infa.lt

Vitalijus Balkus: JAV Prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trampas) valdžioje jau išsilaikė daugiau nei 7 mėnesius. Ankstesnėje mūsų balandžio mėnesio laidoje klausėme retoriškai, ar Trampas jau išdavė savo rinkiminius pažadus, nes tuomet kai kurie jo kariniai veiksmai atrodė sunkiai suderinami su jo skelbta rinkimine programa. Šiuo metu nemažai jo rėmėjų iš dešiniojo politinio spektro kalba, kad Trampo programos nebėra. Elitas, esą spėjo pajungti maištautoją Trampą savo tikslams. Kas laimi politinę kovą – ar Trampas ar senoji sistema?

Algis Avižienis: Jeigu Trampo politinę kovą su elitu palygintumėm su bokso dvikova, tai tektų pripažinti, kad senoji sistema išlaiko iniciatyvą ir šiuo metu laimi pagal pataikytų smūgių skaičių. Dieną iš dienos Trampas yra priverstas aiškintis ir teisintis dėl jo, jo administracijos, šeimos narių, bei biznio partnerių ryšių su oficialiais Rusijos valdžios atstovais. Didžioji spauda nepailsta, kasdien pateikdama vis naujus atradimus apie Trampo ir jo aplinkos kontaktus su Putino valdžia.

Dar liepos mėnesį per G-20 susitikimą Hamburge Trampas bandė pasiekti persilaužimą santykiuose su Rusija. Tiesioginiame pokalbyje su Rusijos Prezidentu Putinu, Trampui matyt pavyko susitarti dėl kai kurių Sirijos karo klausimų sureguliavimo. Po šio pokalbio Trampo administracija paskelbė, kad nutrauks karinę paramą Sirijos Prezidento Asado (Maskvos sąjungininko) priešininkams. Netrukus, Trampo valdžios atstovai davė suprasti, kad JAV nebūtinai turi siekti Asado valdžios nuvertimo, kas buvo interpretuota kaip reikšmingas posūkis JAV užsienio politikoje.

Deja, šiam suartėjimui nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Žaibiškai greitai JAV Kongresas, didžiule daugumos persvara, nutarė pritaikyti papildomas ekonomines sankcijas Rusijai, nors neatrodytų, jog Maskva savo vėliausiais veiksmais būtų nusipelniusi tokios bausmės. Kongreso įstatymas net įpareigojo JAV Prezidentą gauti išankstinį atstovų rūmų pritarimą, jei jis ateityje pageidautų tas sankcijas sušvelninti arba panaikinti.

Nors sisteminė ir mūsų didžioji spauda giliau nekomentavo šios labai įdomios sąveikos tarp Trampo, Putino ir Kongreso, manau, kad galima padaryti išvadą, jog JAV politinė klasė šiuo metu nenori nei sušvelninti karinio spaudimo Asadui, nei pradėti atšilimo politikos su Putinu. Jei Trampas būtų bandęs atmesti šį įstatymą, Kongreso oponentų skaičiaus būtų užtekę neutralizuoti jo sprendimą sekančiame balsavime. Įdomu tai, kad ir demokratai ir respublikonai prieštaravo Trampo naujam užsienio politikos kursui. Pastarasis buvo priverstas patvirtinti sankcijų įstatymą prieš savo valią. Aišku, dabartiniai amerikiečių-rusų santykiai lieka įstrigę. Rusija liepė šimtams JAV ambasados darbuotojų Maskvoje nutraukti savo veiklą, o Vašingtonas savo ruožtu liepė Rusijai uždaryti savo konsulatą San Franciske.

V.B.: Dar galima pastebėti kitą svarų Trampo pralaimėjimą kovoje su JAV politiniu elitu. Turiu omenyje jo sprendimą pašalinti iš Baltųjų rūmų administracijos savo pagrindinius ideologinius sąjungininkus – Steve Bannon ir Sebastian Gorką. Tikrų, ideologinių draugų Baltuose rūmuose Trampas dabar turi tikrai mažai. Spauda mini Stephen Miller ir gal dar vieną kitą patarėją tarp jo idėjinių rėmėjų. Visi kiti Trampo patarėjai ir padėjėjai yra sisteminiai žmonės. Ypač daug yra buvusių stambių investicinių bankų valdytojų ir JAV karinių pajėgų aukštų karininkų. Apie tai kalbėjome ankstesnėje laidoje ir nevardinsime visų Goldman Sachs bankininkų, kurie dabar padeda formuoti Trampo administracijos ekonominę politiką.

Nuo balandžio mėnesio Trampas dar daugiau padidino savo priklausomybę nuo generolų įtakos, skirdamas generolą John Kelly Baltųjų rūmų štabo viršininku. Tad dabar Trampo administracijoje yra trys labai įtakingi generolai, Be minėto John Kelly, Tramui tarnauja Gynybos sekretorius James Mattis ir Nacionalinio saugumo patarėjas H.R. McMaster. Pastarasis pakeitė Gen. Michael Flynn, kuriam buvo lemta būti šiame poste tik mėnesį.

A.A.: Tikrai reikšmingas įvykis buvo patarėjų Steve Bannon ir Sebastian Gorka pašalinimas, ypač turint omeny šio veiksmo dramatiškų įvykių foną rugpjūčio mėn. 11-12 d. Charlottesville, Virginia. Kaip žinia, tuomet šimtai baltųjų nacionalistų surengė protesto žygį prieš Charlottesville savivaldybės sprendimą pašalinti 19-to amžiaus pietiečių sukilėlių vado Generolo Robert E. Lee statulą.

Šiuo metu labai suaktyvėjo Amerikos juodauodžių, kitų mažumų atstovų ir kairiųjų pastangos pašalinti paminklus ir kitus atminimo objektus, kurie kaip nors gali būti susiję su rasine diskriminacija. Pietiečių sukilėlių paminklai dažnai tampa šio vajaus taikiniais, nes pietiečių konfederacijoje juodaodžių vergystė nebuvo panaikinta.

Bet kai kurie rasinės lygybės šalininkai dabar ir reikalauja, kad net ir Amerikos atradėjo Kolumbo paminklai būtų pašalinti, nes pastarojo atvykimas į Amerika sutapo su Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų pavergimu. Kiti potencialūs taikiniai yra JAV įkūrėjai Vašingtonas ir Jefersonas, kurie turėjo vergų. Savo ruožtu baltieji nacionalistai stoja į kovą prieš šių paminklų naikinimą, nes jie laiko minėtas istorines asmenybes svarbia JAV istorinio palikimo dalimi.

Rugpjūčio 12 d. baltųjų nacionalistų demonstraciją puolė kairieji Antifa bei juodaodžių atstovų smogikai. Įvyko smarkūs susirėmimai, sužeista keliasdešimt žmonių. Žuvo viena kairiųjų aktyvisčių, kai baltasis nacionalistas įvažiavo į protestuojančiųjų minią. Be to, žuvo du policininkai, stebintys neramumus iš sraigtasparnio, kuris sudužo.

Iš pradžių Prezidentas Trampas smerkė abi smurtaujančias puses, bet šalies didžioji spauda ir daugybė politinės klasės atstovų užsipuolė Trampą, kad jis palygino taip vadinamus neonacius ir baltuosius nacionalistus su juodaodžių ir kairiųjų protestuotojais. Pagal dalies JAV elito mąstymą, jei kairieji Antifa ir baltieji nacionalistai susiremia kautynėse, smerkti galima tiktai taip vadinamus neonacius. Kairieji esą turi teisę naudoti smurtą prieš tikrus ar tariamus neonacius.

Ir vėl Trampas pateko į kritikos sūkurį, leisdamas oponentams perimti iniciatyvą. Kai kurie aukšti pareigūnai, kaip pavyzdžiui, jo vyriausias ekonominis patarėjas Gary Cohn, viešai atsiribojo nuo Trampo arba pagrasino atsistatydinti. Kadangi minėti patarėjai Bannon ir Gorka sulaukdavo pritarimo iš baltųjų nacionalistų pusės, Trampo kritikai pavadino ir juos neonaciais. Įvairiose spaudos publikacijose buvo teigiama, kad Baltieji rūmai tapo neonacių prieglobsčiu.

Galima kritikuoti Trampą, kad jis per lengvai pasidavė šiam isteriniam puolimui. Bet, kita vertus, Charlottesville įvykiai labai ryškiai parodė kaip giliai susiskaldžiusi yra Amerikos visuomenė. Teisybė yra ta, kad pastaraisiais metais smurtą daug dažniau naudojo kairieji Antifa smogikai, nei dešinieji radikalai. Bet šį sykį baltieji nacionalistai atėjo į demonstraciją pasiruošę kovoti. Padėtis tapo nekontroliuojama ir neramumai galėjo persimesti į kitus JAV miestus. Anksčiau Antifa ir baltųjų nacionalistų susirėmimai valdantiesiems neatrodė tokie grėsmingi, nes jų dalyvių skaičius būdavo gan ribotas. Šį sykį smurto protrūkis buvo iš tiesų masinis reiškinys. Labiausiai valdantieji bijo, kad tokie susirėmimai neįtrauktų milijonų nepatenkintų juodaodžių. Dar yra gyvi atsiminimai dėl 1968 m. masinių juodaodžių riaušių, apėmusių daugybę JAV didmiesčių.

Tad Trampo veiksmus galima interpretuoti kaip atsargaus valstybininko, kuriam jo ideologinės nuostatos nėra tokios svarbios, kad jis leistų vietinės reikšmės neramumams peraugti į platų rasinį konfliktą. Taigi, Trampas paaukojo savo patarėjus. O šie savo ruožtu teigia, kad, nežiūrint visko, jie toliau rems Prezidentą Trampą. Abu patarėjai atnaujins savo veiklą Trampą remiančioje Interneto publikacijoje „Breitbart.“

Bet, norėčiau pridėti, kad šiuo atveju neteisybė būtų būtų pasakyti, jog Trampas visiškai pralaimėjo. Jo išsakytą poziciją, kad reikia smerkti ir radikaliuosius kairiuosius, ir dešiniuosius, jei jie griebiasi smurto, randa atsargų pritarimą ir tarp elito atstovų. Vadovaujantys Kongreso nariai Nancy Pelosi ir Paul Ryan smerkė Antifa smurto vartojimą. JAV saugumo agentūra FTB irgi neseniai paskelbė Antifa – terorą propaguojančia organizacija. Sisteminėje spaudoje padaugėjo straipsnių aliarmuojančių apie Antifa keliamą pavojų. Peršasi išvada, kad Trampo nuolaida šalinant savo ideologinius rėmėjus iš Baltųjų rūmų randa atgarsį jo politinių oponentų tarpe. Atrodo, jog pastarieji, galbūt, bus pasiruošę užimti tvirtesnę poziciją ir prieš Antifa siautėjimą. Šiuo atveju galima atsargiai spėti, kad Trampas ir jo oponentai bando rasti bendrą kalbą, siekiant išvengti plataus masto rasinių neramumų šalyje.

V.B.: Bet vis dėl to atrodo, jog Trampo pozicija silpnėja. Norėčiau du klausimus aptarti. Ar Trampas pralaimi visur, ar visgi yra sričių, kuriose jam pavyksta kažkiek žengti į priekį? Antras klausimas būtų, kodėl elitas nesiima priemonių galutinai išstumti Trampo iš prezidentūros?

A.A.: Abu klausimai yra šiek tiek susiję. Trampo rėmėjų mažėja. Šiuo metu 37 proc. apklaustųjų amerikiečių pritaria Trampo vadovavimui. Ankstesnėje laidoje balandžio mėn. mes konstatavome daugiau nei 40 proc. palankumą jam.

Bet Trampą dar daug kas palaiko, ir tarp palaikančiųjų yra ir aistringų, labai motyvuotų rėmėjų. Štai, West Virginia valstijoje Trampas prieš savaitę pasakė kalbą sausakimšoje salėje, kurioje tūkstantinė minia entuziastingai pritarė jo iniciatyvoms ir nušvilpė sisteminės spaudos žurnalistus, stebinčius Trampo kalbą salėje. Trampas ypatingai daug pritarimo randa West Virginia, kadangi jis remia šios valstijos anglies pramonę, kuri dabar rodo pirmuosius atsigavimo ženklus. Nesunku jam buvo įtikinti West Virginia gyventojus, kad Trampas teisingai pasielgė, pasitraukdamas iš Paryžiaus klimato kaitos sutarties ir tokiu būdu atrišdamas JAV rankas didinti anglies gavybą.

Kitą sėkmingą kalbą Trampas neseniai pasakė Phoenix, Arizonoje. Ši valstija ribojasi su Meksika, iš kurios plaukia masės nelegalių migrantų. Be to, Arizonos valstijoje yra daug karinių JAV bazių, kuriose vietiniai žmonės randa darbo. Todėl savo kalboje Trampas skyrė daug dėmesio šalies karinio potencialo didinimui. Nežiūrint jo anksčiau pasakytos kritikos dėl per didelio JAV kišimosi į užsienio karines avantiūras, šį kartą jis gyrėsi, jog padidino karines išlaidas kone rekordiniu dydžiu. Taip pat Trampas išvardijo visą eilę priemonių, kurių ėmėsi, kad pagerintų karo veteranų socialinę padėtį. Dėl nelegalių migrantų iš Meksikos problemos JAV Prezidentas vėl prižadėjo, kad siena tarp abiejų šalių bus pastatyta.

Viena iš tų sričių, kur Trampas iš tikrųjų laikosi savo rinkimės kampanijos pažadų, yra nelegalių imigrantų kontrolė. Čia padidintos migrantų kontrolės pajėgos, griežtesnis įstatymų taikymas perpus sumažino nelegalių migrantų srautą per Meksiką. Sugriežtėjo sienos kontrolė ir suintensyvėjo nelegaliai dirbančiųjų JAV išsiuntimas atgal į namus.

Ekonominėje srityje Trampas gali pasigirti padidėjusiu perdirbamosios pramonės augimu, naujų darbo vietų kūrimu. Kažkiek daugiau, nei tikėtasi BVP kilimu (2,6 proc.), kylančių biržų akcijų kainomis. Ne visi gerėjantys rodikliai atsirado dėl Trampo administracijos veiksmų, bet Amerikos piliečiai paprastai yra linkę teigiamai įvertinti prezidentus, kai ekonomika kyla, ir smerkti juos, kai ateina sunkesni laikai.

Susirinkę 15 000 Trampo gerbėjų Phoenix Arizonoje gyvai ir teigiamai reagavo į JAV Prezidento pareiškimus ir pažadus. Kai Trampas pradėjo gintis nuo stambios žiniasklaidos puolimų Charlottesville įvykių fone, publika triukšmingai, piktai ir ilgai leido neapykantos garsus salėje stovinčių žurnalistų adresu. Nors sisteminė žiniasklaida Trampui daug žalos padaro, vis gi Arizonos gyventojų tarpe aiškiai matėsi, kad toli gražu ne visi amerikiečiai tiki sisteminės žiniasklaidos interpretacijomis.

V.B.: Užsienio prekyboje toliau vyrauja didžiuliai JAV deficitai Meksikos ir Kinijos atžvilgiu. Neatrodytų, jog Trampui būtų pavykę ką nors esminio pakeisti per pastaruosius 7 mėnesius, nebent suerzinti šių šalių gyventojus savo nuolatiniais grasinimais apmuitinti jų eksportą į JAV.

A.A.: Greitu metu atsinaujins derybos dėl Šiaurės Amerikos Laisvos prekybos sutarties (NAFTA), ir eilinį kartą Trampas pažadėjo tą sutartį arba smarkiai perrašyti, arba iš viso anuliuoti. Be abejo, neverta laukti, kad derybos atneštų kokių nors revoliucinių pokyčių, kurie staigiai ir žymiai sumažintų Meksikos eksporto apimtis į JAV. Beveik tą patį reikėtų pasakyti ir dėl derybų su Kinija, nors čia įsiterpia ir nacionalinio saugumo apskaičiavimai. JAV investiciniai bankai ir korporacijos investavo šimtus milijardų į gamybos perkėlimą į Meksiką ir Kiniją, ir sunkiai tikėtina, jog finansinis elitas sutiktų uždaryti perkeltų įmonių pagrindines eksporto rinkas JAV. Juo labiau, kad Trampas pats save apsupo stambiais finansininkais/patarėjais, ypač iš Goldman Sachs banko, vieno iš pagrindinių globalistų puoselėtojų.

Vienas iš nedaugelio išlikusių Trampo ideologinių draugų Baltuosiuose rūmuose yra jo užsienio prekybos patarėjas prof. Peter Navarro, kuriam tenka grumtis su tokiais globalistų šalininkais kaip Gary Cohn (Trampas pagrindiniu ekonomikos patarėju). Navarro ypač aktyviai bando apriboti Kinijos plieno bei kitų pramoninių prekių eksportą į JAV, motyvuodamas tuo, jog tolesnė kinų eksporto plėtra sunaikintų JAV pramoninę bazę ir sumenkintų jos karinės produkcijos potencialą. Galima manyti, kad tokiems argumentams teigiamai būtų nusiteikę Trampo karininkai/patarėjai. Visgi reikia pripažinti, kad Trampas nutraukė JAV dalyvavimą Ramiojo vandenyno partnerystės rėmuose ir viena iš pagrindinių priežasčių tokiam žingsniui buvo baimė, kad tai dar daugiau paskatins Kinijos ekonominę ekspansiją į JAV.

Navarro būtina surasti sąjungininkų Baltuose rūmuose, nes jam suteikti tik du padėjėjai ir jo ofisas yra už kelių šimtų metrų nuo Baltųjų rūmų. Tuo tarpu globalistas Gary Cohn remiasi 30 žmonių komanda ir turi ofisą pačiuose Baltuose rūmuose.

Tad, reikia pažymėti, jog ekonominiai nacionalistai lieka silpnesnioji Trampo patarėjų pusė, bet jų rankose yra Kinijos korta. Palaipsniui vis daugiau JAV elito atstovų supranta, kad po 5-10 metų Kinija ko gero pralenks JAV savo ekonomine galia. Todėl jiems atrodo, kad atėjo laikas imtis priemonių Kinijos ekspansiją apriboti arba bent nebeskatinti kaip iki šiol, darant nuolaidas prekybos derybose.

V.B.: Mūsų spaudoje šią temą, būtent Kinijos augančią ekonominę bei karinę galią, užtemdo nuolatiniai svarstymai dėl Rusijos grėsmės. O ar dar yra kitų požymių, kad Trampas ketina rimtai imtis Kinijos klausimo?

A.A.: Štai visai neseniai Trampo buvęs patarėjas Steve Bannon davė interviu, kuriame žymią dalį skyrė Kinijos problematikai. Jis pabrėžė, kad per ateinančius 5-10 metų spręsis klausimas, kas bus pasaulio hegemonas – ar JAV, ar Kinija. Bannon sumenkino Korėjos krizės reikšmę, sakydamas, kad realiai JAV neturi jokių galimybių naudoti jėgą prieš Šiaurės Korėjos diktatorių. Pastarajam lengva būtų sukelti milžiniškus nuostolius tankiai apgyvendintoje Pietų Korėjoje, jeigu JAV ryžtųsi pulti. Korėjos klausimas lieka antraeilis. Kinija kelia pagrindinę grėsmę JAV, pasak Bannon. Jis atvirai pareiškė, kad ši šalis jau pradėjo ekonominį karą prieš JAV, ir kad ji šiuo metu triuškina JAV.

Norintys gali peržiūrėti šį pokalbį Youtube