infa

Prof. Algirdas Šukys: Prisimenant 1991 metų naktį į sausio 13 -aja

Prof. Algirdas Šukys: Prisimenant 1991 metų naktį į sausio 13 -aja

liepos 06
01:012017
prof. Algirdas Šukys

prof. Algirdas Šukys | © infa.lt

(Iš mano parodymų Lietuvos prokuratūrai)

„Naktį iš sausio 12 d. į sausio 13 d. aš drauge su daugybe kitų žmonių (tame tarpe ir studentiško jaunimo) budėjau prie Televizijos bokšto. Buvo linksma: jaunimas šoko, beveik visi žmonės dainavo, degė laužai, visi buvo įsitikinę, kad su Televizijos bokštu, esant tokiam dideliam žmonių susibūrimui, negalės atsitikti taip, kaip atsitiko su Spaudos rūmais, kurie sausio 11-ąją buvo užpulti nelauktai ir taip staiga, jog žmonės nesuspėjo subėgti į pagalbą.

Prieš vidunaktį pasklido gandai, kad puolimo galima laukti apie 3-4 val. ryto, todėl aš nuėjau į neseniai, mums kaip tremtinių šeimai, skirtą butą Lazdynuose, į kurį mes dar nespėjome pilnai persikelti, kad išgerčiau kavos, šiek tiek sušilčiau ir po to vėl grįžčiau į budėjimą prie Televizijos bokšto. Tą dieną buvo mano gimtadienis: iš Barnaulo turėjo atskristi sūnus Vytautas, ir aš norėjau patikrinti, ar jis jau atvyko.

Net nespėjus kaip reikiant sušilti, netrukus pasigirdo šūviai, aš iššokau į gatvę ir įšokau į pirmą pravažiuojančią mašiną. Per keletą minučių jau buvome prie kalno, kur palikome mašiną, ir per miškelį pasileidome bokšto link. Iš visų pusių bokšto link bėgo daugybė žmonių. Kalno papėdėje prie pagrindinio įėjimo į Televizijos bokšto teritoriją griaudėjo šūviai, burzgė karinė technika, švysčiojo prožektoriai, kilo tirštų dūmų debesys. Prie paties bokšto nei karinės technikos, nei desantininkų dar nebuvo. Mes stovėjome susikibę rankomis, apsupę bokštą kelių eilių žiedu ir skandavome: „Lietuva, Lietuva, Lietuva!“

Staiga, iš kitos pusės – iš šalia esančio miškelio – išgirdome tankų burzgimą, sutratėjo šūviai. Tankai tuščiais šoviniais šaudė į bokštą. Paskui tankus slinko dengtos mašinos su šalmuotais, storai apsirengusiais desantininkais. Jie, šaudydami į dar šviečiančius žibintus, kartu su tankais ir tanketėmis artėjo mūsų link.

Kai pabiro bokšto langų stiklai ir ant mūsų galvų pradėjo kristi mūrų atplaišos, mūsų žiedas pasidalino į dvi dalis: viena dalis, mažesnė, apsaugota apatinėmis bokšto lubomis, pasiliko prie bokšto, o pirmosios gretos, kur buvau ir aš, žengėme keletą žingsnių pirmyn, nepaleisdami vienas kito rankų. O prie mūsų slinko tankų ir desantininkų, pyškinančių be paliovos į viršų ir į kojas, vora.

Nepastebėjau, kurioje vietoje tankams ir desantininkams pavyko pralaužti mūsų žiedą, tik staiga pamačiau, kad tankai jau ne tik prieš mane, bet ir už mūsų nugarų, o taip pat važiuodami iš šonų, stumia mūsų žmones. Moterys ir vaikai pradėjo bėgti nuo šliaužiančių tankų. Susidarė spūstis ir grūstis, kai kurie žmonės bėgdami suklupo ir pargriuvo. Kai kurie bandė pastoti tankams kelią krūtine, kiti, suprasdami tokios aukos beprasmiškumą, tempė juos į šalį. Tikrovėje viskas vyko daug greičiau, negu dabar rašau, tiesiog – sekundėmis…

…Tankas prašliaužė, vos neužkabindamas manęs, ir iš kairės pasigirdo riksmas. Pasukęs galvą, pamačiau gulinčią aukštielninką moterį ar mergaitę (tanko šešėlyje buvo sunku įžiūrėti jos veidą, tačiau pastebėjau, jog ji buvo su šviesia skara ar kepuraite, su šviesiu šaliku ir tamsiu ar pilku paltu). Jos kojos buvo po tanko vikšrais. Vyrai bandė stumti tanką, tikėdamiesi, jog tankas šiek tiek pavažiuos ir bus galima ištraukti iš po jo prispaustąją, tačiau – tankas nė iš vietos. Aš, prišokęs pradėjau kumščiais daužyti tanko viršų, rusiškai šaukdamas, kad po tanko vikšrais – moteris…

Tuoj prie manęs, klaikiai keikdamasis: „Kuda liezeš, chuj jobanyj, puliu na tebia, padla staryj, žalko, sam sdochneš („Kur lendi, myžekli išdulkintas, kulkos tau, dvėsena sena, gaila, pats pastipsi“)“, prišoko desantininkas, skaudžiai niuktelėjo į kuprą, spyrė keliu į pilvą ir nustūmė nuo tanko. Tankas nuvažiavo nuo moters, bet prieš tai pasistūmėjo atgal, o vėliau į priekį, tuo dar daugiau sužalodamas žmogų. Keli vyrai pagriebė sužeistą moterį ir nusinešė tolyn nuo bokšto, kur jau girdėjosi šūksniai: „Greitąją, greitąją“. Tuo tarpu iš dešinės pasigirdo salvė. Vienas desantininkas iššovė į vyriškį. Vyriškis sukniubo, ir jį taip pat nunešė nuo bokšto į tamsą.

Stovėjęs mūsų gretose jaunas, gražiai nuaugęs vyriškis, desantininko uniforma, su „telniaška“ ir su medaliais ant krūtinės, iššoko prieš tanką ir sukniubo ant kelių, šaukdamas: „Bratcy, čto vy dielajete?! Strieliajete svoich! Ja že s vami služil. My daže na Afgane tak ne dielali. Davite i menia!“ („Broliai, ką jūs darote?! Šaudote savus! Aš gi su jumis tarnavau. Mes net Afganistane taip nedarėme. Traiškykite ir mane!“).
Algirdas Šukys

Atrodo, jog prišokęs ginkluotas desantininkas nesuspėjo įspirti beklūpinčiajam, nes mūsų vyrai jį nusitempė į savo gretas. Jis stovėjo ir raudojo. Stambios ašaros riedėjo jo skruostais. O mes, susikibę rankomis, skandavome – „Lietuva, Lietuva, Lietuva bus laisva!“.

Iš kairės šalia manęs stovėjo jauna moteris raudonu paltu, kuri kartu su vyrais nepabūgo įsiutusių desantininkų veidų ir jų nepertraukiamo pyškinimo į viršų ir į kojas, lydimo bjauriausiais keiksmais… Staiga švystelėjo raudona raketa ir po to pasigirdo komanda: „Očistitj teritoriju!“ („Išvalyti teritoriją!“). Šalmuoti desantininkai, kurių gretose buvo ir keletas nešalmuotų tankistų, atrodžiusių ir besielgusių ne taip žiauriai, prišoko prie mūsų, prikišdami automatus prie mūsų veidų, šaukdami: „Nazad, šire šag!“ („Atgal, platesnį žingsnį!“). Prišokęs prie manęs tas pats desantininkas, kuris prieš tai mane buvo apkūlęs, suriko: „Nazad, suka, a to zastrieliu“ („Atgal, šunsnuki, nušausiu“).

Aš jam pasakiau: „Strieliaj, synok, jesli možeš, jesli tebie matj prostit. A mnie uže vsio ravno“ („Šauk, sūneli, jei gali, jeigu tau motina atleis. O man dabar jau vis tiek“). Ir tikrai, po viso to, kas jau buvo įvykę, man jau buvo vis tiek, išliksiu gyvas, ar ne. Desantininkas riktelėjęs, kad jis neturi motinos, nes jis iš vaikų namų, prikišęs automatą iššovė pro pat mano ausį. Ausis nuo trenksmo apkurto. O iš kairės tuo pat metu pakilo tirštas dūmų debesis. Kažkas suriko: „Dujos, dujos!“. Galvoje spengė, aštrūs dūmai graužė nosį ir gerklę, ir mes pradėjome skubiai trauktis, bėgdami atatupsti, veidu į priešą, bijodami apsinuodyti. Išbėgę iš dūmų debesies, pastebėjome, jog desantininkai ir tankistai be dujokaukių, ir apsiraminome.

Tada į mus patraukė tankai ir pradėjo mus vaikyti tarp medelių, o desantininkai vis tratino ir tratino, bjauriai keiksnodamiesi ir kartodami: „Vot vam svoboda i nezavisimostj!“ („Štai jums laisvė ir nepriklausomybė!“). Iš kažkur atsirado milicininkas, kurio kepurėje buvo ne Vytis, o penkiakampė žvaigždutė. Jis patarė mums neleisti į priekį jaunų vyrų, nes esanti instrukcija, šaudyti į juos. Įdomu, ar jis ne iš tų milicininkų, kurie buvo apsupę Spaudos rūmus po jų užėmimo. Tie milicininkai (aš su jais asmeniškai išsikalbėjau po Spaudos rūmų užėmimo) buvo savo autobusais atvažiavę iš Šalčininkų ir buvę iš anksto instruktuoti šilčiau apsirengti, nes, esą,  reikėsią saugoti žmones nuo ginkluotų susirėmimų su kariuomene. Tai dar kartą įrodo, kad KPSS ir tuometiniai Šalčininkų vadovai aktyviai dalyvavo ruošiant Lietuvoje perversmą.

Žingsnis po žingsnio tankai ir desantininkai nustūmė mus prie tvoros kampo. Dešinioji tvoros pusė buvo išversta. Čia jie sustojo, įvykdę „užduotį“, jų žodžiais: „išviję mus iš savo žemės“. Mes pradėjome ginčytis, jog tai mūsų žemė, o ne jų. Pradėjom aiškinti, jog taip elgtis gali tik fašistai. Jie nesileido į kalbas. Tada mes uždainavome. Desantininkai nutarė užsirūkyti, bet neturėjo degtukų. Kažkas iš mūsų mestelėjo jiems dėžutę. Jie užsirūkė ir dėžutę mestelėjo mums atgal. Vienas iš jų, matyt, vyresnysis, kažkur nuėjo. Tada likę desantininkai pradėjo teisintis, jog jie – kariškiai ir vykdo įsakymą.

Mes nespėjome pratęsti diskusijos, kai nuo bokšto pasigirdo iš garsiakalbio sklindantys žodžiai. Iš pradžių lietuviškai, po to rusiškai pranešė, kad visą valdžią Lietuvoje paėmė „Nacionalinis ‘gelbėjimo’ komitetas“, kad „atstatoma darbininkų ir valstiečių valdžia“, kad „sugrąžinamas socialinis teisingumas, demokratija, humanizmas, pamintos žmogaus teisės“. Kai kurios moterys pravirko, kažkas sušuko: „Apie kokį humanizmą ir žmogaus teises jūs dar drįstate kalbėti“. Tačiau dauguma nepatikėjo, jog jau užimta Aukščiausioji Taryba. Todėl mes nuskubėjome nuo kalno ir, pasigavę pravažiuojančias mašinas, atvykome į Nepriklausomybės aikštę. Čia mes atradome dar tebegyvuojančią Nepriklausomą Lietuvą, ir buvome pasiryžę ginti parlamentą iki paskutinio kraujo lašo, net jeigu ir pavyktų karinėms jėgoms įsibrauti į AT rūmus ir išvaikyti (ar suimti) mūsų teisėtai išrinkto parlamento narius, o apsišaukėliui „Nacionaliniam Lietuvos ‘gelbėjimo’ komitetui“ mes pareiškėme, jog jis nesulauks iš mūsų nei pripažinimo nei jokios paramos, nes nusipelnė tik pasibjaurėjimo ir paniekos…“

P.S. Nors iš pradžių man atrodė, kad per sausio 12-13 d. nakties įvykius aš, palyginus su tą naktį žuvusiais ir sunkiai sužeistais, atsipirkau tik lengvo sumušimo ir šūvio apkurtintos galvos svaigimo kaina, tačiau tolesni įvykiai parodė, jog ir šį kartą viskas buvo ne taip jau paprasta.

Gana greitai paaiškėjo, kad viena ausimi aš blogai girdžiu ir kuo toliau, tuo labiau klausa silpnėja. Tai desantininko šūvio prie pat mano ausies pasekmės. Dabar daugelis pastebi, kad aš kalbu per daug garsiai. Bet aš pats to nejaučiu.

Taip pat paaiškėjo, kad bandydamas pakelti ir nustumti tanką nuo moters, ant kurios jis buvo užvažiavęs, aš iš susijaudinimo persistengiau: tanko, aišku, nepakėliau ir nenustūmiau, bet išvaržą įsigijau, nors pradžioje to ir nepastebėjau. Teko operuotis. Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Išvaržą sutvarkė ir užsiuvo. Viskas, atrodo, baigėsi be didelių komplikacijų. Bent kol kas ji manęs nevargina. Nors pasisaugoti vis dėlto tenka.

Daug sudėtingiau atsitiko su sudaužyta nugara, kuri pradėjo vis labiau ir labiau skaudėti, pasidarė sunkoka ne tik susilenkti, apsiauti ir nusiauti, bet ir vaikščioti. Teko įsigyti lazdą, o po kurio laiko – ir keisti klubo sąnarius. Vieną sąnarį greitosios pagalbos ligoninėje Lazdynuose pakeitė sėkmingai, tačiau antrojo sąnario pakeitimas praėjo su komplikacijomis. Atsiliepė nuo desantininko stipraus smūgio atsiradę nugaros ir sėdmens nervų pažeidimai. Iki operacijos jie per daug nevargino: buvo dingę kai kurie refleksai, paskaudėdavo stuburą ir koją, bet, vartojant nuskausminančius vaistus – diklofenakus, gyventi buvo galima.

Tiesa, dichlofenakai sugadino skrandį ir padėjo įsigyti dvylikapirštės žarnos opą. Tačiau normaliai dirbti vis dar galėjau. O štai po antrojo sąnario pakeitimo teko pereiti nuo lazdos prie ramentų ir net dichlofenakai jau nebepajėgė malšinti nuolatinio stipraus skausmo. Ypatingai pablogėjo situacija po to, kai man Santariškių ligoninėse į vainikines arterijas įvedė porą tas arterijas praplečiančių vamzdelių. Nors kardiochirurgai teigia, jog to negalėjo būti, tačiau po šios operacijos dešiniojoje kojoje skausmai taip sustiprėjo, jog aš jau net su ramentais sunkiai begalėjau pavaikščioti., kartais tekdavo net ropoti. O naktimis negalėdavau rasti sau ir kojai vietos. Gerokai prisikankinęs prisnūsdavau valandėlei, bet vėl greit pabusdavau, ir vėl viskas prasidėdavo iš naujo. Nepadėjo nei reabilitacija Abromiškėse, nei gydymas Santariškėse, neurologijos centre.

Aš jau buvau ruošiamas stuburo operacijai Greitosios pagalbos ligoninėje. Bet Santariškių ligoninėje per procedūras baseine aš persišaldžiau ir dėl mano labai stipraus kosulio operaciją teko atidėti. O per tą laiką atsitiktinai sužinojau, kad Maskvoje, Medicinos mokslų akademijos neurochirurgijos institute gali man padėti ir be operacijos. Ačiū Dievui, to instituto reabilitacijos skyriaus vedėjui profesoriui L.V.Naidinui ir mano sūnui Gediminui, kad aš dabar nebejaučiu buvusių stiprių skausmų ir galiu net bėgioti, nors, žinoma, dirbtiniai sąnariai šiek tiek trukdo. Ypatingai pajuntu tą skirtumą važiuodamas autobusu bei troleibusu: autobusą ar troleibusą staigiai stabdant kūnas nesugeba susiorientuoti ir kompensuoti inercijos poveikio. Jei nerandu už ko įsitverti, griūvu kaip stuobrys pirmyn. Dar blogiau, kai autobusas ar troleibusas staigiai šokteli pirmyn: tada griūnu aukštielninkas.

Todėl, norint apsidrausti nuo tokių griuvimų, tenka nešiotis su savimi lazdą. O šiaip man dabar ne tik ramentų, bet ir lazdos nereikia. O juk į Maskvą tuomet nuvažiavau vos-vos bepaeidamas net su ramentais: iš geležinkelio stoties perono iki automobilio mane vedė sūnus Gediminas su savo pusbroliu, laikydami už pažastų. Mano gydytojus Lietuvoje labiausiai nustebino tai, kad ne tik buvę skausmai išnyko, bet ir atsistatė tie refleksai, kurie buvo dingę per 1991 m. sausio 13-osios įvykius ir kurių nebuvo daugiau nei 13 metų. Mano buvę mokiniai ir studentai bei bendradarbiai, su kuriais teko dirbti, gyvenant Sibire, dažnai kviesdavo mane į reguliariai vykstančius jų susitikimus.

Jie net mano gimtadienį – sausio 12-ją – reguliariai švenčia ir atsiunčia man tų švenčių metu padarytus videofilmus. Tačiau aš dėl skausmų stubure ir kojose negalėjau padovanoti sau ir jiems susitikimo malonumo. Po sėkmingo gydimosi Maskvoje 2004m. vasarą, atėjus 2005 m. vasarai, tokią prabangą sau jau galėjau leisti. Buvo jaudinančiai malonu aplankyti Ustj–Kalmanką ir Barnaulą, susitikti su buvusiais savo mokiniais, studentais ir kolegomis. Aplankiau ir savo motinos kapą. Apie tai jau rašiau ketvirtajame šių prisiminimų skyrelyje.


Žymos

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

  Normalumui išnykstant (5-a dalis)

Normalumui išnykstant (5-a dalis)

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: „Kitų metų biudžetas – duoklė vis labiau atgyjančiam „karo demonui““

Rolandas Paksas: „Kitų metų biudžetas – duoklė vis labiau atgyjančiam „karo demonui““

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Kodėl brukamas “Žemės saugiklių” panaikinimas?

Kodėl brukamas “Žemės saugiklių” panaikinimas?

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Valstybė ir diaspora: beieškant sėkmės formulės

Valstybė ir diaspora: beieškant sėkmės formulės

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Žemės pardavimas, o gal grobimas?

Žemės pardavimas, o gal grobimas?

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Normalumui išnykstant (4-a dalis)

Normalumui išnykstant (4-a dalis)

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Kaunas atsigauna, toliau Šiauliai ir Panevėžys

Kaunas atsigauna, toliau Šiauliai ir Panevėžys

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Sekso inkvizicija

Sekso inkvizicija

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Komunizmo idėjos atgimsta iš užmaršties socialiniuose tinkluose

Komunizmo idėjos atgimsta iš užmaršties socialiniuose tinkluose

atsiliepimų 6Skaityti visą įrašą
  Konservatorius jungiasi prie liberalės iniciatyvos, kuria siekiama dekriminalizuoti narkotikų vartojimą

Konservatorius jungiasi prie liberalės iniciatyvos, kuria siekiama dekriminalizuoti narkotikų vartojimą

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Baltasis, vyras, išsilavinęs – ir kristofobas

Baltasis, vyras, išsilavinęs – ir kristofobas

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Normalumui išnykstant (3-a dalis)

Normalumui išnykstant (3-a dalis)

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Pakeltas sijonas prieš mačizmą Rusijoje

Pakeltas sijonas prieš mačizmą Rusijoje

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Gabrielius Landsbergis Seimą ragina atskleisti tikrąsias 2008–2012 m. ekonominės krizės aplinkybes

Gabrielius Landsbergis Seimą ragina atskleisti tikrąsias 2008–2012 m. ekonominės krizės aplinkybes

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Neturime teisės nematyti, kas dedasi Katalonijoje

Rolandas Paksas: Neturime teisės nematyti, kas dedasi Katalonijoje

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Normalumui išnykstant (2-a dalis)

Normalumui išnykstant (2-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Taip baudziava ne už kalnų. Viskas eina pagal global planą. Elektroninis konslageris...

niekada negyveno ne 10 mln indenu, o atvykus baltiesiems per abu zemynus tebuvo 1 mln...

jiems tokios teises niekas nesuteike...teks visus susodinti i kalejima ir zeme atsiimti is parazitu...

Akmenais na tokius mūsų tarnus...

Visišas marioniečių seimas. O dar "valstiečiai". Ką paaiškins savo "kaime"? Baisu....

Visos tautos, kurios išpardavė savo teritoriją, išnyko. Amen visiems smulkiems ūkininkams su jų ekologiniais ūkeliais,...

Sveiki, gera autorės pavardė:) Gal kas galite įdėti nuorodą kuris seimo narys...

DIDZIAUSIAS NUSIKALTIMAS PRIES VISUS LIETUVOS GYVENTOJUS!!!!!...

Taip baudziava ne už kalnų. Viskas eina pagal global planą. Elektroninis konslageris...

niekada negyveno ne 10 mln indenu, o atvykus baltiesiems per abu zemynus tebuvo 1 mln...

jiems tokios teises niekas nesuteike...teks visus susodinti i kalejima ir zeme atsiimti is parazitu...

Akmenais na tokius mūsų tarnus...

Visišas marioniečių seimas. O dar "valstiečiai". Ką paaiškins savo "kaime"? Baisu....

Visos tautos, kurios išpardavė savo teritoriją, išnyko. Amen visiems smulkiems ūkininkams su jų ekologiniais ūkeliais,...

Sveiki, gera autorės pavardė:) Gal kas galite įdėti nuorodą kuris seimo narys...

DIDZIAUSIAS NUSIKALTIMAS PRIES VISUS LIETUVOS GYVENTOJUS!!!!!...

Pasidalinkite tuo su savo draugais

Sveiki, tikiuosi, jog patiks: *Prof. Algirdas Šukys: Prisimenant 1991 metų naktį į sausio 13 -aja* - nuoroda: http://infa.lt/16456/prof-algirdas-sukys-prisimenant-1991-metu-nakti-i-sausio-13-aja/