infa.lt

Joan Didion ir Amerika, kurios nebėra

12 spalio
01:01 2017

 

Joan Didion

Joan Didion, „Play It as It Lays” ir „Slouching Towards Bethlehem” autorė, nuotrauka daryta 1977 gegužės 1 | .(AP Photo)

Fragmentai iš J.Didion biografijos, aut. Tracy Daugherty („The last love song“)

„Aš manau, bus teisinga pasakyti, jog Vakarai, liūdnos evoliucijos dėka prarado savo tradicinę vietą amerikiečių vaizduotėje – evoliucijos, jų įvaizdžiui netikusios: pagrindinė žmogaus idėja tapo visiškai priešinga tam, ką ji reiškė, kokia ji buvo, kai Vakarų mitas užgimė, ir dabar, pasekoje, žmonės, kurie yra mažiau visuomenės suvaržyti ir valstybės susaistyti, yra įvardijami jau kaip netinkami ir pavojingi. Tai labai bloga naujiena mentalitetui, kuris Ameriką ir sukūrė, o ir pati jos idėja rodosi gąsdinanti ir nedemokratiška. Dar daugiau, ji grasina užbaigti visą Amerikos progresą ir vystymąsi. Aš manau, Amerikos Vakarams yra pats laikas pastovėti už save, kad visa šalis tai išgirstų, kad būtų reanimuotos svajonės ir aistros, kurias Amerika taip lengvai nustūmė į šalį ir taip greitai pamiršo.“ (Marilynne Robinson žodžiai, panaudoti knygos epigrafui)

Viena pagrindinių Kalifornijos legendų yra Donner persikėlėlių vilkstinės, nespėjusios iki žiemos šalčių persikelti per Siros kalnyną pakeliui į Vakarinę pakrantę žuvimas 1846m. Vėlesnių literatų perpasakotojų dar nenulaižytoje versijoje labai daug žiaurios tiesos, įskaitant kanibalizmą. Norman Mailer yra rašęs, jog šios populiarios legendos centre yra „nuolatinė tuštuma. Nihilizmas, antitetiškas ne tik literatūrai, bet ir bet kokiai žmogiškai veiklai.“ Moteris jis pastebėjo esant tvirtas, depresuotas, nenorinčias per daug investuoti į žodžius… Labai mažai kas jas stebina. Jos netiki, kad įvykiai gyvenime gali būti įtakojami. Panašu, lyg per jų gyvenimus ištisai pūstų alinantys ir viską naikinantys vėjai.

J.Didion buvo tokios mamos dukra, ir save matydama jos akimis jautėsi vienu iš tų, taip nieko Vakaruose nereiškiančių gyvenimų, ir jos naratyvas, koks jis bebūtų, iki pat galo neturės jokios prasmės. „Praradimo nuojauta“ būdinga tokių moterų vaikams yra aštrus ateinančios netekties ir mirties pojūtis – silpni ir ligoti kelyje į Vakarus buvo paliekami, kaip išsineriant iš savos odos. Tai buvo ženklai vilkstinių maršrute, palikti sekančioms kartoms, kurioms nebebuvo jokio skirtumo, nei ar jie ten yra, nei ar jie ką reiškia.

J.Didion niekada nepamiršo, jog ji – Vakarietė, niekada nepamiršo, jog Vakarai – jos prigimtinė teisė, ir tai suformavo jos požiūrį į pasaulį: Sacramento slėnyje jos vaikystės metais barškuolės gyvatės buvo normalus reiškinys, rojaus, kurio taip siekė jos protėviai, dalis. To pasekoje ji išmoko sujungti faktus ir pasekmes, ir susiformavo tinkamas (adekvatus) elgesys bei sąvokos – etika, moralė, – ji suvokė jų vietą ir svarbą gyvenime. Nes abstrakcijų laikymasis tame pasaulyje galėjo reikšti mirtį: gyvatės reikia nepaleisti iš akių, nesileisti jos užklumpamai. Dar mergaite būdama ji šitą taisyklę jau taikė rašymui: neplepėk niekų ir nepražiopsok faktų. Jei praeisi pro juos, nepastebėjusi, jie tave pasivys ir „įkąs“ tau iš užnugario… Jei matai barškuolę – užmušk, kad ji nebegalėtų įkąsti kitiems. Jos senelis to mokino kaip Vakarietiško elgesio kodą, kaip taisyklę. Jai tai tapo ir kalbos taisykle: visada užfiksuok konkrečias aplinkybes. Netikslūs išsireiškimai yra ne tik tinginystė, jie yra ir žalingi.

Viena iš palikuonių pareigų visada buvo ir yra – išsaugoti protėvius, kad ir jų įrašų, dienoraščių forma, o taip pat tekstilėje – iš skiaučių siūtuose apklotuose, nugludintuose akmenyse ir mėlyno stiklo buteliuose, kuriuos jie paliko po savęs – daiktai, užpildę prietamsius Didion vaikystės kambarius. Apklotas, pora prirašytų puslapių – abu buvo talismanai, atmintis to, kas buvo ir ko nebėra. Gal todėl Didion pati nerašė dienoraščio. Ji buvo išmokyta, jog rašymas yra ne saviraiškai ar pasilepinimui, jis yra istorijai.

J.Didion giminė kilus iš Arizonos, tik atkeliavus į Vakarų pakrantę žymiai anksčiau, nei „akiai“ ir „okiai“, su kuriais ji sėdėjo vienoje klasėje 1930 ir 40-aisiais. Istorijos ironija, jog Depresijos metais pirmųjų imigrantų palikuonys kaltino atėjūnus dėl visko, kas jų regione buvo blogai.

JDR ir jo vyriausybės New Deal buvo dažna tema Didion tetos salono arbatelėse. Jų įsitikinimu, tai buvo socializmas. Ir jis, buvo sakoma, taikosi užmušti Vakarų pionierių dvasią. Kai kapitalizmas, pvz, buvo laikomas atėjęs nuo dievo…

Būdama jau suaugusi Didion sužinojo, jog bjaurių bankrotų procese buvo parduotos jos giminės kapinės, kaip ir daug kitų rančų slėnyje, sudalintų į statybinius plotus ir parduotų aukcione. O tai buvo šventa žemė! – 2011m. ji prisiminė, kaip mama jai pasakė apie tą pardavimą, ir jai užgniaužė gerklę. „Tai buvo pardavimas to, ką buvau įpratusi matyti kaip praėjusių kartų palikimą. Pasakos pabaiga. Visiškas jos prasmės pranykimas. Kaip to žlugimo dalis, automobilių išardymo dalimis įmonė, Auto Wrekers, kaip tik ir įsitaisė šalimais Sacramento Taikos namų kapinių, antifrizas, tekantis ir pasklindantis po seniausius žydų kapus vakaruose nuo Missisipi upės.

1950- tų vidury, daugiau kaip 5000 Vakarų pionierių palaikų buvo ekshumuoti iš Helvetijos kapinių ir sumesti į masinius kapus, kad padarytų vietos naujiems miesto kvartalams. Senieji antkapiai mėtėsi žmonių kiemuose, vaikai ant jų dar žaidė…“ Tikriausiai šituo momentu J.Didion mama prarado dar ir tą paskutinį truputį tikėjimo, kiek jo dar turėjo, Kalifornijos ateities pažadais. Jos depresija išaugo kartu su niūriu pasyvumu, nuo tada ji įprato grasinti palikti gimtąją valstiją „nei nepagalvojus. Ir tiesiog ją pamiršti.“

Giminės padavimas teigė, jog pavardė Didion kilo iš prancūzų Didier, kaip variacija „desiderium“: neišsipildęs troškimas, ilgesys. Pereitais amžiais šie troškimai buvo daugiau dvasinės prigimties (nors galėjo reikšti ir moters norą turėti vaiką)… J.Didion tėčio troškimai buvo irgi nepatenkinami, bet jau grynai materialistiniai. Jaunystėje Didion rimtai apie savižudybę negalvojo. Ji tik norėjo suprasti, kaip jos mama, graži ir turtinga moteris apsupta šeimos ir draugų, galėjo nuolatos būti tokios dvasinės būsenos, jog „jai buvo šitaip sunku išgyventi bent jau popietę…“

Pauglystėje Didion daugiausia skaitė biografijas ir manė, jog biografijos yra labai svarbios skaityti vaikams: „ jos parodo, kaip išeiti iš beviltiškos situacijos, kokioje aš buvau kadaise.“ Bet, tada jai pasitaikė perskaityti pirmąjį „Atsisveikinimo su ginklais“ paragrafą. Ji pasiėmė knygą namo ir perrašė šį paragrafą rašomąja mašinėle. Keturi sakiniai, keturi kableliai, 126 žodžiai, tik 23 iš jų turėjo daugiau, nei vieną skiemenį – didelė dalis Hemingvėjaus prozos įtakos ėjo iš labai taupaus elgesio su informacija. Priešingai, legendų apie Vakarų pionierius autoriams iš XIX a., Hemingvėjus nemėgo abstrakcijų. Skaitydama ir perrašinėdama Hemingvėjų, Didion ir sukonkretino savo stilių, pradėjo aiškiau girdėti pasakojimo melodiją. Taip pat matyti rašyme didesnę prasmę ir tikslą, nei tiktai išsaugoti žodžius.

Virginijos Reed, išgyvenusios Donner vilkstinės žūtį ir parašiusios apie tai pusseserei, laiško pasažas gali būti J.Didion credo – ji labai jį brangino: „aš neaprašiau tau nei pusės nesėkmių, kurias mums teko pergyventi, bet manau, jog parašiau pakankamai, kad suprastum ką reiškia nelaimė.“

Kai Didion buvo dar mergaitė, rašymas buvo socialinė veikla ir ji norėjo joje pirmauti. Vien tik stebėti pasaulį jai jau nebepakako. Nors ir pats stebėjimas reikalavo aplinkybių žinojimo, sugebėjimo jas įvertinti. Ji sugebėjo aprašyti, formuluoti, bet suprato, jog tai yra žmonių gyvenimas. Ji nenorėjo geriau būti vaikinu, kaip dažnai pauglystėje mergaitėms norisi, bet ji jautė, kaip gimtasis Sacramento su jo tradicijomis ir papročiais ją gniaužia. Nenuostabu, jog ji susižavėjo Hemingvėjumi, ne tik jo stiliumi, bet ir jo tematika – ji jau tada jautėsi reportere. Ji nenorėjo rašyti apie karą, bet apie žmones, kenčiančius vidines kančias.

Ir nuo pat pradžių jos stiprybė buvo tikrumas dėl savęs, pasitikėjimas savimi. Vėliau gyvenime, žiūrėdama atgal, ji visa tai pavadino bravūra… Nuo pat ankstyvos savo karjeros pradžios ji buvo patenkinta tuo, kaip ant popieriaus skamba jos balsas, patyrusi ir pasitikinti savimi, nežiūrint jos tikinimų, kokia trapi ir silpna ji yra, moteris be jokio poreikio atsiprašinėti už išreikštą ant popieriaus savo nuomonę ar už tai, kokia ji pati yra.

Ji mėgo save pozuoti kaip vaiką, augusį izoliuotai, neprisitaikiusią, bet jos prisipažinimas apie tai, kaip mama ją skatino skaityti ir rašyti, tik nurodo, kiek „knygiška“ buvo šeima, kurioje ji užaugo.

Būdama penkiolikos ji išsilaikė teises. Savaitgaliais ji veždavosi draugus į Siera priekalnes – Donner vilkstinės žuvimo perėja buvo tapusi populiari tarp mėgstančių rizikingai vairuoti ir lenktyniauti. Nuo Sacramento iki Lake Tahoe ir atgal 6-7 val. važiavimo, geriant ir kvailiojant, ir rizikuojant padaryti avariją… Kai kuriomis naktimis rūkas buvo toks tirštas, jog Didion matė kur važiuoti tik tuo atveju, jei kas iš draugų išlipęs ėjo priekyje per baltą kelio vidurio juostą: betikslis amerikietiškas kelio naratyvas buvo jos realiai patirta tikrovė.

Kartais, karštomis popietėmis nuvažiuodavo į giminės kapines ir ramiai sėdėdavo, klausydama muzikos, sklindančios iš automobilio radijo imtuvo, spoksodama į antkapinius paminklus ir sugalvodama naujas liūdnas istorijas. Kapinėse buvo smagiau, nei prakaituoti dulkinuose namuose, kur vyravo vystančių gėlių kvapas ir jos tėčio dokumentai su popieriais buvo išdėlioti ir išmėtyti ant stalų, kėdžių ir kur papuola… O mokydamasi San Franciske namų ilgėjosi labai smarkiai. Nevietiniai, ne senieji vakariečiai studentai jai buvo atstumiantys: negalvodami jie mėtė rūkstančias cigaretes iš važiuojančių automobilių langų – ką, negi jiems niekas niekada nebuvo nieko sakęs apie gaisrų pavojų Kalifornijoje? Ar jie niekada negirdėjo apie karštą Santa Ana vėja? Kas negerai buvo su Rytų pakrantės ir žydų tautybės vaikinais, kalbančiais greitakalbe ir vulgariai juokaujančiais? Kodėl jie pastoviai pamokslavo apie verslo sąjungas ir demokratinį socializmą?

J.Didion jautėsi nepatogiai gyvendama kartu su kitomis 60 merginų studenčių, plepančių apie girtus bučinius galinėse automobilių sėdynėse. Tokias merginas turėjo omenyje Simone de Beauvoir, kai charakterizavo Didion generaciją po apsilankymo studentų miestelyje vieną pavasarį: „aš žiūrėjau į atletiškai išrodančius jaunus žmones, besišypsančias merginas ir galvojau, kad, žinoma, tarp jų buvo ne daugiau kaip viena ar dvi, kurioms buvo įdomu dienos aktualijos. Kartais sakoma, jog Amerika yra jaunimo šalis, bet aš dėl to abejoju. Tikra jaunystė yra ta, kai treniruojamasi kurti ateitį, galvojama į priekį, o ne ta, kai gyvenama susitaikius su ribomis ir būnant patenkintiems jiems priskirtomis teritorijomis.“

J.Didion egzistencializmo filosofija tiko. Ji aiškinosi ją sau taip: reikia priimti pasaulio beprasmybę ir vis tiek jame gyventi. Jos mamos gyvenimo priedainis „koks skirtumas?“, su kuriuo ji užaugo, ją šitaip tinkamai, matomai ir nuteikė. O dabar tai tapo ir pasaulėžiūros pagrindu. Jei pasaulis neturi prasmės, bet mes turime jame gyventi, tai mes padarome jame prasminiais ir reikšmingais daiktus, žmones, idėjas ir socialinius vaidmenis. Kaip ir kodėl jie gauna tas reikšmes, kurias mes jiems suteikiam, čia jau psichologijos klausimas, čia reikia dekoduoti gyvenimo gramatiką. Tetos Eugenijos arbatėlės, Vakarų pionierių mitas, talismanai, darbas Vogue žurnale, senoji Sacramento turtingųjų hierarchija jau buvo J.Didion privertę gyventi kaip teatro scenoje. Todėl logiška, jog dekoduoti gyvenimą jai reiškė nuimti aktoriams kostiumus, kaukes.

Kaip tik apie tą laiką užgimė naujo tipo kriticizmo srovė – M.Schorer „Technika kaip atradimas“ (1948m.): turinys tapo mažiau svarbu, nei forma ir ritmas ateinantys iš rašytojo technikos. Veiksmo pasaulis tokiu būdu virsta tekstūra ir tonu. Tokioj šviesoj apie Hemingvėjaus kūrybą galima pasakyti, jog „vertės pradingimas, nuo pat pradžių buvęs jo kūrybos vedančiąja tema, buvo puikiai ištyrinėtas ir pagrįstas jo nepagražintu, nuogu rašymo stiliumi.“ Dabar tapo svarbu požiūrio taškas ir toliau ne polemika, bet kūrinio tonai, jo muzika. „Jeigu jums pavyko atspindėti savo laiką kūryboje, žinokit, kad tikrai kažką reiškėt. Bet, jei norite būti publikuojami, – bus nelengva, jei gimėte Kalifornijoje. Literatūrinis pasaulis Amerikoje padalintas į Rytus ir Vakarus…“ (M.Schorer)

J.Didion norėjo būti literatė, ne akademikė, todėl studijuoti Berklyje jai buvo sunku. Vogue madų žurnalas tais laikais kasmet rengė konkursą jaunoms rašytojoms skatinti, prizas buvo 1000 dolerių grynais arba dvi savaitės Paryžiuje. 1951m. šį konkursą laimėjo Jaqueline Bouvier (du metai prieš ištekant už J.F.Kenedžio). Ji rašė apie savo fantaziją būti „tam tikros rūšies XX amžiaus pasaulio meno vadove, stebėti ir reguliuoti viską kažkur iš kosmose pakibusio taško…“ 1955m. J.Didion nusiuntė savo rašinį apie W.W. Wurster, San Francisko architektą ir Berklio architektūros mokyklos metrą. Ir laimėjo. Į Paryžių ji nenorėjo, ji norėjo likti dirbti Niujorke, Vogue žurnale. Jos mama jau neprisiminė, kad būtų ją skatinus, tėvas į tai žiūrėjo kaip į lošimą – nedalyvausi, tai nelaimėsi tikrai… Namuose viskas buvo po senovei, mama netvarkė namų („kokia prasmė?“), tėvas ir toliau neuždirbo pinigų šeimos išlaikymui, prie šeimos pietų stalo vyravo tyla, Didion dažniausiai sėdėjo ir skaitė pati viena savo kambaryje – taip, kad nebuvo ko prarasti..

Pirmą interviu J.Didion ėmė iš poeto W.H.Auden (1953m.). 1956m. Didion buvo pristatyta Snyder, vienam iš“Zen lunatikų girtuoklių“ (kiti toje kompanijoj buvo Keruakas, Ginsburgas ir pan.), nes ji norėjo žinoti, ar „jis – tikras poetas, ar tik vienas iš tų žmonių, kuriems viskas pasaulyje nepatinka.“ Snyder pats teigė, jog „mes manėme, kad laimėjome. Šiaurės Kalifornijos inteligencija, kiek jos tada buvo, atsisakė Trockio ir stalinizmo, bet neatsisakė radikalizmo. Todėl mes įsigyvenom į anarchizmą, Kropotkiną – tai buvo puiki medžiaga, bet beveik niekas kitas daugiau Amerikoje negalvojo taip pat, kaip mes. Net ir Niujorke, bent jau sekančius dešimt metų…“- anarchiją rašydami jie tikėjo, kad ji tokiu būdu rasis ir gyvenime. Būdama redaktore, Didion nepropagavo nei sandalų, nei barzdų, nei pseudo- avangardo nesąmonių. Jos bendradarbių nepatyrimas jai buvo nemalonus ir atstumiantis.

„Tavo problema, kad tu žaviesi profesionalumu.“, – pasakė jai viena jauna bendradarbė. Didion rūpestį dėl skyrybos ženklų ir žavėjimąsi Henriu Džeimsu jaunesni bendradarbiai laikė jos „parsidavimu anglų kalbos departamentui“ („ trejetukininkų revoliucija“ buvo pačiame įkarštyje, vert. pastaba). Tuo metu Didion jau rašė pirmą romaną (ir rašys dar ilgai). Su jo herojumi ji turėjo tiek bendra, jog jautė tradicijų galiojimo pabaigą. Herojus žino, jog „Kalifornijos ateitis yra praeities išdavime. Praeitis neturi jokios perspektyvos.“

Romaną ji rašė – bandė rašyti – naktimis, nes nematė savęs, kaip padariusios karjerą žurnalo redakcijoje, vaidmenyje. Jai buvo neįdomus redakcijos gyvenimas, neįdomu „teisingai“ rengtis ir daryti visa kita, ką reikia daryti, siekiant karjeros. Romanas vadinsis „River Runs“… Niujorko apartamente Didion buvo pasikabinusi ant sienos Sacramento County žemėlapį, kad jis jai primintų apie vandenį – Niujorkas turėjo upę, bet tik Kalifornijos upės buvo tikros upės… Į Vogue žurnalo redakciją dirbti ji atėjo su disciplina, aistringa skaitytoja, kupina gyvo dėmesio viskam, atsinešė Vakarų pionierių istorijos pagrindą – tradicinę darbo etiką, kai kaunamasi už teritoriją, kurią nori užimti.

Jos netraukė dykaduoniavimas, nežavėjo praktiškai nenaudingas išsilavinimas, ji nemanė, kad pragmatizmas sunaikins sielą. Kai žiūrim atgal į žmogaus biografiją, rodosi, jog tai, kas joje vyko buvo neišvengiama. Rodosi, jog J.Didion tokia visada ir buvus, akyla stebėtoja, arši stilistė, keistai patraukli, ir nenoriai, bet tapusi Pop ikona, taip tiesiai ir įžengė į hipių-dipių 60-tuosius, kad parodytų kaip ant delno jų hipokritiškumą ir tingų, paviršutinišką tada vyravusį mąstymo būdą… Kai iš tikro, kai ji pradžioje įsikūrė Niujorke, ji drovėjosi žmonių, ją buvo sunku perprasti, ir dauguma ją supančių, būdami kvailiais, nesugebėjo jos įvertinti – „socialinis ekranas jos tiesiog nefiksavo“ (N.Parmentel) Jos profesinės karjeros pradžia ir atėjęs populiarumas vyko žymiai sudėtingiau, kompleksiškiau ir todėl šie dalykai tokie įdomūs.

Kai 1969m. ji pradėjo rašyti žurnalui „Life“, kaip tik prasidėjo karas Pietryčių Azijoje. Ji paskambino redaktoriui ir pasakė, kad nori į Vietnamą. Jai buvo atsakyta, jog į Vietnamą važiuos kas nors iš vaikinų, o ji tuo tarpu turėjo pradėti save pristatydama skaitytojams. Didion supyko ir prisistatė taip, kaip Life žurnale dar nebuvo prisistatyta. T.y. pasirodė (ar buvo) nepatogiai asmeniška formaliame rašinio formate. Life tada turėjo 11 milijonų skaitytojų ir jie gausiai sureagavo. Didele dalimi negatyviai, bet dalis buvo ir susidomėję… Greitai po to išėjo antras Didion romanas („Play It Als It Lays“), perskaitytas kaip autobiografinis, nors tokiu nebuvo, ir Didion tapo populiari tokia prasme, kokia tikrai nenorėjo: 1969 metais moteris, rašanti apie abortą, skyrybas, SM, orgijas ir narkotikus, buvo skandalinga. Moterys matė ją kaip drąsos (emocinės) pavyzdį, vyrai fantazavo ką kitą…

1979 m.esė rinkinyje „White album“ J.Didion tyrinėjo jėgos panaudojimo 1960- aisiais Amerikoje išplitimą, jos apatiją, jos seksualinius rūpesčius ir naudojosi daugybe anekdotų apie Juodasias Panteras, Charlį Mansoną, The Doors – ir visa tai nebetiko į įprastą, iš mokyklos laikų ir Amerikos istorijos knygų, iš populiariosios kultūros ateinantį bendrą šalies naratyvą, kur kalba ėjo apie Amerikietišką svajonę ir jos pažadus kiekvienam.

Naudodama koliažo struktūrą ir stabdomus, kartojamus sakinius, Didion dezorientuoja skaitytoją tiek, jog jis irgi ima jausti tą beprasmiškumą, kurį autorė teigia taip stipriai jautusi tuo metu: „aš noriu, jog jūs aiškiai suprastumėt, kad skaitote autorę, kuri jau kuris laikas jaučiasi radikaliai atskirta nuo daugumos dalykų, pasirodo dominančių kitus žmones.“

Jos politinė tyriamoji žurnalistika („yra įmanoma rašyti žurnalistiką, kuri būtų skaitoma kaip romanas“ T.Wolfe) 1980- aisiais – Salvador (1983), Maiami (1987) pastabiam skaitytojui leido pajusti vėl atgimstantį tikėjimą nuosekliu politiniu visuomeniniu Amerikos naratyvu – vėl radosi bendras pasakojimas, bendras vaizdas, jame netgi buvo galima vėl įžiūrėti kaip reiktų gyventi. Matėsi, jog bendras naratyvas dar egzistuoja, nors jis vis labiau ir labiau randamas netikėčiausiose vietose.

„Political Fictions“ (2001m.) ji rašo apie G.W.Bush‘ą, apie W.J.Clinton‘ą, kaip jau buvo rašius apie R.Reigan‘ą ir Niujorko miestą („one word – criminal“) – rinkimines kampanijas, politines batalijas…

„Nė vienas, kas mokėsi Amerikos viešojoje aukštojoje mokykloje, žiūrėdamas į prezidentinę William Jefferson Clinton rinkiminę kampaniją 1992m. negalėjo neatpažinti jame plėšraus provincijos paauglio seksualumo, taip paplitusio aukštųjų mokyklų sluoksniuose Amerikoje…“ – J.Didion žodžiai, rodantys, jog rimtiems žmonėms Klintono problemos buvo nuspėjamos iš anksto…

Parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 245

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...