infa.lt

Fragmentai iš R.Safranski knygos „Martinas Heidegeris ir jo epocha“:

1919 metų pradžioje, Miunchene, Max Weber skaitė paskaitą “Apie pašaukimą mokslui“. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog kalba eina apie mokslo etosą, bet iš tikro jis bandė atsakyti į klausimą, kaip dar įmanoma sėkmingai įgyvendinti prasmingo gyvenimo paieškas, kai randamės geležiniuose racionalios civilizacijos gniaužtuose. Ir pats į tai atsakė, – jog „mokslas savo technikos atradimais visiškai performatavęs mūsų kasdieninį gyvenimą, karo metais įrodęs, kiek jame slypi naikinamosios jėgos, šis mokslas dabar lemia mūsų likimus, bet į prasminius klausimus neatsako. Kokia prasmė moksle, kaip profesijoje, jei visos senosios iliuzijos, jog jis, girdi, mus atves į tiesą ir į tikrą prigimtį, parodys mums tikrąjį meną, kelią į tikrą dievą ir į tikrą laimę, jau išnykę?“

Mokslas gali kontroliuoti, ar duotos tikslui pasiekti priemonės, pačios savaime ar besiremiančios vienomis ar kitomis tiesomis, yra adekvačios. Mokslas taip pat gali analizuoti vidines jų priešpriešas ar prieštaravimą kitoms nuomonėms – žodžiu, gali mums padėti apsispręsti, pasirinkti, bet negali mums nurodyti, kaip mes turime gyventi.

Mūsų civilizacija, teigia Max Weber, yra taip nuosekliai ir visaapimančiai įsigyvenusi į racionalizmą, jog žmogus nebedrįsta pasitikėti savo paties sprendimais. Savo asmenines nuomones mes irgi norime matyti objektyviai patvirtintomis ir gauti garantijas, prie kurių esame įpratę, gyvendami technikos užvaldytame pasaulyje. Važiuojančiam tramvajumi nebūtina žinoti kaip jis funkcionuoja, jis gali pasitikėti, jog jo mechanizme viskas yra apskaičiuota gerai.

Bet, kalbant apie mus supantį pasaulį, kur tiek visko galima ir reikia apskaičiuoti, esame pasimetę, nes ne viską jame suprantame, ir ramina tik tai, kad kai kurie kiti visa tai supranta – kitaip visa ta stebuklu atrodanti technika nebūtų buvus sukurta – užtikrinimo ir garantijų reikalaujame net ten, kur jų niekas negali duoti. Prasmės ir tikslo sferoje. Sprendimams, kuriuos savo gyvenime priimame.

Vietoje to, kad galėtų griebti ir naudotis ten dar likusia žmogui laisve, jis ir tenai nori objektyvios mokslinės nuomonės iš šalies. Tokiu būdu viskas, kas save vadina mokslišku, yra gavęs absoliutų žmonių pasitikėjimą. Tuo ir naudojasi pranašai iš įvairių sakyklų (mokslinių katedrų) – racionalumo pagalba pasaulis išlaisvinamas nuo visų savo misterijų, ir griebiasi racionalizuoti paskutinę likusią – asmenybę ir jos laisvę… M.Weber pasisako už atskyrimą: racionalus pasaulis vienoje pusėje, pagarba asmenybei – kitoje, net jei ji kartais ir pati norėtų tos savo laisvės geriau atsisakyti.

Šie M.Weber perspėjimai nepadėjo. Moksliniai pranašai iš visų tribūnų sureagavo kaip įgelti. Ernst Krieck prisiėmė sau vedančiojo vaidmenį tame protesto chore: jis atakavo „objektyvumo pozą“ ir nuomonių laisvę – pagal jį tai tipiškas dekadansinis reiškinys, taip reiškiasi nuo savo šaknų atitrūkę intelektualai. „Pasirodo, ir moksle nacija savo sielą prarado“. Todėl E.Krieck reikalauja revoliucijos jau ir moksle: to pasekoje būtų galima išvystyti „bendrą nacionalinę religiją“, kuri liaudį motyvuos „moralinei vienybei“ ir valstybę iškels virš utilitaristinės mašinos lygio.

1920 m. Max Weber jau mirė, bet jis ir nebūtų galėjęs atsilaikyti bei sėkmingai diskutuoti su visais pranašais, vizijomis, pasaulio gelbėtojais ir pasaulėžiūrų variantais, kurie tuo metu sukilo į paviršių: infliacijos šventieji gatvėje, miškuose, turgaus aikštėse, cirkuose ir prirūkytose smuklių patalpose, žadėjo išgelbėti Vokietiją ir likusį pasaulį. O.Spengler knyga “Der Untergang des Abenslandes”, kurios tuo metu buvo parduota 600 000 egzempliorių, buvo didelė teorija, subirusi į daugybę mažų nuolaužų, tūkstančius pasaulio būklės paaiškinimų…

Karlsruje mieste, pavyzdžiui, buvo toks veikėjas save vadinęs Pirminiu sūkuriu (Oerwervelung), kuris savo pasekėjus žadėjo apdalinti kosminėmis energijomis; Štutgarte buvo aktyvus “žmogaus sūnus”, kuris pasekėjus vaišino išlaisvinančia vegetariška vakariene; Diuseldorfe apie ateinančią pasaulio pabaigą pamokslavo naujas Kristus ir šaukė savo sekėjus slėptis Eifelio aukštumose. “Dvasinis monarchas” Ludwig Haeusses, kviesdamas link “labiausiai konsekventyvios Jezaus etikos” pirminio komunizmo prasme, sutraukdavo pilnas sales Berlyne – skelbė meilę ir siūlė save, kaip Fiurerį ir galimybę tautai, valstybei ir žmonijai pakilti į aukštesnę vystymosi pakopą…

Desicionistai, atnaujinsiantys pasaulį, pamišę metafizikai ir gudrūs ideologijų verslininkai, visi būdami klajojančios, revoliucijos sujaudintos dvasios, buvo tipiškas karo pabaigos reiškinys – surogatinių religijų mugė. Kas norėjo išlikti rimtai vertinamu, turėjo sugebėti nuo viso šito atsiriboti, nors teritorijų ribos buvo labai neaiškios.

Tas pats galiojo ir politikos pasaulyje, kur mesianizmas ir pranašai, tiek iš kairės, tiek iš dešinės, visko žadėjo gausiai. Pavyzdžiui, Miunchene respublikos laikais Toller ir Muksam išleistas dekretas skelbė pasaulio pakeitimą į “pievą, pilną gėlių, kur kiekvienas savo dalį gali pasirinkti”, kiekviena išnaudojimo forma, hierarchija ir mąstymo būdas skelbiami panaikintais, ir laikraščiams liepta pirmame puslapyje, šalia naujausių revoliucijos dekretų, publikuoti Holderino ir Šilerio eiles. Karštligiška to laikotarpio dvasia, visokiomis progom stengėsi vis dar suteikti prasmę tam, kas buvo beprasmiška. Nei politika, nei mokslas nenorėjo susitaikyti su tuo, jog modernus laikmetis yra Karalius nuogas.

Pirma pokarinė M.Heidegerio paskaita (1919m. pavasarį) vadinosi “Filosofijos idėja ir pasaulėžiūros problema“. Jaunas privatdocentas irgi įsikiša į to laiko kontroversiją. Jis pradeda ten, kur pradėjo ir Max Weber, pabrėžia mokslinį filosofijos pobūdį, filosofo asmeninis požiūris, kaip ir bet kuriame kitame moksle, turi likti už temos ribų. Bet jis nori eiti toliau, atskirti nuo filosofijos mokslo ne tik asmeninę nuomonę ir pasaulėžiūrą, bet išnagrinėti, kaip jos formuojasi…

Galiausiai, jis eina jau net toliau nei Husserl, ir šneka apie procesą kaip apie „besivystantį ir visanaikinantį teoretinį supančio pasaulio užkratą, ir randa jam naują pavadinimą: outleven (palaipsniui apleisti viso kas gyva teritoriją, tapti vis mažiau gyvu) – išeiti iš gyvenimo. Nes teoretinis požiūris į visa ką, kad ir koks būtų naudingas ir priklauso mums įgimtam pasaulio reprezentavimui, jis mus padaro negyvais: vėliau Heidegeris tam perima sąvoką iš George Lukacs – „sudaiktėjimas“(kai iš gyvo virstama daiktu). Paskaitos metu jis sako: daiktai sudaro visą atskirą sferą, išdistiliuotą iš gyvo supančio pasaulio. Joje tas pasaulis jau yra ataušęs. Kai daiktas dar tikrai yra, ta prasme, kad jis yra realus… Teoretiniame mąstyme reikšmingumas iš jo savokos dingsta, lieka tik buvimas – jis jau tik egzistuoja.

Supančio gyvo pasaulio pergyvenimas yra tiek numarinamas, kad iš jo lieka tiktai tai: kažką pažinti tik kaip esantį, egzistuojantį. Istorinis „aš“ išrengtas iš visos savo istorijos, kol lieka tik kažkokia specifinė, mane apibūdinanti savybė, koreliuojama į mano realumą (medžiagiškumą, daiktiškumą). Žmonija, tokių teorijų formulavimo pagalba, jau seniai pradėjo naudingai bet ir pavojingai keisti savą ir gamtos gyvenimą. tai buvo įmanoma tiktai nuasmeninant ir sudaiktinant visa, kas gyva.

Heidegerio iracionalumo kritika yra dar aršesnė. Ką mokslas vadina iracionalumu, pagal M.Heidegerį iš tikro yra pavadinimas to, kas lieka iš gyvenimo, kai jisai perdarytas į teoriją – teorijos „aklas kampas“ – tai, kas į ją netilpo, jos neatitiko. „Teoretiškai ir aš juk ateinu iš gyvenimo, pergyvenimo (…) su kuriuo žmogus nežino ką kitą daryti, ir kam lengvai suteikia iracionalumo pavadinimą. Ir šis iracionalumas toliau tampa teoretiniu objektu, su kuriuo kiekvienas daro ką tik nori, todėl kad jis toks tamsus ir neapimamas.“

Profesionalus filosofas gina savo teoriją nuo laisvų ir prieš nieką neatsakingų metafizikų ir filosofuojančių žurnalistų. Iš kitos pusės, Heidegeris išgąsdina miesčionis ir piliečius, provokuoja grožio, gėrio ir tiesos idealų saugotojus. Tai yra 180 laipsnių posūkis nuo tuščio kultūros pakilumo, dirbtinio nuoširdumo, didžių žodžių ir taip vadinamos prasmingos apgavystės. Ta prasme jis – dadaistas filosofijoje.

Dada provokacija pirmiausiai buvo klausimas: ką jūs norite tam priešpastatyti? – „Nieko. Mes norime tiktai to, kas yra.“ Dada manifeste skaitome, jog jie nori suplėšyti visus etikos šūkius, o kartu ir kultūrą bei vidinį pasaulį. T.y. tramvajus yra tramvajus, karas yra karas, profesorius yra profesorius ir WC yra WC. Dada simbolizuoja labiausią primityvią laikyseną tikrovės atžvilgiu…

Kaip bebūtų keista, kad ir išformuodami tokiu būdu realybę, ir dadaistai, ir Heidegeris vis dar ieškojo, kuo stebėtis. – Po vakaro Ciuriche, Voltero kabarete, Hugo Ball savo metafiziniame dienoraštyje rašė: „yra dar kitų būdų kaip pasiekti stebuklą, taip pat ir prieštaringų…“- Dada liko, savo ypatingu būdu, kaip ir M.Heidegeris, metafizikais..

Ką Heidegeris norėjo pasakyti, „jog nėra daugiau filosofijoje aukštumų, nuo kurių galima mūšio lauką apžvelgti kaip generolui. Mums pakanka darbo, kad adekvačiai suprastume tai, kas vyksta po mūsų nosimi.“ Po daugelio metų Heidegeris šitą posūkį pavadins „grįžimas prie to, kas arčiausiai, pro ką mes vis beskubėdami praeinam pro šalį, ir kas mus, jei mes tai pastebėtume, kiekvieną kartą iš naujo nustebintų.“ M.Heidegeris sėkmingai sugeba sudominti publiką šiuo aplinkiniu pasauliu.

Bet, kaip jis pabrėžia paskaitoje, šiame aplinkinio gyvenimo pergyvenime slypi slapta tuštuma. Taip, mes nesame įpratę atsiverti mus supančios aplinkos turtingumui tiesioginiame kontekste. Bet, jei reikėtų tą turtingumą aprašyti ar apibūdinti, mes neturime tam žodžių, nežinome, kaip – iš jo praktiškai nieko nelieka, keletas trivialumų ir tiek. Heidegeriui svarbus dėmesys, reikalingas, kad supančią aplinką pergyventų tiesiogiai. Kalba eina apie tai, kas randasi pusiaukelėje tarp ekspresyvios pergyventos situacijos išraiškos ir atsitolinimo, objektyvizavimo, šnekėjimo apie tai abstrakčiai: pačio iš savęs gyvenimo transparancija, tam tikroje situacijoje ir viena po kitos sekančiose akimirkose. Ta transparancija turi parodyti, palyginimui, kas padaroma, kai žiūrima teoretiškai, teoretizuojant. Iš kitos pusės, Heidegeris jau pradeda ieškoti, kaip šnekėti apie buvimą, – buvimą situacijoje.

Tuo pačiu metu išeina knyga, keistai panaši į Heidegerio bandymus, taip pat besistengianti ištirti „pergyvenamos akimirkos nežinomybę“. Ernst Bloch „Geist der Utopie“ tampa svarbia XXa. filosofijos knyga. Parašyta ekspresyviu stiliumi, įkvėpta aiškių įžvalgų, mėgstanti vaizdus ir prasidedanti sakiniu:“per arti – (…) kol gyvename, nematome, esame nešami pro šalį. Kas ten atsitinka, kas mes iš tikro buvom, todėl nenori sutapti su tuo, ką pergyvenom. Tai – ne tai, kas tu esi, ir tikrai ne tai, ko norėjai.“

E.Bloch turi į valias to, ko trūksta Heidegeriui: dvasinės vaizduotės, reikalingos pergyventos akimirkos nežinomybei perteikti. Jis – filosofijos autsaideris, jis neužstrigęs, kaip Heidegeris, nepaisant viso jo originalumo, filosofinėje mokykloje – fenomenologijoje. Jis – laisvas, šneka neslėpdamas: pergyventos akimirkos nežinomybės išaiškinimas reikalauja nepaprastai gerai valdyti „filosofinį lyrizmą“.

Santykis tarp tiesioginio pergyvenimo ir jo objektyvizavimo, Heidegerio buvo vadinamas „numarinimu“: situacija išsklaidoma, pergyvenimas pasikeičia savęs stebėjimu, tarsi subjektas stovėtų prieš objektą. Tiek subjektas, tiek objektas toliau yra ištyrinėjami, analizuojami ir įvardijami. Tokiu būdu neutralizuoti objektai, antriniame procese yra vėl suklijuojami į vientisą paveikslą, arba, kaip Heidegeris sako, jiems „užvelkamas švarkas, kad jie neliktų stovėti nuogi.“-

Pirmasis nustebimo pergyvenimas yra visiškai priešingas tokiam teoretiniam numarinimui. Iš absoliutaus nepertraukiamo buvimo gyvenime, su visu jo sudėtingumu, jis tampa numarinimo atsipalaidavimu, teoretine fiksacija ir išnaikinimu visko, ką galima išgyventi. Kai mums reikia priešingai, esminio fenomeno, kuris randasi ypatingo intensyvumo pergyvenimo momentais. Tai atsitinka, nors ir retai; bet galima jausti, jog nepasireiškusioj būsenoj tai yra visada, nors lieka nuo mūsų akių uždengta, nes mes, kaip taisyklė, gyvename užstrigę gyvenimo vagoje, pastoviuose santykiuose su juo, be jokios distancijos nuo viso to, arba priešingai, su distancija – objektyvaus stebėjimo, kuris viską numarina.

Nėra abejonių, kalba eina apie fenomenologinį pergyvenimo išaiškinimą, kuris savo paprastumu tuo pačiu yra mistinis. Jei prisilaikytume Wilhelm Wund duotos mistiškumo charakteristikos, „mistikai būdinga tai, jog ji sąvoką visur vėl transformuoja į pergyvenimą.“ E.Bloch grūmėsi su panašia problematika, pavyzdžiui, nuostabą vadino „neįmanomo suformuluoti klausimo siluetu“. Ir buvo tiek išmintingas, jog lemiamu momentu, kad pailiustruotų, ką turi omenyje, suteikė žodį poetui. Pacituoja gražų pasažą iš Knut Hamsung „Pano“: Įsivaizduokite, kartais aš matau mėlyną musę. Taip, tai skamba kažkiek bejėgiškai, nežinau, ar jūs suprasite… – Žinoma žinoma, aš suprantu! – taip taip. O kartais aš žiūriu į žolę, ir, gali būti, jog tuo pat metu ji žiūri į mane, mes gi nežinome… Stebiu vieną atskirą žolės stiebelį, jis gal truputį virpa ir man atrodo, kad tai kažką reiškia; ir aš pats sau pagalvoju: štai čia žolės stiebelis, stovi drebėdamas! Ir eglė, kai aš į ją žiūriu, matau joje šakelę, kuri mane gal irgi sudomina, ir aš imu apie ją galvoti. Bet, kartais matau ir žmones ant kalvų, pasitaiko… „ – Taip taip“ sako ji ir atsitiesia. Iškrenta pirmi lietaus lašai. „Lyja“ pasakau. „Taip, tik pagalvoti: lietus“ – sako ji, nueidama.

x

Kokie dar belikę M.Heidegerio įsitikinimai? Pasak jo paties, jis laikosi krikščionybės ir metafizikos, bet naująja prasme. Anot jo, filosofija nėra dar pakankamai įėjus į pasaulį ir jame jame įsišaknijus. (1919m.) iš pirmo žvilgsnio gal keistai atrodantis Heidegerio skatinimas „pasaulintis pasaulyje“, pakartoti XIXa. pabaigos judėjimą: atrasti realią realybę. Tada dvasios vietą užėmė ekonomika (Marksas), spėliojimus pakeitė mirtinga egzistencija (Kierkegaard), supratimą – valia (Šopenhaueris), kultūrą – pašaukimas (Nyčė), istoriją – biologija (Darvinas).

Heidegerio taip vadinamame faktiniame gyvenime nerasime nieko, kas primintų religijos, tikėjimo ar metafizikos nostalgiją. Viduramžiška konstrukcija, kur baigtinas žmogus be kliūčių pereina į amžinybės tiesą, tas sienos neužčiuopiantis perėjimas faktiniame gyvenime tapo iliuziriniu. Iliuzinis tapo ir dievas, kurį šimtmečiais skelbė tradicinės bažnyčios su jų tradiciniu tiesų lobynu. – XXa. pradžioje M.Heidegeris skaitė paskaitas apie religijos fenomenologiją – jų tekstai dar netgi nėra pilnai skelbti, bet jose filosofas atsiskleidžia protestantu.

Heidegeris kalba apie dievą, kaip E.Husserl apie tikrovę už sąmonės ribų: Husserl jos nepripažįsta, ir Heidegeris irgi, dievą atmeta. Husserl tuo norėjo sukurti erdvę grynai sąmonei, įrodyti, kaip ji yra pati iš savęs ir turi savyje visą realybės daugiaformiškumą. O Heidegeris dievą atmeta, kad pereitų prie gryno pasaulio pasauliškumo, išsilaisvintų nuo bet kokio poreikio sau savo viduje kurti surogatinius dievus.

Abu jie nebuvo tame dievo neigime vieniši. Bet, pagrinde buvo neigiamas kultūros dievas, kuris į krizę pateko karo dėka ir karo metu. Su kultūra, kaip dievu, yra taip pat, kaip su tuo bažnyčių tiesų lobynu: tai, kas neegzistuoja, paverčiama kultūros trūkumu. Karl Barth, pavyzdžiui, kaip ir Heidegeris, nori gyvenimą atplėšti ir jungtis su guodžiančiomis metafizinėmis konstrukcijomis.

Į dievą nebėra jokio tiesioginio perėjimo, dievas yra pasaulio paneigtas. Tai savęs apgaudinėjimas, iš realybės norėti išvystyti dievo supratimą – jis, kaip ir Heidegeris, kritikavo metafiziką ir dorybės kultūrą, todėl Heidegeris su šiuo protestantų teologu jautėsi susirišęs, teigė, jog dvasios gyvenimas tik jo filosofijoje ir buvo dar jaučiamas. Priešindamasis dievo kultūriniam prijaukinimui, K.Barth rašė: romantikams čia nėra ko ieškoti, nėra ką aiškinti, psichologams nėra ką analizuoti ir nėra ką pasakojimų pasakotojams pasakoti. Nėra čia jokių dievo emanacijų, jokio imančio trykšti gyvenimo, kur būtų galima rasti jungtį tarp dievo ir mūsų… Šis požiūris daugeliu atžvilgių yra priešingas O.Špenglerio knygai, paneigia ten esantį kultūrinį optimizmą. K.Barth teologijoje dar girdisi karo katastrofos atgarsiai, jis, pvz, sako, jog „gyvenime lieka sprogimų krateriai, kur dievo buvo pataikyta“.

Gyvenimo atplėšimas ir numetimas būti pačiu savimi, toliau nuo metafizinės „anos pusės“ ir K.Barth, ir Heidegeriui yra svarbi pareiga. Tik Heidegeris atplėšia gyvenimą nuo dievo, o Barth atplėšia dievą nuo gyvenimo. Laikotarpyje, kuris seks toliau, tipiškas Heidegerio paskaitų tonas bus juntama keista įtampa tarp egzistencinės aistros ir atstumą išlaikančio neutraliteto, tarp abstrakčių sąvokų kalbos ir emocionalaus konkretumo, tarp besikaupiančio įkyrumo ir aprašančios distancijos: mes nugyvename gyvenimą, savęs nežinodami. patys sau būdami „aklas kampas“- tai, ko nematome, nors ir žiūrėdami.

Jei norime tapti patys sau matomi ir permatomi, tam reikia dėti pastangas, kurias Heidegeris apibūdina kaip „grąžinančias mus į gyvenimą“. Heidegerio filosofija apie gyvenimą yra nukreipta prieš spontanišką gyvenimo būdą. Todėl gali pasirodyti šalta ir, tuo pačiu, egzistencialiai įelektrinanti. Heidegeris aprašo gyvenimą su daugybe „štai šitai“ ar „štai ten“, ir gimsta naujas terminas – šitai. Ir mes šitai pakeliame sunkiai. Filosofijos atsakymas į šį gyvenimo sunkumą yra kurti normas, vertes, sistemas, tradicijas ir minčių konstrukcijas, kur mes randame prieglaudą, kad nereikėtų mūsų laikmetyje stovėti nuogiems ir neapsaugotiems. Mes slepiamės už kultūros produktų, užsiimame filosofija, lyg ji būtų gyvybės draudimas ar paskola namui.

Orfejus turėjo neatsisukti, kai norėjo Euridikę išsivesti iš mirusiųjų karalystės ir grąžinti į gyvenimą. Bet jis atsisuko, ir Euridikė prapuolė atgal į šešėlių karalystę. O Heidegeris kaip tik ir nori priversti gyvenimo sūkurį atsigręžti, jis turi sugriebti save už šaknų, t.y. jis turi apsižiūrėti, iš kokio dirvožemio jis auga ir nuo ko nori pabėgti, į šį gyvenimą įsigyvendamas. Ir šitas atsigrįžimas yra šitaip sunkiai pasiekiamas gal todėl, kad gyvenimas įtaria, jog jo šerdyje tuštuma, kad jo viduje nėra nieko, siaubo vakuumas, kuris jį ir veja į išorę, ieškoti, kuo save užsipildyti?

Ar, norėdami galėti atsilaikyti prieš gyvenimą, mes kaip tik neturime nuo savęs slėpti, kas mus į pasaulį veja, kur mums visada reikia turėti dėl kažko rūpintis? – Heidegeris skatina mus, tai, ką mes kas dieną laikome rimtais dalykais, taip apžiūrėti, kad mes jais ilgiau nebesirūpintume tuo pačiu būdu ar ta pačia prasme. Slaptažodis, kurio dėka kasdienybei ir viskam, kas laikoma įprasta, leidžia pergyventi metamorfozę, yra; rūpestis. Gyvenimas pilnas rūpesčių, kurie mus verčia ieškoti būdų, kaip sau gyvenimą pasilengvinti, verčia mus bėgti.

Rūpindamasis, tu ne tik savęs iš tikro nematai (su savimi prasilenki), bet, pasak Heidegerui, save tame procese ir pameti. „Rūpesčių antklodė užkloja mane. Aš esu nuo savęs paslėptas, užstrigęs amžinam rūpesčių rate. Rūpesčiais gyvenimas atsiriboja pats nuo savęs ir, to atsiribojimo pagalba, prie savęs pririštas taip ir pasilieka. Kai jis vis į šalis dairosi, gyvenimas iš tikro ieško pats savęs.“- Rūpesčiai juda horizontale, į praeitį ar į ateitį, ir tuo būdu gyvenimą sugriauna, nes, pereinant į vertikalę, galima pasakyti – parpuola, ima kristi žemyn. Bet, toks faktinis gyvenimas, gyvenantis nesąmoningai, visai nepastebi, kad jis krenta. Ir krenta į kur, tai dar nėra keisčiausias klausimas. faktinio gyvenimo niekis, kas tai? – faktinis gyvenimas vyksta, jis negali būti niekuo. Faktinis gyvenimas pats ir yra kritimas.

Taip 1922- 23m. vasarą Heidegeris žengia didelius žingsnius link “Sein und Zeit“, jie ypač matomi jo rašinyje „Fenomenologinė Aristotelio interpretacija“, kurį jis pasiunčia į Marburgą, siekdamas ten profesoriaus vietos, ir „Ontologijos paskaitose“ 1923m. Freiburgo universitete, paskutinėse prieš išvykstant dėstyti į Marburgą – nes jo rašinys siektą padaryti įspūdį ir padarė, buvo jau tada įvardintas genialiu: Gardamer, turėjęs progos tada su juo susipažinti, įspūdžio įtakoje skubiai išvyko į Freiburgą ten klausyti paskutinio M.Heidegerio semestro, ir tada, jau su juo kartu, vėl grįžo į Marburgo universitetą, studijuoti toliau. Ontologijos paskaitos padarė ne mažesnį įspūdį Horkheimer, Oskar Bedker, Fritz Kaufmann, Herbert Marcuse, Hans Jonas, kurie visi buvo tada jo klausytojų tarpe.

Taigi, filosofija pasak Heidegerio, yra besirūpinančio ir pilno rūpesčių gyvenimo vyksmas, bet, joje slypi ir judėjimo laisvė, ir suvokimas to, jog turėti tokias galimybes kaip tik žmogiškai realybei ir priklauso. Turint visa tai omenyje, filosofija yra ne kas kita, kaip atsibudęs buvimas (Dasein), atsibudusio žmogaus egzistavimas, ir niekas kita nėra verta didesnio rūpesčio, ir nėra taip mirtinga, kaip šitai.

Parinko ir išvertė: Gaiva Paprastoji