infa.lt

Eilinį kartą susimoviau.

Mokiau dukrą būti tikra ir nuoširdžia. Sakyti ir rašyti ką galvoji. Nemeluoti kitiems ir sau. Negalvoti, kaip kam nors patikti ar įtikti. Galvoti ne taip, kaip reikia, o kaip laisvai nori ir kaip gali.

Patardavau dėl tekstų. Kad svarbiausia nebijoti būti kitokia, būti savimi, atmesti klišęs, štampus ir banalybes. Rašyti tik tą, kas bent tau atrodo dar nepasakyta.

Kas tau svarbu. Ko kiti nemato ar ne iki galo supranta. Kad būtų nauja ir negirdėta. Nesumeluota, tikra ir tik tavo. Kaip nuogai išsirengti.

Pamokydavau ir amato gudrybių. Kaip sudėlioti, kad žodžiai skambėtų, juos matytum, girdėtum, kad nepavargtų, skaitytų, būtų netikėta.

Palaipsniui įgudo, išsilaisvino, patikėjo savim. Ėmė rašyti vis geriau, atsirado įgūdžiai, savas stilius, tapo konkursų laureate. Atrodė, problemų bent čia nebus. Ir štai, valstybinio egzamino rašinys parašytas.

Važiuojant namo papasakojo, abu pasidžiaugėm.  Vėliau ir perskaičiau – geras, nuoširdus, jaunatviškas tekstas. Įdomus, savitas, nestandartinis. Ne vien atsakantis, bet ir keliantis klausimus. Klaidų praktiškai nėra.

Įvertinimas buvo juokingai mažas ir neteisingas. Per naktį verkė, graužėsi, kaltino save, kad per daug pasikėlusi ir niekam verta.

Kaltas tik aš. Reikėjo mokyti nebūti savim. Galvoti ir rašyti taip, kaip reikia, kad patiktum ir įtiktum. Banalybes apie gamtą, šilelius ir paukštelius.

Ne vertintojai kalti. Jie vertina pagal tai, kokie yra kriterijai ir sistema. Anonimiškai. Jei kas atsitiks, visada bus žiūrima, ar elgeisi pagal instrukcijas. Tiek, ir tik tiek ir nieko, absoliučiai nieko daugiau.

Jei laikeisi, liksi visada teisus, jei nukrypai – visada būsi kaltas. Metodika sudaryta taip, kad vertintojas neduokdie, nesivadovautų asmenine nuomone, įspūdžiu, išgyvenimu, ko reikalauja kūrybiško teksto suvokimas ir vertinimas.

Kad tik kas neapkaltintų Nacionalinio egzaminų centro “subjektyvumu”. Todėl instrukcijos vertintojams sudarytos siekiant maksimalaus “objektyvumo”. Iki smulkmenų nurodinėjama, kas ir kaip turi būti ir ko neturi būti. Labai primena kelių eismo taisykles ar kokią kvailą ES parlamento rezoliuciją apie agurkėlių ilgį ir formą.

Tiesa, ten yra viena vieta apie nestandartinį mąstymą, savitą požiūrį ir kūrybiškumą, ant ko daug kas ir pasimauna. Bet praktiškai tais kriterijais nesivadovauja niekas.

Per daug suteikiau vilties, nukreipęs pastangas į norą kurti. Nepakankamai aiškinau, jog rezultatas priklauso nuo to, ar būsi toks kaip reikia. Ar mąstysi taip, kaip tau nurodoma ir kaip vyresnybės instrukcijose parašyta. Ar laikysies banalių taisyklių, kas su kūryba iš principo nesuderinama.

Jauni žmonės geri, švarūs ir gražūs, jų akys šviečia. Jie priima mūsų pamokymus ir vertybes už tikrą. Nors mes dažnai stengiamės įteigti pasaulį gražesnį ir teisingesnį, negu jis yra, nes norim juos apsaugoti.

Apgyvendiname pasakoje. Jie išeina į gyvenimą ir pamato, kad tai, ko juos mokė, kuo jie tikėjo, ką laikė teisingu – tik gražus pažadas ir siekiamybė. Kad taisyklės aikštelėje visiškai kitos.

Jie gauna pamoką, kad gyvendamas taip, kaip tave mokė, pasieksi daug mažiau. Kad žodis niekada netampa kūnu, kad pasaulis bjaurisi metodais, bet garbina rezultatą. Ir šviesa jų akyse užgęsta.

Viskas praeis, gyvenimo realybės pamokėlė bus į naudą. Tik niekaip neapleidžia apmaudas ir kaltė, kad tą pamoką daviau ne aš.

Algimantas Rusteika