infa.lt

„Nuo jūsų vidinio laikrodžio priklauso ne tik tai, ar jūs pakylate iš lovos dar tik saulei tekant ar bevelijate pagulėti ilgiau, bet ir jūsų savijauta, emocijos, sveikata ir netgi tai, kokiu metu jūs meluojate ir flirtuojate!”, – rašo lenkų Focus leidinys.

„Vėlyva varna akis krapštinėja, o ankstyva jau dantis rakinėja“, – sako sena patarlė, apibrėždama ribas to, kam pritariama ir kam nepritariama kasdieniame visuomenės aktyvumo ritme. Šis išsireiškimas teisingas iš vienos pusės („vieversiams“, tai yra tiems, kas be vargo prabunda anksti ryte, gyvenime lengviau), o iš kitos – neteisingas („pelėdos“, kurios būna aktyvios vėliau, nekaltos dėl to, kad jos kitokios).

Tai, kiek lengvai mes galime atsikelti ryte, priklauso ne nuo valios jėgos, o nuo genų (maždaug 50%), apšvietimo ir amžiaus. „Vieversiai“ nenusipelno specialaus apdovanojimo, kadangi jie tiesiog naudojasi tuo, kad jų vidiniai poreikiai sutampa su visuomenės lūkesčiais. Juk mokslas ir darbai prasideda anksti ryte. „Pelėdos“ eina miegoti pagal savo biologinį laikrodį, tai yra naktį, ir už savo ankstyvą kėlimąsi moka desinchronizacija su visuomene. Tačiau skirtumai tarp „pelėdų“ ir „vieversių“ (mokslininkas pasakytų skirtingų chronotipų) kur kas gilesni: kalba čia eina tik apie energijos kiekį, su kuriuo mes funkcionuojame skirtingu paros metu. Miego ir aktyvumo ritmas – tai pats akivaizdžiausias biologinio laikrodžio darbo pasireiškimas, tačiau šis biologinis laikrodis valdo ir kitas organizmo funkcijas: nuo virškinimo iki kūno temperatūros ir netgi intelekto bei inovatyvumo lygmens.

Jeigu mūsų gyvenimas nesutampa su šiuo laikrodžiu, mes ne tik vaikštome nuolat apsnūdę ir paniurę, tačiau ir kyla rizika, jog mes pradėsime gerti ir netgi susidursime su psichinėmis problemomis. Tapti „ereliu“ mokykloje ir darbe, deja, mums bus gerokai sunkiau.

Idealus kaip vieversys

Ankstyvi paukšteliai kur kas labiau iniciatyvūs, nei naktinės pelėdos, kitaip tariant, jie energingai ir noriai imasi veiksmų, kad pakeistų situaciją savo naudai. Toks požiūris padeda jiems lengviau kilti tarnyboje ir pasiekti profesinės sėkmės. Proaktyvumą tyrė Christoph Randler iš vokiečių Heidelbergo universiteto, paprašęs 367 studentų užpildyti anketas. Dauguma dalyvavusių apklausoje „vieversių“ sutiko su frazėmis: „Aš keliu sau ilgalaikius tikslus“ arba „Aš darau įtaką įvykiams mano gyvenime“. Labiau aktyvesni buvo žmonės, kurie keldavosi vienu ir tuo pačiu metu visą savaitę, skirtingai nuo tų, kurie savaitgaliais miegodavo ilgiau. Moksliniai tyrimai liudija, jog paros laikas, kuriuo mes atsikeliame, susijęs su kai kuriais mūsų asmenybės bruožais.

„Vieversys“ be to, kad stengiasi spręsti problemas ir minimalizuoti jų pasekmes, yra pareigingas, ištvermingas, emociškai stabilus, moka dirbti grupėje. Stipriosios „pelėdos“ pusės – tai savo ruožtu, išradingumas, humoro jausmas ir intelektas. Dažnai tai ekstravertai, impulsyvūs žmonės, nuolat ieškantys naujų įspūdžių ir atidedantys sprendimus vėlesniam laikui. Tuo jų minusų sąrašas neužsibaigia. Pasak tyrimo, vykdyto Dario Maestripieri iš Čikagos universiteto 172 žmonių (20-40 metų vyrų ir moterų) grupėje, rezultatų, „pelėdose“ egzistuoja polinkis į rizikingą elgesį.

Jos gali, pavyzdžiui, paimti keletą kreditų, pralošti kazino palikimą, susipykti darbe su viršininku, įrodinėdamos, kad ano idėjos beprasmės, o pirmą kartą užsidėjusios slides, išsirinkti pačią sudėtingiausią trasą. Be to, „pelėdos“ nespjauna į stimuliatorius, tame tarpe ir narkotikus, ką „vieversiai“ daro kur kas rečiau, kaip įrodė profesorė Ana Adan iš Barselonos universiteto.

Nenuostabu, kad pelėdos piktnaudžiauja taip pat ir kava bei energetiniais gėrimais. Tačiau netgi išgėrusios hektolitrus kavos, jos negali išvengti susijusiu su miego trūkumu problemų. Jos dažnai nesuvokia, kiek yra jautrios ir susierzinusios. Pas žmones, kurie pernelyg mažai miega, yra padidintas agresijos lygmuo. Be to, miego trūkumas įtakoja sprendimų priėmimo procesą ir silpnina atmintį, tačiau šioje sferoje mes dar turime pernelyg mažai atliktų tyrimų duomenų. Bet tai, visiškai akivaizdu, uždeda antspaudą kasdieniam funkcionavimui, komunikacijos namuose kokybei, darbo vietoje ir daugelyje kitų situacijų“, – sako Focus žurnalui Christoph Randler.

Chronotipo amžius

Grynų „vieversių“ ir „pelėdų“ mūsų tarpe yra apie 30%, – visi kiti randasi apie vidurį. Biologiniai laikrodžiai skirtingu gyvenimo periodu būna nustatyti skirtingai. Maži vaikai – „vieversiai“, jie keliasi taip pat anksti, kaip ir žmonės, peržengę 60 metų amžiaus ribą. Dauguma tokio amžiaus apklaustųjų sako, jog jie geriausiai jaučiasi ryte (tai susiję su pakitimais hormonų gamyboje, konkrečiai kortizolio ir augimo hormono, kurie įtakoja miego trukmę ir kokybę). Kai vaikas įžengia į brendimo etapą, jo vidinis laikrodis ima lėtėti, ir keltis į mokyklą tampa vis sunkiau. Vakarinio aktyvumo pikas būna vyresnėse klasėse ir pirmaisiais mokymosi aukštosiose mokyklose metais. Studentai, ypač universitetuose, gali pasirinkti užsiėmimų laiką, tačiau mokyklų mokiniai tokios galimybės neturi.

Kai kurios mokyklos JAV kaip eksperimentą pradėjo dėstyti pamokas vėliau, ir tai davė labai gerą rezultatą. Mokiniai geriau funkcionavo, gaudavo aukštesnius pažymius, buvo aktyvūs pamokose. „Vakarinis“ aktyvumas susijęs su depresyvumu: pas žmones, kurie negali miegoti tomis valandomis, kuriomis jiems to norisi, krenta nuotaika. Kai kuriems, ypač jaunimui, ankstyvas kėlimasis. Gali būti tiesiog kenksmingas“, – sako Konrad Jankowski iš Varšuvos universiteto psichologijos fakulteto, tiriantis skirtingų chronotipų žmonių funkcionavimą.

Danijos mokyklų, kuriose buvo galima pasirinkti pamokas prasidedančias skirtingu dienos metu mokiniai, ėmė rodyti aukštesnius už vidutinius mokymosi rezultatus. Mokytojams netgi teko teikti papildomą medžiagą, todėl, kad programą pavykdavo praeiti greičiau. Christoph Randler tyrimai Vokietijoje, savo ruožtu, parodė, jog egzaminų, kurie vykdavo dieną rezultatai, buvo geresni, nei rytinių patikrinimų. Galbūt pas mus vertėtų bent jau brandos egzaminų pradžią perkelti? O jeigu eitume toliau ir surengtume platesnio masto eksperimentą, pradėję kreipti dėmesį į chronotipus darbe?

„Aš žinau kompanijas, kurios įveda lanksčią darbo laiko sistemą. Būtina atidirbti aštuonias valandas, tačiau paros laiką galima pasirinkti. Tokiose kompanijose būna, kad žmonės dirba labai keistu laiku. Tai gera kryptis: darbuotojams pagerėja nuotaika, pakyla motyvacija, darbo našumas. Deja, tokios situacijos labai retos, mes ir toliau gyvename visuomenėje, orientuotoje į rytą“, – sako Konrad Jankowski.

Rytas priklauso moterims

Chronotipai formuojasi tuo metu, kai pas berniukus keičiasi balsas, o pas mergaites figūra. Pasiskirstymas į „rytinius“ ir „vakarinius“ išlieka visą vaisingą periodą, ir tuo metu dažniau „vieversiais“ pasirodo esančios moterys. Moterys ne tik labiau linkusios anksčiau keltis rytais, bet ir miega daugiau laiko per parą, o jų miegas yra jautresnis. Chronotipų skirtumai tarp lyčių ne tokie dideli, kaip ūgio ar raumenų jėgos, tačiau jie lydi brendimą ir išnyksta po menopauzės.

Vokiečių paauglių tyrimai parodė, jog esant 16 metų amžiaus berniukų ir mergaičių chronotipai skiriasi tik 3%, iki 19 metų šis skirtumas išauga dvigubai. Pats chronotipų atsiradimas paaiškina būtinybę prisitaikyti prie metų laikų ir dienos ilgumo kaitos. Bet kodėl tada tarp vyrų ir moterų yra skirtumai? Šioje srityje mums teks pasitenkinti hipotezėmis, kadangi įtikinamų įrodymų kol kas nėra. Kažkada žmonės gyveno nedidelėmis grupėmis. Moterys buvo rinkėjos, o vyrai medžiotojais. Pranašumą turėjo tas vyras, kuriam reikėjo mažiau miego. Pagal kitą teoriją, vyrai atidžiau stebėjo nakties pavojus. Tad skirtingas poreikis miegui buvo naudingas visai grupei.

„Vakariniai“ žmonės labiau koncentruojasi į „čia ir dabar“ momentą, jie labiau linkę į hedonizmą, o „rytiniai“ labiau susikoncentravę į ateitį. Be to, išvystytas intelektas ir polinkis rizikuoti gali nurodyti į tai, kad priešistoriniais laikais naktiniai paukšteliai galėjo užsiimti teritorijos tyrinėjimu ir skatinti migraciją į naujus rajonus. „Vyturiams“ būdingas asmenybės tipas tinka gyvenimui nuolatinėje vietoje nepavojingomis sąlygomis, – papildo Konrad Jankowski.

Vakaras priklauso vyrams

Tačiau tyrimai Vokietijoje ir Italijoje parodė kai ką dar: nuo chronotipo priklauso partnerių skaičius. Pas vyrus „pelėdas“ jų pasirodė daugiau, nei pas vyrus „vyturius“. Čia nieko stebėtino, kadangi beveik pusė respondentų (45%) nurodė, jog su savo dabartine partnere susipažino vakare, 27% – antroje dienos pusėje, 17% – ryte ir 11% – naktį. Jei vakaras yra laikas pasiskirstyti poromis, tai daugiausiai laimi „vakariniai“ vyrai.

Christoph Randler tyrime 284 vyrai atsakinėjo į klausimus, kaip: kada jūs praleidžiate laiką ne namuose? Jūs labiau mėgstate nueiti į kokį nors renginį ar namie pažiūrėti televizorių? Kada jums labiausiai norisi flirtuoti? Ar turėjote seksualinių kontaktų su moterimi, turinčia santykius su kitu vyru? „Vokiečių tyrimai liudija, jog „vakariniai“ vyrai dažniau sugundo moteris. Tai vyksta situacijose, kai jie patys jau yra su kažkuo santykiuose arba partneris yra pas sugundytą moterį. Reikėtų vertinti chronotipą kaip platesnį asmenybės aspektą: „vakariniai“ polinkiai susiję su aukštesniu testosterono lygmeniu, impulsyvumu ir bruožais, kurie vadinami „juoduoju trejetu“: polinkiu manipuliuoti žmonėmis, narcisizmu ir psichopatija“, – komentuoja Konrad Jankowski. .

Kitaip tariant, vyras-“pelėda“ dažniau gali pasirodyti storaodžiu, neturinčiu empatijos, siekiančiu iššaukti susižavėjimą žmogumi, pas kurį rečiau sukyla sąžinės priekaištai, nei pas vyrą-“vyturį“. Būdamas ekstravertu ji dažniau yra kupinas šarmo kompanijos siela. Dar daugiau, vyras-“pelėda“ labiau linkęs vertinti kitus vyrus, kaip potencialią grėsmę užkariaujant širdis. Jam sunku išgyventi situaciją, kai jo aplinkoje atsiranda labiau patrauklesnis vyras, todėl jis siekia konfrontacijos.

Moterys atrodo ne ką geriau. Konrad Jankowski darė tyrimus 352 moterų nuo 17 iki 57 metų amžiaus grupėje. Iš jo tyrimo rezultatų seka, jog partnerėmis vyrui, kuris ieško atsitiktinio sekso, dažniau tampa „vakarinės“, nei „rytinės“ moterys. Damos su pelėdos polinkiais mažiau griežtai vertina sekso klausimus ir dažniau fantazuoja apie žmogų, su kuriuo jos tik ką susipažino, nei moterys-“vyturiai“, kurioms, kad sugulti su kažkuo į lovą yra būtini jausmai.

Praktiškai idealų „vyturio“ paveikslą šiek tiek gadina Sunita Sah iš Harvardo. „Vyturiai“ gali meluoti taip pat, kaip „pelėdos“: viskas priklauso nuo paros meto.

Tyrėjos vykdytame teste, kuris tikrino sąžiningumą anksti ryte (tarp 7 ir 8.30), dažniau su tiesa prasilenkdavo „pelėdos“, o „vyturiai“ tą darė naktį (tarp 12 ir 1.30). Pakakdavo pasiūlyti žmogui užduotį nekomfortišku jam paros metu. Tad, galbūt, „vyturiai“ dar nepakankamai ištirti?

Mieli skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt” buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę SMS ar kitu Jums patogiu būdu