infa.lt

Kiek daug mūsų įsitikinimų ateina dar iš XIX a. ir kokiais apgailėtinais argumentais jie laikosi! Kiek daug toliau jau filosofija nuėjusi, įrodžiusi… Bet žmonija nieko iš to neįsisavina. Geriausiu atveju ieško iš naujo… Fragmentai iš knygos R.Safranski „Martinas Haidegeris ir jo epocha“

Jaunas Haidegeris priekaištauja savo laikmečiui už jo dekadenciją. Kokie jo argumentai?- Dusinanti, slegianti atmosfera. Laikmetis, kuriam išorės kultūra yra centrinė, kai nuolatinio atnaujinimo siekis ir skuba griauna viską aplinkui, griebiama ir naudojamasi viskuo dabar, ir neigiamas bet koks gilesnis dvasinis ar meninis gyvenimas (1910m.)

‚Šiandien daug kalbama apie asmenybes, menininko persona, kaip svarbi ir verta dėmesio išstumiama į priekį. Visą laiką girdima apie įdomius žmones: O.Wilde – dendis, P.Verlaine – genialus girtuoklis, M.Gorkis – didysis valkata, antžmogis F.Nietzsche – visi labai įdomūs. O jei kažkas, dievo malonės pagalba apsižiūri, jog visas jo čigoniškas gyvenimas yra vienas didelis melas, netikrų dievų altoriai sugriaunami ir tampama geru krikščionimi, tai jis įvardinamas kaip „neturintis skonio ir pasibjaurėtinas“.

Jeigu 1930 m. M.Haidegeris rašė: “laisvė padarys mus teisingais, tokiais, kokie mes turime būti“, tai jo jaunystės raštuose dar buvo atvirkščiai – „tiesa padarys mus laisvais“. Jaunystėje jam rodėsi, jog (krikščioniški) išbandymai, sunkumai, yra kaip kriterijus tiesai, teisingam keliui atpažinti. Vėliau tas požiūris buvo pakoreguotas – tikėjimo tiesų laikymasis tampa ėjimu lengvu keliu, ir tokiu būdu prilyginamas tiesos išdavystei. Ir tada laisvė, kuria jis jaunystėje nepasitikėjo, tampa tuo sunkiu išbandymu, kurį žmogus turi pasirinkti: kas ištveria be namų, be metafizinio stogo, be filosofijos kelio ženklų, išbūna ir nesistengia prisiglausti prie jau įsitvirtinusių tiesų, prie religijų, – tas turi galimybę atrasti kažką naujo ir vertingo.

Heidegerio pašaipa asmenybių adresu galbūt slepia savyje kažkiek pavydo, nes jis pats nėra tokia į akis krentanti persona. Ir nebus: net 1920 –taisias, Marburge, kai jau buvo laikomas neoficialiu Vokietijos filosofijos karaliumi, asmeniškai jo nepažįstantys kolegos ir studentai, iš išvaizdos lengvai galėjo jį palaikyti, pavyzdžiui, vandentiekio inspektoriumi. Jaunus Nyčės pasekėjus, įspūdingai teatrališkus miesto kavinėse, jis niekinamai vadina Čezarės Bordžijos entuziastais. Jei kažkam kažkas sekasi lengvai ir nerūpestingai, lyg ir savaime, jis iš karto įtaria paviršutiniškumą – taip paprastai kalba tas, kuris laisvai sau reikštis dar nerado tinkamos progos ir aplinkybių.

Apie 1900 metus, kai M.Haidegeris ėmė artėti prie profesijos pasirinkimo, filosofija buvo labai prastoje situacijoje. Gamtos mokslai, eidami ranka rankon su pozityvizmu, empirizmu ir sensualizmu, nebepaliko jai galimybės ne tik būti naudingai, bet ir išlikti. Mokslo triumfas buvo pagrįstas tiksliomis žiniomis ir techniniu gamtos reguliavimu. Seną gerą filosofijos klausimą „kas tai yra?“, žmogus nustojo sau kelti. Naujam mokslui daugiau vilčių kažką suprasti teikė klausimas „Kaip tai funkcionuoja?“

Mokslas pasidavė empirinių metodų praktiniams rezultatams, išvystė aistrą redukavimui ir išnaikino dvasią iš gamtos dėsnių nuo XIX a. vidurio – Nyčė šį laikotarpį diagnozavo kaip „protingą“ ir „teisingą“, bet labai jau primityvia prasme. Kaip „labai jau nuolankų ir atvirą prieš bet kokią, kad tik realybę“. Laikotarpį, kai buvo išsivaduota nuo idealų dominavimo, ir visur instinktyviai ieškota tik teorijų, pateisinančių tą jo rėmimąsi tik faktais. Nyčės akyse, realizmas buvo „siauras, supaprastintas ir neimlus“, bet būtent tik toks jis dominavo, visur ieškantis faktų, kuriuos galėtų apvaldyti ir pakeisti.

Iš tikro pribloškia, kai po didžiųjų idealų ir abstrakčių dvasios skrydžių epochos, nuo XIX a. vidurio, staiga visur randasi poreikis žmones padaryti mažais. Kaip tik tada išpopuliarėja tokia formuluotė: „žmogus yra niekas daugiau, kaip tik…“. Romantikai tikėjo, jog galėtų priversti pasaulį uždainuoti, jei tik atrastų tam magiškąjį žodį. Tai kaip tik ir buvo XIX a. pradžios poezijos ir filosofijos projektas – naujų slaptažodžių paieškos, naujų burtažodžių išbandymai. Tai buvo laikas, kuriam reikėjo didžių reikšmių.

Modernus laikas prasidėjo pasiryžimu, kuriame nebuvo nieko egzaltuoto ar fantastiško. Todėl paradoksalu, jog net ir didžiausi ir labiausiai egzaltuoti fantastai tada nebūtų galėję įsivaizduoti, kokius monstrus ši pozityvistinio blaivumo dvasia pagimdys ir sukurs.

Vokiečių idealizmo pabaiga XIX a. vidury, atvėrė duris grubiausiam materializmui. Henrikas Czolbe materializmo etosą paaiškino impulsu, kylančiu iš liaukų gaminamų skysčių: „kai, norint pasaulį pagerinti, o žmogų padaryti virš gamtos iškilusiu padaru, priskiriant jam viršgamtinį elementą, yra išgalvojama viršpasaulinė realybė, tai tik įrodo išdidumą ir tingumą. Žinoma, nepasitenkinimo pasauliu, kuriame gyvename, motyvacija kyla iš antgamtinių įsitikinimų ir yra moralinio silpnumo ženklas (…) Būk patenkintas realiu pasauliu.“. – Pasaulis jam buvo ne kas kita, kaip molekulių sūkurys ir energijų transformacija, ir jame Demokrito atomizmo, Plato idėjų, krikščionių dievo, Spinozos substancijos, Dekarto cogito ergo sum, Fichtes aš ir Hegelio dvasios paprasčiausiai nebereikėjo. Žmoguje gyvenanti dvasia yra ne kas kita, kaip smegenų funkcija. Mintys su smegenimis kontaktuoja, kaip tulžis su kepenimis, ir šlapimas su inkstais. „Ne visai švariai išfiltruotos“, taip jie apibūdina mintis, pastebėjo vienas paskutinių išlikusių metafizikų, H.Lotze.

H.Lotze materialistams nurodė – veltui, žinoma – kokius salto mortale jie daro savo kvailybėje. Priminė jiems Leibnicą, visą materializmo klausimą, ypač santykį tarp sąmonės ir kūno, kuris kritiniame Hobbes nagrinėjime jo jau buvo nurašytas: jei kažkas remiasi kažkuo, tai dar nereiškia, jog tas abi dalis galima ir sutapatinti. Nes, jei būtų taip, jei tarp jų skirtumo iš tikro ir nebūtų, tai remtis viena kita jos negalėtų. Žmogaus gyvenimas, sakė Leibnicas, remiasi kvėpavimu, bet dėl tos priežasties mes jo su oru sutapatinti juk negalime. Tačiau pergalingas materializmo maršas nebegalėjo būti sustabdytas, net ir taikliomis pastabomis ar aštriais pastebėjimais, jis žygiavo su sava metafizika: tikėjimu progresu.

Jei mes daiktus ir gyvenimą išanalizuosim iki pat kaulo, iki elementariausių dalelių, skelbė šis tikėjimas, – tada mes sugebėsime sužinoti gamtos fabriko paslaptis. Jei tik išsiaiškinsim, kaip viskas yra padaryta, tai tada ir patys sugebėsime tai padaryti. Šis mentalitetas atsispindi ir marksizme. Marksas tyrinėja visuomenės kūną iš lėto ir iki mažiausių smulkmenų, o jos sielą išpjauna tolesniems tyrimams – taip gimsta „Kapitalas“.

F.A. Lange parodo dvigubą, Kanto idėjomis paremtą perspektyvą – žmogus yra daiktas tarp daiktų, bet laisvė, kaip sąvoka, vėl atsiranda. Materializmas, kaip mokslinis metodas turi būti pasirinktas, tam nėra jokių abejonių. Gamtos mokslai turi veikti taip, lyg egzistuotų tik materiali realybė, ir teisintis dvasia, kai kitų paaiškinimų nerandama, negalima. Dvasia negali būti priežasčių ir pasekmių grandinės dalimi. Ji yra visos tos grandinės, kita, šešėlinė pusė. Psichikos fiziologiją gali tyrinėti tol, kol nepamiršti, jog tai tau nieko nepasakys apie psichikos dvasią, o tik apie materiją. Žodžiu, Lange kritikuoja ne gamtos mokslų metodus, bet jų filosofiją. Jis gina metafiziką, bet kokia kaina? Metafizika, pasak jo, yra „išaukštintas poezijos ir žinių mišinys“. Vienoje eilėje su religija. Jei ji tvirtina žinanti dievą, dvasią ir nemirtingumą, tai išstato save mokslinei kritikai, ir prieš jos argumentus negali atsilaikyti. Todėl reikia atskirti teritorijas.

Idealizmas gali būti didis ir netvirtindamas, kad žino tiesą: jis formuluoja vertybines idėjas ir tuo būdu vis tiek dar įtakoja realybę.

Mokslo ir technikos sudrumstą pasaulį idealizmas vėl galėtų harmonizuoti. Bet tai nebūtų idealizmas tikrasis, jis būtų daugiau apsimetantis, kaip lyg… Vertybinės tiesos dabar praranda savo tradicinę hierarchiją ir autoritetą, nes žmonės jas žino kaip kažkieno sukurtas, o ne savaime esančias, neabejotinas, nuo dievo… Idealizmas dabar jau yra tik kaip koks stabas, ir jo dirbtina prigimtis traukia akį kaip jo paauksinimai. Ir idealistų tvirtinimai apie gėrį ir grožį, ima atrodyti nereikalinga prabanga. Ir jie patys tas tiesas skelbia daugiau apsimesdami, kad jomis tiki, nei iš tikro jomis tikėdami.

„Žinoma, tradicinės vertybės turi savo funkciją. Jos yra išgalvotos, bet naudingos teoriškai ir praktiškai, gyvenant mums mūsų gyvenimą, todėl joms suteikiama objektyvių vertybių reikšmė.“ (H. Vaikinger) Visas kaizerio Wilhelmo valdymo periodas buvo persunktas tokiu apsimestiniu tikėjimu, praktiškai viskas jo eigoje virto tik paviršutiniška priedanga, neturinčia savyje jokios esminės reikšmės. Imponavo tik išorė, ypač, jei ji buvo išskirtina. Visos naudojamos medžiagos pretendavo būti kažkuo daugiau, nei buvo iš tikro. Apgaulingo materialumo laikai: marmuras buvo dažytas medis, žvilgantis alebastras buvo gipsas, tai kas nauja, turėjo išrodyti, lyg buvo sena, graikų kolonos rėmė įėjimą į Biržą, fabrikai panašėjo į viduramžių pilis, griuvėsiai buvo specialiai pastatyti, nauji. Žmonės mėgo istorines asociacijas – teismo pastatai priminė Dodžų rūmus, miestiečių butai buvo apstatyti kėdėmis pagal Liuterio laikų modelį, alaviniais bokalais ir Gutenbergo biblijomis, kurios atsidarydavo ir iš tikro buvo siuvimo dėžutės. Pats kaizeris Wilhelmas irgi buvo ne visai tikras, jo noras valdyti buvo daugiau noras, nei valdžia… Nors, oficialioji vokiečių politika labai norėjo galioti, kad pasaulyje su ja būtų skaitomasi. Nes, kas bent kiek „atrodo“ ar „užsiskaito“, tam nereikia stengtis tuo kažkuo būti iš tikro.

Šitas realybės ir apsimetimo mišinys atvėrė Vokietiją anglosaksiškam pragmatizmui. T.y. teisybė kaip idėja tapo niekam nebereikalinga. Ji buvo nuleista iki socialinio principo ir naudojama santykių visuomenėje reguliavimui (pvz, kada su kuo pasielgta teisingai ar neteisingai, tai neteisybė… teisybės einama ieškoti teisme). Ir jos naudingumo kriterijus – praktinis jos atneštas rezultatas. Tas pats nutiko ir su likusiomis didžiosiomis idėjomis – gėriu, grožiu, meile… Joms jau nebepakako būti, kad jas pripažintų ir gerbtų, jos turėjo veikti. O jei ne, tai jų nereikia.

Dvasia yra tai, kas yra jos veiklos rezultatas. Efektyvumas išeina į pirmą vietą. Nebėra ko bijoti klysti, nes nebėra objektyvių vertybių ir nebenusikalsi, jas pamynęs. Klaidas gali vadinti apsirikimu, kuris kažkam naudingas. O be to, klaidos priklauso prie išbandymų. Jei šuo su ilga lazda dantyse nori praeiti pro duris ir netelpa į plotį, jis tol galvą sukios, kol vis tiek praeis. Tai ir yra „bandymų ir klaidų metodas“. Kaip šuo pro duris, taip ir žmogus praeis pro teisybės vartus. Tik jau ir tie vartai nebėra tuo, kas jie buvo seniau: į juos jau žiūrima be jokios pagarbos patoso. Svarbu praktiniai interesai, o ne tikrumo poreikis, kuriame dar vis tiek buvo likę religingumo priemaišų.

„Tai vokiečius pagaliau atpalaidavo nuo jų teutoniškos įtampos, kai viskas buvo buvę mirtinai, žūtbūtinai svarbu, ir pasiūlė kitą moralinį pagrindą: mes mokomės iš savo klaidų… O klaidos nėra kažkas baisaus, nerūpestingas lengvumas pasauliui yra sveikiau, nei perdėta nervinga baimė.“ (W.James) „Dievas kauliukų nemeta“ – gal ir ne, bet panašu, jog gamta buvo užklupta prie jos bandymų stalo. Evoliucionizmas tuo metu sukūrė įspūdį, jog gamtos metodas yra per anarchiją ir per klaidas atvedantis į tvarką ir į rezultatą. Taip buvo patvirtintas teiginys, jog tiesa yra ne kas kita, kaip praktinis rezultatas. Kai fizika mus moko skraidyti, tai metafizikos aukštasis pilotažas baigiasi, jai tenka vaikščioti žeme, kaip ir mums visiems. Tik jos žemė dar ir plokščia.

Vertybių filosofija buvo neokantikų obsesija. Įsigilinę į galią, įtakojimą, išrodymą, jie pamiršo svarbiausią – pinigus. George Simmel tą klaidą bandė ištaisyti, parašydamas „Pinigų filosofiją“. Kaip kažkas virsta pinigais? – Paprastai. Kai kažkas ima galioti ir ta galia pripažįstama. G.Simmel sujungė visko vertę su viskuo – biblija ir konjakas pas jį sueina į bendrą vardiklį, vieną bendrą visų priešingybių tašką – pinigus.

Jie yra visko ekvivalentas. Laikotarpis iki 1914 m. buvo labai priešiškas metafizikai, jame vyravo galios, galiojimo ( jei ir tik pinigų) atmosfera. Metafiziku tada buvo… Husserl, pvz, gynęs logiką psichologijoje kaip Platono idėją, o ne kaip materialistinės pasaulėžiūros sudedamąją dalį. Ir jaunasis M.Haidegeris domėjosi logikos problematika, ieškodamas, kaip jam pasireikšti modernaus laiko arenoje. Jis argumentavo, jog realybė turi būti pažįstama vertybių pagalba ir logikos egzistavimas pateisinamas metafiziškai (1911m.): mąstymas kaip fizinis aktas yra tęstinis laike, jis užtrunka laiką, o loginė jo dalis, priešingai, – nuo laiko nepriklauso. „Logika yra statiškas fenomenas, iškilęs virš bet kurio vystymosi ir vyksmo, ji ne tampa ar randasi, ji galioja: apsprendžiantis subjektas tai suvokia, bet suvokta ji nesikeičia.“

Pasisakyme „Kas yra metafizika?“1929 m. M.Haidegeris visos metafizikos pajautimą suveda į niekio pajautimą: niekas yra pirmesnis, nei neigimas ar paneigimas, jis išsiskiria iš esybės prarajų. Šitą nieką jis apibendrino kaip tai, kas visą pasaulio buvimą padaro abejotinu ir gąsdinančiai paslaptingu. Kas yra dvasia, t.y. ir didžiojo buvimo aspektas? Per mus į pasaulį ateina niekis, neigimas. Tokiu būdu kukli niekio semantika išaugo į įspūdingą nieko ir būties ontologiją. Tada tas niekas jau yra ne nuomonė, bet baimė… Tik 1912 m. Haidegeris dar nebuvo atradęs tam žodžių tam aprašyti.

Po XIX a. vidurio, materializmui ir mechanicizmui, prieš kuriuos savo logikos filosofija kovojo Husserl ir Haidegeris, sekantis iššūkis tapo gyvenimo filosofija įvairiuose savo variantuose. M.Heidegerio kalboje tada irgi radosi žodžiai tapsmas, pereinamasis, tekantis, skystas, performavimas. Išjudinti, atgaivinti, paskatinti vystymąsi, tuo metu šitai buvo gyvenimo filosofijos obsesija. Pradžioje Heidegeriui gyvenimo filosofija buvo „tema jautrioms sieloms“, vadinasi ne jam. 1911 m. straipsnyje jis rašė: „filosofija, kuri iš tikro yra realybė, veidrodis, šiandien atspindintis beveik išskirtinai tik subjektyvias nuomones, asmenines nuotaikas ir troškimus. Dėl anti- intelektualizmo kaltės ir filosofija irgi tampa pergyvenimu. Žmonės elgiasi kaip impresionistai… Šiandien požiūris į pasaulį yra derinamas prie gyvenimo, vietoje to, kad būtų atvirkščiai, – gyvenama pagal pasaulėžiūrą“.

Šis Heidegerio požiūris į gyvenimo filosofiją buvo jame suformuotas katalikiško įsitikinimo, jog gyvenimo vertė slypi aukštesnėje, nei prateka pats gyvenimas, sferoje. O gyvenimas, tuo tarpu, kaip tik ir buvo priešpastatomas sunkiai nusakomoms ar iš viso, tiktai iš tradicijos žinomoms, amžinoms tiesoms. Iš kitos pusės, gyvenimas buvo tapęs slaptažodžiu prieš bedvasį materializmą, t.y. besibaigiančio XIX a. paveldą. Neokantizmas, buvęs atsakymu materializmui ir pozityvizmui, bet su gyvenimo filosofija lyginant, jis nebuvo gyvybinga atsvara. Jis blogai pasitarnavo dvasiai, atskirdamas ją nuo materijos – tokiu būdu jos nepavyko apginti. Reikėjo pačiam materialiam gyvenimui įpūsti dvasią (gyvastį).

„Gyvenimo filosofija“ gyvenimo sąvoką padaro tokia apimančia ir elastine, jog į ją sutelpa viskas: siela, dvasia, gamta, būtis, dinamika, kūrybingumas. Gyvenimo filosofija pakartojo „Sturm und Drang“ protestą prieš XVIII a. racionalizmą. Tada pagrindiniu kovos šūkiu buvo gamta. Dabar tą vietą užėmė gyvenimas… Gyvenimas yra formų turtingumas, išradingumas, galimybių okeanas, neaprėpiamas ir nuotykių kupinas tiek, jog jokių aukštųjų sferų nebereikia.

Žemiškame gyvenime yra pakankamai aukštumo. Gyvenimas yra tolimos kelionės ir, tuo pačiu, buvimas čia, – gyvenimas, trokštantis vis naujų formų. Gyvenimas tampa jaunimo organizacijų šūkiu, Jugen-stiliumi, neo-romantika ir reformų ištroškusia pedagogika. Iki 1900- tųjų miestietiškas jaunimas norėjo išrodyti vyresnis. kas norėjo padaryti karjerą, tam jo jaunumas buvo minusas. Laikraščiai reklamavo priemones, skatinančias barzdų augimą, o akiniai irgi buvo statuso simbolis. Jaunuoliai imitavo savo tėvus, paaugliai jau nešiojo švarkus ir stengėsi respektabiliai vaikščioti. Dabar gyvenimas tapo išsiblaivymo iš tos situacijos simboliu. Jaunimas turėjo išmokti išminties iš klaidų ir patirties gyvenime. Dabar gyvenimas tapo nesustabdomas, nesuvaldomas ir pats simbolizavo jaunystę. Jaunystė jau nebebuvo trūkumas, kurį reikėjo slėpti. Priešingai, dabar senatvė turėjo save pateisinti prieš įtarimus, jog ji sustingus ir atmirus. Visa Wilhelmiška kultūra (pasak Dilthey) buvo pašaukta stoti prieš gyvenimo teismą. Ir turėjo atsakyti į klausimą, ar ji dar gyva.

Gyvenimo filosofija yra vitalistinis pragmatizmo variantas. Ji nebeklausia apie įžvalgų naudą, svarbu, kiek ji pati turi kūrybinės potencijos. Ar ji – gyvybinga. Gyvenimo filosofijai pats gyvenimas turtingesnis už bet kokią teoriją, todėl ji niekino biologišką redukcionizmą – jame dvasia nužeminta iki gyvenimo lygio. Kai gyvenimo filosofija, priešingai, dvasią pakelia į gyvenimą. Didieji gyvenimo filosofijos protagonistai iki 1914 m. buvo F. Nyčė, W. Dilthey, H. Bergsonas, M. Scheler.

F.Nyčės filosofija išvaduoja gyvenimą iš determinizmo varžtų, į kur jį XIX a. buvo įkišęs, ir grąžina jam charakteringą laisvę. Menininko laisvę savo kūrinio atžvilgiu, jis nori būti savo gyvenimo poetu. Nes teisybė objektyvia prasme nebeegzistuoja, tai- iliuzija, kuri gyvenime naudinga – tai Nyčės pragmatizmas, bet jis remiasi Dionisišku gyvenimo supratimu (o ne anglosaksų pragmatizmu). Nyčė bjaurisi tokiomis darvinistinėmis dogmomis, kaip prisitaikymas ir selekcija – atsisako tai pripažinti gyvenimo vardikliu. Pagal jį, tai yra utilitaristinės miesčioniškos moralės projekcijos. Jis teigia, jog gamta žaidžia formomis, kaip sako Heraklitas, jas kuria ir vėl naikina. Joje kaip tik triumfuoja gyvybingiausi ir neprisitaikantys. Vien tik išgyventi – tai dar joks triumfas.

Nyčės filosofija yra aktyvi ir apsėsta meno. Nyčės galios troškimas (wil tot macht) yra pirmiausia estetinei veiklai, o ne politinei: menas ir realybė vienas kito neatitinka? – Tuo blogiau realybei. Iš čia kilę simbolizmas, jugenstil, ekspresionizmas. Jei Nyčė nori išgyventi gyvenimą ir iš jo padaryti filosofiją, tai Dilthey ilgisi pergyvenimų, trokšta susigrąžinti dvasinį darbą: gyvenimo filosofija kaip egzistencinė avatiūra, kaip formuojanti patirtis. Bet, jie abu atėję dar iš XIX a. Gyvenimo filosofijos genijaus XX a. vardas – H.Bergsonas. Tai jis – filosofijos sistemintojas. Nurodo du žinių šaltinius gyvenime, protą ir intuiciją. Dėl proto tai jis sutinka su Kantu, tik pas jį tai – vystymosi rezultatas. Ir pats protas padeda žmogui vis geriau prisitaikyti – čia Bergsonas – pragmatinis biologistas. Tačiau, jei suvokiame proto ribas, vadinasi, galime ir matyti, kas už jų. O tai, kas yra už proto ribų, – yra mūsų viduje – intuicija. Kai tuo tarpu protas, supratimas, yra kaip tik atsukti į išorę.

Taip pakylėtai, užburiančiai ir užburtai, daug žadančiai ir veržliai, gyvenimo tema uždavė toną filosofijai iki 1919 m.Tik, jaunas Haidegeris nesileido tos srovės nunešamas. Jis remiasi sausa ir gryna logika. Nors, tuo metu daug jo vėlesnių temų jau formavosi, pavyzdžiui, kitokio laiko pajautimo, sustingusio pavertimas kintančiu, dvasios, abstraktaus pažinimo objekto panaikinimo, meno kaip tiesos buvimo vietos ir kitos. Heidegerio vakar dienos pasaulis pirma dar turėjo sugriūti karo ugnyje, pirmiau jis turėjo likti metafiziniu benamiu, kad rastų savo gyvenimo būdą, kurį jis pavadins faktiškumu ir egzistencija. O kol kas Friburgo Universitete du susitikę studentai, L.Marcuse ir H.Faukelfold, apturėjo tokį dialogą: „Ar jau girdėjai, kas atsitiko?“- „Žinoma, Sarajevas“, gūžteli pečiais. –„Ne, rytoj Rickert‘o paskaitos nebus.“ –„Ar jis susirgo?“ dabar pašnekovas susirūpino. –„Ne, dėl galimo karo…“- „O tai ką bendro turi paskaita su karu?!“

To paties universitento studentas, neokantistas Emil Lark pastebėjo, jog „proto malūnai geriausiai mala ten, kur yra mažai gyvos materijos. Kitaip tariant, filosofinė mintis švyti, kai laikosi toliau nuo įvairiai galimos interpretuoti gyvenimiškos medžiagos“. Jam tai pasirodė kaip trūkumas, pora mėnesių po karo pradžios jis rašė, jog „jam jau pats laikas išvykti. Nekantravimas ir neveiklumo pojūtis, egzistavimas be jokios naudos pasiekė viršūnę, ir dar tokiu metu, kai šitiek visko vyksta, – nepakeliama yra bent kiek tame nedalyvauti.“ – Jis žuvo mūšio lauke antraisiais karo metais. M.Haidegeris jam dedikavo savo disertaciją. Pats Haidegeris neliūdėjo, kad jo kol kas į karą neėmė, kam jam reikėjo rizikuoti gyvenimu, kai jis galėjo toliau rašyti disertaciją ir rūpintis savo karjeros galimybėmis.

Karo pradžia sukėlė publikacijų audrą. Paskaičiuota, jog vien eilėraščių ta proga buvo parašyta pusantro milijono. Įskaitant ir R.M.Rilkės. Profesūra irgi nenorėjo leistis „likti izoliuota nuo militarizmo.Tiesą sakant, kaip tik giluminės mūsų kultūros jėgos, mūsų dvasia, mūsų istorija šitą karą neša ir sudvasina.“

M.Heidegerio disertacijos pagrindinė mintis, jog „mintis juda kalbos erdvėje.“ Kalba yra ženklų sistema. Ji nurodo į turinį, kaip vyno ąsotis užeigos iškaboje nurodo į vyną, kurį čia galima gerti – tokį pavyzdį nurodo Dune Scotus (Thomas van Erfurt), matomai, gero gyvenimo mėgėjas. Tarp galvojimo ir būties egzistuoja praraja. Bet, yra ir kas juos vienija. Tiltas tarp jų – analogija. Tarp mąstymo ir būties yra analogiškas santykis, kaip tarp dievo ir pasaulio. Tai reiškia, jog Dievas nėra identiškas pasauliui, nes tada jis būtų jame uždarytas; bet jis negali būti ir kažkas visai kita, nes pasaulis – jo kūrinys. Pasaulis nurodo į dievą, kaip iškaba nurodo į vyną. Ir aišku, kad ne iškaba, bet vynas numalšina troškulį. Iškaba yra reali, čia viskas gerai, bet dievas ir vynas – dar realesni. Haidegeris tai pakomentuoja: viduramžių mąstyme egzistuoja realumo laipsniai, intensyvumo pakopos. Ir toliau labai įdomus klausimas, ant kurio iš laiptelių stovi pats mąstytojas? Dune Scotus teigia, jog žmogus savo mąstymu nėra taip arti dievo, kaip mano nominalūs realistai, teigiantys, jog įmanoma iš naujo galvoti apie tai, iš ko sukurtas dievo kūrinys. Bet, vėlgi, nuo dievo jis nėra taip toli, kaip tiki radikalūs nominalistai, jog ką dievas galvojo, nuo mūsų yra amžiams paslėpta nežinios nakty.

Ko ieško Haidegeris viduramžių minties katedroje ir ką jis randa? – Jis paaiškina, jog mūsų supratimas, racionaliu būdu gali abstrahuotis pats nuo savęs, ir atskirti, kas yra dalykai patys iš savęs, ir ką jiems prideda mūsų mąstymas. Mūsų supratimas juda tarp atskirų dalykų, juos lygindamas, apjungdamas, tvarkydamas. Ir, net jei Haidegeris toliau savo karjeroje analogijos sąvokos atsisako ir nebenaudoja, jis ir toliau laikėsi nuomonės, jog ne viską vienyti linkusi logika, bet šnekamoji kalba jos vystymosi perspektyvoje, jos poliinterpretacinės galimybės ir jos poetinė forma yra tinkamas filosofijos organas. 1915 m. disertacija baigta, nors jos baigiamajame žodyje Haidegeris išsireiškia jau daugiau Hegelio, nei katalikiškoje dvasioje… Kadangi katalikiškos filosofijos vietos (kėdės), kurios jis siekė, negavo, tai Haidegeris – privatdocentas ir tokiu dar kurį laiką liks.

Husserl, tuo metu jau dėstantis Friburge, vadinantis Heidegerį „laisvu krikščioniu“ ir „nedogmatišku protestantu“ – (vedė protestantę ir vaikų katalikiškai auklėti nesiruošė); laiko jį labai talentingu ir elgiasi praktiškai kaip su sau lygiu didžiajame fenomenologijos projekte, kuriuo buvo užsiėmęs. Fenomenologai ieškojo esmės. Kokios? – citata iš Hugo van Hofmannsthal amžiaus pradžioje rašyto žymaus laiško Lordui Chandos: „aš visai nebesugebu apie ką nors nors rišliai šnekėti ar galvoti (…) abstraktūs žodžiai, kuriais privalau naudotis, jei noriu bent kažką pasakyti, ritasi nuo mano liežuvio kaip supuvę grybai.“ Fenomenologai norėjo atsiverti tam, kas savaime yra ar savaime aišku, tikrovė turi gauti galimybę pasirodyti pati. Ir tas savaiminis savęs parodymas ir yra vadinama fenomenologija – ne ką mūsų supratimas daiktams prideda, bet kuo jie yra patys iš savęs.

Vertė: Gaiva Paprastoji