infa.lt

Ko iš tikrųjų siekiama Europos Sąjungos projektu?

10 liepos
01:01 2017

ES projektas

Vitalijaus Balkaus įvadas: Šiais metais šventėme Romos sutarties pasirašymo 60-metį. Jau galima teigti, kad Europos Sąjunga, vienokia ar kitokia forma, gyvuoja tiek, kiek žmogus, palaipsniui žengiantis į pensinį amžių. Vakarų europiečiai, kuriems mažiau nei 60-70 metų, besikurianti, besiplečianti Europos Bendrija (vėliau ji pavadinta Europos Sąjunga) įaugo į jų sąmonę nuo pirmųjų jų protaujančių metų. Jiems (o dabar ir mums Rytų europiečiams) nuolat kalama į galvą, kad Europos Sąjunga – tai didžiai kilnus tikslas.

ES ne tik tariamai užtikrina materialinę gerovę 500 milijonų žemyno gyventojams, bet ir išsaugoja taiką kontinente, kuriame praeityje siautėjo tiek daug pragaištingų karų. Taip pat visuomenei pateikiamas patrauklus siekis sujungti europiečius į galios centrą, sugebantį efektyviai konkuruoti su pasaulio milžinais JAV, Kinija, Rusija, Indija. Tokia europiečių sutelkta galia esą leistų ES efektyviau ginti mūsų bendrus interesus pasauliniame lygyje.

Aišku, visų kitų skelbiamų siekiu mes neaptarsime vienos video programos rėmuose. Bet pakalbėkime apie šiuos turbūt svarbiausius deklaruojamus tikslus. Taigi, klausimas mūsų pašnekovui: Europos suvienijimo šalininkai jau 60 metų dirba išsijuosę, tariamai siekdami europiečiams materialinės gerovės, taikos bei sutelktos galios ginti Europos bendrus interesus pasaulio kontekste. Kaip jiems sekasi?

Algis Avižienis: Aš įžvelgiu akivaizdų prieštaravimą tarp antro ir trečio skelbiamo siekio. Karai dažnai kyla, kai viena pusė plečia savo galią, o kita pusė dėl šio plėtimosi jaučia grėsmę gyvybiniams savo interesams. Štai ES nutarė plėstis į Rytus, konkrečiai į Ukrainą, bet šiam siekiui prieštaravo Rusija. Nenoriu ginti Maskvos, bet žiūrint grynai į realią diplomatinę praktiką mūsų laikais ir praeityje, kai didžiosios valstybės nuolat konkuruoja dėl įtakos užsienyje, priešiška rusų reakcija į ES norą įtraukti Ukrainą į savo orbitą neturėjo per daug stebinti.

Kaip kilo Pirmasis pasaulinis karas? Silpstanti Austrijos-Vengrijos imperija baiminosi slavų tautų išsivadavimo, ypač Balkanuose. O carinė Rusija kaip tik tuo metu plėtė savo įtaką šiame regione, remdama Serbiją ir kitas tautas prieš Austrijos-Vengrijos imperiją. Kai serbų teroristas Sarajeve nužudė Habsburgų imperijos įpėdinį Pranciškų Ferdinandą, austrai patyrė didelį pažeminimą, prestižo praradimą. Jie manė, kad reikia duoti ryžtingą atkirtį Serbijai dėl jos tariamos paramos serbų teroristams. Tas ryžtingas atkirtis, Serbijos sostinės bombardavimas, provokavo Rusijos karinį mobilizavimą prieš austrus, kuris savo ruožtu sukėlė paniką Vokietijai, pagrindinei Austrijos-Vengrijos sąjungininkei. Po to sekė kaizerinės Vokietijos kariuomenės mobilizavimas, ir taip Pirmasis pasaulinis karas įgavo nesustabdomą pagreitį.

Kaip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas? Besiplečianti Hitlerio Vokietija rimtai išgąsdino tokias pasaulinio lygio galybes kaip Anglija, Prancūzija ir JAV. Kurį laiką Hitleriui sekėsi taikiai prijungti nemažai prarastų po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių apgyvendintų žemių. Bet kai jis pradėjo spausti Lenkiją dėl Gdansko/Danzigo miesto susigrąžinimo, Vakarų galybės jau buvo pasiruošusios kariniam konfliktui su Trečiuoju reichu. Anglija, Prancūzija bei JAV baiminosi, kad jei Trečiajam Reichui pavyks įtraukti ir Lenkiją į savo galios orbitą, tai visoje Europoje dominuotų vokiečiai.

Vakarų istorikai dažnai smerkia Austrijos-Vengrijos imperiją arba Hitlerio Vokietiją, tuo lyg pateisindami Vakarų aliantų karinius veiksmus prieš grėsmingus oponentus. Bet štai iškyla tas minėtas gilus prieštaravimas. Skelbiamas siekis įtvirtinti taiką, bet teigiama, kad vienintelis kelias į taiką vedą per karą.

Jeigu ES nori išsaugoti taiką Europoje ir žino, kad jos plėtra į Ukrainą provokuos rimtą įtampą su Maskva, tai reiškia, kad ne Europos taika yra svarbiausias tikslas, bet ES įtakos ir vertybių plėtra. Deja, dalinai dėl minėtų europinių vertybių ekspansijos, Europoje vyrauja didžiausia įtampa nuo Šaltojo karo pabaigos, o Ukraina jau patyrė realų, kruviną karą. Tad, neteisybė, kad per pirmąjį ES 60-metį Europoje neįvyko joks karas. Nepriklausomai nuo to ar ES siekis plėstis į Rytus yra taurus ar ne, jos noras plėstis kelia iššūkį kitam galios centrui, būtent Maskvai. Tad įtampa su Rusija tampa neišvengiama.

V. B.: Kad ES nori plėsti savo įtaką, tai matome ne tik Rytų Europoje. Turkijos narystės ES klausimas svarstomas jau ilgai. Aišku, kad šiuo metu Ankaros galimybės įstoti labai sumenko dėl vidinių Turkijos politinių konfliktų. Bet neginčijamas faktas, kad labai įtakingi ES veikėjai seniai bando įtraukti Turkiją į ES sudėtį. Tarp kitko, šį tikslą stipriai remia Vašingtonas. Žinoma, jei Lietuvos sąjungininkė Amerika ko nors pageidauja, tai mūsų valdžia tam irgi pritaria.

A.A.: Dar galime paminėti Briuselio norą plėstis į Balkanus. Slovėnija ir Kroatija jau įtrauktos į ES sudėtį; savo eilės laukia Serbija ir kitos šalys. Žinoma ir šitame regione, ypač Serbijoje ir Juodkalnyjoje Rusija turi savo interesų. Tad serbų ir juodkalniečių artėjimas prie Vakarų pasaulio irgi yra tam tikra prasme minusas Rusijos prestižui.

Bet neišleiskim iš akių Turkijos ir kitų Vidurio Rytų šalių pavyzdžių. Turkija pagal savo geografinę padėtį ir kultūrą aiškiai nėra europietiška šalis. Tai valstybė, kurioje skurdas yra plačiai paplitęs, nedarbo lygis yra dvigubai aukštesnis nei mūsų, kurioje vidutinė alga smarkiai atsilieka net nuo mūsų. Dabar Turkija turi 80 milijonų gyventojų, o po 15 metų, dėl aukšto gimstamumo, turkų bus jau 90 milijonų. Jei ši šalis atsidurtų ES viduje, ji pagal gyventojų skaičių taptų pati skaitlingiausia. Jau dabar ES šalyse gyvena milijonai turkų. Pilnai atvėrus ES darbo rinką Turkijai, nesunku įsivaizduoti, kiek milijonų turkų atvyktų į Europos šalis dirbti ir gyventi.

V.B.: Be to, matome ES šalių labai stiprų angažuotumą Vidurio Rytų bei Afrikos regione. Jei iškėlėme ES plėtros poveikį prasidėjusiam karui Ukrainoje, tai neturėtume užmiršti, kad ne tokios jau taikios ES šalys Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Jau daug metų tūkstančiai jų karių dalyvauja arba dalyvavo kariniuose veiksmuose Afganistane, Irake, Sirijoje, Libijoje ir kitur. Tų nesibaigiančių karinių susidūrimų pasėkmė – milijonai pabėgėlių, kurių likimu ir gerove taip pat labai stipriai rūpinasi ES kaip tokia ir atskiros ES šalys.

A.A.: Nepriklausomai nuo to, kiek dabar į Europą atvykstančių žmonių iš Vidurio Rytų ir Afrikos šalių yra tikri karo pabėgėliai (manau, kad didelę jų daugumą sudaro ekonominiai migrantai), faktas yra tas, kad ES viršūnės pasirinko tokią politiką, kuri leis milijonams ne europiečių kilmės migrantų atvykti ir apsigyventi Senajame žemyne.

Jau daugiau, nei prieš 15 metų didžioji spauda, pavyzdžiui, anglų žurnalas “The Economist”, rašė, kad Jungtinių tautų (JTO) demografiniai ekspertai, bendradarbiaudami su Europos Komisijos ekspertais, suprojektavo, kiek imigrantų reikėtų įleisti į ES erdvę iš šio regiono. Dėl žemo europiečių gimstamumo JTO ir ES ekspertai padarė išvadą, kad vienintelis būdas apsaugoti ES senstančių piliečių socialinę apsaugą yra per masinės imigracijos skatinimą iš Afrikos ir arabų šalių. Kadangi stambių, taip vadinamų “žmogiškųjų resursų” galima rasti tik Afrikos ir arabų šalyse, minėti ekspertai ragina europiečius atverti sienas šio regiono atvykėliams.

Skaičiai, kuriuos anksčiau citavo Vakarų spauda, o dabar yra aptarinėjami ES ir JTO viduje, pribloškia. Per ateinančius dešimtmečius numatoma įsileisti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų milijonų afrikiečių ir arabų atvykėlių. Apie šiuos neįtikėtinai didelius skaičius užsiminė Vengrijos vadovas Orban prieš metus po pasitarimų su Europos Komisijos technokratais Briuselyje. Orban mano, kad ES viršūnėse nėra politinės valios sustabdyti dabartinę laukinę imigracijos bangą iš Viduriniųjų Rytų ir Afrikos. Vengrijos vadovas galvoja, kad ES viršūnės kaip tik nori ir planuoja priimti milžiniškus skaičius imigrantų iš Trečioji pasaulio.

V.B.: Tad matome iš vienos pusės gimstamumo deficitą Europoje, senstančią visuomenę ir ES bei atskirų ES valdžių nenorą rimtai skatinti jaunų europiečių šeimų sukūrimą. Iš kitos pusės vyrauja didžiulis demografinis spaudimas. Afrikos ir arabų šalių gimstamumas yra kelis kartus didesnis nei Europos tautų, o ekonominio išsivystymo lygis neleidžia jauniems arabams ir afrikiečiams rasti darbo savo šalyse.

A.A.: Iš tiesų, demografinis spaudimas ateinantis iš šio Vidurio Rytų ir Afrikos regiono yra neįtikėtinas. Minėjome Turkijos aukštą gimstamumą. Bet pažvelkime dar į dramatiškas Afrikos demografinias tendencijas. Tada, kai Romos sutartis buvo pasirašyta 1957 m., afrikiečių buvo 280 milijonų. Praėjus 60 metų, jų padaugėjo 350 procentų iki 1,2 milijardai gyventojų. Po 30 metų (t.y., maždaug 2050 m.), Afrikos gyvenotjų skaičius dar kartą padvigubės ir sieks 2,4 milijardai žmonių. Kiekvienais metais afrikiečių padaugėja po 30 milijonų, t.y., tiek žmonių, kiek turi gyventojų Rumunija ir Čekija, kartu paėmus. Dauguma Afrikos gyventojų kenčia skurdą ir atsiradus progai mielai persikeltų gyventi į turtingąją Europą.

2015 m. vasarą Vokietijos kanclerė Angela Merkel padarė stulbinantį pareiškimą, esą Vokietija priims visus “pabėgėlius,” norinčius atvykti į jos šalį apsigyventi. Žinoma, tarp tikrų karo pabėgėlių iš Sirijos bei Irako, atsirado daugybė ir kitų šalių atvykėlių, ypač iš nuskurdusios Afrikos. Tokia netikėta žinia žaibo greitumu apskriejo visą Vidurio Rytų ir Afrikos regioną ir vien 2015 metais į Vokietiją įsiveržė 1,5 milijono nuskurdusių migrantų. Jie ponios Merkel valdomoje šalyje sukūrė tiek finansinių, socialinių bėdų, ir taip pablogino kriminogeninę padėtį, kad kilo rimta politinė opozicija prieš ją ir jos atvirų durų politiką. Jau sekančiais 2016 m. tas atviras duris Berlynui teko šiek tiek priverti, ir Trečiojo pasaulio migracija sulėtėjo. Bet vistiek, šiuo metu šimtai tūkstančių migrantų kasmet toliau atvyksta į Vokietiją ir kitas ES šalis, ypač per Italiją.

Pasaulio globalistai sveikino ponios Merkel humanitariškumą, jos krikščionišką pasiaukojimą. JAV plačiai skaitomas “Time” žurnalas net paskelbė Kanclerę Merkel 2015 m. metų žmogumi. Romos popiežius taip pat džiaugėsi, kad Vokietija parodė tokį dvasios kilnumą, padėdama pasaulio nuskurdusiems ir karo pabėgėliams, ir tuo pačiu smerkė tuos, kurie priešinosi atvirų durų politikai.

Bet, pamąstykime blaiviau. Europos Sąjunga sudaro tirštai apgyvendintą erdvę, kurioje gyvena apie 500 milijonų žmonių. Jei kasmet europiečiai priims milijoną nuskurdusių migrantų (o atrodo, kad didesnio skaičiaus neįmanoma įsileisti per tokį laikotarpį dėl europiečių pasipriešinimo), tai iš esmės nesumažintų Afrikos ir Vidurio Rytų bėdų dėl skurdo ir nekontroliuojamo gimstamumo. Toks tariamai humanitarinis poelgis absorbuotų tik menkutę dalį metinio Vidurio Rytų ir Afrikos šalių gyventojų prieaugio. Šis artimo meilės proveržis nesumažins tų šalių skurstančiųjų gretų; jos toliau augs po keliasdešimt milijonų kasmet. Bet pasekmės Europai bus labai skaudžios. Tam, kad galima būtų “integruoti” pirmą 2015 m. imigrantų kontingentą, apskaičiuota, kad vokiečių mokesčių mokėtojai turi skirti daugiau nei 10 milijardų eurų kasmet.

V.B.: Mes žinome, kad Europos Sąjunga dabar bando skirstyti tą migrantų masę po visą ES erdvę pagal privalomas kvotas kiekvienai šaliai. Tokiam demografiniam savo kraštų “pertvarkymui” ryžtingai priešinasi Vengrija, Slovakija, Čekija ir Lenkija. Už tokią Vyšegrado šalių laikyseną ES aukšti pareigūnai rūsčiai grasina sankcijomis. Esą šios mūsų regiono šalys nesilaiko europietiško solidarumo, negerbia europietiškų vertybių. Tai galima klausti, kas čia per Europos Sąjunga, kuri siekia užkrauti milijardines naštas nepasiturintiems Rytų europiečiams, priversti juos išlaikyti milijonus skurstančiųjų iš visiškai skirtingų kultūrų šalių? Tai gal ši Europos Sąjunga turėtų vadintis Europos-Afrikos-Azijos Sąjunga arba Visos žmonijos Sąjunga?

A.A.: Kadangi europiečiai vis tiek nuo seno jaučia tam tikrą solidarumo jausmą kitoms Europos tautoms, ES kūrėjai nutarė pavaizduoti šį projektą kaip bendriją, siekiančią gerovės ir taikos europiečiams. Todėl manau, kad liks pavadinimas Europos Sąjunga. O iš tikrųjų nuo pat pradžių suvienytos Europos architektai suvokė šį procesą kaip globalaus, pasaulinės hegemonijos siekimo etapą. Pats pokarinis susivienijimas buvo inicijuotas ne europiečių masių, bet tam tikrų įtakingų elito asmenų bei grupių. Romos sutarties pasirašymas 1957 m. nebuvo džiūgaujančios minios sutiktas. Nuo pat susivienijimo pradžių vedliai nutylėjo šio projekto tikruosius tikslus, t.y. siekius atimti galią iš demokratiškais pagrindais paremtų nacionalinių valstybių ir atiduoti ją demokratiškai neišrinktiems technokratams. Elitas buvo priverstas nutylėti ir meluoti, nes europiečiai vertina savo tautų nepriklausomybę ir teisę valdyti bei kontroliuoti savo gyvenimą gimtoje šalyje.

Leiskite man pacituoti dabartinio Europos Komisijos pirmininko Juncker žodžius, apibūdinančius visą šį Europos integracijos procesą. Juncker pasisakymas buvo išspausdintas vokiečių žurnalo “Der Spiegel” 1999 m. interviu. “Iš pradžių mes padedam kokį nors sprendimą ant stalo. Tada pažiūrime, kas atsitiks. Ir jei nebūna protestų arba sukilimų, einame toliau, nes paprasti žmonės visai nesupranta, kas yra sprendžiama. Taip žengiame žingsnį po žingsnio, kol nebelieka kelio atgal.”

V.B.: Kaip suprantu, jau 1952 m. Europos susivienijimo architektai bandė prastumti Vakarų Europos valstybės, federacinės Europos projektą. Čia kalba eina apie siūlomus Europos gynybos bei politikos bendrijų projektus. Europa tuo metu dėl neseniai pasibaigusio karo dar buvo smarkiai nustekenta ir vienos Europinės valstybės šalininkai matomai nusprendė, kad didelio pasipriešinimo tokiai valdžios centralizacijai nebus. Tačiau 1954 m. Prancūzija atmetė Europos gynybos bendriją, nes nenorėjo prarasti savo valstybės suverenumo šioje srityje, ir tuo pačiu žlugo politinės unijos bandymas. Tada buvo nuspręsta eiti lėtesniu, atsargesniu keliu į politinę integraciją per vis glaudesnį ekonominį bendradarbiavimą. Teko atidėti politinės ir gynybos unijos idėją net 60 metų. Bet štai 2017 m. mes matome vėl naujas iniciatyvas, kuriant atskirą ES armiją, plečiant bendras ES užsienio politikos galias, ES atstovybių veiklą, įdiegiant bendrą ES Finansų ministeriją, bendrą pabėgėlių politiką ir t.t.

A.A.: Taip, aš esu įsitikinęs, kad ES projektas nuo pat pradžių siekė sukurti vieną visos Europos valdžią, kuri eliminuotų nacionalines valstybes. Atsiminkime, kad nacionalinės valstybės ne savaime atsirado. Jos buvo kuriamos tuo pačiu metu, kai europiečiai kovojo už demokratines laisves prieš aristokratų ir daugianacionalinių imperijų kontrolę. Šiam išsilaisvinimo siekiui prieštaravo daugiatautės, nedemokratiškos imperijos, tokios kaip carinė Rusija, Austrija-Vengrija ir osmanų turkų imperija. Nacionalinėse valstybėse gimė ir užaugo demokratija bei socialinins teisingumas. Dabar europiečių nepriklausomybės idėjai priešinasi kitos, hegemoninės jėgos.

Štai XIX-ojo amžiaus antroje pusėje ir XX-ojo amžiaus pradžioje Vakarų pasaulyje labai ryškiai pradėjo kilti finansinių ir stambių korporacijų oligarchų vaidmuo. Taptautinis kapitalas vis daugiau plėte savo įtaką politikoje ir rėmė įvairius siekius kurti stambesnius politinius vienetus tam, kad išvengtų nacionalinių valstybių apribojimus savo pelno siekiui.

Dabartinės Europos Sąjungos šaknų reikia ieškoti XX-ojo amžiaus tarpukario laikotarpyje, kai savo veiklą pradėjo tokie suvienytos Europos pradininkai kaip Grafas Richard Coudenhove-Kalergi ir Jean Monnet. Coudenhove-Kalergi sukūrė Pan-europinę sąjungą, kurią užkulisiuose rėmė Europos ir JAV elito atstovai bei stambūs tarptautiniai finansininkai iš Rothschild ir Warburg bankų aplinkos. Grafas Coudenhove-Kalergi siekė sukurti suvienytą Europos valstybę, kuri būtų tarpinė grandis pakeliui į pasaulio federacjią, kurią valdytų JAV pagal JAV valdžios modelį.

Pan-europinės sąjungos įkūrėjas, būdamas pats maišytos kilmės (jo tėvas buvo austrų diplomatas, o mama japonė) atvirai pasisakė už Europos tautų susiliejimą su Afrikos bei Azijos gyventojais. Pasak Coudenhove-Kalergi, mišrūnai ateities europiečiai turėtų būti valdomi ne demokratiškais principais, o intelektualiai pažangios aristokratijos. Šis veikėjas Antro pasaulinio karo metu persikėlė į JAV, kur užsiiminėjo lobistine veikla, ir jam pavyko užmegzti intensyvius darbinius ryšius su aukštais JAV valdžios atstovais. Jis ragino Vašingtoną remti bei finansuoti jo Europos susivienijimo planą, o JAV valdantieji sluoksniai savo ruožtu jau buvo teigiamai nusiteikę ta linkme dar karui nepasibaigus.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, Grafo Coudenhove-Kalergi veiklą JAV aptemdė buvęs Anglijos Premjeras Churchill, kuris pralaimęjęs rinkimus JK, rado daug laisvo laiko aktyviai spausti Vašingtoną diplomatiškai remti bei finansuoti Europos susivienijimo judėjimą. Verta pažymėti, kad ir Churchill išlaikė ypatingai glaudžius ryšius su tarptautiniais finansininkais, ypač su JAV finansiniu Wall Street elitu. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai kurie Wall Street stambūs finansininkai išgelbėjo Churchill iš asmeninio bankroto (jis tuomet nebuvo Anglijos premjeras), likviduodami beviltiškas jo skolas. Ypatingai šilti santykiai rišo Churchill su JAV finansininku Bernard Baruch, artimu Prezidento Roosevelt patarėju.

Kitas aktyvus susivienijimo lobistas buvo prancūzas Jean Monnet, taip pat turintis glaudžius ryšius su aukštais Europos bei JAV pareigūnais bei tarptautiniais finansininkais. Dar per Pirmąjį pasaulinį karą Monnet per savo puikius ryšius finansininkų ir valdžios viršūnių tarpe suorganizavo stambią JAV ir Kanados finansinę paramą kariaujančiai Prancūzijai. Vėliau jis aktyviai talkino organizuojant ginklų ir strateginių medžiagų eksportui iš Šiaurės Amerikos į Prancūziją. Monnet užsiiminėjo panašia veikla ir per Antrąjį pasaulinį karą, kai jis jau antrą kartą persikėlė gyventi į JAV. Monnet tapo įtakingu Prezidento Roosevelt patarėju organizuojant medžiaginį JAV tiekimą kariaujantiems sąjungininkams Europoje.

Po Antrojo pasaulinio karo Monnet, kaip ir anglas Churchill, tapo labai įtakingais ryšininkais tarp JAV valdžios ir Europos susivienijimo politikų. Coudenhove-Kalergi, Monnet bei Churchill įtikino JAV internacionalistus valdžioje (kuriuos ir taip nereikėjo smarkiai agituoti) visokeriopai remti Europos Judėjimą bei Europos Jaunimo Akciją, pagrindines Europos susivienijimo lobistines organizacijas. Neseniai išslaptinti JAV valdžios dokumentai rodo, kad šios minėtos organizacijos buvo stipriai finansuojamos JAV (dažnai netiesiogiai per Ford ir Rockefeller fundacijas). Nuo 1949 m. iki 1960 m., Europos Judėjimas ir Europos Jaunimo Akcija gaudavo milijonines JAV dol. paramos sumas. Ši JAV finansinė parama Europos susivienijimo lobistinei veiklai sudarė nuo 53 iki 66 proc. visų minėtų organizacijų gautų lėšų.

Ta parama buvo skiriama slaptai, kad nesusidarytų įspūdis, jog Europos susivienijimas yra JAV valdomas ir tarnaujantis kitos valstybės interesams. Be to, JAV pareigūnai naudojo diplomatines priemones, skatindami Europos politikus efektyviau siekti susivienijimo projektą. Kartais Amerikos pareigūnai darydavo užuominas, kad gali sumažėti JAV Maršalo plano skiriama ekonominė parama Europos atstatymui, jei nebus pakankamai pritarimo susivienijimo tikslui. Viena iš priežasčių, kodėl Vašingtonas taip rėmė Europos vienybės idėją buvo baimė dėl Sovietų Sąjungos galimos ekspansijos į Vakarų Europą.

V.B.: Atrodo, kad tarp Europos vienybės šalininkų matome labai ryškų stambių tarptautinių finansininkų bei JAV valdžios vaidmenį. Ar ši sąveika ir toliau tęsiasi mūsų laikais?

A.A.: Europos Sąjungos projektas yra globalistų, o ne kokių nors patriotiškai nusiteikusių europiečių siekis. Matome vis ryškėjančią tarptautinio kapitalo įtaką ES integracijos procese. Daug įtakingų ES vadovų anksčiau tarnavo tarptautiniam kapitalui arba po ES tarnybos ėjo dirbti stambiems tarptautiniams bankams arba korporacijoms. Vakarų spaudoje minimi labai dažni atvejai, kai ES Komisijos komisarai, baigę savo tarnavimo terminą, suranda labai pelningus naujus darbus tarptautinėse korporacijose arba bankuose. Pavyzdžiui, Europos Komisijos Prezidentas Barroso, baigęs savo kadenciją ES, perėjo į garsųjį Goldman Sachs investicinį banką, kur jis dabar vadovauja Goldman Sachs International padaliniui.

Jean-Claude Juncker, dabartinis ES Komisijos Prezidentas, 18 metų buvo Liuksemburgo Ministras Pirmininkas, o kartu ir Finansų ministru. Per tą laiką Juncker pavyko paversti savo šalį vienu iš pirmaujančių pasaulio mokesčių slėpimo rojų. Ši ofšorinė bazė aptarnauja turtingus asmenis ir stambias korporacijas, siekiančias sumažinti savo mokesčius tuose valstybės, kuriose jos realiai veikia. Dar kitas ryškus pavyzdys yra Mario Draghi, Europos Centrinio Banko Pirmininkas, kuris anksčiau buvo Goldman Sachs vykdomasis direktorius. Goldman Sachs yra JAV investicinis bankas, kuris turi nemažai savo atstovų ir Amerikos valdžios viršūnėse, kaip jau mes esame aptarę ankstesnėje laidoje apie Prezidentą Trump.

Norėčiau baigti pokalbį, perduodant šiek tiek biografinių duomenų apie airį, poną Peter Sutherland, kuris mano manymu savo asmenine patirtim, puikiai iliustruoja ES ryšius su stambiuoju kapitalu, JTO bei “atvirų durų” imigracine politika. Sutherland anksčiau tarnavo Pasaulio prekybos organizacijoje ir ES Konkurencijos komisaru. Dėl jo ypatingų nuopelnų, naikinant apribojimus tarptautinei prekybai yra dažnai vadinamas globalizmo laisvos prekybos tėvas. Jis užimė aukštas pareigas British Petroleum naftos gigante ir taip pat kurį laiką vadovavo Goldman Sachs International. Dabar Sutherland yra Specialus JTO atstovas migracijos klausimams, ir šiose pareigose jis labai aktyviai agituoja už masinę imigraciją iš Trečiojo pasaulio į Europą ir Šiaurės Ameriką. Mes anksčiau minėjome, kad būtent iš JTO atėjo iniciatyva bendradarbiauti su ES, planuojant ir skatinant masinę Trečiojo pasaulio imigraciją į Europą.

Išduodamas savo elitarinį nusistatyma, Sutherland griežtai smerkia tuos, kurie nori išsaugoti nacionalinį suverenitetą (be kurio demokratiška santvarka yra sunkiai įsivaizduojama). Ne vieną kartą jis kategoriškai deklaravo, kad nacionalinio suvereniteto (suprask Europos valstybių nepriklausomybės) laikai pasibaigė ir atėjo laikas ruoštis gyventi daugiarasinėse, multikultūrinėse visuomenėse, nepriklausomai nuo to ar to nori europiečiai ar ne.

Manau, kad mes turime atsisakyti iliuzijų dėl Europos Sąjungos. Neteisybė yra tai, kaip teigia kai kurie mūsų politiniai veikėjai, jog Europos Sąjunga tapo ne tuo, kuo ji buvo anksčiau, kada jie agitavo už stojimą į ES 2003 m. Nuo pat pradžių ES projektas buvo nukreiptas prieš Europos tautų nepriklausomybės idėją. Tikri ES siekiai neturi nieko bendro su europietišku solidarumu. ES yra globalistų įrankas, laikinas etapas, pakeliui į pasaulinę hegemoniją.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 478

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...