infa.lt

fragmentai iš Man Rėjaus autoriografijos:

(!915m. vasarą Man Rėjus jau antri metai gyveno gamtoje, už Niujorko miesto ribų, ir svečiai pas jį vis ėjo ir ėjo…) Vieną sekmadienio popietę atvyko du vyrai – jaunas prancūzas ir kiek vyresnis amerikietis. Vienas jų buvo Marselis Diušampas (Marcel Duchamp), tapytojas, kurio paveikslas – „Nuoga moteris, nulipanti laiptais“ 1913m. Armory Show buvo sukėlusi didelį furorą, o kitas – kolekcionierius Walter Arensberg. Diušampas nekalbėjo angliškai, o aš nemokėjau prancūziškai. Aš ištraukiau pora senų rakečių ir kamuoliuką, kurį mušinėjom vienas kitam be jokio tinklo, aikštelėje prieš namą. Kadangi tenisą anksčiau buvau žaidęs, tai garsiai skaičiavau, vietoj dialogo: 15, 30, 40, love… Į ką jis kiekvieną kartą atsakinėjo tuo pačiu žodžiu: yes.

(Prieš žiemą Man Rėjus parsikraustė atgal į Niujorką) Laikas nuo laiko aš susitikdavau su Diušampu, apsigyvenusiu apatinio aukšto apartamentuose, kurie atrodė taip, lyg iš jų būtų paskubom išsikraustyta ir palikti tik niekam nereikalingi rakandai bei šiukšlės. Čia nebuvo absoliučiai nieko, kas primintų tapytojo studiją. Neužilgo jis ėmė geriau kalbėti angliškai ir mes jau galėjome keistis idėjomis. Jis buvo priėmęs mokinių mokytis prancūzų kalbos, – tai ir nulėmė jo pažangą. Aš įsitikinęs, jog jis pats tuo būdu išmoko daugiau angliškai, nei mokiniai iš jo – prancūziškai. Diušampas nebuvo išdidus ir buvo nusprendęs nebetapyti. Be to, jog daug laiko skyrė šachmatams, jis dar buvo užsiėmęs keistos mašinos kūrimu.

Ji turėjo būti sudaryta iš siaurų stiklo panelių, pritaisytų ant spiralės, per ašį sujungtos su motoru. Pagal sumanymą, kai tie stiklo paneliai judės, suksis, tai žiūrint iš priekio, pereis visą spiralę. Tą dieną, kai mašina buvo paruošta bandyti, aš atsinešiau kamerą šios operacijos įamžinimui. Pastačiau ją ten, kur turi stovėti žiūrovas, Diušampas įjungė motorą. Tas daiktas ėmė visas judėti, aš nufotografavau, bet paneliai sukosi vis greičiau ir Diušampas viską išjungė. Tada norėjo pasižiūrėti jis pats, ir mes susikeitėm vietom.

Aš įjungiau motorą: mašina vėl pradėjo lėtai judėti, įsibėgėjusi greičiau ir sukosi jau kaip lėktuvo propeleris. Tai buvo lydima didžiulio triukšmo ir, staiga, diržas nulėkė nuo ašies ir stiklo panelių buvo pagautas kaip laso. Pasigirdo sprogimas ir stiklo šukės išlakstė į visas puses. Aš pajaučiau kažką ties viršugalviu, bet šukė lėkė horizontaliai ir tik paglostė man plaukus. Diušampas pribėgo visas išblyškęs, klausdamas ar aš sveikas. O man tik buvo gaila mašinos, į kurią Diušampas buvo investavęs ilgus darbo mėnesius. Jis užsakė naujus panelius, ir kantriai, su voro remontuojančio tinklą kruopštumu, mašiną vėl atstatė ir pataisė. Nedaugelis suprato jo paslaptingą asmenybę ir dar mažiau buvo tokių, kurie suprato jo atsisakymą tapyti. Bet jo žavumas ir paprastumas darė jį labai populiariu tarp visų jį pažinojusių, ir ypač moterų tarpe.

W.Arensbergas, poetas ir kolekcionierius, buvo labai atsidavęs Diušampui. Vieną dieną tas atsivedė jį pas mane ir jis įsigijo vieną mano tuomet naujausių kompozicijų – portretą be veido bruožų. Buvo kalbama apie nepriklausomo parodų salono tapytojams įsteigimą, be priėmimo komisijos – tokio dalyko Niujorke dar nebuvo buvę. Ir jis buvo įsteigtas – Diušampas buvo steigiamajame komitete. Ta proga buvo išnuomotos Grand Central parodinės erdvės. Susimokėjęs du dolerius kiekvienas galėjo pakabinti, ką tik jis norėjo – amerikietiška demokratijos dvasia. Diušampas nebe tapė, todėl paveikslo parodai neturėjo, bet nusiuntė vis tiek, porcelianinį pisuarą, pasirašęs R.Mutt, ir kurį likę komiteto nariai tuoj pat atmetė. Diušampas atsistatydino, nes žiuri nebuvimo idėja buvo pažeista. Stiegliz, kad išreikštų solidarumą, padarė gražią to pisuaro nuotrauką.

Diušampas susirašinėjo su grupe jaunų tapytojų ir poetų Paryžiuje, vadinamų Dada. Jis ir pats jau norėjo grįžti į Prancūziją… Aš pasakiau, kad stengsiuosi prie jo prisijungti, keleto mėnesių bėgyje, jei pavyks susitaupyti pakankamai pinigų, nes fotografijomis uždirbdavau dar vis labai mažai – beveik visas nuotraukas atiduodavau už dyką.

Kai aš pirmą kartą įsikūriau Prancūzijoje, o Diušampas grįžo į Niujorką, aš jo nemačiau apie du metus. Kai jis sugrįžo, mes vėl bendravome. Tai buvo paskutiniai Dada manifestacijos metai, su naujais susidūrimais ir trintimi grupėje, atvedusiais į iširimą ir siurrealizmo krypties susiformavimą. Nors šitose grupėse gerbtas, Diušampas buvo mažai žinomas; jis niekada nedalyvavo jų veikloje ir nevaikščiojo į kavines, kuriose jie rinkdavosi. Jo ankstyvesni darbai Prancūzijoje buvo nežinomi – jie visi iškeliavo į Valstijas. Kaip ir Brancusi atveju, tik keletas artimų draugų suprato ir žinojo jo svarbą šiuolaikiniam menui.

1923m. patyliukais grįžęs, Diušampas liko Paryžiuje ilgam. Jis buvo mažiau emigrantas iš Prancūzijos, nei aš – iš Valstijų. Aš dabar buvau galutinai įsitvirtinęs kaip fotografas, bet, laikas nuo laiko tapydavau, kad neprarasčiau formos ir neatitrūkčiau nuo šiuolaikinio meno. Paryžiuje gyvendamas, Diušampas, nors netapė, bet nebuvo neaktyvus. Šachmatai jį domino vis labiau ir labiau. Kai aš taip ir likau trečios eilės žaidėju – medžio drožėju, kaip jis mane vadindavo: man rodėsi įdomiau sukurti naujus šachmatų figūrų modelius – žaidimui tai nebuvo aktualu, bet man rodėsi tai – dėkingas galimų išradimų laukas.

Skaitydamas knygą sustoju prie sakinio, jog „Prancūzijoje, apmokestinant žmonių įplaukas, yra žiūrima į išorinius gerbūvio požymius – automobilį, namų darbininkę, namus užmiestyje.“ O knygos autorius teigia, jog jo gerbūvis yra „išimtinai vidinis“. – Niekam toks apibūdinimas netiktų labiau, nei Diušampui. Jis neturi jokios nuosavybės, nieko nekaupia. Jam duotą dovanų knygą, ją pervertęs, tuojau pat atiduoda toliau. Tie nedaugelis meno kūrinių, kuriuos jis yra sukūręs, randasi privačiose kolekcijose ir keletas – muziejuose. Nuo tada, kai tapybos atsisakė (Man Rėjaus autobiografijos rašymo momentu nuo tada jau buvo praėję 40 metų), galima teigti, jog jo pagrindinis užsiėmimas buvo šachmatai – jais galima užsiimti, ir jie nepalieka jokių pėdsakų intensyvioje proto veikloje – tai, ko jam kaip tik ir reikėjo. Varžybinis šachmatų elementas jį domino mažiau, nei analitinis ar reikalaujantis išradingumo. Diušampas buvo išsinuomavęs kambarį mažame viešbutyje šalia mano studijos, ir dažnai užsukdavo su įvairiais sumanymais.

Man rodėsi, jog jo veikla vyksta tiesiogiai priešinga kryptimi, nei dirba mokslininkai ir jų grandiozinės idėjos, sudarytos iš atomų ir molekulių: Diušampas, rodėsi, bandė išgryninti visą žmonijos siekimą iki savipakankamo kažko, ko negalima būtų ir nebereikėtų pateisinti. Jis lengvai būtų galėjęs pasinaudoti jį jau gaubusia legenda: bandyti kažką daryti meno pasaulyje, kas jam atneštų materialinį gerbūvį, bet jis sistemingai šito vengė. Aš kartą vakarieniavau su į pensiją išėjusiu brokeriu ir meno verslininku Knoedler, kuris labai apgailestavo, jog Diušampas daugiau netapo… Siūlė 10 000 frankų per metus, jei jis vėl imtųsi ir padarytų bent vieną paveikslą metuose. Kai aš tai Diušampui persakiau, jis nusišypsojo ir pasakė, jog pasiekė, ką norėjo pasiekti, o save kartoti jam neįdomu. Už šio nenoro slypi, žinoma, bjaurėjimasis meno biznio pasauliu, kaip ir įsitikinimas, kad ir ką jis besukurtų, vidutiniam protui tai bus nesuprantama, o ypač – meno biznieriaus suvokimui.

Dabar jis susidomėjo kitu klausimu: tikimybių teorija. Norėjo ją patyrinėti giliau – tiek įvaldyti, kad rezultatai taptų nuspėjami, kontroliuojami. Taip jis užsiėmė rulete. Jis studijavo Monte Carlo mėnesinius rezultatų biuletenius, ir sukūrė sistemą, kaip statyti pinigus, kad visada laimėtų. Bet išbandyti tai praktikoje reikėjo kapitalo. Jis susiskolino apie 600 dolerių iš draugų, garantijai mainais jiems duodamas obligacijas, kurias buvo suprojektavęs ir atspausdinęs 30 egzempliorių po 20 dolerių vertės. Tai buvo litografija, vaizduojanti žalią ruletės stalą su raudonai juodu ruletės ratu su numeriais ir, centre, Diušampo portretas, kurį aš padariau, kai jo veidas ir plaukai buvo įmuilinti šampūno putom. Obligacijos išrodė gana profesionaliai, su komplikuotais raižiniais ir įrašais, ir procentų, kuriuos jis ruošėsi išmokėti periodiškai, lentelėmis.

Apsiginklavęs surinktu kapitalu, jis įsitaisė Monte Carlo ir reguliariai lankėsi kazino, kur žaidė pagal savo sistemą, rūpestingai ir pagal planą. Jis laimėdavo nedideles sumas, bet niekada tiek, kad apmokėtų investuotojams. Tam būtų reikėję žymiai didesnio kapitalo. Ilgi varginantys seansai dulkėtame kazino buvo neverti energijos, kurią jie surydavo. Diušampas grįžo į Paryžių, patenkintas, kad nugalėjo atsitiktinumo dėsnius. Nei vienas investuotojas neužsiminė apie pinigus, bet, obligacijos ilgainiui tapo kolekcionierių ieškomomis retenybėmis, vertomis žymiai daugiau, nei originaliai už jas pasiskolinta suma. Man už maniškę buvo pasiūlyti du šimtai dolerių, bet aš ją branginu labiau ir skirtis nenoriu. Tai – vienas geriausių mano kada nors padarytų investavimų ir tik labiausiai neįtikėtina sėkmė prie ruletęs stalo gali jam prilygti.

Vieną dieną Diušampas man prisipažino, kad sutiko labai malonią jauną merginą, gerai žinomo automobilių fabrikanto dukterį ir ruošiasi ją vesti. Ar jis galėtų ją atsivesti fotoportretui? Aš negalėjau galvoti nieko kito, išskyrus tai, kad čia susidūriau su vienu iš jo prieštaravimų pačiam sau – vedusio aš jo įsivaizduoti negalėjau. Lydiją aš nufotografavau, apkūnią merginą su šviesiai rusva oda. Vedybų data buvo paskirta pagal šeimos norą, ceremonija turėjo vykti bažnyčioje. Manęs užuominomis buvo paprašyta ją filmuoti. Ar bent jau jaunųjų atvykimą. Kartu su asistente kamerą pastatėme priešais bažnyčią, pasiruošę filmavimui: atvyko automobilis su jaunaisiais, iš jo išlipo didžiulė, debesį primenanti vualiuota forma, o iš paskos – Diušampas, su dryžuotomis kelnėmis ir fraku.

Šalia jos jis išrodė menkas ir nereikalingas. Apsupti minios, spėliojančios, kas yra kas, mes ėmėme sukti filmą. Greitai po to pora išvyko medaus mėnesiui į Pietų Prancūziją. F.Picabia po to pasakojo, jog ten viskas nevyko labai sklandžiai. Po vakarienės Diušampas važiavo autobusu į Nicą žaisti šachmatais ir grįžo vėlai, Lydija jo laukė nesumerkdama akių. Bet ir tada jis dar nėjo tiesiai miegoti, sustatė šachmatus ant lentos ir studijavo žaistą partiją. Ryte atsibudęs jis pirmiausiai nuėjo prie lentos padaryti ėjimo, kurį buvo apgalvojęs per naktį. Tik figūros negalėjo pajudinti iš vietos – Lydija, atsikėlusi naktį, priklijavo jas visas prie lentos. Kai jie grįžo į Paryžių Diušampas pareiškė, jog gyvenimo būdo keisti neketina: neatsisakė savo studijos ir joje miegodavo, tuo tarpu, kai Lydija gyveno pas tėvus, kol jie ras tinkamus apartamentus. Po kelių mėnesių Diušampas ir Lydija išsiskyrė, ir jis išvažiavo į Valstijas.

Maždaug tuo pačiu periodu mes su Diušampu buvome Normandijoje, kur jis užaugo – kelionė į Ruaną. Aš keliavau kartu, kad pamatyčiau namus, kur jis buvo gyvenęs ir, eidamas toliau ta gatve buvau užkluptas nuostabaus šokolado kvapo. Tuoj pat prisiminiau Diušampo paveikslą „Chocolate grinder“: vaikystėje, jis ėjo šia gatve kiekvieną rytą į mokyklą ir, vėliau, panaudojo formas kaip objektą tapybos darbams. O parduotuvė vis dar egzistavo – paveikslas galėjo būti pavadintas „Perpetual motion“.

Buvau suintriguotas netikėto Diušampo sprendimo susirinkti ankstyvų savo darbų dokumentaciją ir įamžinti juos – išleisti viską knygos forma. Jis numatė, jog dauguma jo stiklinių darbų bus sudužę, kaip ir buvo, ir jis investavo labai daug laiko juos vėl suklijuodamas. Daugybę metų jo aliejinė tapyba buvo privačiose kolekcijose, matoma tik keleto mylėtojų, kaip jis ir norėjo. Nes, tai buvo irgi, tapybos atsisakymo dalis. Ir aš supratau, jog laikas, kurį jis būtų galėjęs panaudoti naujų darbų sukūrimui, bet investicijos į ankstesnio periodo darbų atstatymą irgi buvo įrodymas, kaip tvirtai jis nusprendė daugiau nebetapyti. Laikas nuo laiko jis pagamindavo nedidelį objektą ar viršelį siurrealistų publikacijai, bet tai visada buvo anti- meno dvasioje, kaip senos geros Dada laikais.

Kai prasidėjo karas ir vokiečių okupacija, aš grįžau į Valstijas, įsitaisiau Kalifornijoje. Diušampas atvyko vėliau – į Niujorką. Prancūzija tuo tarpu buvo padalinta į dvi zonas, okupuotą ir ne, Diušampas, nešinas lagaminu, keliavo iš vienos zonos į kitą, kaip prekiautojas sūriu, tokiu būdu persiveždamas savo sudarinėjamos publikacijos puslapius. Kuri, po to, kai buvo pabaigta, tokį pavadinimą ir gavo, – Valize (lagaminas) – ir ribotu egzempliorių skaičiumi buvo išleista jo paties. Tai atspindi dar vieną jo norą – įgyvendinant savo idėjas būti laisvu nuo išorinių faktorių įtakos. Jo kūryba, nors ir ne tokia pasaulį sukrečianti, kaip tuo metu vykęs karas, karą išgyveno ir pergyveno.

Kad per krizes ir didžiuosius sukrėtimus, kūriniai – negyvi objektai – menas, išgyvena, yra vienas mano paguodos šaltinių. Mano pasiteisinimas dėl mano gyvenimo, jei reiktų. Mes nežinome, kokie reikšmingi meno kūriniai buvo sunaikinti amžių bėgyje – manome, jog kas išliko, pilnai reprezentuoja savo laikmetį. Bet pakanka, kad eskizas, prieš 500 metų nupieštas meistro, išlieka didesniu inspiracijos šaltiniu, nei visas taip vadinamas progresas, išeinantis iš istorijos ir mokslo. Žinoma, ko nežinome, to mums ir netrūksta. Ir laimė, kad mene progreso nėra – tik begalinė žmonių siekių ir bandymų įvairovė.

Karo metais, Diušampas užsiėmė savo ankstesnės kūrybos konsolidavimu, ir tai nebuvo tas pats, kaip kad senieji meistrai rūpinosi savo darbų išsaugojimu – Diušampas stengėsi išsaugoti savo idėjas; – kartu su kolekcionieriumi W.Arensbergu stengėsi rasti joms pastovius namus, padaryti prieinamas visiems, kas tik domisi. Man pasitaikė būti Niujorke, kai Vokietija kapituliavo. Diušampas ir aš susitikom su Andre Bretonu, irgi pabėgusiu nuo karo. Ėjom nuo restorano prie restorano, visur viskas buvo užimta, visi šventė. Galiausiai atsiradom prie seno vokiečių restorano „Luchow‘s“ Keturioliktoje gatvėje. Jis irgi buvo pilnas žmonių, visi – vokiečiai, nugalėti, verkiantys.

Pianistas grojo vokiškas melodijas, visi pagarbiai atsistojo, ir tik mes už savo staliuko likome sėdėti. Ir išsireikalavome, kad mus aptarnautų, nors Bretonas keikė vokišką virtuvę – jis keikė visada visas virtuves, išskyrus prancūziškąją. Bet kuriuo atveju, tarp vokiečių yra buvę didžių muzikų, netgi ir žymių šachmatininkų, pagalvojau. Pažiūrėjau į Diušampo pusę, bet iš jo laikysenos nieko nebuvo galima išskaityti.

1951m. aš grįžau į Paryžių, Diušampas liko Amerikoje, tapo jos piliečiu, vedė.

Būvimas stebėtoju turi savo privalumų: jokios rizikos ir jokių nusivylimų. Argi ne visi menininkai ir filosofai yra tokie stebėtojai?- Pasaulis pilnas užsiėmusių, kažką nenuilstamai veikiančių, bet dar yra ir tokių, apie kuriuos galima pasakyti, jog mažai tikėtina, kad jie suklys ar kažką jame pakenks.

Visos nuotraukos darytos Man Rėjaus (Man Ray)

Parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji