infa.lt

YouTube nuotrauka

Vitalijaus Balkaus įvadas: Šią savaitę mus pasiekė žinia, kad Kinijos kariniai laivai netrukus dalyvaus bendruose pratybose su Rusija Baltijos jūroje. Tai ne pirmas atvejis, kai abiejų šalių laivynai kartu treniruojasi. Spauda prieš kelis metus rašė apie tokias pratybas Viduržemio jūroje ir Azijos rytų pakrantėje. Kad abi šalys vis arčiau bendradarbiauja ekonomikos, diplomatijos srityse, matosi iš kasdienių spaudos pranešimų. Ar jau galima kalbėti apie Kiniją ir Rusiją kaip sąjungininkes, pasiruošusias ginti savo interesus prieš JAV ir NATO bloką, net karinėje srityje? Ar ši glaudi sąveika tęsis ilgai? Ar nėra klausimų, dėl kurių šių dviejų gigantų pažiūros skirtųsi?

Algis Avižienis: Rusija ir Kinija suartėjo ypač po Rusijos karinės intervencijos Ukrainoje 2014 m. Kitaip sakant, Maskva savo kariniais veiksmais gerokai atšaldė santykius su Vakarais ir tuo atsidūrė tam tikroje izoliacijoje. Tad manau, jog reikia žiūrėti į Rusijos vadovo Putino suartėjimą su kinais kaip bandymą pralaužti tarptautinę izoliaciją, kilusi dėl neišspręsto Ukrainos klausimo. Reaguodama į Vakarų šalių skausmingas ekonomines sankcijas, Maskva ypač suaktyvino dvišalius ūkinius ryšius. Manau, kad vis gilėjantis ekonominis bendradarbiavimas, ypač Rusijos Tolimųjų Rytų regione turės labai reikšmingų ilgalaikių pasekmių Rusijos padėčiai Sibire. Būtent šiam dvišalių santykių aspektui ir norėčiau skirti daugiau dėmesio.

V.B.: Apie kinų ekspansiją į Rusijos Tolimuosius Rytus, ypač demografine prasme, liaudyje kalbama jau ilgai. Teko girdėti pačių įvairiausių apskaičiavimų dėl Kinijos imigracijos į Sibirą, dėl kinų tariamo dominavimo ekonominėje srityje, dėl neva masinio žaliavų išvežimo iš Rusijos Tolimųjų Rytų į žaliavų alkį patiriančias Kinijos provincijas. Kaip ten yra iš tikrųjų? Ar būtų galima aptarti istorinį kontekstą, kuriame dabar dinamiškai vystosi abiejų šalių ūkiniai santykiai Tolimuose Rytuose?

A.A.: Pirmą kartą susidomėjau šiuo klausimu Amerikoje dar būdamas moksleiviu, kai į rankas papuolė žinomo sovietinio disidento Andrei Amalrik knygelė „Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984 m.?“ Rašydamas savo esė 1969 m., Amalrik įrodinėjo, kad tuo metu aštrėjantys sovietų-kinų santykiai, tam tarpe ir rimti kariniai susidūrimai prie Sovietų Sąjungos-Kinijos pasienio palei Amuro ir Usuri upes, išaugs į totalinį karą. Įtampa tarp šių dviejų valstybių iš tikrųjų buvo pasiekusi pavojinga ribą. Kinija 1969 m. buvo sutelkusi 1,5 milijonų karių palei pasienį su Sovietų Sąjunga. Kadangi Sovietų Sąjungos daugiatautinė sudėtis pakirstų pastangas mobilizuoti visą sovietinę valstybę sėkmingai gynybai, Amalrik samprotavo, kad Maskva būtų pralaimėjusi šį jo manymu neišvengiamą karą ir Sovietų Sąjunga būtų suskilusi pagal tada egzistuojančius tautinius komponentus į atskiras respublikas.

Amalrik priminė savo skaitytojams, kad Rusijos Tolimųjų Rytų teritorija ne taip jau seniai priklausė kinams, ir ji buvo atimta 19-to amžiaus viduryje tuo metu, kai Kinijos valstybė buvo nepaprastai silpna. Žemių plotas, kuris tuomet atiteko carinei Rusijai per taip vadinamas nelygiavertes sutartis (taip kiniečiai jas vadina dabar ir taip rašoma jų mokyklų vadovėliuose) siekė virš 650 000 kv. km.

20-tojo amžiaus antroje pusėje Kinija jau kažkiek atsistojo ant kojų, bet dar vis patyrė maisto trūkumus dėl nepaprastai greitai augančio gyventojų skaičiaus ir neefektyvios žemės ūkio valdymo sistemos. Pasak Amalrik, jau tuo metu Kinija buvo beviltiškai per tirštai apgyvendinta, nepajėgė išmaitinti savo piliečių bei aprūpinti jų žaliavomis pramonės ekspansijai. Dėl šių priežasčių jis manė, kad kinai bus priversti pasisavinti naujas žemes. Plėtrą pietine kryptimi Amalrik atmetė, nes Pietryčių Azijos šalys taip pat perpildytos žmonių kaip ir Kinija. Tuo tarpu Rusijos Tolimieji Rytai buvo sąlyginai tušti, bet labai turtingi žaliavomis ir taip pat tinkami iki tam tikros ribos net ir žemės kultivavimui.

V.B.: Kaip jau dabar žinome, disidentas Amalrik gana tiksliai dar 20 metų prieš patį faktą numatė Sovietų Sąjungos griūtį ir suskilimą pagal tautybių sudėtį. Bet jis klydo manydamas, kad totalus rusų-kinų karas prasidės jau netrukus. Kodėl įvykiai nesusiklostė pagal Amalrik pranašavimus?

A.A.: Visų pirmą, manau, kad komunistinės Kinijos vadovybei nusibodo drebėti dėl vis pasikartojančių derliaus nesėkmių, ir ji nutarė pertvarkyti žemės ūkį, nesilaikant sustabarėjusių kolektyvizacijos idėjų. Kitaip sakant, kinai pradėjo eksperimentuoti su rinkos dėsniais žemės ūkio srityje, kas ir po dešimtmečio nulėmė žymiai padidėjusią maisto gamybą.

Kitas labai svarbus veiksnys buvo JAV susidomėjimas rusų-kinų konfliktu. Tuomet Vakarų pasaulis smarkiai nerimavo dėl Sovietų Sąjungos ekspansijos užsienyje ir vis didėjančios jos tariamos karinės galybės (nors dabar matome, kad ta galybė buvo smarkiai pervertinama). JAV nesisekė karas Vietname ir buvo manoma, kad dėl šios nesėkmės dar daugiau išaugs Maskvos prestižas ir įtaka užsienyje. Ir štai rusų-kinų kariniai susidūrimai palei Amuro-Usuri upę davė impulsą Vašingtonui ieškoti suartėjimo su Raudonąja Kinija. Kai kurie įtakingi JAV geostrategai, kaip pavyzdžiui, Henry Kissinger, įžvelgė naujas diplomatines galimybes susilpninti Sovietų Sąjungos galią.

1970 m. suintensyvėjo JAV neformalūs kontaktai su Pekinu, o jau 1972 m. Prezidentas R. Nixon ir jo užsienio politikos patarėjas H. Kissinger išvyko vizitui į Kiniją ir tuo normalizavo diplomatinius santykius su Mao Dze Duno valdoma Kinija. Kelis metus po Mao mirties 1976 m., prasidėjo naujo vado, Dung Ksiau Ping radikali ekonominė liberalizacija, kurią masiškai pradėjo remti Amerika ir kitos Vakarų šalys, kartu ir Japonija.

Daugiau nei 40 metų Raudonoji Kinija pritraukdavo didžiulius kiekius (kartais ir po šimtus milijonų JAV dolerių kasmet) užsienio investicijų į savo pramonę ir šalies modernizavimą apskritai. Jokia kita valstybė negaudavo tiek daug užsienio investicijų bei moderniųjų technologijų nei buvęs ideologinis priešas, Kinija. Ištisus dešimtmečius Kinijos BVP nepertraukiamai augo rekordiniais tempais (kartais ir daugiau nei po 10 proc. į metus), kol jau mūsų laikais jos ekonomika tapo antra pagal dydį po JAV. Praeitais metais Amerikos BVP siekė 18 trilijonų JAV dol., kai tuo tarpu Kinijos išaugo iki 11 trilijonų JAV dol. Kinija seniai pralenkė Rusiją pagal savo BVP apimtis ir šiuo metu jos ekonomika yra praktiškai 10 kartų didesnė nei Rusijos.

V.B.: Tad galima drąsiai teigti, kad Kinijos auginimą į pirmaujančias pasaulio ekonomikas siekė ir įvykdė ne tik globalistai, norintys padidinti prekybos apimtis pasaulio rinkose, rasti pigią darbo jėgą, bet ir JAV geostrategai, bandantys sukurti atsvarą grėsmingai atrodančiai tuometinės Sovietų Sąjungos karinei galiai. Kaip žinia, Kinija iš pradžių nežymiai didino išlaidas ginklavimuisi. Bet jau šį šimtmetį akivaizdus yra Kinijos karinio biudžeto didinimas vidutiniškai po 15 proc. kasmet. Palyginimui JAV skiria 600 mlrd. JAV. dol., Kinija 240 mlrd., o Rusija 60 mlrd. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Kinijos karinis biudžetas yra keturis kartus didesnis nei Rusijos.

A.A.: Henry Kissinger ir kiti jo JAV geostrategai draugai puikiai įgyvendino savo dar 1970 metais sugalvotą užmojį kurti efektyvią atsvarą Rusijos galiai. Jau 1979 m. Pekinas jautėsi pakankamai stiprus išdidžiai nubausti Vietnamą, Sovietų Sąjungos sąjungininkę, už tai, kad ši šalis prieš metus buvo okupavusi Raudonųjų Khmerų Kambodžą, Kinijos sąjungininkę. Kinija tris mėnesius negailestingai bombardavo ir puldinėjo Vietnamo pasienį, kol pagaliau pranešė, kad kelias į Hanojų atviras ir baudžiamoji operacija gali būti nutraukta. Kinija galėjo leisti sau taip elgtis, nes žinojo, kad už jos nugaros stovėjo jai palanki JAV galia, o Maskva buvo priversta pasyviai stebėti savo sąjungininkės pažeminimą.

Istorinių paralelių šiai Kinijos karinės galios dramatiškai transformacijai reikėtų ieškoti carinėje Rusijoje 19-to amžiaus pabaigoje. Tuomet Prancūzija, pralaimėjusi karą prieš vokiečius 1870 m. ir praradusi dvi svarbias pramonines provincijas (Elzasą ir dalį Lotaringijos), nutarė užmegzti glaudžius ekonominius ryšius su carine Rusija kaip atsvarą Vokietijos galiai ir pagrindą ateities revanšui. Per kiek daugiau nei du dešimtmečius Prancūzija tiekė paskolas ir investavo milijardus į atsilikusią Rusijos pramonę ir ženkliai padėjo pakelti pastarosios karinį efektyvumą prieš vokiečius. Reikia priminti, kad šis bendradarbiavimas tęsėsi beveik visą 20-tojo amžiaus pirmą pusę, kai rusai su prancūzais net du kartus tapo sąjungininkais prieš Vokietiją 1914-17 m. ir 1941-45 m.

Įdomu pastebėti, kad abiem atvejais stipriosios šalys, Prancūzija bei JAV, kažkiek persistengė stiprindamos savo būsimas sąjungininkes iki tokio laipsnio, kad jos vėliau tapo grėsmėmis pačioms jų proteguotojoms. Carinė Rusija vėliau išaugo į Sovietų Sąjungą, keliančią rimtą iššūkį Vakarams per visą 40 metų besitęsiantį Šaltąjį karą. O mūsų laikais Kinija po 7 metų gali tapti pati galingiausia, ekonomine prasme, šalimi, kuri jau dabar sugeba konkuruoti su Vakarais dėl įtakos įvairiuose pasaulio regionuose, pavyzdžiui Pietryčių Azijos pakrantėje.

Garsus vokiečių filosofas ir rašytojas Oswald Spengler, rašydamas savo „Vakarų saulėlydis“ 1914 m. įspėjo Vakarų politikus nesidalinti savo technologiniu pranašumu su skaitlingomis Azijos tautomis (jis turėjo omeny Indiją bei Kiniją), nes pastarosios esą gerai organizuotos, jų gyventojai darbštūs, jų žmonių skaičius žymiai greičiau augantis nei europiečių. Europiečių pranašumas Azijos atžvilgiu tuomet rėmėsi tik technologijos bei modernios pramonės pasiekimais. O jei ir modernią pramoninę gamybą įsisavins azijiečiai, Spengler rašė, tada europiečių dominavimas pasaulyje jau po šimto metų baigsis ir prasidės Azijos viešpatavimas. Įdomu tai, kad Kissinger dar savo studentavimo laikais įdėmiai studijavo Spengler raštus, bet deja neatkreipė deramo dėmesio į vokiečių rašytojo įspėjimus Azijos atžvilgiu.

V.B.: Nors piniginiu požiūriu Rusija keturis kartus atsilieka nuo Kinijos karinių išlaidų, vis dėlto pirmoji dar turi galingesnius ir skaitlingesnius branduolinius ginklus ir maždaug tiek pat veikiančių šarvuočių bei kovinių lėktuvų. Be to, karinę galią matuojant, reikia atsižvelgti į svarbias karinei pramonei žaliavas, tokias kaip metalus ir energijos šaltinius. Pastarųjų Rusija turi didžiulį perteklių, o Kinijai trūksta jų. Bet nežiūrint šių palankių Rusijai veiksnių, turbūt reikia pripažinti, kad Rusija palaipsniui tampa žymiai silpnesniu partneriu. Kinijos BVP yra 10 kartų didesnis ir jos gyventojų skaičius irgi viršija Rusijos maždaug 10 kartų.

A.A.: Taip, ir ši galios asimetrija ypač ryškėja Rusijos Tolimuose Rytuose, ten kur prieš 47 metus beveik prasidėjo tikras kinų-rusų karas. Pirmiausia, demografiniu požiūriu visoje didžiulėje Tolimųjų Rytų teritorijoje gyvena tik 6,5 milijonai rusų. O per tą laikotarpį, kuris praėjo nuo Sovietų Sąjungos griūties, šis gyventojų skaičius sumažėjo ketvirtadaliu. Tokios tendencijos toliau tęsiasi. Tuo tarpu Kinijos provincijose anapus sienos gyvena 100 milijonų kinų.

Pasak keliautojų ir žiniasklaidos pranešimų, gyvenimas Kinijos pusėje yra žymiai modernesnis ir dinamiškesnis. Artimesni kinų miestai ir miesteliai greitai plečiasi, vyksta statybų bumas, pramonė bei verslas sparčiai auga. Į infrastruktūrą kinai masiškai investuoja, 20 000 kilometrų gerai paruoštų kelių buvo neseniai pastatyti iki pasienio su Rusija. Kinai sėkmingai eksportuoja į Tolimųjų Rytų teritoriją pačias įvairiausias vartojimo prekes, panašiai kaip jie daro ir Vakarų šalių atžvilgiu.

Galbūt, du milijonai kinų kasmet atvyksta į kaimyninį kraštą prekiauti, dirbti ar tiesiog pramogauti. Dėl minėtų skaičių kartais kyla nesusipratimų, nes kai kurie rusai stebėtojai iš to padaro išvadą, kad jau milijonai kinų yra įsikūrę šioje rusų teritorijoje. Iš tikrųjų kinų, pastoviai gyvenančių ar dirbančių Tolimuose Rytuose skaičius, siekia nuo 200 000 iki 500 000. Reikia pažymėti, tačiau, kad didesnė dalis šių kinų lieka Rusijoje tik metus ar kažkiek ilgiau, nes tik tokiam laikotarpiui turi teisę legaliai dirbti. Jie išvyksta, o jų vietas užima naujai atvykę darbininkai.

Kinų verslininkai aktyviai kuria gamyklas, lentpjūves, žemės ūkio įmones, kuriose kaip taisyklė samdo kitus atvykėlius kinus, nes pastarieji esą darbštesni ir mažiau reiklūs. Jie sutinka dirbti 7 dienas į savaitę, kol baigiasi jų legalus darbo terminas ir reikia grįžti namo. Prieš kelis metus Rusijos valdžia leido kinams verslininkams išnuomoti 100 000 ha ariamos žemės ir dėl to kilo nemažai triukšmo rusų nacionalistų tarpe. Kinijos žiniasklaida savo ruožtu gana plačiai komentavo tuos atvejus, kai rusų pareigūnai išvarė kinus žemdirbius dėl tariamų nusižengimų vizų režimui.

Rusų žiniasklaidoje pasitaiko straipsnių apie kinų verslininkų masiškus miško kirtimus pasienio ruože, kurių žymi dalis, spėjama, yra vykdomi nelegaliai. Žalios ir pjautos medienos eksportas iš Tolimųjų Rytų regiono į Kiniją siekia nuo 20 iki 30 mln. kubinių metrų kasmet, iš kurių trečdalis ateina iš nelegalių kirtimų.

Rusija dar eksportuoja į kaimyninę šalį didžiulius kiekius naftos ir dujų. Nuo 2011 m. rusai kasmet pumpuoja 15 mln. tonų naftos į Kiniją. Reikšmingas įvykis dvišaliuose santykiuose buvo 2014 m. (t.y., po Ukrainos krizės pradžios) pasirašyta sutartis dėl „Sibiro galia“ dujotiekio, į kurį investuojama kelių šimtų milijardų eurų ekvivalentas. Statyba vyksta, ir jau 2019 m. pradės tekėti gamtinės dujos iš Jakutijos į Kiniją (numatytas eksportas sieks 38 mlrd. kubinių metrų kasmet). Ekonominių santykių stebėtojai pažymi, kad Rusija Kinijos atžvilgiu tampa žaliavų šaltiniu, kuris dar daugiau sustiprins kinų ir taip jau galingą bei diversifikuotą ekonomiką. O mainais už žaliavas kinų įmonėms atsiveria dar daugiau galimybių eksportuoti konkurencingas pramonines bei vartotojiškas prekes. Galima padaryti išvadą, kad tokia asimetriška ūkio bendradarbiavimo struktūra nepadės Rusijai pasivyti Kiniją konkurenciniu požiūriu.

V.B.: Taigi, ilgalaikės prognozės Tolimuose Rytuose atrodo, kad nepalankios Rusijos galios atžvilgiu. Įdomu, kaip į tai reaguoja Rusijos oficialieji sluoksniai?

A.A.: Nesu ekspertas šioje srityje, bet pastebėjau aiškų Maskvos polinkį sumenkinti šių ilgalaikių neigiamų tendencijų aktualumą. Oficialūs spaudos šaltiniai (pvz., „Russia Today“) ir stambūs rusų verslininkai daugiausia kalba apie rusų-kinų ekonominių ryšių naudą ir neįžvelgia jokių rimtesnių pavojų. Oficiali statistika rodo, kad kinų skaičius Rusijoje tesiekia 30 000 ribą, kai neformalūs ir pačių kinų šaltiniai pateikia 10 kartų didesnius duomenis.

Reikia čia pastebėti vieną ryškesnę išimtį, kai Rusijos vadovas Putinas neseniai lankėsi šiame regione, jis iškėlė būtinybę plėsti rusišką verslą, kuris sukurtų galimybes pritraukti daugiau rusakalbių į šį regioną. Kitaip, pasak Putino, vietiniai žmonės po kiek laiko nebekalbės rusiškai, o kiniškai, japoniškai ar korėjietiškai. Aišku, kad tokie Putino žodžiai buvo palankiai priimti rusų patriotų. Bet jo vedama užsienio politika ir noras užmegzti vis glaudesnius tarptautinius Azijos-Europos ūkinius ryšius, realiai neleis jam imtis griežtesnių ekonominio nacionalizmo priemonių. Reikia manyti, kad per ateinančius kelis metus kinų įtaka Tolimuose Rytuose toliau didės. Atrodo, kad šiuo metu Putinas yra pasiruošęs paaukoti dalį rusų įtakos šiame regione mainais už tarptautinę Kinijos paramą jam ir jo vadovaujamai politikai. Padėtis rusams čia tampa pavojinga, bet ji dar nėra kritiška.

V.B.: Ankstesnėje laidoje, kai kalbėjome apie JAV Prezidento Donaldo Trampo (DonaldTrump) išrinkimą, mes spėliojome, kad Trampas ir kai kurie JAV geostrategai galbūt jau mąsto apie laikotarpį, kai Kinija taps galingiausia, ekonomine prasme, šalimi ir Amerikai teks ieškoti sąjungininkų kaip atsvaros Pekinui. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl Trampas iš pradžių taip norėjo pagerinti santykius su Rusija. Tačiau dabar matome, kad statomos kliūtys šiam Trampo norui, ir rusų-amerikiečių santykiai toliau šlubuoja.

A.A.: Įdomu tai, kad tas pats Kissinger, kuriam dabar jau virš 90 metų, dar vis aktyviai reiškiasi politinėje bei ekonominėje veikloje. Jis palaiko gana glaudžius konsultacinius ryšius ne tik su Putinu, bet ir naujai išrinktu JAV Prezidentu. Kai kuriuose JAV spaudos šaltiniuose buvo spėliojama, kad Kissinger bando įtikinti Trampą stiprinti ryšius su Putinu ir tokiu būdu palaipsniui ištraukti Rusiją iš Kinijos orbitos ir prijungti ją prie JAV galios bloko.

Tai nėra kažkas iš fantastikos pasaulio. Manau, kad psichologiškai svarbus momentas bus per ateinančius 7 metus, kai taps visiškai aišku, jog Kinija pralenkia JAV savo ekonomine galia. Amerika jau dabar rimtai nerimauja dėl kinų pretenzijų į Pietryčių Azijos teritorinius vandenis, kinų kuriamų dirbtinių salų ir ant jų statomų karinių bazių. Rusija tuo tarpu bus priversta stebėti, kaip kinai toliau plečia savo įtaką Tolimuose Rytuose ir didina savo branduolinių ginklų potencialą. Per ateinančius kelis metus gali stoti toks momentas, kai JAV ir Rusija vėl įžvelgs suartėjimo būtinybę. Lietuva, kuri galima sakyti, šiuo metu užima priešakines linijas dabartinėje antiputiniškoje politikoje, tokiu atveju gali būti nemaloniai nustebinta. Todėl, manau, kad Lietuvos valdantiesiems derėtų užimti lankstesnę poziciją Maskvos atžvilgiu.

Man, tačiau, dar lieka vienas neaiškus reiškinys. Kodėl Trampui taip sunkiai sekasi sureguliuoti santykius su Rusija, kodėl veikia toks stiprus pasipriešinimas atšilimo politikai Vašingtone ir kitose Vakarų šalių sostinėse. Galiu tik spėlioti, kad Vakarų ekonominis elitas yra investavęs milžiniškus piniginius išteklius į Kinijos ekonomiką ir todėl jam būtų sunku keisti dabartinį politinį kursą. Kelia nuostabą tai, kad formuojasi laisvos prekybos, t.y., globalizacijos šalininkų blokas prieš Trampo bandymus įdiegti nacionalizmą į savo šalies ekonominį valdymą. Būtent Kinija globalizacijos dėka laimėjo labai daug. Apie Kinijos vadovą Xi Jinpingą rašoma, jog jis kartu su Vokietijos vadove Angela Merkel tampa globalizacijos gynėjais prieš Donaldą Trampą. Tad čia gali būti toks atvejis, kai milžiniški ekonominiai interesai susiduria su nacionaliniais interesais.