infa.lt

„Rytų partnerystės“ aukščiausio lygio susitikimas Rygoje tapo dvigubu smūgiu Ukrainai. ES atsisakė pažadėti Kijevui narystės perspektyvą, o Armėnija ir Baltarusija – pasmerkti Krymo aneksiją. DW reportažas.

Stiprų, kartoką, bet saldų, „Rygos balzamą“, ko gero, patį žinomiausią suvenyrą iš Latvijos sostinės, galima sulyginti su čia penktadienį, gegužės 22 dieną vykusio aukščiausio lygio „Rytų partnerystės“ susitikimo rezultatais. Ukrainai jis paliko, karstelėjusį prieskonį.

Europa nepasidavė Ukrainos spaudimui

Bendroje, 28 ES šalių lyderių ir šešių potarybinių respublikų susitikimo išvadų deklaracijoje pasakyta, kad jo dalyviai pripažįsta atskirų dalyvių „europietiškus siekius ir europietišką pasirinkimą“. Tai faktiškai prieš du metus Vilniuje priimtos deklaracijos pakartojimas.

Ukrainos prezidento Petro Porošenkos ir užsienio reikalų ministro Pavlo Klimkino bandymai, pareiškimais per spaudą pasiekti iš Briuselio „pripažinti europietišką perspektyvą“ sėkmės neatnešė.

Greičiau jau atvirkščiai. Pirmajame iš 30 punktų deklaracijoje pabrėžta, jog „Rytų partnerystė“ – tai dalis (Europos kaimynystės politikos“, tai yra, apie pasiruošimą galimai narystei ES kalbos nėra. Apie tai pareiškė ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri kvietė „nežadinti neįvykdomų vilčių“.

Apsideginusi Vilniuje, Rygoje ES nerizikavo

Dar Berlyne prieš skrydį į Rygą padarytas Merkel pareiškimas, ko gero buvo pats didžiausias smūgis į Ukrainos „europietišką svajonę“ per šešerius „Rytų partnerystės“ egzistavimo metus. Latvijos užsienio reikalų ministras Edgars Rinkevičs pabandė jį sušvelninti. „Aš negaliu pasakyti, kad dabartinę situaciją reikėtų priimti kaip Europos atsisakymą“, – pasakė jis interviu DW. Anot jo, Merkel tiesiog konstatavo, jog dalyvavimas „Rytų partnerystėje“ automatiškai nereiškia perspektyvos Europos Sąjungoje.

Susitikimo Rygoje užkulisiuose ukrainiečiai pripažino, jog „perlenkė lazdą“, siekdami per MIP paspausti Briuselį ir Berlyną. Galbūt tą suprato ir pats Porošenko. Į rytinį posėdį jis atėjo paskutinis ir, atrodė, buvo ne per geriausios nuotaikos. „Šeimyninėje“ nuotraukoje Porošenko ir Merkel atsidūrė skirtingose grupės pusėse.

Susitikimo rezultatų spaudos konferencijoje Ukrainos prezidentas užsiminė apie susitikimą su Merkel, kuriame dalyvavo ir Prancūzijos prezidentas Fransua Holandas, tačiau apie savo neįgyvendintą pageidavimą nutylėjo. Dideliu pasiekimu jis pavadino tai, jog ES pripažino Ukrainai ir kitoms programos šalims-dalyvėms teisę „pačioms rinktis savo kelią“. Tai buvo užuomina į Rusiją, kuri susitikimo rezultatų deklaracijoje nepaminėta nė karto.

Vakarų stebėtojai daro prielaidą, kad ES pozicija susijusi kaip su vidinėmis problemomis, taip ir žvalgantis į Kremlių. Europiečiai atsimena, kaip prieš aukščiausio lygio susitikimą Vilniuje, ekonomiškai Maskvos spaudžiamas Kijevas atsisakė pasirašyti susitarimą dėl asociacijos, ir prie ko tas atvedė. Rtgoje ES aiškiai bandė išvengti visko, kas galėtų sukelti naują krizės paaštrėjimą tarp Rusijos ir Ukrainos.

Diplomatinės Armėnijos ir Baltarusijos gudrybės

Antruoju pralaimėjimu Ukrainai Rygoje tapo Armėnijos ir Baltarusijos demaršas. Jau pirmą aukščiausio lygio susitikimo dieną į MIP prasisunkė informacija apie tai, jog jos atsisako patvirtinti galutinių rezultatų deklaracijos tekstą, jeigu jame bus žodžiai apie Rusijos vykdytą Krymo aneksiją. Daug valandų vykę europiečių lyderių įkalbinėjimai sėkmės neatnešė.

Panašu, jog tam, kad nedemonstruoti skilimo „Rytų partnerystėje“, aukščiausio lygio susitikimo organizatoriai leidosi į kompromisus. Priimtos deklaracijos tekstas tapo diplomatinių gudrybių pavyzdžiu. Trečiajame punkte visų dalyvių vardu kalba eina ne apie Krymo aneksiją, o apie „veiksmus prieš Ukrainą“, su kuriais „negalima taikstytis 21 amžiuje“. Sekančiame punkte šalys patvirtina savo pozicijas dėl 2014-ųjų kovo rezoliucijos priimtos JT Generalines asamblėjos, kuri pasmerkė Rusijos veiksmus ir nepripažino Krymo referendumo. Armėnija ir Baltarusija tos rezoliucijos nepalaikė. ES gi – bet tik savovardu – patvirtino Rygoje savo pirmykštę poziciją „apie nelegalią Krymo ir Sevastopolio aneksiją“.

Spaudos konferencijoje ukrainiečių prezidento buvo paklausta, ar nori Kijevas ir toliau būti ES programoje kaimynystėje su šalimis, kurios atsisakė pripažinti Krymo aneksiją. Porošenko diplomatiškai atsakė, jog tai ne Ukrainos o tų šalių problema.

Bevizinės perspektyvos ir povandeniniai akmenys

Bet, kaip ir „Rygos balzamas“ kuris savo kartumą sušvelnina saldžiu prieskoniu, pavyzdžiui juodųjų serbentų, taip ir europiečiai Rygos susitikime pabandė sušvelninti smūgį Ukrainai. Rygoje buvo pasirašytas memorandumas apie eilinės lėšų perlaidos Ukrainai išskyrimą, 1,8 mlrd €u sumai. Kijevui, balansuojančiam ant defolto ribos, šis sprendimas buvo kaip niekad svarbus. Europarlamento vadovas, vokiečių politikas Martinas Schulz’as, prieš susitikimo pradžią pasakė, jog stabilizuoti Ukrainą ekonomiškai – svarbiau, nei kalbėti apie jos narystės ES perspektyvą.

Labiau sukalbama ES pasirodė atsakydama į Ukrainos ir Gruzijos prašymą apie vizų režimo atšaukimą. Rygoje Kijevui ir Tbilisiui buvo pažadėta iki metų pabaigos padaryti situacijos analizę ir neatmetė, jog jau 2016-aisiais šių dviejų šalių gyventojai galės vykti į trumpalaikes (iki trijų mėnesių) keliones į ES be vizų. Toks režimas pereitais metais buvo pritaikytas Moldovai, kuri to dėka tapo neformalia lydere „Rytų partnerystės“ programoje.

Ukrainos atveju vizų klausime yra povandeniniai akmenys. Vienas iš jų – pasienio kontrolė. Esamu momentu Kijevas nekontroliuoja rytuose šimtų kilometrų pasienio su Rusija. Kuo grindžia Kijevas savo optimizmą išspręsti šį klausimą iki metų pabaigos, Rygoje taip ir liko neaišku.

„Rytų partnerystė“ ir futbolas

Visumoje, po Rygos išliko pojūtis, jog šis aukščiausio lygio susitikimas – paskutinis tokia forma. Ir iš europiečių politikų, ir iš šešių šalių-partnerių pusės vis garsiau skambėjo pageidavimai dėl didesnės „diferenciacijos“. Jas ir anksčiau sąlygiškai dalijo į dvi grupes: šalis, pageidaujančias tapti ES narėmis (Moldova, Gruzija, Ukraina), ir likusias. Baltarusijos ir Armėnijos demaršas parodė, jog tarp „Rytų partnerystės“ programos dalyvių, jei ne skilimas – tai bent įtrūkis.

Pasižymėjo ir Azerbaidžanas, kuris paskutiniu momentu atsisakė prisijungti prie bendros deklaracijos. Dėl to, baigiamoji spaudos konferencija prasidėjo valandą pavėlavus. ES Tarybos vadovas, lenkas Donaldas Tuskas prisipažino, jog telefonu įkalbinėjo Azerbaidžano prezidentą Alijevą, kuris į Rygą neatvažiavo. Baigiamojoje deklaracijoje šalys sveikino Minsko grupės pastangas tarpininkaujant Kalnų Karabacho konflikto sureguliavime.

Kaip pasiūlė pokalbio su DW metu Kijevo politologas Vladimiras Fesenko, Europos Sąjungai vertėtų pamąstyti apie dviejų skirtingų grupių įvedimą „Rytų partnerystėje“, „kaip futbole, kur yra pirma ir antra lyga“.

2017-ųjų aukščiausio lygio susitikimas rinkimų fone

Bet kuriuo atveju, planuotas 2017-ųjų aukščiausio lygio susitikimas vyks ypatingomis sąlygomis. Tai bus prezidento rinkimų Prancūzijoje, parlamento rinkimų Vokietijoje ir galimo išėjimo iš ES referendumo Britanijoje metai. Šiame fone, tik optimistai gali tikėtis naujo ES suartėjimo su savo rytinėmis kaimynėmis.