infa

Sandra Bernotaitė. Būtinybė tapatintis [1-2 dalys]

Sandra Bernotaitė. Būtinybė tapatintis [1-2 dalys]

liepos 24
01:072017

Sandra BernotaitėPažvelkime į tokį reiškinį, kaip tapatybė, filosofiškai. Kalbant pačia plačiausia prasme, tapatinimasis – iš kurio kilusi ir tapatybė – yra nonsensas. Pasakyti apie du dalykus tai, kad jie yra tapatūs, reiškia pasakyti nesąmonę, o pasakyti, kad tam tikras dalykas yra tapatus pats sau, reiškia nepasakyti nieko. Girdint klausimą „Ar galime išsaugoti tautinę tapatybę?“, norisi paklausti: ar verta apskritai tiek daug kalbėti apie tautinę tapatybę? Nes abejonių ir nesutarimų kyla net dėl pačių žodžių „tapatybė“ ir „tauta“ apibrėžimo, o jei jau negalima kalbėti apie tai, išmintingiau būtų patylėti ar užsiimti kitais, įdomesniais ir vertingesniais diskusijų objektais, pavyzdžiui – pilietiškumu.

Šiandien vis dar cituojamas Jonas Grinius, kurio supratimas maždaug toks: tautiškumas yra prigimtinis, duotas Dievo ir sąlygotas tautos, o pastaroji yra bendruomenė, kurios nariai yra jungiami gimimu tautinėse šeimose, kalba, bendru gyvenimo būdu, papročiais, kultūra, tradicijomis. Akivaizdu, jog Griniaus apibrėžime svarbus yra tikėjimo elementas, todėl galima būtų persakyti ir taip: tauta – tai žmonių grupė, tikinti, jog turi bendrus protėvius. Būtent tikinti. Kadangi patyrinėjus kiekvieno iš mūsų genealoginę liniją dažnai paaiškėtų, jog kai kurie mūsų protėviai nebuvo gimę „tautiškose šeimose“, jie nebuvo vienos tautos, genotipo ar net rasės atstovai. Taigi tautiškumas (ar etniškumas) yra paremtas ne pačiais genealoginiais faktais, o genealoginių faktų mitologizavimu.

Tauta – tikėjimo pagrindu sukonstruota socialinė koncepcija. Būtent socialinė. Tautą sudaro ne vienas žmogus, o grupė, bendruomenė, turinti savitą būdą, papročius, kalbą ir t.t. Tačiau reikia nepamiršti, jog tautiškumas ar tautinė tapatybė – socialinio ir politinio žaidimo dalis, todėl jo negalima ištraukti iš socialinio ir politinio konteksto, o taip pat svarbu nustatyti, iš kieno pozicijos, kieno – kolektyvo ar individo, ar gal net Dievo? – vardu kalbama. Ir jei kalbama kolektyvo vardu, būtina kuo geriau įsižiūrėti į patį kalbėtoją ir tiksliau apibrėžti tą jo atstovaujamą kolektyvą, jeigu tai apskritai įmanoma, nes individų suma tučtuojau tampa statistiniu vienetu, kurio ir vertybės statistinės, ir tradicijos, ir kultūra – statistinė.

Bet galbūt galima kalbėti apie kolektyvinę tapatybę kaip tam tikros grupės mito susikūrimą. Klausimas, ar galime mes, lietuviai, imti ir sukurti tautinį mitą, yra nelogiškas, nes mitai nėra kuriami sąmoningai. Mito kūrimas vyksta ne pavienių asmenų, o kolektyvinės pasąmonės lygmeniu – tai yra vidinis procesas, kurio neįmanoma išoriškai, valingai pakreipti, o galima tik stebėti jo materializuotas išraiškas – kūrinius. Kai kalbama apie tautiškumo puoselėjimą, dažnai nukrypstama į svaičiojimus, tarsi Tauta būtų tūla moterėlė, kurią aprengsi, išauklėsi, nukreipsi ir išsaugosi (jos nekaltybę?), jei tik sugalvosi, kad to nori. Tačiau tauta yra ne individo, o masių psichikos reiškinys, ji randasi be pavienių asmenų pastangos ir suyra ne dėl pavienių asmenų kaltės, net jei kai kam norisi tikėti, jog yra atvirkščiai.

Ar aš, kaip kūrėja, rašytoja, atsižvelgdama į tą tautiškumo įvaizdį, kuris piešiamas viešojoje erdvėje, jaučiu būtinybę tapatintis su savo tautiečiais? Tapatintis su tokia ideologija, kuri tėvynės laisvę kelia aukščiau individo laisvės, mano tipo žmonėms yra nepakeliama.
Sandra Bernotaitė

Ričardas Gavelis savo romane „Paskutinė žemės žmonių karta“ personažo lūpomis kalba taip: „Ant kokio lietuviško monumento, matyt, rašytų: Tėvynė ir Tėvynė. Arba – Tėvynė ir Tvarka. Arba – Tėvynė, Darbas ir Klusnumas. (…) Šitaip jie įsiskverbia net į žmogaus vidų. Pradedama skelbti dora ir baltiškoji skaista.“ Įdomu pastebėti, kad šie žodžiai parašyti 1994–aisiais, ir jau tada Gavelio personažas teigia, jog (metaforiškai kalbant) ant lietuviško monumento neliko vieno svarbaus žodžio: Laisvė. Laisvė būti savimi, laisvė mąstyti savaip, laisvė veikti, judėti, laisvė gyventi sulig natūralia įvykių eiga ir pasaulio sąranga – „Sulig savim, po velnių!“

2-a dalis

Tapatinimasis nebūtinai reiškia sutapimą, suvienodėjimą. Vietoj žodžio tapatintis gal labiau tiktų žodis derėjimas – integracija į aplinką, prisitaikymas prie aplinkos, kuri visuomet kelia nepasitenkinimą, žadina konfrontaciją, tačiau nuolat kintantis santykis su aplinka leidžia ne tik keistis pačiam, bet ir save labiau pažinti. Klausimas dėl tapatybės iškyla tik tuomet, kai atsiranda galimybė rinktis tapatybę, kai aplinkoje arba artimoje kaimynystėje yra daugiau, negu vienos tapatybės, atstovų.

Gimtojoje aplinkoje esame mokomi – ir patys mokomės – integruotis nuo pat gimimo, todėl joje įmanoma labai aštriai ir nepajusti tapatybių įvairovės, galima nugyventi amžių taip ir nesutikus (nepažinus) kitos tautos atstovų, matant juos tik per televizorių, skaitant apie juos spaudoje. Patekus į svetimą aplinką pačiam, ištinka kultūrinis šokas ir norom nenorom tenka klausti savęs, kodėl viskas nebe „savaime aišku“, kodėl manęs nepriima į savus, ką aš atstovauju ir apskritai – kas aš esu?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad apsigyvenus svetur išnyksta noras viską bendrinti, dingsta iliuzija, kad pasaulis seniai virtęs „globaliu kaimu“, tautų bruožai niveliavosi, visi tapo tolerantiški vieni kitų papročiams, nejaučia rasinių ir religinių skirtumų, seka tą pačią madą… Tik neišlendant iš savo aptvarėlio gali atrodyti, kad kitoje pusėje žolė žalesnė, kad lietuvio emigranto visur laukia išskėstomis rankomis – visai atvirkščiai, negu lietuvis laukia kitataučių imigrantų Lietuvoje. Pirmaisiais gyvenimo Australijoje metais stebėjausi, kodėl manęs vis užklausia, iš kur atvažiavau, kartais nespėjus net atverti burnos ir išsiduoti savo anglų kalbos akcentu („Iš kur toks įdomus akcentas?“ – dažniausia pokalbio pradžia). Man atrodė, kad visa savo išvaizda ir laikysena atstovauju tipišką (generic) europietę – pradžioje taip ir bandydavau prisistatyti, tačiau nepavykdavo išvengti kito klausimo: „O iš kurios Europos šalies konkrečiai?“ Kai atsakydavau, kad iš Lietuvos, tekdavo prisiminti, jog esu išeivė iš buvusio sovietinio bloko, Rytų Europos…

Naujoji aplinka nepuola priimti į savus, todėl esi priverstas sau atsakyti į jos užduodamą klausimą: kokia ta Lietuva ir kas tas lietuvis? Tučtuojau atsiranda būtinybė tapatintis su savais ir su siaubu pajunti, kad toji žmonių grupė – tavo tauta – visai neatspindi tavo paties įsivaizdavimo, lūkesčių, reikalavimų tai grupei. Pasijunti savikritiškas, būtent savikritiškas, nes iš esmės neatskiri savęs nuo tautos, jautiesi esąs jos pilnaverte, tik šiuo metu šiek tiek nutolusia geografiškai, dalimi. Dabar, kai nebesi tėvynės viduje, sieki įžvelgti tai, kas joje, ne vien iš vidaus, bet iš per išorę – tampi ne tik savikritiškas, bet ir kritiškas. Manai, jog tai privalumas, tačiau tiems, kurie dar netapo išeiviais, atrodai esąs nebe savas, tapai kitu, ir tai iškart imama sakyti tiesiai į akis: „Tu negali žinoti, kaip mes čia gyvenam, tu išvažiavai, o mes likome čia.“

Bet kuri kritika iš išeivio pusės priimama ne kaip vieno iš savų savikritika, o kaip svetimojo kritika, ir tai pajusti yra itin skaudu – emociškai tai yra šokas. Atsipeikėjęs supranti, kad kitų nuomonės nepakeisi, todėl privalai keisti savo požiūrio kampą. Net jei „tikrieji lietuviai“ nelaiko tavęs savu, nori jie to ar nenori, būtent tu užsienyje betarpiškai atstovauji Lietuvą: kai kuriems užsieniečiams bendravimas su tavimi bus vienintelė gyvenime lietuviškumo patirtis. Jei tavyje pabunda toji „tautinė savivoka“, imi ieškoti ir aiškintis, kas pats esi, kas tas lietuvis, ką jis valgo, kaip jis atrodo, koks jo būdas, ką jis mėgsta, kokie jo principai, kokia jo pasaulėvoka. Paradoksalu, kad atsakymai į šiuos klausimus apibrėžia ne lietuvių tautos charakterį, o tavo paties individualybę, mat nustojai taikytis prie „vienodųjų lietuvių“ aplinkos, įgavai laisvę būti savotišku.

Reikalas apsiverčia: ne tu pats deriniesi prie abstraktaus, apibendrinto, stereotipinio ir supaprastinto lietuvio įvaizdžio, o tas įvaizdis ima priklausyti nuo tavęs. Ne tu esi kaip lietuvis, o lietuvis yra toks, koks esi tu. Tai tavo individualumo procesas, nuolat kuriama asmeninė legenda, iš kurios neišimsi tokių duotybių, kaip tėvai, gimtoji kalba ir tėvynė su josios didvyrių (bet ir niekšų) kupina istorija, žaismės (bet ir atgyvenusių prietarų) kupinais papročiais, talentingų asmenybių (bet ir minios vidutinybių) kupina kultūra… Gyvendamas tarp svetimųjų su laiku vis aiškiau suvoki, jog niekada nepritapsi visiškai, nesutapsi visiškai, niekada kitiems netapsi savas, bet tai niekis, nes tau suteikta galimybė įvertinti kintantį santykį su savais. Mat tapatybė tegali būti kintantis ir labai asmeniškas kiekvieno vidinis procesas.

Nomedos Repšytės nuotrauka

šaltinis: pasauliolietuvis.lt


Žymos

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

  Rolandas Paksas: Prieš mokytojų skurdą turi pakilti tėvai

Rolandas Paksas: Prieš mokytojų skurdą turi pakilti tėvai

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Vaizduotės sociologija

Vaizduotės sociologija

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  A.Skardžius : „Seimas bijo kelti ‘Independence’ aferos klausimus, nes mato, kaip esu daužomas“

A.Skardžius : „Seimas bijo kelti ‘Independence’ aferos klausimus, nes mato, kaip esu daužomas“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Tvarkietis: mažinamos pajamų lubos, didinami mokesčiai ir akcizas dyzelinui, kas taps pretekstu didinti visų prekių kainas

Tvarkietis: mažinamos pajamų lubos, didinami mokesčiai ir akcizas dyzelinui, kas taps pretekstu didinti visų prekių kainas

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Referendumas Šveicarijoje – kodėl mūsų valdžia nemato ir nesimoko?

Referendumas Šveicarijoje – kodėl mūsų valdžia nemato ir nesimoko?

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Liberalo E. Gentvilo klausimai ministrui R. Masiuliui verti 3 milijonų eurų

Liberalo E. Gentvilo klausimai ministrui R. Masiuliui verti 3 milijonų eurų

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (5-a dalis)

Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (5-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Ar Lietuvoje yra drįstančių patarti Lietuvos prezidentei?

Ar Lietuvoje yra drįstančių patarti Lietuvos prezidentei?

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (4-a dalis)

Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (4-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (3-a dalis)

Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (3-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Tikros demokratijos nereikia diegti nei šautuvais nei guminėmis lazdomis

Rolandas Paksas: Tikros demokratijos nereikia diegti nei šautuvais nei guminėmis lazdomis

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  G. Paluckas: pajamų nelygybę akivaizdžiai didina dabartinė mokesčių sistema

G. Paluckas: pajamų nelygybę akivaizdžiai didina dabartinė mokesčių sistema

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Liberalas siūlo įteisinti deklaruoti ne gyvenamąją vietą, o el-pašto adresą

Liberalas siūlo įteisinti deklaruoti ne gyvenamąją vietą, o el-pašto adresą

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Leninizmas mirė – tegyvuoja trockizmas (2-a dalis)

Leninizmas mirė – tegyvuoja trockizmas (2-a dalis)

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Leninizmas mirė – tegyvuoja trockizmas (1-a dalis)

Leninizmas mirė – tegyvuoja trockizmas (1-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Po smurto Katalonijoje būtina šaukti neeilinę Europos Vadovų Tarybą

Rolandas Paksas: Po smurto Katalonijoje būtina šaukti neeilinę Europos Vadovų Tarybą

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Katalonijos įvykiai – didelių permainų Europos Sąjungoje pradžia

Katalonijos įvykiai – didelių permainų Europos Sąjungoje pradžia

atsiliepimų 4Skaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Pagrindinis ir neatleistinas kapitalizmo blogis yra dirbtinis godumo stimuliavimas ir nepaliaujamas turtėjimas, tą godumą tenkinant....

Ir vis tik įkyriai neatsakoma į klausimą kaip ruošiamasi išspręsti pavyzdžiui tų automobilių baterijų pakrovimo...

Begiot gerai, kol kazkas nepradeda skaudet. Man pradzioj pradejo nugara, o veliau keliai. Tada puse...

Urodai pasodin pacius ant minimumo ir tegul mokasi tuos mokescius!!! Noreciau paziuret kokia dudele...

Pradžioje bėgimas duoda labai daug, vėliau svorio kritimas labai sumažėja ir net sustoja, tada reikia...

Kai miegame ant lovos mes pamirštame, ką sukelia miego trūkumas. Be miego mes neišgyventume...

Laba mano draugas mane seka visuose mano zingsniuose per zemelapi nejaukei jauciuosi gal yra koks...

Vokietijoje minimali alga 1498 eurai. Tai yra keturis kartus didesnė, todėl vokiečiai keturis kartus smardžiau...

>> Audrei O tai kodel jis turetu skirti ar neskirti? Tema visiskai...

Pagrindinis ir neatleistinas kapitalizmo blogis yra dirbtinis godumo stimuliavimas ir nepaliaujamas turtėjimas, tą godumą tenkinant....

Ir vis tik įkyriai neatsakoma į klausimą kaip ruošiamasi išspręsti pavyzdžiui tų automobilių baterijų pakrovimo...

Begiot gerai, kol kazkas nepradeda skaudet. Man pradzioj pradejo nugara, o veliau keliai. Tada puse...

Urodai pasodin pacius ant minimumo ir tegul mokasi tuos mokescius!!! Noreciau paziuret kokia dudele...

Pradžioje bėgimas duoda labai daug, vėliau svorio kritimas labai sumažėja ir net sustoja, tada reikia...

Kai miegame ant lovos mes pamirštame, ką sukelia miego trūkumas. Be miego mes neišgyventume...

Laba mano draugas mane seka visuose mano zingsniuose per zemelapi nejaukei jauciuosi gal yra koks...

Vokietijoje minimali alga 1498 eurai. Tai yra keturis kartus didesnė, todėl vokiečiai keturis kartus smardžiau...

>> Audrei O tai kodel jis turetu skirti ar neskirti? Tema visiskai...

Pasidalinkite tuo su savo draugais