infa.lt

Ko Putinas apskritai iš mūsų nori? Po Rusijos bandymų įtakoti JAV prezidento rinkimų rezultatą, amerikiečiai ėmė pamažu atsibusti ir suvokė, jog naujas šaltasis karas jau kurį laiką vyksta . Ir Jungtinės Valstijos jame visai nėra laiminčioji pusė, rašo Jenny Nordberg švedų portale svd.se.

Tai, kas iškyla mano mintyse, kai aš dabar mąstau apie JAV vaidmenį pasaulyje – tai visai ne amerikietis. Tai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Jis buvo scenoje visos naujausios JAV istorijos metu – štai jau greitai 20 metų, ir matė, kaip ateina ir išeina Amerikos prezidentai. Nuo Bilo Klintono, Džodrdžo Bušo, Barako Obamos iki Donaldo Trampo: senas KGB agentas pergyveno juos visus, – rašo autorė.

„Atrodo, lyg kiekvienas naujas amerikiečių prezidentas ateina į savo postą kupinas to paties naivaus optimizmo Putino atžvilgiu, ir kiekvieną iš jų pastarajam didesniu ar mažesniu lygmeniu pavyksta pergudrauti“, – neseniai sakė man vienas amerikiečių diplomatas.

Kai Putinas pirmą kartą atėjo į valdžią, visa jo ankstesnė gyvenimo patirtis ir išsilavinimas buvo nukreipti ne į tai, kad sunaikinti iš pat šaknų senąją TSRS imperiją, o kaip tik atvirkščiai: jis stengėsi ją išsaugoti. Tai, kad griuvus TSRS didžioji valdžios dalis vis dėlto buvo prarasta, jo nuomone, tapo tragedija. Be to, jam buvo įteigta ir jis buvo mokomas, kad JAV reikia vertinti kaip amžinąjį Rusijos priešą.

Putinas tvirtai nutarė „make Russia great again” („vėl padaryti Rusiją didžia“), kaip išsireiškė JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump).

Lėtai, bet užtikrintai, Putinas periminėjo MIP kontrolę ir vykdė sisteminį kritikų bei kitaip galvojančių valymą. Be to, kaip rodo kai kuri informacija, jis susitarė su neįtikėtinai turtingais Rusijos oligarchais, perėmusiais didžiąją dalį šalies naftos ir dujų resursų, kai vyko dereguliavimo procesas. „Pusė pajamų tenka man asmeniškai“, pasak gandų pasakė Putinas dvidešimčiai turtingiausių iš jų. Alternatyva buvo kalėjimas arba kai kas blogiau, teigia Jenny Nordberg.

Oligarchai greitai išmoko būti ištikimais ir paklusniais.

Vėliau, po 2001-ųjų metų, jis skeptiškai ir labai įdėmiai stebėjo JAV bandymus „eksportuoti demokratiją“ įsiveržimo ir ginklo keliu. Jis matė, kokių katastrofiškų rezultatų dėl to buvo pasiekta Afganistane, Irake ir Libijoje.

Ir štai dabar – taip vėlai ir taip nenoriai – amerikiečių diplomatai priversti konstatuoti, jog Putinas – pats talentingiausias žaidėjas visoje užsienio politikos arenoje. Šiandien aišku, jog dauguma dalykų iš to, kurių Jungtinės Valstijos ėmėsi nuo 2001 metų, iš tiesų griovė ir silpnino amerikiečių įtaką Artimuosiuose Rytuose, o savo priešus, tokius kaip Iranas, jos nenoromis dar ir stiprino.

Kontrasto dėlei pažiūrėkime, ko pastaraisiais metais pasiekė Putinas, – siūlo autorė.

Pradžioje jis sulaukė JAV žlugimo Artimuosiuose Rytuose. Nuvertęs trijų šalių vyriausybes ir tuo pačiu sukėlęs ten chaosą ir nuolatinį karą, Obama tapo atsargesniu JAV įsikišimo į bet ką atžvilgiu.

Pradedant nuo taip vadinamo „arabų pavasario“ įvykių atrodė, jog daugelis Artimųjų Rytų šalių ims pačios spręsti savo likimus.

Bet pirmąja auka tapo Sirija, kurioje Obama 2013 metais nusprendė neatakuoti Asado, o vietoje to pasirinko variantą, užsitarnavusį daug kritikos: ėmė remti sukilėlius, beje vėliau palikęs juos likimo valiai.

Praėjus dviem metams Putinas stojo į Asado ir Irano pusę, ir po intensyvių bombardavimų pasipriešinimas buvo efektyviai palaužtas. Rusijos kariškiai atvyko į Siriją ir dabar prisiima sau tvarkos atkūrimo nuopelnus. Jūs turite būti dėkingi už tai, kad mes čia atlikome nedidelį valymą, šiame jūsų jovale – štai kokį pranešimą rusai siunčia Jungtinėms Valstijoms.

Be to, Asadas savo poste dabar sėdi tvirčiau, nei kada anksčiau, ir, kaip neseniai rašė Anna-Lena Lauren, „šiandien nė vienas sprendimas Sirijoje nėra priimamas be Maskvos palaiminimo“. Pakankamai efektyviai suveikė Putinas ir Rusija: viso tik per dvejus metus, beveik be nuostolių, pilietinio karo chaose. Sirija ir anksčiau buvo Rusijos sąjungininkė Artimuosiuose Rytuose: šalis nuolat pirko rusišką ginkluotę, be to, ten buvo Rusijos karinio laivyno bazė.

Todėl Irano ir Saudo Arabijos lyderiai stoja į eilę, kad atvyktų vizito pas„naująjį Artimųjų Rytų valdovą”– taip Putiną vadina daugelis analitikų. JAV karinė galia ir ekonomika kaip ir anksčiau daugelį kartų didesnė, tačiau dabar viskas atrodo taip, lyg Vladimiras Putinas turėtų intelektinį pranašumą.

Kai jis 2014 pradžioje pasiėmė sau Krymą, Europos ir JAV atsakas taip pat buvo tik vangus protestas. O Rusijoje Putino populiarumas išaugo.

Tuo pačiu Putinas visą laiką įdėmiai stebi kuo užsiima JAV, nes jis nuolat įtaria Jungtines Valstijas siekiu veikti prieš Rusiją ir ja manipuliuoti.

Kai Hillary Clinton, būdama JAV užsienio reikalų ministre išreiškė palaikymą protestams prieš Putiną 2011 metais, vieno iš rinkimų turo metu, palaikyto sufalsifikuotu, ji, kaip manoma, taip pat pateko į asmeninį Putino neapykantos sąrašą. Tie, kas studijuoja Putiną, sako, jog jis visa tai priima kaip žaidimą ir įtaria, jog demonstracijos prieš jį yra organizuotos Clinton ir JAV užsienio reikalų ministerijos rankomis.

Kerštas sėkmingai pavyko pastarųjų Amerikos rinkimų metu, kai Rusija, pasak CŽV ir FTB tarnybų, šnipinėjo abu kandidatus, tačiau paviešino tuos dokumentus, kurie kenkė tik vienai pusei. Respublikonų prezidentai tradiciškai laikomi palankesniais Rusijai: jie nekimba taip stipriai dėl žmogaus teisių ir panašių dalykų.

Bet čia, daugelio analitikų manymu, buvo ir asmeninis motyvas.

Yra dar vienas dalykas, kuris laikomas kur kas naudingesniu Rusijai užsienio politikos požiūriu – chaosas. Idėja slypi tame, jog kuo mažiau stabilesnės kitos šalys, tuo greičiau jos palieka Rusiją su jos reikalais ramybėje. Tas paaiškina taip pat ir tai, jog Rusija galimai bandė įsikišti praktiškai į kiekvienus Europos rinkimus panaudodama savo „regime change“ („režimo keitimo“) metodą, visiškai naują ginklą. Labai tikėtina, jog jie jau kurį laiką analizuoja, kaip galima būtų paveikti ir Švedijos rinkimus, – svarsto straipsnio autorė.

Taigi, iki šiol Putinui sekėsi beveik viskas, ko jis ėmėsi užsienio politikoje, ir dabar jo įtaka stipresnė, nei kada nors anksčiau. Galbūt dabar verta mažiausiai kas antrą straipsnį skirti Rusijai ir Vladimirui Putinui, o ne Donaldui Trampui.