infa.lt

Monika Bulaj fotografija

Geri tekstai atveda prie gerų fotografijų, neišvengiamai (II dalis)

Liekant prie J.Bergerio, Šiaurės ir fotografijos…

John Berger knyga “And our faces, my heart, brief as photos” pristatoma: “ją galima vadinti meilės laišku, meditacijomis apie vietą, mirtingumą, meną ir nebūtį. Ji tokia kvapą gniaužianti ir retai sutinkama…“ kokių iš autoriaus ir esame įpratę tikėtis. Pradedant jo lyriniais Caravaggio paveikslų ar alyvų, išsiskleidusių ant palangės aprašymais, baigiant išsamiais mirties ir imigracijos tyrinėjimais, ji yra gražus ir giliai asmeniškas atsakas į mūsų, XX-ą amžių.”(išleista 1984m, pakartotinai 2005m.)

Visi John Berger tekstai yra labai asmeniški – susiliedamas, persiimdamas su aptariamu objektu jis pasiekia atvirkštinį efektą – parodo save, kaip jam tai nepavyktų, net jei jis to specialiai siektų! Bet kitokie, nei labai asmeniški, meno kritikos tekstai ir negali būti, jei jie yra geri, vertingi ir įdomūs – atmesk iš tokio teksto tai, kas nuo autoriaus, ir nebeliks tokio teksto egzistavimo prasmės.

Kelios pastraipos apie Caravaggio kūrybą, kad būtų aišku, apie ką kalba:

„Tie keli paveikslai, sudarantys mano nepaprastai kuklią (John Berger) tapytojo karjerą, ir kuriuos aš dar norėčiau kartą pamatyti, yra tapyti Livorno gatvėse ketvirto dešimtmečio pabaigoje. Miestas tada buvo sužalotas karo ir labai neturtingas. Tenai ir tada aš ėmiau suprasti, ką realybėje reiškia gyventi varge ir skurde, ir ko pasekoje susiformavo mano visą gyvenimą trunkantis bjaurėjimasis valdžia ir šio pasaulio galingaisiais – tiek tada, tiek dabar aš noriu su jais turėti kiek galima mažiau reikalų.

Giminystė, kurią aš jaučiu Caravaggio, prasidėjo irgi tada, Livorne. Jis buvo pirmasis dailininkas tapęs gyvenimą, kokį jį gyvena popoloccio – prastuomenė, skersgatvių gyventojai, les sans- coulotes, driskiai, valkatos – liumpenproletariatas, žemesniųjų klasių, padugnių, rūsių gyventojai, prakeiktieji… Nei vienoje tradicinėje Europos kalboje nėra jiems pavadinimo, kuris jų nežemintų ar juos įvardindamas nežvelgtų į juos iš aukšto,.. Tuo ir pasireiškia valdančiųjų valdžia.

Meno istorijos knygose Caravaggio įrašytas kaip vienas didžiausių novatorių, chiaroscuro – šviesotamsos – meistras ir jos naudojimo tapyboje pirmeivis; kelio, kuriuo paskui ėjo Rembrantas ir kiti. Žinoma, ši jo matymo maniera, meno istoriškai žiūrint, gali būti įvardijama kaip žingsnis pirmyn Europos meno evoliucijoje. Tokioje perspektyvoje Caravaggio beveik neišvengiamai yra jungtis tarp aukštojo Kontrreformacijos meno ir „naminio“ užgimstančios olandų buržuazijos meno. Ir ta jungtis pasireiškia naujos rūšies erdvės vaizdavimu. Erdvės, kurią tamsa apibrėžia lygiai taip pat, kaip seniau buvo įprasta matyti paveiksluose šitaip elgiantis šviesą (tiek Romai, tiek Amsterdamui prakeiksmo galimybė tapo kasdienybe).

Caravaggio, realiam žmogui – berniukui vardu Michelangelo – gimusiam Bergamo apylinkėse, kaime, netoli nuo ten, iš kur yra kilę ir mano draugai medkirčiai – šviesa ir šešėlis, kaip jis juos įsivaizdavo ir matė, turėjo giliai asmeninę reikšmę, neatskiriamai susijusią su jo norais ir jo instinktu išgyventi. Ir iš čia, o ne iš kažkokios meno istorinės logikos, jo menas yra susijungęs su dugnu, su požemiu, su žemiausiais sluoksniais, su liaudimi.

Naudojimasis chiaroscuro leido jam atsisakyti dienos šviesos. Šešėlis, pagal jį, teikė prieglaudą, kaip ją gali suteikti keturios sienos ir stogas. Kad ir ką jis būtų tapęs, iš principo jis tapė interjerą… Tik namuose jis jautėsi – ne, namuose jis nesijautė niekur – tik viduje jis jautėsi pakankamai saugiai.

Jo tamsa kvepia žvakėmis, pernokusiais melionais, drėgnais skalbiniais, laukiančiais, kad juos kas pakabins sekančią dieną: tai laiptų ir praėjimų, lošimo kampų, pigios nakvynės, netikėtų susidūrimų tamsa. Ir viltis yra ne tame, kad kažkas tai tamsai pasipriešins, bet pačioje tamsoje. Prieglauda, kuria tamsa teikia, yra tik realiatyvi, nes chiaroscuro atskleidžia prievartą, kančią, ilgesį, mirtingumą, ir visa tai parodoma labai intymiai. Iš labai arti. Tai, kas buvo išstumta kartu su dienos šviesa – bent jau atskirtis ir vienišumas – ir jų abiejų yra bijoma visuomenės apačiose.

Tie, kurie vos galą su galu suduria, gyvena dažniausiai susigrūdę kartu ir turi išsivysčiusią atvirų erdvių baimę. Kas performatuoja jų vietos ir privatumo trūkumą, kitaip gal pasirodžiusį sunkiai pakeliamu, į tai, kas kaip tik guodžia ir teikia pasitikėjimo… Caravaggio žinojo šias jų baimes, tai buvo ir jo baimės. Žiūrovas į paveikslą žiūri iš privilegijuotos pozicijos, Kosminio teatro mastelyje. Prigrūstos pilnos šio autoriaus drobės, priešingai, neturi to atstumo – yra padarytos tiesiog iš gyvų būtybių, skruostas prie skruosto gyvenančių mažoje ribotoje erdvėje.

Tas pasaulis yra pilnas teatro, taip, bet jis neturi nieko bendra su kosminiais efektais, nei su šio pasaulio galingųjų linksminimu. Kasdieninis požeminių sluoksnių teatras yra uždaras ir empatiškas. Tai, kas ten vyksta, kiekvienu momentu gali tapti labai realu – nebe teatru. Ten nėra saugios erdvės ir interesų hierarchijos… Caravaggio ištisai buvo kritikuojamas kaip tik už tai – kad jis savo paveiksluose šio skirtumo nedarė, kad juose viskas vienodai intensyvu ir nėra išlaikomas „padorus atstumas.“

Požeminis pasaulis demonstruoja save slėpdamasis. Čia išgyvenimas ir išdidumas priklauso nuo teatro, vietos, kur kiekvienas išraiškingai vaidina ir stengiasi save pademonstruoti. Ir kur vis tiek, individo išgyvenimas gali priklausyti nuo jo sugebėjimo pradingti, tapti nematomu. Pastovi įtampa nulemia specialios rūšies ekspresijos pavaizdavimo būdą, kai gestai užpildo visą įmanomą erdvę, ir kurioje troškimas gyventi gali būti pajustas pilnai iš pirmo žvilgtelėjimo. Rezultate susigrūdimas tampa visai kitos rūšies, pavirsta visai kitokiu, prasminiu tankiu.“

x

Mariusz Wilk tapo tuo, kokį jį dabar vis plačiau žino pasaulyje – lenku žurnalistu, 1991 metais visam laikui apsigyvenusiu Rusijos Šiaurėje, Solovkuose (vėliau – mirusiame kaime ant Onegos ežero kranto) ir rašančiu dienoraščius, jau išverstus į daugybę kalbų ir išleistus daugelyje šalių – apie savo gyvenimą ten, toje vietoje, tarp tų žmonių – irgi, po jį sukrėtusio įvykio, nors jau visko mačiusį karo korespondentą Abchazijoje. Jis buvo liudininku, kaip Suchumio pliaže, atostogaujantys gruzinų samdiniai, pasilinksminimui išprievartavo, nužudė ir nuskalpavo du niekuo dėtus jaunus žmones, merginą ir vaikiną, ką tik ištrūkusius iš karo zonos.

Kad bent kiek save vėl susitvarkytų psichiškai, normalizuotų savo požiūrį į gyvenimą, rastų bent kiek tikėjimo žmonėmis ir dievu, Mariusz Wilk pora metų gyveno Solovkų vienuolyno celėje, bendravo su vienuolyno vyresniuoju, tėvu Germanu, meldėsi, meditavo, pasninkavo, skaitė šventą raštą.

XV amžiaus vienuolynas, Provoslavų Ortodoksų tikėjimo lopšys, karo su švedais metu tarnavęs kaip tvirtovė, po 1917 metų – pirmas sovietinis gulagas, po 1989-ųjų – vėl atsigaunantis vienuolynas, bandantis įamžinti ir suvokti savos lagerinės praeities atmintį ir prasmę, aišku, tam buvo tinkama vieta ir savą gydomąjį efektą turėjo.

„Journals of a White sea Wolf“, pirmoji autoriaus knyga, aprašanti 1996- 1998 metus (po to sekė dar penkios) nepaprastai įsimenančiai atvaizduoja šiaurinį ežerų – veidrodžių kraštą, atšiaurios gamtos įtaką, vienišumo, atskirties atmosferą, ir kartu dvasinės pilnumos, jungties galimybę. Jis kalba, jog Rusiją geriausiai galima suprasti per jos vienuolynų istoriją, pastebi, jog Solovkų mikrokosmose Sovietinė Imperija ir jos griuvimo pasekmės, palikimas, atsispindi kaip okeanas vandens laše…

Sekančiose knygose jis aprašo, pavyzdžiui, Belomor kanalo statybos istoriją, kalba apie tai, kas atsitikę – žiauriai, struktūriškai ir negrįžtamai – su šiaurinių Rusijos žemių valstiečiais, visada nepaprastai sunkiai dirbusiais šias nelabai derlingas žemes, bet gerai, turtingai gyvenusiais didžiulėse rastinėse trobose ir turėjusiais mažiausiai po penkias karves (daugiau dėl mėšlo, nei dėl pieno)… Viena iš knygų paskirta Samių istorijai ir kas iš jų kultūros ar tradicijų dar likę, kitoj autorius rašo apie kelionę per Kanados šiaurę, Labradorą, geopoetiko Kenneth White prieš gerus pora dešimtmečių jau praeitu maršrutu…

Rusijos šiaurę jis vadina Zazerkalje – erdvė už veidrodžio, kurios nematome, nes žiūrime ir matome tik savą atspindį. Pradžioje M.Wilk rašė gyvenąs „Sovietų Imperijos griuvėsiuose“, vėliau – Rusijoje, dar vėliau – tiesiog Šiaurėje… Su samiais bendraudamas, iš jų perėmė metaforą, jog „klajokliams kelias yra namai, o kažkur sustojusiam, jo apsigyventi namai vis tiek lieka keliu“… Po to jau radosi apmąstymai „gyvenimas per trumpas skubėjimui, reikia gyventi ne laiką, bet erdvę“… kad Šiaurė „tai dvasinė būsena“ – ir nekeista, kad garsas apie jį paėjo keliaujančių žmonių tarpe, jo knygų prisiskaitę pas jį ėmė traukti svečiai, gerbėjai, bendraminčiai, žurnalistai, norintys pasimokyti ar pasižiūrėti. Pirmiausia, žinoma, lenkai. prancūzai, kanadiečiai, italai… Angliškai kalbantys, irgi.

Tarp pirmųjų, 2012 matais, buvo Paolo Rumiz ir Monika Bulaj.

Apie P.Rumiz autorius knygoje rašė: „pora dienų prieš patraukiant kelionėn į Labradorą, pas mus Konda Berežnoje (kaime ant Onegos ežero) svečiavosi italų rašytojas – keliautojas P.Rumiz (jį atvežė Monika Bulaj). Jis neseniai baigė knygą apie Hanibalą („Karvedžio pėdomis“) ir ruošėsi eilinei ekspedicijai, norėdamas aprašyti rytinius Europos Sąjungos pakraščius.

Man didžiausią įspūdį padarė kukli jo kuprinė, – žmogus planavo keliauti nuo Murmansko iki Bosforo sąsiaurio – kurioje buvo vieni baltiniai, dvi poros kojinių, megztukas, rezervinės kelnės, tualeto reikmenys, rankšluostis ir du žemėlapiai. Matydamas mano nuostabą, Paolo pasigyrė bloknotais rašymui (pagamintais jam pagal užsakymą). Dar pasakė, kad jau seniai nebesivežioja knygų, mieliau kelionėje skaito peizažus ir žmonių veidus, nes „knygos panašios į tėvą, ima tave už rankos ir veda“…

Monika paskui paaiškino, kad tai Paolo obsesija, nuo kelionės iki kelionės, vis labiau sumažinti savo bagažą, tokiu būdu ruošiantis ir paskutinei kelionei. Atsisveikindamas Paolo man kelionei padovanojo vieną iš savo bloknotų, o jame – puikios eilės vietoj epigrafo. Apie tai, jog kelionės yra tiltų nutiesimas, ir, kartu, jų sudeginimas paskui save; ne stabilumo paieška, bet jo atsisakymas, visko statymas ant kortos, kaip kad pradėtum gyvenimą iš naujo; kelionė – vaikščiojimas, t.y. pasakojimas – vienintelis mūsų palydovas.“

Monika Bulaj yra žinoma kaip „Dievo žmonių“ fotografijų – pritrenkiančių, į tapytus paveikslus panašių, ištrinančių religines ir kultūrines sienas, paliekančių tik žmones – Dievo atvaizdus – autorė… Gimusi 1966 metais Varšuvoje, studijavus filologiją, antropologiją, teologiją, filosofiją, šokį ir teatrą, gyvena Italijoje, turi 3 sūnus ir moka 8 kalbas. Jau gana seniai savo namais pasirinkus Italiją, Romą. O daug metų važinėja, keliauja po Rytų Europą, Aziją, Afriką, pati viena, fotografuodama ir rašydama apie mažai žinomas monoteizmo salas ir teritorijas, ir religinių mažumų ar nedidelių savo išpažinėjų kiekiu, religijų atstovus… Surengusi per 50 parodų, kurios būna panašios į dideles knygas, nes ji prie savo fotografijų pateikia ir daug teksto; išleidusi fotoalbumus, kaip, pvz, „Libya felix“ – apie sufizmą ir tuarengų tautelės pasaulį; „Figli de Noe“ – mažumos ir jų tikėjimai Azerbaidžane; „Rebecca e la pioggia“ – apie Dinką, nomadų tautą pietiniame Sudane…

„Genti del Dio. viaggio vell‘ Alta Europa“ – jos 20 metų kelionių ir fotografavimo sintezė iš Rytų Europos ir Izraelio, lenkiškai išleista pavadinimu „Bozy ludzie“ – Dievo žmonės.

Monika Bulaj savo kūryboje tyrinėja pakraščius, dykumas, lūšnynus ir megapolius, žemdirbius ir imigrantus, pabėgėlius, užguituosius ir neliečiamus… Jos nuotraukos dažnai matomos ir National Geography žurnale. Ką reiškia monoteizmas? – autorei įdomu, kai religija kerta sienas žemėlapiuose, sujungia žmones – taip ji savaime ateina link misticizmo, pvz, bendrumo tarp Sufizmo ir Hasidizmo – ta pati energijos koncentracija, aistringas meditacijos, maldos pergyvenimas… Taip pat visada įdomu, kai žmonės iš skirtingų religijų lanko tas pačias šventas vietas, pvz, Egipte, Jeruzalėje. Tiek esame įpratę prie konfliktų, prievartos, ekstremizmo, kad M.Bulaj nuotraukų tyla, bendra taiki teritorija nustebina, iš karto pagauna ir prikausto dėmesį.

Ji kalba apie tai, kad „konflikto zonose ją domina ne pats konfliktas, bet žmonės, kurie jį pergyvena, kurie gyvena jo pasekmes ir įtakas: „Aš nenoriu būti propagandos ir stereotipų auka, kaip kad yra atsitikę su visu likusiu civilizuotu pasauliu, pilnai priklausančiu nuo to, kas jiems pasakyta ar parodyta“.

Taip pat ją domina nomadų tautos, jų gyvenimo būdo pabaiga – norisi parodyti jų viltį ir neviltį. Bendrai, įdėmiai pasižiūrėti į žmones, kurių visas gyvenimas praeina, galima sakyti, šešėlyje:“manęs dažnai klausia, ar kelionėse, viena, aš nebijau? – Nežinau, gal kartais, nes padeda patys žmonės – jie mato mano domėjimąsi jais, mato mano prisiimamą riziką ir nori padėti, prisidėti. islamui iš viso, svečias šventas, o aš esu ir svečias, ir moteris. Žmona, motina – tai generuoja man ir pagarbą, ir apsaugą, suteikia autoritetą.“

Nuotrauka, kurią matome – „Baltarusijos mečetė Minske“, 2004m . – vaizduoja Baltarusijos totorius, kurie yra neįtikėtina sintezė tarp Krikščionybės ir Islamo. Jie skaito koraną slaviškai, parašytą arabiškom raidėm. Jie naudoja smilkalus savo mečetėse, ir smilko su tokiu pat užsidegimu, kaip Romos popiežius. Jie gieda Sakab, muedzino maldas, sekdami bizantiška polifonine muzika. Jie uždengia mirusiųjų kūnus šventų knygų fragmentais, neklausydami vieno griežčiausių Korano tabu, draudžiančio užkasti Koraną į žemę.

Dar daugiau, mirusiųjų nuodėmes gali palengvinti gyvieji – remiamasi katalikybei būdinga logika. Vieną kartą metuose jie aplanko savo mirusiųjų kapus, kad pasidalintų su jais maistu. Jie verkia ir šneka kaip baltarusių valstiečiai iš senų gerų laikų. Jie meldžiasi tik penktadienį, bet ilgas valandas – žymiai ilgiau, nei kiti musulmonai. Jie išgyveno tamsiuosius stalinizmo metus, mokėjo nepakeliamus mokesčius valstybei, bet sugebėjo savo mečetes išlaikyti atviras.

Parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji

P.S. nuo vertėjos: Perskaičius tokį nuotraukos tekstą, monoteizmas įgyja visai kitokią, ne religijos, garbinančios vieną dievą vietoj kelių ar keliolikos, bet mūsų visų sakralinio bendrumo prasmę… Tapybą primenančioje nuotraukoje norint geriau suprasti apie chiaroscuro naudojimą, skaityti tekstą reikėtų iš naujo, nuo pradžių. Apie žmones, gyvenančius šešėlyje…

P.P.S.

Caravaggio ir fotografijos ryšiai yra artimesni, nei galvotume: dailininkas David Hockney yra iškėlęs (ir pateikęs įrodymų teiginiui,) jog dailininkai optiką – veidrodžius ir linzes – gyvai projekcijai paveiksle perduoti, naudoję nuo anksčiau, nei manyta – net maždaug nuo 1430m. Ir tada ne tik, pavyzdžiui, Vermejeris, kurio naudojimasis linzėmis yra žinomas ir dokumentuotas, bet ir Caravaggio kūryba patenka į „fotografiškumo“ teritoriją ir teoriją…