infa.lt

Komunizmo idėjos atgimsta iš užmaršties socialiniuose tinkluose

11 lapkričio
16:58 2017

Arvydas DaunysArvydas Daunys

Pastaruoju metu kai kuriose Facebook grupėse sklinda aktyvi komunizmo propaganda ir TSRS laikų nostalgiją žadinanti informacija, kurią palankiai sutinka tais laikais negyvenę ar mažai dėl jauno amžiaus tuos laikus atsimenantys žmonės. Didelė dalis iš jų apskritai apie viską žino tik iš jiems dabar prieinamos informacijos internete, kuri, reikia pripažint, toli gražu nebūna objektyvi – dažniausia labai vienpusiška.

Pateikiamoje skaitytojams medžiagoje teigiama, jog tada visi turėjo kur gyventi, nebuvo benamių, buvo nemokamas mokslas ir gydymas, ir taip toliau, ir panašiai.

Butus, esą, gaudavo irgi nemokamai, o už statomus nuosavus namus žmonės išsimokėdavo iš gaunamo atlyginimo be bankų paskolų. Vaikai vasarą galėdavo važiuoti į pionierių ar jaunimo stovyklas pagal darbovietėse išduodamus profsąjungų kelialapius, o tėvai į sanatorijas. Ir visa tai buvo arba nemokamai arba už minimalius mokesčius.

Mokesčiai už butą buvo nedideli, kooperatinį dviejų kambarių butą buvo galima įsigyti (pasistatyti) už maždaug 5-6 tūkstančius rublių. Maždaug tiek pat kainavo ir automobilis VAZ (valdiška kaina TSRS apie 75-80 metus).

Atlyginimo pilnai užtekdavo pragyvenimui ir visų būtinų mokesčių apmokėjimui. Niekas nepergyveno dėl rytdienos ir gyveno savo malonumui.

Tai perskaičius susidaro įspūdis, jog tada gyvenome (tie kas gyveno) rojuje. Ir galėjome gyvent ir gyvent. Ir dar gyvent.

Tik tada kyla keistas klausimas – kodėl 1985 metais, esant tokioms nuostabioms TSRS gyvenimo sąlygoms, tuometinis TSKP sekretorius M. Gorbačiovas užsimanė jį dar labiau pagerinti ir paskelbė įžymiąją perestroiką, kurios metu, esant „glasnost“ režimui, staiga paaiškėjo, kad didžioji dauguma tokiame „rojuje“ gyvenančių žmonių daugiau jo nebenori. Tiesiog „atsikando“. Nesakau visi, bet dauguma.

Kas gi atsitiko, kad tai, ką šiandien socialiniuose tinkluose bandoma stumti kaip didžiausius TSRS laimėjimus, tada gyvenusių žmonių buvo ryžtingai atmesta? Ir kodėl, praėjus vos 26 metams po TSRS griūties (1991 gruodžio 8), komunizmo apologetai vėl bando stumti savo 19 amžiui pritaikytą ideologiją, pakoreguotą V. Lenino 20 amžiaus pradžioje?

Todėl, kad šiandien tam susiklostė palankios sąlygos. Visose gyvenimo srityse, išskyrus, galbūt, verslo ir valstybės tarnybos sritis. liberalus kapitalizmas, bent jau toks, koks jis yra pas mus Lietuvoje, – nepateisino į jį sudėtų vilčių, kurias 1990 puoselėjo visuomenės dauguma, pasmerkusi totalitarinį komunistų valdymą.

Pasmerkusi, tačiau taip ir nesugebėjusi nuo jų (komunistų) išsivaduoti.

Net pirmuoju nepriklausomybę atkūrusios LR prezidentu tapo komunistas. O skaitlingiausią Lietuvos partiją, buvusią valdžioje visus 27 metus irgi sudarė komunistai. Tik persivadinę.

Tad, galbūt, nereikėtų stebėtis tuo, kad bankrutavęs TSRS laikų socializmas, pasak V. Lenino – pirmoji komunizmo fazė, su savais pasekėjais perėjęs į nesugebėjusias juo atsikratyti šalių valdymo struktūras ir toliau veikia ta pačia kryptimi, mat kitaip tiesiog nemoka.

Nes, stebint Lietuvos tuštėjimo metą, atsiveria visiško neūkiškumo, nesugebėjimo valdyti valstybę faktai. Vien ko vertas kaimo tuštėjimas, sudarant ten neįmanomas gyventi sąlygas. Juk net pašto skyriai ten naikinami, nekalbant apie parduotuves, banko skyrius, gydymo paslaugas, susisiekimo paslaugas ir pan.

Vienintelė sritis valstybėje, kuriai didinamas finansavimas yra karinė sritis. Ką ginsime ir nuo ko, kai šalyje neliks gyventojų? Galų gale kas gins? Kad padidint tą finansavimą krašto apsaugai, didinama karinės grėsmės isterija, kuria pateisinamas neproporcingai didelis skiriamų ir dar numatomų skirti lėšų karinei sričiai skyrimas. Kai sakau neproporcingai didelis, – tai turiu omenyje gyventojų pajamas. Pakanka prisimint Rusijos karinius mokymus, prieš kuriuos buvo masiškai didinama įtampa, dėl esą tikėtino Rusijos karinio įsiveržimo grėsmės.

Ar reikia stebėtis, kad tokių isterijų įtakojami nuo Lietuvos nusisuka galimi investuotojai ir verslas, o patys gyventojai neapsikentę nuolatinės įtampos didinimo, pagreitintais tempais ieškosi vietos gyvenimui už Lietuvos ribų? Net 80% moksleivių, pastarųjų apklausų duomenimis, sakosi mastantys apie emigraciją.

Bet grįžkime prie pagrindinės temos minties, komunizmo propagandos ir nostalgijos TSRS laikams, – kai, pasak tos informacijos skleidėjų – žmonės buvo užtikrinti rytdiena ir nebijojo jokių grėsmių, nes visas pasaulis pats bijojo TSRS imperijos.

Šių dienų Lietuvos kontekste minėti teiginiai įgauna visai kitokią prasmę, nei jie reiškia iš tiesų. Lenino socializmas atnešė daug nelaimių pasauliui ir pačios TSRS gyventojams. Tačiau šių dalykų didelė visuomenės dalis jau nebeatsimena, o dalis niekada ir nežinojo, nes tais laikais negyveno, o papildomai domėtis neturėjo laiko.

Žmonės pasiilgo stabilumo ir nuoseklios valstybės politikos gerovės kryptimi. Todėl TSRS nostalgija rado labai gerą dirvą gyvenimo Lietuvoje blogėjimo fone. Kuo sėkmingai naudojasi minėtos ideologijos platintojai. Sakau „sėkmingai“, remdamasis asmenine patirtimi diskusijose apie anuos tolimus TSRS laikus socialiniame tinkle, kuriose beveik nesulaukiu palaikymo, kai teigiu, jog tada buvo blogiau, nei dabar, nors dabar irgi blogai. Ir dabar blogėja toliau.

Mat ta mažai informuota visuomenės dalis remiasi tik TSRS pasiekimais, kuriuos mielai pateikia prokomunistinės informacijos platintojai, kukliai nutylintys tai, kas buvo blogai ir dėl ko sugriuvo pati TSRS. Jie sąmoningai vengia klausimų apie TSRS griūties priežastis, o jei būna įspausti į kampą, tai aiškina, kad kaltas Gorbačiovas sugriovęs Tarybų Sąjungą. Jie nieko nekalba apie tai, kad TSRS buvo sugriauta iš apačios, pakilus masėms žmonių, kuriems Gorbačiovas tik suteikė galimybę laisvai pasisakyti ir imtis veiklos. Glasnost.

Jie remiasi tomis komunizmo idėjomis, kurių pagrindu buvo sukurta pati TSRS, ir kurios neatlaikė ilgesnio išbandymo. O neatlaikė todėl, kad realybė buvo kur kas blogesnė, nei piešiama iš šių dienų perspektyvos.

Pabandykime pasitelkti matematiką, kad sulygintume pragyvenimo lygį tada ir dabar. Bent kai kuriuos dalykus. Čia jokiu būdu nenoriu pasakyti ar sulyginti šių dviejų režimų, dabartinės tuštėjančios Lietuvos ir to meto LTSR ideologinių nuostatų. Nes ideologijos sau, o realus gyvenimas sau.. Šios abi ideologijos pražūtingos mūsų šaliai. Tenka tą pripažint.

Todėl noriu sulyginti tik tai, kuo remiasi komunizmo idėjų plėtotojai, sakydami, kad beveik viskas TSRS laikais buvo nemokamai ir pigiau, o pats gyvenimas nuostabus.

Ir taip, pradedame:

Atlyginimai TSRS laikų viduryje – 60-120 rublių (kalbu apie 1970-uosius). Tai toks svyruojantis vidurkis, nors kai kurie uždirbdavo daugiau, pavyzdžiui gamyklose. Mano mama būdama mokytoja gaudavo 60 rublių, o tėvas gydytojas – 70 (atsiprašau – 90) rublių dirbdamas pusantro etato. Mūsų 4 žmonių šeima gyveno iš 150 rublių pajamų į mėnesį.

Išlaidos butui sudarė apie 24 rublius į mėnesį (kartu su telefono abonentiniu mokesčiu). Tad 4 žmonėms lieka 126 rubliai pragyvenimui. Priminsiu, daktariška dešra(šlapianka) kainavo apie 2,4 rub/kg., o paprastas batonas 16 kapeikų. Pusė litro pieno kainavo 14 kapeikų (be butelio, kurio kaina buvo 15 kap.). Cigaretės Prima be filtro kainavo 14 kapeikų, o su filtru Talin – 40 kapeikų kietoje dėžutėje. Degtinė vidutiniškai kainavo apie 3,5 rub.

Prekystaliuose pagrindinai buvo šios dešros, – daktariška, kepeninė, kraujinė, ir dešrelės bei žuvis (vėliau, apie 1985 atsirado daugiau rūšių). Ne lašiša. Nei lašišos, nei ikrų laisvoje prekyboje Vilniuje niekada nemačiau. Servilatas (dešra) buvo laikoma dideliu deficitu ir, kaip ir daug kas TSRS laikais buvo parduodama iš po prekystalio ar tik pažįstamiems. Servilato prekyboje iki maždaug 85 metų nesu matęs.

Tais sisteminio deficito laikais iš po prekystalio buvo parduodama daugybė dalykų, – pradedant importiniais batais (kurių niekada nebuvo atviroje prekyboje) ar kokybiškesnėmis cigaretėmis, baigiant vėlesnių TSRS laikų produktais – kompaktiškais televizoriais ir videomagnetofonais. Pirmą videomagnetofoną (Elektronika) nusipirkau 1 metus atstovėjęs eilėje Minske, vietinio gyventojo vardu (1985 m). Lietuvoje jie oficialiai visai nebuvo parduodami (tarybiniai).

Asmeninė patirtis – perkant kostiumą visada reikėdavo jį persiūti, nes nepriklausomai nuo to, kokio dydžio beimtum – ant normalaus sudėjimo žmogaus jis visada kabėdavo kaip maišas. Batai – nuo pirmos dienos nutrindavo iki kraujo. Todėl vėliau, įgijęs karčios patirties, su plaktuku atidaužydavau galinę jų odą (dažnai nukaldamas siūlus, po ko jie išplyšdavo), kad suminkštėtų jų oda ir netrintų.

Apie kitus drabužius nekalbu, nes iš geros kokybiškos aprangos atsimenu tik sportines basketes (batelius), kurias būdamas paaugliu daugiausiai ir nešiojau – jos netrynė. Visa kita turėjo savo vertę tik tiek, kiek saugojo nuo šalčio. Turiu omenyje be siuvėjo įsikišimo. Mano senelė buvo siuvėja, todėl mokykloje ir kieme aš buvau laikomas privilegijuotu – nešiojau kokybiškai pasiūtus ir gražiai gulinčius, ir net madingus (!) drabužius. Kliošines kelnes, pavyzdžiui, už kurias mane mokykloje nuolat tampydavo pas mokymo dalies vedėją ar direktorių, mat išsiskirdavau iš kitų mokinių. Išsiskirdavau tik fasonu, nes medžiaga būdavo mėlyna-uniforminė. Bet, pagal to meto reikalavimus – turėjau būti kaip visi. Vienodai atrodantis ir taip pat mąstantis.

Mūsų šeima gyveno kaip ir daugelis kitų – nuo atlyginimo iki atlyginimo – jokių santaupų tikrai nebuvo. Iki man sukankant 15 metų neturėjome net televizoriaus.

Į darbą, kai jau pradėjau dirbt, važiuodavau 6 ryto sausakimšai prigrūstuose troleibusuose, – abejoju ar dabar kas gali tokius įsivaizduot. Dėl paprastos priežasties – jei kažkurio namo aikštelėje stovėjo automobilis – jo savininkas buvo laikomas turtingu žmogumi ir turėjo savotiškai aukštesnį statusą kitų žmonių akyse. Prie namų stovėdavo nuo vieno iki keturių automobilių, su kuriais jų savininkai stengdavosi žiemą nevažinėt, nes saugodavo nuo rūdijimo. Automobilis buvo turtas ir prabanga, o ne transporto priemonė.

Dabartiniai laikai:

Šiandien vidutiniškas atlyginimas 380-600 eurų. Irgi svyruojantis vidurkis. Dauguma žmonių gyvena šių skaičių zonos ribose. Už butą asmeniškai moku apie 100-160 eurų (retkarčiais 200 žiemą) Mano ir žmonos atlyginimas siekė 1040 eurų. Atmetus mokesčius už butą sakykime 120 eurų (nes vasarą mažiau, nei 100), šeimai lieka 920 €urų. Apie 400 tenka maistui 4 žmonėms (gal truputį daugiau), apie 30 eurų kainuoja internetas, telefonai. Lieka 490 eurų, iš kurių dalis eina automobilio draudimui, ir techninei apžiūrai (privalomos išlaidos kartą į metus), kurias padalinus į mėnesius gautųsi apie 5 eu/mėn. Kitaip tariant, atmetus būtinąsias išlaidas (privalomas), visiems kitiems poreikiams mums likdavo apie 480 eurų, iš kurių automobilio kurui teko apie 40 eurų (daugiau vaikštome pėsčiomis), apsirengimui apie 40 eurų mėnesiui (metams apie 500 eu bendrai). Visa kita 400 eu – jau savo nuožiūra. Tad vidutiniškai 4 asmenų šeimai, turinčiai automobilį, pragyvent ir apsimokėt mokesčius reikia apie 640 eurų. Ši suma gali varijuot 100 eurų ribose, bet už tiek pragyventi jau galima. Retkarčiais nusiperkant lašišos ir net ikrų bei servilato dešros. Taip pat vaisių ir uogų.

Dabar dėl nemokamų TSRS laikais pionierių stovyklų ir sanatorijų.

Kelialapiai į jas buvo duodami įmonių-įstaigų profsąjungose, į kurias kas mėnesį būdavo atskaitoma, jei gerai atsimenu, po 2% nuo atlyginimo. Pionierių stovyklos kelialapis 2 savaitėms kainavo apie 25-36 rublius. Jeigu jūsų su žmona atlyginimas siekė (bendrai paėmus) 150 rublių (ant popieriaus), tai jūs per metus sumokėdavote 36 rublius profsąjungos mokesčių, už kuriuos išrinktiesiems (ne visiems!) būdavo įteikiami nemokami kelialapiai į pionierių stovyklas ar gal net sanatorijas. Kitaip tariant, jūs už tuos nemokamus kelialapius sumokėdavote iš anksto. Net, jei niekur nevažiuodavote.

Stabilus gyventojų skaičiaus augimas

Neabejotina, jog vėl pakėlus buvusią geležinę uždangą, Lietuvoje gyventojų imtų daugėti, nes tiesiog nebūtų kur bėgti, o kadangi Lietuva tada gyveno geriau, nei daugelis kitų respublikų, tai ir gyventojų prieaugis buvo didesnis būtent joje. Prisiminkime – Visaginas – tai Rusijos specialistų, skirtų aptarnauti Ignalinos IAE miestas. Tas Lietuvos prieaugis nebuvo grynai vien iš lietuvių. Tą irgi reikia turėt omenyje.

Nemokamas mokslas ir gydymas

Gaunant tokius atlyginimus už mokslą ar gydymą mokėti jau ir nebūtų iš ko, nes bet koks verslas buvo kriminalizuotas (mano senelė siuvo nelegaliai), o prekyba, kai kažkam buvo atsiunčiami kokie madingi drabužiai iš užsienio ar kokios prekės iš valiutinių parduotuvių – buvo vadinama spekuliacija ir taip pat draudžiama. Už tai elementariai grėsė kalėjimas. Mano senelė kartą buvo užklupta nelegaliai siuvanti – tas jai kainavo viską, ką turėjo užgyvenusi iš siuvimo per daugelį metų iki tol. Tad bet kokia savarankiška ūkinė veikla (išskyrus žemės ūkį) buvo uždrausta (darbas žmogų puošia čia netiko).

Todėl, kadangi nieko dykai šioje žemėje nėra, už mokslą ir gydymą mokėjome tiesiog savo labai žemu pragyvenimo lygiu. Kaip ir už gydymą. Mums tie pinigai buvo paprasčiausiai neprimokami kaip atlyginimas – mes jų niekada nematėme ir nežinojome juos esant, bet turime suprast, kad viskas, ir tada ir dabar yra išlaikoma mūsų darbu. Ir nesvarbu tai, kokioje santvarkoje mes gyvename.

Vienintelį dalyką, kurį galima būtų pritempt – tai nemokamą aukštąjį mokslą tais tolimais laikais, bet reikia prisimint, kad stojimo egzaminai tada buvo kur kas labiau griežtesni ir mokėsi aukštosiose mokyklose kur kas mažiau studentų, nei dabar ir visi norintys ten nebuvo priimami kaip dabar už tuos pinigus. Be to, kaip jau minėjau už tą mokslą mokėjome ubagiškais atlyginimais.

Noriu padaryti išlygą – kai kurie vėlesniais TSRS laikais uždirbdavo jau visai neblogus atlyginimus, tik bėda – už juos nebuvo ką nusipirkt. Kam pasisekdavo – pasistatydavo sodo namelį. Bet didžioji dauguma kaupdavo savo kapitalą krištolinėmis vazomis ir visokiausiais vilnoniai skilimais, kurie, kaip ir visa kita buvo deficitas.

Kalbant apie nemokamus butus, kuriuos skirdavo valdžia – taip, šie dalykai tikrai buvo, tačiau reikėtų prisimint ir sąlygas, kuriomis tie butai buvo suteikiami. Tam reikėjo apie 30 metų išdirbt vienoje įmonėje-įstaigoje. Su tomis eilėmis buvo stumdoma ir perstumdoma, vadovybė kišdavo į eilę savo žmones. Tarybiniais laikais apie tai būdavo kuriami net anekdotai.

Jei jūs sukūrėte šeimą ir jums butas reikalingas dabar – šis variantas jums netiks. Tačiau buvo kitas – kaip jau minėjau anksčiau, už 6 tūkstančius rublių buvo galima per porą metų pasistatyt dviejų kambarių kooperatinį butą. Šis sektorius TSRS laikais buvo palaikomas, nes už jį žmonės užsimokėdavo patys. Jei jūsų atlyginimas buvo nors 120 rublių ir jūs turėjote galimybę jį visą skirti santaupoms, – per 5 metus būtumėte išsimokėję už butą ar jam susitaupę. Tiesa, reikėjo turėt bent pusę pinigų pirmam įnašui. Jaunai šeimai, neturinčiai pasiturinčių tėvų tai irgi buvo neįkandama užduotis. Nebent susimanytų vykti į BAM statybas ar šiaip į Rusijos šiaurę užsidirbt keleriems metams. Mano vienas draugas atidirbęs Šiaurėje keturis metus gavo paskyrą automobiliui VAZ 4 (universalas) ir 1 kambario butą. Jis ten dirbo statybose darbų vykdytoju.

Apie teiginį jog TSRS laikais nebuvo benamių galėčiau pasakyt paprastai, kad rusiškas akronimas „bomž’as“ (bez opredelionnogo mesta žitelstva) atėjo iš tarybinių laikų, o ne buvo sukurtas dabartiniais laikais. Tada jie slėpdavosi šiluminėse trasose ir rūsiuose, o to meto milicija juos gaudydavo ir kišdavo į spec-priėmimo paskirstymo punktus, kuriuose buvo nustatoma asmenybė ir sprendžiama ką su juo daryti – jei pirmą kartą patekęs – paleisdavo su įspėjimu, o po trečio karto važiuodavo už grotų už valkatavimą ir veltėdžiavimą. Už tokį gyvenimo būdą buvo skiriama iki 2 metų kalėjimo. Primenu, nors tada šis žmonių gyvenimo būdas buvo kriminalizuotas, tačiau nuo to jų niekaip nemažėjo. Beje, oficialiai TSRS benamių nebuvo, kaip ir prostitucijos ir narkomanijos, ir dar daug ko kito. Tie dalykai egzistavo realybėje, kurios daugelis paprastų gyventojų net nežinojo, mat niekas jos neskelbė.

Visa tai pasakoju tam, kad susidarytumėt aiškesnį vaizdą apie TSRS laikų Lietuvą, kuri, beje, dar gyveno kur kas geriau, nei dauguma kitų Tarybų Sąjungos respublikų, mat buvo laikoma „vakarais“ ir turėjo aukštesnį statusą resursų paskirstyme tarp respublikų.

Ir, paradoksas, – žmonėms kyla nostalgija TSRS santvarkai dėl to, kad šioje, dabartinėje sistemoje jau nebegali gyvent, tačiau nepagalvoja, jog šią dabartinę sistemą iki šiol valdo tie patys (bent jau dauguma), kurie valdė ir tada, LTSR laikais. Jie iš to brandaus socializmo atsinešė saviškį šalies valdymo suvokimą.

TSRS laikais vienintelis tikrai geras dalykas buvo – nykus stabilumas. Kai buvo blogai, bet žmonės prie to buvo įpratę. Ir dar, vis tik TSRS valdžia puikiai suprato vieną strateginę visos imperijos vystymosi kryptį – maistu kiekviena valstybė tiesiog privalo apsirūpinti pati.

Todėl kaimo vietovėse ir rajonų centruose gyvenimas pamažu gerėjo, nes žmonėms paprasčiausiai būdavo sudaromos sąlygos gyventi. Nes jie buvo maitintojai. Kitkuo jie pasirūpindavo patys.

Tačiau to niekaip negali suvokti dabartinė valdžia, praradusi komandinį centrą Maskvoje. Praradę maisto resursus – prarasime viską.

Ir pradžioj prarandame savo žmonių tikėjimą valstybe, kas pasireiškia komunizmo idėjų atgimimu. O kas yra komunistai, – manau suprantantiems žmonėms aiškint nereikia. Pirmiausia – visuotinė, kaip jie vadina, ekspropriacija ir „plėšk buržujus“, „išbuožink buožes“. Jie to net neslepia. Norime, kad tai sugrįžtų?

Aš tikrai ne.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 1 176

Žymos:

Atsiliepimų 7

  1. abc    -  2017-11-13, 12:00

    Kai baiginėjau mokslus prieš keletą metų, praktiką reikėjo susirasti pačiam. Daryk ką nori – žinai-nežinai, pažįsti-nepažįsti, nesusirasi praktikos – tavo reikalas. Kai mokslai baigėsi, susirasti darbą buvo nelengva. Gauni popiergalį ir eik į visas keturias pasaulio pusės. Ir ką ten rasi? Nieko. Siuntinėji cv, eini į pokalbius, žeminiesi, ir nieko negauni. Pamenu, tada prisimindavau pasakojimus, kad tarybiniais laikais gaudavai paskyrimą ir dirbk. Man asmeniškai tai buvo svajonė.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Bočius    -  2017-11-13, 15:36

    Apsaugok Dieve,mane nuo sovietmečio ir vatnykų

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Pilietė SS    -  2017-11-14, 13:01

    Autorius išdėstė daug tiesos, visus neigiamus tų laikų aspektus suvesdamas į materialių plataus vartojimo prekių trūkumą. Tai tiesa, bet tik dalinė, nes be materialių yra labai daug ir žymiai svarbesnių dalykų. Nors materialių dalykų buvo mažai, bet nebuvo atstumtųjų. Autorius pamiršta, kad buvo pokarinis laikotarpis, kai viskas buvo suniokota ir reikėjo pradėti nuo griuvėsių, o 1990 metais buvo paveldėtas didelis palikimas, kurį, žinoma, reikėjo modernizuoti ir toliau plėtoti. O kas įvyko? Per 25 metus nepriklausoma Lietuva nesugebėjo renovuoti nė pusės gyvenamojo fondo, kuris buvo pastatytas per 25 pokario metus. Todėl siūlau autoriui palyginti tokius dalykus: kiek per 25 pokario metus (1945-1970) ir Lietuvos nepriklausomybės (1990-2015) metus buvo pastatyta įmonių, mokyklų, darželių, gyvenamo būsto, koks gyventojų prieauglis, žemės ūkio produkcijos gamyba, pačios žemės melioracinių sistemų statyba ir kitus strateginius dalykus, ir pamatysit, kad nepriklausomos Lietuvos laikotarpio skaičiai nė iš tolo neprilygsta pokariniams, o dažnu atveju yra su „-„ ženklu, kas reiškia sunaikinimą.
    Autorius labai suprimityvino priežąstis (neva, kad valdo tie patys komunistai). Sutinku, kad valdo tie patys, bet jie vykdo visiškai priešingą ideologiją: 1. socializmas – tai stipri valstybė,o žmonės – samdiniai, kuriems pagal galimybes mokamas atlyginimas, suteikiamas būstas, gydymas, švietimas, kiekvienam garantuotas darbas (nenorinčius dirbti įdarbindavo priverstinai, netgi straipsnis už veltėdžiavimą buvo), visos gamybos priemonės – valstybinės, žemė, žemės gelmių turtai, miškai, vandens telkiniai – valstybiniai. Tačiau Valstybė nenusišalino nuo žmogaus: bedarbystės likvidavimas buvo svarbiausias pokario uždavinys, ir jis buvo visiškai išspręstas per maždaug 15 pokario metų. 2. Liberalkapitalizmas (kokį sukūrėme per 27 metus) – absoliuti priešingybė: gamybos priemonės (nuo smulkaus verslo iki strateginių įmonių), žemės gelmių turtai, didelė dalis miškų – privatizuoti, absoliuti dauguma strateginių objektų užgrobti nusikalstamu būdu, taip apiplėšiant daugumą tai sukūrusių Lietuvos gyventojų. Žmonės paversti preke, jie reikalingi tik tiek, kiek jų darbas reikalingas pridėtinės vertės kūrimui ir sistemos aptarnavimui, už tai sumokant neproporcingai mažą sukurtos vertės dalį.
    Taip, tokia sistema, koks buvo sukurtas socializmas – netobula, varžanti individo laisvę panaudoti savo kūrybines galias, bet socializmo credo „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą“ – teisingas ir žmogiškas. Priešingai liberalistinis kapitalizmas, kur viską valdo pinigai, net atsakomybės už kriminalinius nusikaltimus gali išvengti už pinigus. Silpnesni fiziškai ar kitais sugebėjimais yra nustumti į užribį. Ši sistema savo esme yra antižmogiška.
    Pusę amžiaus mes gyvenome viename kraštutinume, dabar metėmės į kitą. Kraštutinumų dėsnis sako, kad „artėjant prie kraštutinumo pavirstama priešingybe“ , todėl iš esmės visuotino gėrio kryptim 1990 m. nebuvo žengtas nė vienas žingsnis. Abu variantai labai blogi. O koks geras?
    Graikų skulptoriaus Fidijo dar senovės Graikijos laikais naudojo taip vadinamą „auksinio pjūvio“ arba „dieviškosios proporcijos“ (auksinės proporcijos) taisyklę. Ji buvo pastebėta žmogaus skeleto proporcijose ir vėliau panaudota visose veiklos sferose (plačiau apie tai skaitykite internete- labai įdomu). Šios proporcijos procentinė išraiška 38/62. Ekonomikoje ši taisyklė pasireiškia taip: 38% gamybos priemonių – privati nuosavybė, 62% – valstybinė nuosavybė. Esant tokiai proporcijai išlaisvinama žmogaus kūryba ir suteikiamos galimybės lanksčiai vystyti smulkųjį ūkį maksimaliai panaudojant žmonių individualius sugebėjimus, o valstybės valdomi strateginiai objektai, žemės ir gelmių turtai ir kt., kurie nėra sukurti atskirų individų, priklauso visiems, todėl ir naudą turi nešti visiems per mokslą, švietimą, šalies saugumą, socialines ir kitas valstybės strategines programas. Panašios sistemos laikosi Skandinavijos šalys, kur jau seniai sukurtas „socializmas su žmogišku veidu“.
    Tikiuosi, kad liberalusis kapitalizmas sugrius greičiau nei socializmas, ir tada Lietuva (jei iki to laiko ji dar bus) pasuks vystymosi keliu pagal „auksinės proporcijos” taisyklę.

    Atsakyti į šį komentarą
  4. BRONIUSSODELIŠKIS    -  2017-11-14, 18:17

    Na tikrai, taip suprimityvinti ir užbaigti straipsnį fraze”plėšk buržujus”-virš visko. Niekas nenori tos praeities. Aiškiai matosi, kad žmogus gyveno anais laikais, bet net meluodamas nori apšviesti tuos , kurie tada negyveno. Autorius kviečia pagalvoti, kodėl Gorbačiovas pradėjo perestroiką, jei gerai buvo, bet neužsiduoda klausimo, kodėl lietuviai bėga iš Lietuvos-kaltina keliamas visokias isterijas, bet nepastebi, kad daugiausia prie to prisidėjo žiniasklaida, kuri tikriausiai-lyg ne iš tarybinių laikų, kažkodėl-ne komunistinė, ne kamjaunuoliška….Praėjo 27-eri ir žmonės, kurie 1990-aisiais buvo23-ejų- pačiame jėgų žydėjime ir dar nespėję į TSKP įstoti, kažkodėl per tuos 27-erius liko…komunistais ir senoviškai valdo….Bet greitai tie, kuriems dabar 35-eri jau bus 50-ečiai….Ir jie bus komunistai iš anų laikų….Tiek keistų dalykų vyrukas prirašė…. Jis pasirodo neatsimena, kad 1990-aisiais mes visai nekalbėjome apie materialinę gerovę. Tikėjome tik, kad tvarkysimės daug geriau. Pagrindinė(raudona) gija, jungianti mūsų mintis ir veiksmus buvo-išsilaisvinimas iš RUSIJOS. Ir tik. O kaip ten paskui bus-kad ir tvanas. Ir nereikia sakyti, kad ir vėl durniai komunistai liko prie valdžios, o protingieji vėl, kaip visada, liko nuošalyje. Tai toks tada tas mūsų protas, jei taip. Kaimas tuštėja, o paštus palikti, mokyklas dėl 3-jų vaikų palikti, polikliniką-dėl vienos bobutės iš Pagirių kaimo-pallikti? Du eurai šalies gynybai-tai daug? Ar eiliniai žmonės kelia dėl to isteriją? Kas kelia? Kas tie lojikai? O kokios populiariausios isterijos-dėl auksinių šaukštų, dėl Kildišienės paltuko? Tai toks Jūsų lygis? O Taip turi elgtis laidų vedėjai-pasikviesti pašnekovą, kad galėtų viešai niekinti? Ir daro tai būryje aptarę, kaip žmogų suniekins. Gerai pasiruošę, kaip sutrikdyti…Autorius nori apšviesti jaunimą apie anų laikų materialinį gyvenimą, bet lengvai pateisiną tingėjimą paskaityti apie 20-o amžiaus -Naujųjų laikų Lietuvos istoriją-apie partizanus , apie žydų sunaikinimą, atseit, neturėjo laiko jaunimas paskaityti….O kur Jūs visi žiniasklaidininkai, televizininkai? Filmus apie vilkšunius muchtarus ir komisarus sukantys ir sukantys…??? O kam tą melagystę apie buto laukimą 30 metų įrašė-visai nesupratau…. Autorius, gyveno socializme ir nesupranta, kad kaimietis galėjo turėti žagrę ir akėčias kaip savo nuosavybę, bet negalėjo turėti arklio? Ir siuvimo mašinos(siuvimo verslo vystymui)-tik savo reikmėms….Jis visai nesupranta, kad tai visai skirtingos sistemos, o, jei sistemos egzistuoja, tai jas galima lyginti ir vertinti. Ir kas iš to, kasd vieną iš jų be atodairos niekinsi? Kartais pajuokaudavome, kad ir prie socializmo galima buvo daug protingiau tvarkytis-visoje TSRS. Bet tada tai nebūtų buvęs socializmas. O socializmo pagrindinis principas ūkio tvarkyme juk buvo-visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, o visuomenė turėjo būti sudaryta iš darbininkų, valstiečių ir inteligentijos, kuriai priskirtina ir visa techninė inteligentija. Gi valstiečiai ilgainiui irgi turėjo tapti panašesni į miesto darbininkus, bet tai tik ateityje, nes tuo metu tai būtų baigęsi nesėkme maisto produktų gamyboje, apie kurią teisingą mintį (beveik vienintelę) autorius ir teparašė nuosavybė

    Atsakyti į šį komentarą
  5. egis    -  2017-11-14, 20:04

    Pasirasau beveik po kiekvienu autoriaus zodziu, išskyrus gal tai, kad siandien galima is 600 euru pragyvent keturiems zmonems. Cia man jau atrodo ne gyvenimas o egzistavimas kaip darzovei, bet kai daugiau nera is kur gi paimsi. O sssr laikas labai tiksliai aprasytas, matau taip lyg dabar ten buciau.Sunkus laikai buvo, ypac moraliskai, bijai zodi pasakyt, bijai eile butui prarast. Mano mama 35 metus mokytoja isdirbusi buto taip ir nesulauke, nors statybose per pora metu butus zmones gaudavo. Vienzo, nostalgijos tiems laikams tikrai nejauciu. Net susapnuot bijau 😀

    Atsakyti į šį komentarą
  6. Nuomonė    -  2017-11-18, 08:20

    SIMTA KARTŲ BUVO GERIAU GYVENTI PRIE TSRS

    Atsakyti į šį komentarą
  7. Matrica Lietuvoje    -  2017-11-25, 10:01

    kibirkstis.blogspot.nl/2017/11/gintaras-butkus-kaip-is-tiesu-gyventa.html

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Už ką balsuotumėte prezidento rinkimuose, jei vyktų šiandien?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Klausimas būtų, su kuo derėtis ir dėl ko? Jeigu Jus turite omenyje žmogėdras, tai su...

Laukiu ŠS šulo fantomaso rašinėlio šia tema....

Gal tai karo uz demokratija viena is priežasčių?...

Rusija, net linkėdama blogo Lietuvai (o tai netiesa), neturėtų daryti nieko. Mes patys tarpusavyje gerkles...

Tai mes bet kuriuo atveju ten liksim :) Klausimas tik kokio dydžio šukės bus ir...

Niekas nenori mirti...

Vakarai nurodo Kiniją ir Rusiją kaip savo strateginius priešininkus, tačiau ekonominiai Vakarų rodikliai kur kas...