infa.lt

Gediminas Navaitis – Mykolo Romerio universiteto profesorius

Priminimas. Kas skaitė prisimins, kas neskaitė gali surasti šiuos „straipsnius čia:
„Kas svarbiau : BVP (bendras vidaus produktas) ar BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksas?“,
ir
„Kas patraukliau – laimingas nacionalistas ar neurotiškas globalistas?“

Pagrindinė jų mintis – žmonės norėtų būti laimingi. Laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti, laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė. Vadinamoji laimės ekonomika teikia aiškius atsakymus kaip kurti laimingesnę visuomenę, kur gauti išteklių finansuoti laimingesnės visuomenės projektą.

Visos ekonominės teorijos ir visi politiniai sprendimai rėmėsi ir remiasi siekimu perskirstyti turtą ir pajamas. Perskirstymo principuose vyrauja dvi nuostatos. Pirmoji – visi sumokės vienodą dalį – ir vos suduriantis galą su galu, ir uždirbęs vieną kitą milijoną, skirs valstybės reikmėms, negalinčių/nesugebančių save aprūpinti naudai vienodą procentinę dalį nuo gautų pajamų. Antroji – kiekvienas mokės pagal tai kiek gavo pajamų – uždirbęs mažiau į bendrą „katilą“ atiduos mažiau nei uždirbęs daugiau, t. y. mokesčio dydis augs progresiškai.

Suprantama, kad realybė sudėtingesnė nei įvardintos schemos, bet visada galima vienareikšmiškai atsakyti kur linksta mokesčių sistema.

Šiandieną kone visos modernios šalys yra įsiskolinusios, turi nesubalansuotus biudžetus, bet neturi vieningų sprendimų nei dėl valstybės skolos mažinimo ar didinimo, nei dėl geresnio visuomenės reikalų finansavimo, nei dėl gaunančių mažesnes pajamas rėmimo.

Moderniose turtingose šalyse yra alkanų ir benamių. Ar visuomenė turi tapti turtingesnė, kad išspręstų jų problemas? Sunku būtų paneigti, kad tam labiau trūksta politinės valios, o ne materialinių resursų. Po to tektų padaryti ir nuoseklią išvadą – perskirstymo sistemą būtina keisti ir keisti ne pagal praeitų amžių patirtį, ne pagal skurstančias visuomenes, kurių svarbiausias uždavinys – išsiveržti iš vargo, o atsižvelgiant į modernaus pasaulio galimybes, į laimingesnės visuomenės sukūrimo tikslą.

Tokio požiūrio akivaizdžiai vengiama, nes valdantiems lengviau nuolat skųstis pinigų stygiumi nei užkliudyti įtakingas interesų grupes. Juolab jiems neparanku aptarti perskirstymą kaip visuomenės laimės didinimo ar mažinimo būdą. Jiems ir juos aptarnaujantiems „neprijaukintos“ rinkos ideologams patogiau tarsi savaime suprantamu dalyku laikyti, kad apmokestinamųjų gyvenimo lygis sumažės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nėra dėl ko ginčytis– mokantis mokesčius mažiau lėšų išleis sau.

Tačiau išsamiau nagrinėjant tai, kas iš pirmo žvilgsnio nekelia abejonių, išsamiau aptariant tokias nuomones bei jas atitinkančius apmokestinimo principus, taps aišku, kad skurstantieji yra ta visuomenės dalis, kurios indėlis į valstybės biudžetą nėra didelis. Jiems patiems reikia rėmimo. Nekyla abejonių, kad reikšmingiausiai valstybės biudžetą turėtų papildyti turtingieji, tačiau gana dažnai jų gerovę sukuria ne didelis atlyginimas, o galimybės naudotis turtu. Todėl Lietuvoje atsiranda bankas valdantis keleto milijardų vertės turtą ir sumokantis porą tūkstančių eurų metinių mokesčių, todėl Seimo narys gali „kilniai“ atsisakyti atlyginimo, sumokėti 1,5 proc. mokestį nuo kelių šimtų milijonų eurų pajamų ir pirkinėti namus Ispanijoje. Todėl pagrindiniu mokesčių mokėtoju, išlaikančiu valstybę tapo vidurinė klasė. O kaip tik jos gyvenimo lygis ir būdas daro žymiausią poveikį bendram visuomenės laimės lygiui.

Esamas turto bei pajamų apmokestinimas (tiek lygiavinis, tiek progresinis) silpnina vidurinę klasę, jos ekonominę, o drauge ir politinę įtaką. Šiuo metu net moderniose, išsivysčiusiose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Ekonomistas Th. Piketty nurodo, kad viena tūkstantoji žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono) valdo kapitalus didesnius nei 10 milijonų eurų t. y. valdo 20% pasaulinio turto. Jei tokia turto perskirstymo tendencija išliks, po 30 metų ši grupė valdys 60% pasaulinio turto.

Tai faktas griaunantis ideologinį rinkos ekonomikos pagrindą – tikėjimą, kad materialinė gerovė priklauso nuo asmeninių gabumų ir darbštumo. Šiandieną nepavyktų priversti valstiečių dirbti kilmingiesiams teigiant, kad teisę į žemę, į pavaldinių darbo vaisius jiems suteikė Dievas. Bet vis dar bandoma įpiršti nuomonę, kad didelį turtą įgijo darbštuoliai. Nors faktai liudija – materialinę gerovę vis labiau lemia socialiniai ryšiai, dalyvavimas valstybės turto privatizavime ir paveldėjimas.

Turintieji nori savo turtą apsaugoti. Aptarnaujanti pagrindinį didelio turto savininką – korporacijas – politinė valdžia, ignoruodama visuomenės interesus, tai ir daro. Todėl esama apmokestinimo sistema kliudo vidurinei klasei gausėti. Ką tai reiškia Lietuvai? „Tik“ neišvengiamą atsilikimą ir emigraciją. Antai, jei Europos šalių ekonomikos augs tokiu pat tempu kaip dabar, norint per dešimt metų pavyti Vokietijos atlyginimus Lietuvoje jie turėtų kilti po 20 proc. kiekvienais metais (akivaizdžiai nerealu). Šiek tiek realesnė galimybė Vokietijos ir Lietuvos atlyginimų susilyginimo sulaukti po 50 m. Tokiam scenarijui išsipildyti atlyginimus Lietuvoje reikėtų didinti po 4,5 proc. kasmet. Analogiškų skaičiavimų galima pateikti tikrai daug. Visi jie patvirtina „užprogramuotą“ didesnės pasaulio dalies visuomenių atsilikimą, kuris kels socialines ir demografines įtampas, skatins migraciją.

XXI amžiuje pajamų paskirstymo sistema, sukurta XIX a., veikia vis prasčiau. Globalizacija, technologinė kaita ir lanksčių darbo rinkų paplitimas nulėmė tai, kad vis daugiau pajamų atitenka tiems, kas valdo finansinį, fizinį arba intelektinį turtą, o realusis darbo užmokestis nustojo augti. Pažeidžiamų visuomenės narių pajamos mažėja ir tampa vis nestabilesnės.

Aptartą finansinę situaciją vis dar bandoma spręsti stiprinant reguliuojantį valstybės vaidmenį arba jį mažinant, pasikliaunant rinkos veikimu arba ją kontroliuojant. Akivaizdu, kad abi šios idėjos neatitinka dabarties sąlygų, nes nei vienos jų realizavimas dar niekada nedavė ilgalaikių, tvarių rezultatų. Nurodyti reguliavimo būdai nebeveikia todėl, kad dideli šių dienų kapitalai, didelis turtas nebėra susieti su vartojimu. Jie nebetarnauja visuomenei, o tapo jos šeimininkais, tapo galios ir valdymo įrankiais.

Esminis klausimas: „Ar demokratinės valstybės neturėtų kontroliuoti galių reikšmingai lemiančių jų piliečių laimę ir gerovę?“ Jei į klausimą atsakome „taip“, tampa aišku, kad būtini nauji socialinės nelygybės mažinimo principai ir institucijos, kurios svarbiausiu tikslu laikytų visuomenės laimės lygio kilimą. Lietuva niekada nebuvo tokia turtinga ir išsilavinusi kaip šiandieną. Ji gali didinti valstybės pajamas nedidindama, o netgi mažindama mokesčius vidurinei klasei. Tuo pat metu turėtų reikšmingai augti kiti mokesčiai. Jais galėtų tapti progresinis ypatingai didelio turto, t.y. turto neskirto vartojimui, ne namo, automobilio ar vasarnamio, o turto, kuris yra visuomenės valdymo įrankis, dažniausiai korporacijų turto, apmokestinimas. Toks apmokestinimas nemažintų vartojimo, o jei korporacija negalėtų ar nenorėtų mokėti išaugusių mokesčių, turėtų perduoti atitinkamą savo turto dalį valstybei. Šis perdavimas be kita ko taptų ir socialinės korporacijų atsakomybės garantija, išplėstų visuomenės kontrolę korporacijoms.

Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai neturėtų būti išskirtinai dideli. Antai, jau minėtas T. Piketty, rašydamas apie JAV ir vakarų Europą siūlo 1 proc. didesnius mokesčius turtui viršijančiam 1 milijoną eurų ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui viršijančiam 1 milijardą eurų.

Kas galėtų įgyvendinti tokį apmokestinimą? Atsakymas aiškus – tik stipri nacionalinė valstybė. Todėl, kaip jau ankstesniuose straipsniuose rašyta, ji griaunama, o nacionalinis tapatumas niekinamas.

Apibendrinimas. Paskelbti trys straipsniai apie laimės ekonomiką ir jos priešus. Jie pristatė nuoseklią išvadų seką: žmonės nori būti laimingi, o Lietuvos valdžia siūlo kitus tikslus ir netgi bijo pradėti matuoti laimės lygį, nes korporacijoms, kurias ji aptarnauja, nereikia aukštesnio visuomenės laimės lygio, nereikia stiprios vidurinės klasės ir jos vertybių. Globalioms korporacijoms reikia paklusnaus ir godaus vartotojo. Kontroliuoti korporacijas gali tik stipri nacionalinė valstybė, besiremianti nacionaliniu identitetu ir siekianti kurti laimingesnę visuomenę. Daugiau laimės (mažesnius mokesčius, didesnius atlyginimus, daugiau pinigų švietimui ir sveikatos apsaugai) įmanoma pasiekti jau šiandieną pasirinkus laimingesnės visuomenės kūrimo kelią ir apmokestinus ne vartojimui, o visuomenės valdymui skirtą didelį turtą.

Šią išvadų seką galima skaityti nuo vidurio ar pabaigos. Esmė nesikeis.

Į klausimą: „Ar Lietuva kurs savo ateitį pagal XIX a. ideologines atgyvenas, ar rinksis XXI a. Idėjas – eis keliu į laimę ir gerovę?“ dar neatsakyta.