų ir valios mediatorius.

Kad ir kaip ten būtų, kaina, kuri yra sumokama už nenumaldomą troškimą „pirmauti šiose lenktynėse“ mūsų visuomenės gerovės sąskaita, yra žymiai didesnė nei skaičių eilutės valstybės biudžete, o tokios politikos padariniai – sunkiai prognozuojami.

Valdžia pastaraisiais metais itin nenuosekliai ir neproporcingai didina išlaidas kariniams reikalams lyginant su kitomis valstybės reikmėmis – švietimu, sveikatos apsauga ar socialine sfera.

Kitų metų valstybės biudžeto projekte Krašto apsaugos ministerijai atseikėta 873 mln. eurų, kai visai sveikatos sistemai numatoma skirti 678,488 mln. eurų.

Manęs niekaip neįtikina dabartinio krašto apsaugos ministro kalbos, kad tik „šiemet, praėjus 27 metams nuo nepriklausomybės atkūrimo, pirmą kartą užtikrinama, kad mūsų kariai gautų visas uniformas, ekipuotę ir reikiamus šaulio ginklus.“

Seimo kuluaruose jau yra rengiamas naujas „nacionalinis susitarimas“, kuriuo būtų įteisintas dar vienas „atsispyrimas nuo 2 procentų dugno“ krašto apsaugai.

Visuomenės jau senokai nebestebina kariškių „apsipirkinėjimo“ mastai: pėstininkų kovos mašinos, savaeigės haubicos, vidutinio nuotolio priešlėktuvinė sistema, žvalgybos, stebėjimo sistemos. Sąrašą būtų galima pratęsti.

Dar nespėjus išdžiūti rašalui ant sutarčių dėl vidutinio nuotolio gynybos sistemų NASAMS pirkimo iš Norvegijos, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis pareiškė, kad Gynybos resursų taryba nusprendė kreiptis į Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybę dėl galimybės įsigyti du šimtus vienetų „Oshkosh defence“ gaminamų šarvuotų visureigių.

Priešingai nei medikų sąjūdžio peticija dėl visų sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų, įskaitant ir gydytojus rezidentus, atlyginimų didinimo 30 procentų nuo kitų metų sausio, krašto apsaugos ministro pareiškimas nesukėlė jokios reakcijos nei opozicijos, nei sunkiai apibrėžiamos valdančiosios daugumos sluoksniuose.

Lietuvos medikų reikalavimas padidinti skandalingai mažus atlyginimus visiems mokesčių mokėtojams kainuotų apie 200 mln. eurų, tačiau šis visai sveikatos sistemai gyvybiškai svarbus poreikis tikrai neturėtų būti apibūdinamas kaip „šantažas ir spaudimas Vyriausybei“.

Veikiau kaip visuomenės šantažas galėtų būti vertinamas krašto apsaugos sistemos viršūnių ir kariuomenės vadų vis didėjantis apetitas ginkluotei ir karinei technikai. Reiktų pabrėžti, kad šiuo metu valstybės skola (17 mlrd. 526 mln. 269 tūkst.) jau viršija 6 tūkst. eurų sumą vienam asmeniui. Vien palūkanų per metus kiekvienas gyventojas sumoka apie 200 eurų.

Esu įsitikinęs, kad jokiu būdu negalima sutikti su voliuntaristiška NSGK pirmininko V.Bako ir kitų karingų parlamentarų vizija „neapsiriboti 2 procentais, o per penkerius metus pasiekti 2,5 procento BVP“ karinio biudžeto apimtį.

Manyčiau priešingai, šiandien reikėtų kruopščiai svarstyti galimybę sumažinti asignavimus krašto apsaugai iki bendro Europos Sąjungos vidurkio, tam, kad būtų galima realiai finansuoti medikų ir mokytojų atlygimų pakėlimą bei kitas visiems gyventojų sluoksniams jautrias sritis.

Briuselis šiandien diktuoja naują tempą vadovaudamasis ką tik pasirašytu Europos gynybos perspektyvos susitarimu (PESCO), po kuriuo, beje, nėra Airijos, Danijos, Portugalijos, Maltos ir, žinoma, Didžiosios Britanijos parašų, tačiau „šviečia“ Lietuvos parašas.

Šis naujas Europos karinės biurokratijos projektas neabejotinai pareikalaus tikrai nemenkų finansinių resursų. Šių metų vasarą įsteigtas 5,5 mlrd. eurų Europos gynybos fondas tėra tik pradžia.

Tai žingsnis „nepriklausomos Europos gynybos, su bendros nuosavybės projektais, bendrais kariniais asignavimais ir su laiku, galbūt su bendra kariuomenės dislokacija“ link.

Nors kalbama, kad PESCO nedubliuos NATO funkcijų, o jas papildys, tačiau drįsčiau suabejoti tokiomis prognozėmis.

Akivaizdu, kad judama Europos kariuomenės link. Kaip yra sakęs Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, „Europa bus apsirūpinusi bendra karine galia, bendru gynybos biudžetu ir bendra veiksmų plano doktrina.“

Kiek tai gali kainuoti Lietuvai, sunku prognozuoti, tačiau sprendžiant pagal tai, kokia „lengva ranka“ priimami nauji įsipareigojimai, galima numanyti, kad jau įžengėme į baigiamąjį mūsų valstybingumo sunaikinimo etapą.