infa

Prof. Algirdas Šukys: Ar galėjo būti kitaip?

Prof. Algirdas Šukys: Ar galėjo būti kitaip?

liepos 09
01:012017
prof. Algirdas Šukys

prof. Algirdas Šukys | © infa.lt

Po to, kai pasirodė mano straipsnis „Juodos mintys prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę“ laikraštyje „L ir M.“ Nr.4 1997.01.25, aš susilaukiau nemažai pritariančių skambučių ir net laiškų, Po kurio laiko buvo išspausdintas ir p. R.Lankausko „Šokis apie aukso puodą“ tame pat laikraštyje Nr. 11 1997.02.15, už kurį esu labai dėkingas gerbiamam rašytojui ir tapytojui. Tai tikro Lietuvos piliečio, susirūpinusio Lietuvos ir jos žmonių likimu balsas, kviečiantis susimąstyti ir imtis žingsnių, keičiančių susidariusią sunkią padėtį. Jei atsirastų ir daugiau tokių balsų, gal jie pasiektų mūsų apsnūdusią piliečių sąmonę, gal ir prasidėtų naujas trečiasis – Lietuvos atgimimas. O jo tikrai labai reikia. Ir Lietuvos inteligentijos pareiga – tą naujojo Atgimimo Sąjūdį pradėti.

Tačiau aš susilaukiau ne tik palaikymo, bet ir priekaištų iš tų, kurie vadina save „tikraisiais Lietuvos patriotais“, tuo pabrėždami, kad visi kiti – „netikri“. Jų tarpe yra nemažai žmonių, kuriuos aš seniai pažįstu ir gerbiu, tikrai laikydamas juos Lietuvos patriotais. Todėl jaučiu pareigą atsakyti į jų klausimus ir priekaištus. Tikiuosi, kad mano atsakymai sudomins ir kai kuriuos kitus „L ir M“ skaitytojus, paskatins juos išreikšti savo pilietinę poziciją.

Minėtuose priekaištuose vyrauja dvi pagrindinės mintys:

a) pirmoji – „Lietuvoje įvyko tai, kas turėjo įvykti. Kitaip ir negalėjo būti“
b) antroji – „Dabar lengva kritikuoti. O kur buvai tada, kai buvo priimami lemtingi sprendimai? Kodėl tada nepasiūlei teisingesnio kelio?“

Šiame straipsnyje pasistengsiu atsakyti į šiuos priekaištus ir parodyti, jog tikrai galėjo būti kitaip, o vėliau, jei leis laikas ir savaitraščio redakcija, aš atsakysiu dar į vieną svarbų klausimą: „Ką gi reikėtų daryti dabar, norint išbristi iš to liūno, į kurį pateko mūsų Lietuvėlė?“

Dabar pabandysiu mintimis grįžti į lemtinguosius 1991-uosius.

Nepraėjus ir savaitei po sausio įvykių mene pasikvietė į Aukščiausiosios Tarybos rūmus tuometinis „pilkasis kardinolas“ p. V.Čepaitis. Jis pasiūlė man vykti į Maskvą ir pakeisti ten p. E.Bičkauską kaip „nepakankamai savą“. Kai aš pasiteiravau, ką tokio yra padaręs p. E.Bičkauskas, kad staiga tapo „nesavu“ ir turi būti skubiai atšauktas, p. V.Čepaitis atsakė, kad p. E.Bičkauskas, būdamas Maskvoje nieko blogo nepadarė, tačiau jis turi „savo nuomonę“.

Į tai aš pareiškiau, jog esu dar mažiau tinkamas negu p. E.Bičkauskas: esu karštesnio temperamento ir niekada nesivadovauju svetima nuomone, jei ji neatitinka mano įsitikinimų ir netapo mano nuomone. Žodžiu, šiuo klausimu mes nesuradome bendros kalbos, ir p. V.Čepaitis, dar pasiteiravęs, ar aš žinau anglų kalbą, pasiūlė man vakare užeiti pas Ministrų Tarybos Pirmininką p. G.Vagnorių, nes vyriausybei reikalingi patriotiškai nusiteikę ir patyrę žmonės.

Į Ministrų Tarybos Pirmininko kabinetą patekau jau arti pusiaunakčio. Ten radau ne tik p. G.Vagnorių, bet ir jo pavaduotojus – p. Z.Vaišvilą ir p. V.Pakalniškį. Man buvo pasiūlyta eksperto patarėjo vieta Vyriausybėje, kurio pareiga – „moksliškai pagrįsti Vyriausybės priimtus sprendimus“.

Kadangi, paaiškėjus iš toliau vykusio pokalbio, jog mūsų nuomonės, kuriuo keliu Lietuvai būtų tikslingiau eiti, gana stipriai skyrėsi, o taip pat todėl, kad mano siūlomas „japoniškasis“ vystymosi variantas nelabai patiko p. G.Vagnoriui, kuris nesutiko laukti, kol aš matematinio modeliavimo metodais įrodysiu savo varianto pranašumą, (nes laukti nėra laiko – „reikia greitų ir ryžtingų sprendimų“), tai aš taip ir netapau „patarėju – ekspertu“.

Atsisveikindamas aš pažadėjau raštu detaliau ir įtikinamiau išdėstyti savo pasiūlymų esmę, kurios branduolį sudarė siūlymas vietoj apmokamų ekspertų sutelkti turimas nemažas mūsų mokslininkų pajėgas, nemokamai kūrusias programas Sąjūdžiui, kad jos padėtų Lietuvos Vyriausybei spręsti iškylančias problemas, turinčias strateginę reikšmę Lietuvos ateičiai. Tuomet tai buvo realu, nes tuomet žmonės dar nebuvo nusivylę Nepriklausomos Lietuvos vadovais ir su dideliu entuziazmu, nereikalaudami jokio atlyginimo, atsiliepdavo į visus jų kvietimus. Ir net be jokių kvietimų visomis išgalėmis stengėsi padėti atsikuriančiai mūsų valstybei.

Su savo kolegomis Universitete aptarę tai, kas būtų galima padaryti mokslininkų jėgomis, pasiuntėme Vyriausybei oficialų laišką, į kurį gavome „biurokratiškai aptakų“ atsakymą. Praėjus pusmečiui, matydami kad reikalai vis labiau krypsta į pavojingą pusę, pasiuntėme jau žymiai detalesnį ir net „griežtoko tono“ laišką nuo Sausio 13-sios Brolijos valdybos, kurios nariu aš tuomet buvau, manydami, kad Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai savo aukos kaina įgijo teisę reikalauti iš Lietuvos vadovų protingos ir doros politikos (minimas laiškas išspausdintas „Patrioto“ sausio mėnesio Nr.1(31), kuriame reikalaujama, kokia turėtų būti Vyriausybės politika, ir atsakoma į klausimą „Ar galėjo būti kitaip?“.

Labai gaila, kad mūsų geranoriškas balsas nebuvo išgirstas. Mes net atsakymo į tą laišką negavome.

Iki šiol manau, jog jeigu būtų įsiklausyta į mūsų mintis, išdėstytas tame laiške ir atsižvelgta į mūsų pasiūlymus bei nuogąstavimus, daug kas būtų buvę kitaip. Ir 1992 m. nebūtų žmonės nubalsavę prieš konservatorių politiką.
Negavusi į savo laišką atsakymo, Sausio 13-sios Brolija, laikydama save Sąjūdžio dalimi, labai susirūpino Sąjūdžio (kuris, kaip didžiulė jėga, privertė net okupacinę valdžią, turinčią savo užnugaryje gausią iki dantų ginkluotą kariuomenę bei visokius „specnazus“ ir „omonus“, skaitytis su Lietuvos žmonių siekiais) silpnėjimu bei žmonių entuziazmo blėsimu, nes Sąjūdis dar nebuvo pilnai atlikęs savo misijos: dar buvo beveik nearti ekonominio ir moralinio atgimimo bei valstybinių ir visuomeninių struktūrų kūrimo dirvonai. Tai tapo priežastimi Sausio 13-sios Brolijai paruošti kreipimąsi į numatytąjį 1991 metų pabaigoje trečiąjį Sąjūdžio suvažiavimą, išsakant savo nerimą bei savo siūlymus.

Tuo metu Sąjūdžio vadovybės gretose jau buvo prasidėjęs stiprus visuomenės supriešinimo „vajus“, stengiantis padalinti Lietuvos žmones į jos „patriotus“ ir jos „priešus“, o visiems, turintiems „savo nuomonę“, nesutampančią su kai kurių „lyderių“ nuomone – priklijuoti „nepatrioto“ etiketę. Tai labai silpnino Sąjūdį iki tol buvusį daugumos lietuvių valios reiškėju.

Brolijos valdyba man pavedė paruošti to kreipimosi tekstą, sutelkiant dėmesį tik į pačias svarbiausias tendencijas bei tikslus, nedetalizuojant ekonominių problemų, kurios, galbūt, ne visiems suvažiavimo dalyviams tuomet galėjo būti suprantamos.

Toks tekstas buvo paruoštas ir apsvarstytas Brolijos valdybos posėdyje. Tekstui pritarė visi Brolijos valdybos nariai, tarp jų ir pirmininkė p. J.Bieliauskienė, kuri vieną jo egzempliorių paėmė supažindinimui „aukščiau stovinčiųjų“. Matyt, gavusi nurodymą iš „aukščiau stovinčiųjų“, kitą dieną ji pareiškė, kad reikėtų sukviesti Brolijos aktyvą į susirinkimą ir dar kartą aptarti kreipimosi tekstą.

Toks J. Bieliauskienės pasiūlymas visiems patiko, nes atrodė demokratiškenis, ir pats kreipimasis be to būtų svaresnis, jeigu tai būtų padaryta Brolijos aktyvo vardu. Tačiau kitos dienos vakare, atėję į susirinkimą, mes labai nustebome, išvydę daugybę iki tol brolijos aktyve nematytų veidų. J.Bieliauskienės klasta paaiškėjo, pradėjus skaityti kreipimosi tekstą. Pasigirdo švilpimas, trypimas kojomis, įvairūs riksmai: „gėda, gėda“, „šalin KGB agentus“ ir pan. Skaitymą teko nutraukti. Mūsų bandymai protestuoti prieš tokį iš kažkur atsiradusių pašalinių elgesį buvo bevaisiai. Po tokio „susirinkimo“ p. J.Bieliauskienė pareiškė, kad „susirinkimui nepritarus, Valdyba neturi teisės kreiptis į Sąjūdžio suvažiavimą ir kur nors to kreipimosi tekstą skelbti“.

Tokiu netikėtu „susirinkimu“ ir jo reakcija mes buvome pradžioje taip sugluminti, kad pasimetėme ir paklusome „susirinkimo nutarimui“.

Tai buvo mūsų (ir asmeniškai – mano klaida), kurios aš sau iki šiol negaliu dovanoti. Iki šiol jaučiu tą savo kaltę, kuri slegia mane kaip sunki našta. Jau pačioje pradžioje, kai mūsų balso nepanoro išgirsti Valstybės vadovai ir kai prasidėjo visuomenės skaldymas bei klastõs kaip politinės kovos priemonės naudojimas, reikėjo pradėti mušti pavojaus signalą visais būgnais, ieškant priemonių, kad mūsų balsas, nepasiekęs Vyriausybės, pasiektų visuomenę.

Tačiau tada mes tam nesiryžome, nes nenorėjome pilti vandens ant „jiedinstveninikų malūno“ ir griauti valstybės, Sąjūdžio ir Brolijos vadovų autoritetų. Tais vadovais ir mes patys tuomet dar tikėjome. Todėl ir nepadarėme to, ką reikėjo padaryti. Galutinai praregėjome gerokai vėliau, kai sužinojome, jog „Brolijos aktyvo susirinkimas“ buvo specialiai suorganizuotas ir iš anksto surežisuotas, surenkant iš anksto parinktus ir parengtus žmones, kurių dauguma iki tol jokio ryšio su Brolija neturėjo.

Tai buvo klasta, kuri kai kurių Sąjūdžio vadovų, panaudojant J.Bieliauskienę, mums buvo surengta. Panašia „priemone“ p. J.Bieliauskienė po to naudojosi „prastumdama“ jai pageidautinus ar „iš viršaus užsakytus“ „nutarimus“ bei kompromituodama tuos Brolijos narius, kurie išdrįsdavo prieštarauti p. J.Bieliauskienės „linijai“. Nepajėgdama pasipriešinti tokiems neobolševikiniams metodams, nemaža dalis nukentėjusiųjų nuo 1991 m. vykdytos sovietų agresijos buvo priversti palikti Broliją, viešai pareikšdami apie tai.

Aš iki šiol įsitikinęs, kad mūsų kreipimosi į Sąjūdžio suvažiavimą geranoriškas tekstas, jeigu jis tuomet būtų išgirstas ir suprastas, tikrai būtų buvęs naudingas ir Sąjūdžiui, ir Lietuvai. Jis nebuvo nukreitas nei prieš Sąjūdžio, nei prieš valstybės vadovus. Tas tekstas tai ppat yra spausdinamas „Patrioto“ puslapiuose.

Palieku patiems skaitytojams vertinti to kreipimosi „žalingumą“ Lietuvai bei jos valdžiai, ir patiems spręsti, kodėl taip buvo priešinamasi jo paskelbimui. Negana to, kad kreipimosi į Sąjūdį idėja buvo klastingai sužlugdyta, aš pats už tokio teksto parašymą neužilgo buvau apšauktas tada labai madingu „KGB agento“ vardu. Tokią „informaciją“ gavo Universiteto Matematikos fakulteto Sąjūdžio grupė, kurią aš 1988 m. vasarą pats buvau subūręs ir kuriai priklausiau (tokį kaltinimą man išsakė pats tuometinis tos grupės pirmininkas, Nepriklausomybės partijos narys doc. J.Degutis).

Žvelgdamas į visus tuos įvykius dabar, aš noromis-nenoromis prieinu išvadą, kad tuomet ne tik „jiedinstveninkams“, bet ir kai kam iš Sąjūdžio vadovų labai rūpėjo suskaldyti Lietuvos visuomenę ir tam buvo pasitelktos visos leistinos ir neleistinos priemonės. Gal ir tokios skùbios „turto dalybos“, greitai pavirtusios į jo grobstymą ir švaistymą, buvo inicijuotos ne tik todėl, kad daugeliui labai norėjosi kuo greičiau ir kuo daugiau to turto prisigrobti ir užsitikrinti sau, savo vaikams ir anūkams „šviesią ateitį“ bei priklausymą visuomenės „elitui“? Juk nėra efektyvesnio būdo supriešinti žmones ir sužlugdyti jų moralę, kaip pradėti tarp jų dalyti turtą, sužadinant vienų gobšumą ir kitų pavydą! Tai „meistriškas“ principo „skaldyk ir valdyk“ realizavimo pavyzdys, vertas Nobelio premijos! Jo gali pavydėti net Makiavelis!

Tačiau net labai gudrūs ir klastingi (bet neišmintingi, nes išmintis negali būti be moralės) „veikėjai“ kartais „persistengia“, ir Dievas juos nubaudžia atimdamas protą. Žmonės, įžvelgę mūsų kreipimesi į Sąjūdžio suvažiavimą „kenkimą “ Lietuvai, o patys privedę ją prie nuosmukio ir suirutės, negalėjo nepralaimėti rinkimų. Tokio pralaimėjimo neišvengė ir LDDP, kuri buvo gavusi puikią ir nepakartojamą progą doru darbu Lietuvos labui išpirkti buvusio kolaboravimo su okupantu kaltę, tačiau tuo istoriniu šansu nesugebėjo (ar nenorėjo )pasinaudoti.

Viską užgožė noras lengvai ir greitai pralobti. Ir nors už siūlymus elgtis kitaip persekiojimų ir kaltinimų nebuvo, tačiau ir įsiklausymo į tokius siūlymus nebuvo. Kaip toje patarlėje: „šunys loja, o karavanas eina“. Taip mūsų valdžių vedami mes atėjome į tą balą, kurioje dabar ir esame. O juk galėjo būti kitaip.

Laikas eina, keičiasi valdžios: Sąjūdžio valdžią pakeitė LDDP, o LDDP pakeitė Sąjūdžio aktyvo dalis bei ją palaikantys politikai, pasivadinę konservatoriais. Žmonės, balsavo už juos (ar bent nebalsavo prieš) tikėdamiesi, kad konservatorių lyderiai, 1992 m pralaimėję rinkimus ir būdami opozicijoje, daug ko išmoko ir, sugrįžę į valdžią, nebekartos ankstyvesniųjų savo ir savo oponentų klaidų, kad dabar jie tikrai dirbs kitaip.

Tačiau pasirodė, kad grįžusieji į valdžią opozicijos metais nieko nepasimokė, o ir dabar žengė pramintais keliais. Savo skubotais sprendimais jie pagimdė vergiškos baimės prieš valdžios savivalę sindromą, kuris, jau buvo nugalėtas Sąjūdžio suklestėjimo laikais. Štai vienas būdingas pavyzdėlis. Pasirodžius spaudoje pranešimams apie Konservatorių vyriausybės ir Seimo nutarimus dėl strateginių infrastruktūros objektų (tarp jų – ir mūsų 1991 m. ginto Televizijos bokšto) privatizavimo, parduodant tuos objektus užsienio firmoms, Sausio 13-sios Draugijos valdybos nariai susirinko apsvarstyti šio klausimo.

Buvo prieita nuomonės, kad kai kurių tokių strategiškai svarbių objektų pardavimas užsieniečiams būtų pavojingas Lietuvai, ne tik ekonominiu, bet ir politiniu bei kariniu atžvilgiu, o Televizijos bokšto bei Televizijos ir Radijo komiteto rūmų pardavimas būtų net šventvagystė žuvusiųjų juos ginant atžvilgiu. Tačiau, nors ir nuomonė buvo vieninga, kai kurie Valdybos nariai, užimantys valstybinėse įstaigose administracinius postus, neišdrįso pasirašyti po mano parengtu kreipimosi į Seimo ir Vyriausybės vadovus tekstu, motyvuodami tuo, kad mūsų nuomonė vis tiek nieko nepakeis, o jie neteksią savo darbo kaip nepakankamai lojalūs Vyriausybės vykdomai politikai.

Žmonės, kadaise nepabūgę okupanto tankų ir sužvėrėjusių desantininkų šūvių, dabar išsigando savo Vyriausybės. Tai iš dalies suprantama: žmonės turi šeimas ir negali rizikuoti savo vaikų ateitimi, netekdami darbo. Tačiau kas gi bus su mumis, jei visi taip išsigąsime? Ar negrįš tada diktatūros laikai?

Todėl šį kartą aš nutariau nebekartoti 1991 m. padarytos klaidos ir nebetylėti. Perrašiau kreipimosi tekstą savo vardu, žymiai paaštrindamas ir sugriežtindamas jį, ir asmeniškai įteikiau LR Seimo pirmininkui prof. V. Landsbergiui. Jis pažadėjo būtinai tą tekstą perskaityti ir padaryti atitinkamas išvadas. Šį laišką išspausdino „Patriotas“ š.m. sausio mėn. Nr.2-3 (31-32).

Nors jau buvo daug kas prarasta, tačiau dar ne viskas. Dar buvo galima pradėti daryti kitaip. Dar buvo galima, pasitelkus visuomenę valstybės atkūrimo ir jos tobulinimo darbui, atgaivinti joje pilietiškumo jausmą ir pradėti naują – moralinį, dvasinį ir ekonominį Lietuvos Atgimimą.

Kaip tą būtų galima padaryti, palieku kitam straipsniui.

P.S. Tačiau nei kito, nei šio straipsnio „L ir M“ redakcija, bijodama ekonominio spaudimo iš Vyriausybės pusės, jau nebeišdrįso išspausdinti. Negavau atsakymo ir iš prof. V.Landsbergio, nors dar kelis kartus kreipiausi į jį ir LR seimo kanclerį J.Razmą. Ir šį kartą į mano balsą nebuvo įsiklausyta. Kai valstybės vadovai suserga puikybės, savęs išaukštinimo ir neklystamumo manija ir nenori girdėti visuomenės balso, jie nukrenta nuo olimpo viršūnės į bedugnę, padarę valstybei ir jos piliečiams didžiulę žalą ir už tai prarasdami šlovę. Žmonės išreikšdami savo verdiktą nebalsavo už Konservatorių partiją ir ji patyrė triuškinantį pralaimėjimą (iš buvusios daugumos Seime liko tik 7).


Žymos

1 Atsiliepimas

  1. Bimutė 13  ip: 5.20.52.103 -  2017-07-09, 13:34

    Tai jau primena tuos Rusijos narodnykus-revoliucionierius , kurie kaltino visus ,išskyrus patį carą-lansbergį, kuris tuo naudojosi ir tebesinaudoja ,prichvatizuodamas net visą partiją…

Rašyti Atsiliepimą

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo FeedBurner

  Mes ir Jie

Mes ir Jie

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Algimantas Rusteika. Kodėl Britanija išeina

Algimantas Rusteika. Kodėl Britanija išeina

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Filosofas Arvydas Šliogeris: pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Filosofas Arvydas Šliogeris: pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Alvydas Jokūbaitis: Nežinau kitos tokios valstybės, kaip Lietuva, kur į mokslininkų diskusijas kišasi beraščiai

Alvydas Jokūbaitis: Nežinau kitos tokios valstybės, kaip Lietuva, kur į mokslininkų diskusijas kišasi beraščiai

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Seimo pirmininkas V. Pranckietis atsisakė susitikti su signataru Z. Vaišvila, įstatymo, dėl privalomo advokato atstovavimo atšaukimo, inicijavimo klausimu

Seimo pirmininkas V. Pranckietis atsisakė susitikti su signataru Z. Vaišvila, įstatymo, dėl privalomo advokato atstovavimo atšaukimo, inicijavimo klausimu

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Iš baimės nukentėti žmonės nebeišdrįsta pasakyti to, kas visiems yra žinoma

Rolandas Paksas: Iš baimės nukentėti žmonės nebeišdrįsta pasakyti to, kas visiems yra žinoma

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Algimantas Rusteika. Kur dingsta pinigai?

Algimantas Rusteika. Kur dingsta pinigai?

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Algimantas Rusteika. Pamoka

Algimantas Rusteika. Pamoka

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Lidžita Kolosauskaitė. Seksualumo ribos: Ar bus nauja seksualinė revoliucija?

Lidžita Kolosauskaitė. Seksualumo ribos: Ar bus nauja seksualinė revoliucija?

atsiliepimų 7Skaityti visą įrašą
  Ko iš tikrųjų siekiama Europos Sąjungos projektu?

Ko iš tikrųjų siekiama Europos Sąjungos projektu?

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Arvydas Daunys. Kur link veda pasaulį šiandienė politika? Į išnykimą

Arvydas Daunys. Kur link veda pasaulį šiandienė politika? Į išnykimą

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Prof. Algirdas Šukys: Ar galėjo būti kitaip?

Prof. Algirdas Šukys: Ar galėjo būti kitaip?

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Algimantas Rusteika. Konservatoriai be priešų – konservatoriai be ateities

Algimantas Rusteika. Konservatoriai be priešų – konservatoriai be ateities

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Petras Gražulis: Ar ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti nors vie­ną po­stso­vie­ti­nę vals­ty­bę, kad bu­vęs KGB-istas va­do­vau­tų sau­gu­mui?

Petras Gražulis: Ar ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti nors vie­ną po­stso­vie­ti­nę vals­ty­bę, kad bu­vęs KGB-istas va­do­vau­tų sau­gu­mui?

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Gamta tuštumos nemėgsta (3-4 dalys)

Gamta tuštumos nemėgsta (3-4 dalys)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Prof. Algirdas Šukys: Prisimenant 1991 metų naktį į sausio 13 -aja

Prof. Algirdas Šukys: Prisimenant 1991 metų naktį į sausio 13 -aja

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Konservatorius reiškia pretenzijas Lenkijos užsienio reikalų ministrui dėl pozicijos Ukrainos atžvilgiu

Konservatorius reiškia pretenzijas Lenkijos užsienio reikalų ministrui dėl pozicijos Ukrainos atžvilgiu

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Gamta nemėgsta tuštumos [1-2 dalys]

Gamta nemėgsta tuštumos [1-2 dalys]

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Ar dar turiu teisę netikėti tuo, jog Lietuvą sunkiu momentu gelbės karinės galios indeksas?

Rolandas Paksas: Ar dar turiu teisę netikėti tuo, jog Lietuvą sunkiu momentu gelbės karinės galios indeksas?

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Vakar Vokietijos parlamentas įteisino homoseksualų santuokas ir visas iš santuokos kylančias teises, įskaitant ir įsivaikinimą

Vakar Vokietijos parlamentas įteisino homoseksualų santuokas ir visas iš santuokos kylančias teises, įskaitant ir įsivaikinimą

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Saulius Skvernelis: dialogas neįmanomas su žmonėmis, kurie ilgus metus nebaudžiami vykdė neskaidrią veiklą ir iš jos pelnėsi

Saulius Skvernelis: dialogas neįmanomas su žmonėmis, kurie ilgus metus nebaudžiami vykdė neskaidrią veiklą ir iš jos pelnėsi

atsiliepimų 4Skaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Drąsa ir dorybė, ir vertybė. Arvydas Šliogeris dažniausiai yra teisus, tik , pastebėjau, ne visi...

Atlyginimas mokamas už atliekamą darbą, o ne už lyti. Ir dar, nors sakoma: vyrai ir...

Ko bijote, jei esate teisūs?...

Galerijoje komentarai neleidžiami programiškai....

Taip, tikrai, JT žiauriai suklydo priėmusios Visuotinę Žmogaus teisų deklaraciją. Be...

M4gstu Lidžitos straipsnius, smagiai rašote ir konkrečiai, užkabina. Ačiū....

tapinas teroristas evaizdai.lt/di/EJJ9/phpIoMmgR.png...

LRS propaganda, kaip korporacijos reklama! Visuose šiuose paragrafuose gaidinamas smulkus ir vidutinis ir...

Dekui uz tiesa. Tik mazai kas sugeba ja suprast. Aviu salis...

Drąsa ir dorybė, ir vertybė. Arvydas Šliogeris dažniausiai yra teisus, tik , pastebėjau, ne visi...

Atlyginimas mokamas už atliekamą darbą, o ne už lyti. Ir dar, nors sakoma: vyrai ir...

Ko bijote, jei esate teisūs?...

Galerijoje komentarai neleidžiami programiškai....

Taip, tikrai, JT žiauriai suklydo priėmusios Visuotinę Žmogaus teisų deklaraciją. Be...

M4gstu Lidžitos straipsnius, smagiai rašote ir konkrečiai, užkabina. Ačiū....

tapinas teroristas evaizdai.lt/di/EJJ9/phpIoMmgR.png...

LRS propaganda, kaip korporacijos reklama! Visuose šiuose paragrafuose gaidinamas smulkus ir vidutinis ir...

Dekui uz tiesa. Tik mazai kas sugeba ja suprast. Aviu salis...

O kur tas sąrašas? Juk sąrašas turi būti sunumeruotas. Dabar vien dėl šios priežasties straipsnio...

"Hagą palaikė...". Kuo čia dėta Haga? Nyderlandų sostinė Amsterdamas...

Pasidalinkite tuo su savo draugais