infa.lt

tęsinys, 1-2 dalys čia

Grįžtant prie C.G.Jungo teiginio, jog „žmogus savą problematiką projektuoja į išorę, į aplinkinius“, t.y. sukčiui, pvz, aplinkui visi bus sukčiai, geram žmogui – visi kiti irgi geri… Tokiu būdu dažnai pastebime, jog žmonės, išsigydę kokią ligą, nesidžiaugia ir nueina gyventi toliau, o lieka netoliese tos ligos teritorijos – dalinasi patirtimi su kitais, dar sergančiais, padeda jiems revaliduotis, netgi susikuria sau iš to vienokį ar kitokį verslą ar profilaktinius kursus, rašo knygas… Pasaulį ir taip jau yra linkę gelbėti tie, kuriems patiems labiausiai reikia pagalbos… Tai tada nereikia skųstis, kad ligos grįžta, remisija baigiasi.

Nes taisyklė yra tokia: kokios problemos nebėra tavyje, ta problematika pasaulyje tavęs irgi visiškai nejaudina… O kas užspaudęs savyje neigiamas savybes ar įpročius, tam labai pikta, kai kiti jų savyje neužspaudžia, bet atvirai ir nesigėdydami su jas gyvena – geria, rūko, nesportuoja, chuliganauja … yra nepunktualūs, nesielgia socialiai. Iš čia tas karštas noras kitiems drausti, rašyti įstatymus, nurodyti, kaip gyventi.

Be žmonių tuščiaviduriškumo jokie globalizmai nebūtų įsigalėję – normaliai žmogus nei dėl bado Afrikoje ašaras lies, nei kinietiškos pandos išnykimas juos jaudins. Ką jis tiesiogiai gali padaryti, – padarys, o toliau jam pasaulis bus geras toks, koks yra. Tik kas tada gydys sergančius ir gelbės skęstančius? – O žmogui sirgti nepriklauso ir skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Žmogų išgelbėjai, o jis iš to nieko neišmoko, kitą savaitę galėsi gelbėti vėl. Arba, kai jam išgąstis praeis… Išsigelbėjo žmogus pats, ir daugiau į tokią situaciją nepateks. Ir į panašią irgi.

O dėl sirgimo, – tai kuo žmogus ilgiau ir dažniau yra susikoncentravęs savyje, tuo geriau jo kūną užlaiko jo paties gyvybinė energija automatiškai. Toks žmogus stebi save iš vidaus, jaučia pokyčius savyje, atsigeria, kai jaučia troškulį, saldumą sureguliuoja kartumu, valgo tai, ko jam norisi, nes pasitiki, jog organizmui to reikia. Sveikatingumo taisyklės, kaip ir visos kitos, yra tik tuščiaviduriam žmogui rašytos, tam, kuris pats iš savęs yra joks, ir tada visos aplinkos problemos, visas užterštumas, vibracijos, trukdžiai, virusai – viskas jame.

Sąmoningo žmogaus ne tik imunitetas stiprus, jis savaime keičia aplinką savo naudai – tokiam žmogui viskas į naudą ir joks gydytojas jam ne autoritetas… Iš viso, kaip gali kitas žmogus, tave geriausiu atveju pora kartų matęs ir tavo gerovei visiškai abejingas, žinoti ir nurodyti, kas tau padės ir kas tau kenkia? – Žmonijai atiduoti savęs priežiūrą ir gydymą į svetimas rankas buvo klaida; leistis įtikinamam kiekvieno kito geresniu profesionalumu tavo sveikatos atžvilgiu, ir dar už tai pinigus mokėti! Bet tai įsigalėjo lygiagrečiai su žmogaus pasitikėjimo savimi praradimu.

Kad kažkada šamanai, žiniuonės ar kokie kiti vienišiai, gyvenantys kaimo pakraštyje žinojo apie gamtos gydomąsias galias, tai tik reiškia, jog tai dar buvo likučiai žmonių iš senesnių, kitokių laikų, gyvenantys gamtoje, o ne ją eksploatuojantys. Kai naujieji jau darbe, varge ir skubėjime nieko apie gamtą neatsiminė, net jei kada buvo žinoję… Industrinės revoliucijos įkarštyje XIX a. viduryje, kai daugybė nuo žemės pavarytų susibūrė miestuose, dirbo fabrikuose, gyveno trumpai ir mirė kaip musės, Samuelis Hanemanas sukūrė homeopatiją. Sistemą, skirtą žmogui pasigydyti save pačiam. Savidiagnozė rėmėsi psichologiniais portretais – požymių grupėmis, einančiomis, kaip taisyklė, kartu su vienu ar kitu, fiziniu, emociniu ar psichiniu negalavimu… Žmonės tais laikais dar žymiai geriau pažinojo – intuityviai – tiek save, tiek greitai galėdavo įvertinti – pajusti – kitus. Nes stebėjo pasaulį aplink ir save jame – tai saugojo nuo pavojų, užtikrino išgyvenimo galimybę. Homeopatiniai lašiukai praktiškai nekainavo nieko, vanduo nuo vandens, kaip sakoma, nedidelis simptomų žinynėlis tau į rankas ir gyvenk šimtą metų…

Norėtųsi lėtesnį gyvenimo tempą pabrėžti kaip esminį. Nes, gyventi yra viena, – tą darome vis greičiau, bet suvokti, ką gyveni, yra kita: tai yra žymiai lėtesnis procesas, dabar sąmonė nespėja suvirškinti to, kas išgyventa… Todėl, pvz, esame 50-ties, o jaučiamės 35-ių… Todėl „dabar” visada yra vėliau, nei manome. Kad jaučiamės jaunikliais tai nėra ko labai didžiuotis – jaunuoliškoje psichologijoje nėra ko užstrigti, pasekmės to yra liūdnos ir jas visuomenėje matome… Seneliai su vaikiškais veidais, operaciniu būdu atkurtais ir užfiksuotais aplink mus dar ne didžiausias blogis, kurį apgailėti reikėtų.

O suaugusių, brandžių žmonių pasitaiko vis rečiau – žmonių gyvenimas praeina, o psichologinis darbas – brandos sąlyga – taip ir lieka nepadarytas.

Jokia liga, nelaimė, nesėkmė ar mirtis neatsitinka staiga, nelauktai ir netikėtai. Visi procesai prasideda nuo pirmo žingsnelio, nuo mažų pokyčių, poslinkių, į kuriuos, stebint ir pastebint galima laiku ir teisingai sureaguoti. Pvz, jei sulėtinsi save atitinkamai, nuolat sutelksi dėmesį į čia ir dabar, tai tarp rankos, imančios daiktą iš lentynos, pvz, ir jo nukritimo ant grindų (nes paimtas į ranką buvo nepakankamai tvirtai), galima suskaičiuoti daugiau nei iki penkiolikos! Per vieną sekundę…

Sulėtėjusiems savyje ir išorinis laikas sulėtėja, neskubantis suspėja viską ir laiku. Suspėja sureaguoti, pagauna ore, pasikoreguoja… Visi fokusininkų stebuklai ir remiasi tuo sugebėjimu susilėtinti… Visi kiti stebuklai gal irgi.

4 -a dalis

C.G.Jung skundėsi, jog labiausiai (dėl rimtų kalbų apie demonų egzistavimą) nenormaliu jį laiko tie, kurie tikrai gausiai ir intensyviai apsėsti patys… O demonai yra „tokie tikri kaip Buchenvaldas“.

Kai pas jį į kliniką konsultacijos ateidavo kokia aiškiai apsėsta moteriškė, ir po darbo, pokalbių, jos situacijos jai pačiai aiškinimo ji nurimdavo ir viską suprasdavo – jai palengvėdavo, tai C.G.Jung… susirūpindavo, nes kur dingo tas jos demonas? Nuėjo miegoti iki kito atsibudimo? Apsimetė nesančiu? Išsikraustė kažkur kitur? – Tada, į kur?…

Ta pati problema ir su visų rūšių ir konfesijų šventikais, demonų ekzorcizmu užsiimančiais – išvaryti tai jie išvaro, o kur tie demonai eina toliau? Į kokį kitą žmogų įlenda?… Tyliai kantriai palaukia, kol gali sugrįžti į tą patį?

Kankinti savo kūną visokiais būdais – badu, šaltu vandeniu, klūpėjimais, plakimaisis ir pan. – vienuoliai ir šventieji ne pirmi sugalvojo, kaip nuo demonų apsiginti: koks demonas tokiam kūne norės įsitaisyti ir visus tuos nepatogumus kentėti? Tiesa, senosios religijos laikai jau buvo pasibaigę – kokie nors katarai savyje dar turėjo ir saugojo tiek šviesos, kad jokie demonai į juos negalėjo įsisukti, net ir norėdami… Šamanizmas žino tokią gydymų rūšį, kai ligonis surišamas, mušamas, visaip kitaip kankinamas, kol liga – demonas – jį palieka ir pabėga ieškoti, kur geriau. Šito atgarsius dar randame ir psichiatrijoje, su jos Šarko dušais ir elektrošokais – paciento kankinimas, kad liga jį paliktų… Tik bijau, kad šamanai pasiekdavo geresnių rezultatų, nes žinojo ką daro… Priešingai „moksliškajai“ (o paskui ir baudžiamajai) psichiatrijai.

Kas iš viso šito seka? Kad, tiek namie, tiek lauke, tiek kituose, tiek mumyse pačiuose, demonų kiek tik nori? – kaip taisyklė, jų nematome. Bet nesąmoningai beveik visada žinome juos esant. Su šita mūsų pasąmone C.G.Jungas labiausiai ir norėjo bendrauti – iš čia domėjimasis sapnais, gydymas hipnoze… O nematome demonų todėl, kad – bijome matyti, tai čia kitas reikalas – nežiūrime, nuolat nekontroliuojame savo aplinkos ir savęs pačių, neieškome – kam ieškoti to, kas neegzistuoja?…

Mūsų matymo mechanizmo specifika yra tokia, jog net ir ieškant, pvz, nukritusios adatos, akys ir smegenys turi prisitaikyti prie situacijos, kad tą adatą pamatytų. Nors ji ten guli nukritus, yra ten visą laiką. O mes žiūrim, ieškom, ir mums kurį laiką jos nėra. Nerodo.

O jau ko nežiūrim ir neieškom, tai nepamatysim niekada… Nors, ieškodamas žmogus greičiau sava vidine akimi pamato – pajunta esant. Ir jau tai irgi yra gynyba – kam lįsti į tą, kuris tave greitai ras, kai galima gyventi nerastiems, ilgai ir laimingai. Žmonės, pvz, maldomis bando kelti savo dvasingumo lygį – vibracijas, užsiima įvairiomis dvasinėmis praktikomis dvasinės higienos vardan, kaip dantų ar rankų plovimu fizinės. Būna, kad apsistato visokiomis apsaugomis ir gynybinėmis sienomis savo energetikoje – ypač tai patartina tiems, kurie dirba su sergančiais, prižiūri senus žmones, masažuoja, daro pedikiūrus… Eilinį žmogų ėmus domėtis šia tematika, kaip taisyklė, pirmiausia suima siaubas – kaip apsiginti?

Žmonės, pilnai užsipildę save iš vidaus savimi, pastoviai sąmoningi, lėti ir atidūs tiek savo, tiek aplinkos atžvilgiu, juose nėra tuštumų, į kurias demonai galėtų įlįsti. Ir atvirkščiai, pas skylėtus įlįsti jie beveik privalo, nes gamta tuštumos nepakenčia. Paprastai tiems tuštesniems baisu net šia tema pasidomėti – pasąmonėje puikiai suvokia persiėmimo riziką.

Kuo energetikoje skylių mažiau, tuo žmogus drąsesnis. Demonų irgi pavadinimas bendrinis: jie gali būti emocinės lervos – pavydo, keršto, neapykantos ar pan. susiformavę, žmogui į šias emocijas koncentruojantis, t.y. paties žmogaus sau sukurtos… Ir tik jis pats jas ir gali badu numarinti, joms dėmesio nebeduodamas.

Yra žmonių visiškai užvaldytų proto – efektyvumo, logikos, smalsumo viskam, kas nauja… Tokie išranda vis naują ginkluotę, nes jiems įdomu ją išrasti, o apie pasekmes pagalvoti jau tiek toli protelis neneša. Tokie žmonės nori ne geros pabaigos ar rezultato, jie nori visada būti teisūs. Toks gali vaikui pasakyti, jog „sakiau, kad jei manęs neklausysi, tai numirsi? tai ir numirk dabar. tavo paties kaltė…“ -Tai koks tavo tikslas, kad vaikai laimingai gyventų ar kad visi bijotų tavęs neklausyti? Kad visi būtų sveiki, ar kad išmirtų tie, kurie neklausė tavo perspėjimų, ir, pvz, rūkė?… Tokie net ir norėdami meilę išreikšti, gali ją išsakyti tik negatyvia, tik kritikos forma… Protas, racionalumas užvaldęs žmogų, yra baisus demonas.

O dar yra ir visai įsikūnijusio blogio, grynų apsėdimų, kur nieko žmogiško jau net ir kartais nebepasirodo. Į jų žmogiškumą apeliuoti beprasmiška, auklėti beprasmiška. Kaip sakoma, kad žmogus sielos išsižadėjęs, pardavęs… Nuo tokių susitarimų su blogąja puse neišgelbsti nei mirtis, nei reinkarnacija – tada jau nuo šeimininko nėra kur pasislėpti.

Kaip ir gydytis, – jei nori išgyti visam laikui, reikia sąmoningai, pačiam nešant atsakomybę už save, – taip ir demonus išgyvendinti iš savęs geriausias būdas pačiam, sistematiškai, po truputį, bet užtikrintai pildant save savimi ir, galiausiai, visam kam kitam tavyje neliks vietos. Pasaulis yra vienis, sistema. Tik žmogus iš jos iškritęs, todėl aklas, silpnas, bijantis ir ujamas visų, kas netingi. Praregėdamas, susikoncentruodamas į čia ir dabar, savą energiją vis labiau savyje sukoncentruojantis, žmogus vėl grįžta į sistemą, tampa vėl jos dalimi – ima įtakoti aplinką pats, perima valdymą… Ilgainiui net ir visokie demonai turės daryti taip, kaip tokio žmogaus paliepta. Nes energija yra energija, kas jos turi daugiau, to ir valia.

Gaiva Paprastoji