infa.lt

Ar greit įvyks apokalipsė?

30 birželio
01:18 2017
Raketos startas

REUTERS

„Aš grįšiu“, – pareiškė generolas Duglas Makarturas (Douglas MacArthur) 1942 metų kovą, kai japonai Antrojo pasaulinio karo metu užgrobė Filipinus. Jis iš tikro grįžo, atkariavo Filipinus ir 1945 metais atvedė sąjungininkus į pergalę Ramiajame vandenyne.

Vėliau Makarturas vadovavo JTO kariuomenei Korėjoje, kuomet 1950 metais Šiaurė užpuolė Pietus. Jis sustabdė komunistų puolimą, išlaipinęs jūrų desantą Inčhone. Nežiūrint į tai, prezidentas Haris Trumanas (Harry Truman) pasiuntė Makarturą į atsargą už nepaklusimą įsakymui, nes šis ragino įsiveržti į Šiaurės Kiniją, dėl ko Kinijos liaudies išsivadavimo armija atėjo Šiaurės Korėjai į pagalbą. Makarturo planas numatė atominių smūgių sudavimą Kinijai, dėl ko perspektyva darėsi dar neramesnė.

Šiandien Makarturo šmėkla vėl slankioja po Korėjos pusiasalį, kadangi tas strateginis galvosūkis, su kuriuo susiduria amerikiečiai, labai primena 1950 metus. Jei kalbėtume konkrečiau, tai problema tokia: kaip sutramdyti Šiaurės Korėją, nesukėlus karo ir nesiėmus atominės eskalacijos?

Raketų etiketas

Rinkimų kampanijos metu ir po inauguracijos Donaldas Trampas tvirtino, kad jis veiks gerokai ryžtingiau Kimų dinastijos atžvilgiu, kuri Šiaurės Korėją valdo nuo 1948 metų. Ši politika tapo daug aiškesnė, kuomet nacionalinio saugumo patarėjas Herbertas Makmasteris (Herbert McMaster) pareiškė, kad Šiaurės Korėjos grasinimų ir provokacinių veiksmų politika „daugiau tęstis nebegali“.

„Provokaciniai veiksmai“ – tai Šiaurės Korėjos branduolinių raketų grėsmė. Šios šalies branduolinė programa įsibėgėjo nuo šaltojo karo pabaigos, kai komunistiniai režimai vienas po kito ėmė nykti. Branduolinis arsenalas veikė kaip atgrasymas nuo galimo Vakarų imperinių valstybių įsiveržimo.

Vėliau Šiaurė vis dažniau demonstruodavo savo branduolinio ginklo nešėjus. Nuo 2005 metų, kuomet Šiaurės korėjiečiai sukūrė mažo nuotolio raketą „Nodon“, Pchenjanas reguliariai vykdo raketų bandymus Japonų jūroje. Naujos karto raketų „Tepchodon-2“ vertinamas nuotolis – daugiau nei šeši tūkstančiai kilometrų, ir to pakanka, kad suduotų smūgį vakarinei JAV pakrantei.

Pasirodė, kad susitarti su Šiaure yra gana sunku, ir tai privertė prezidento Obamos administraciją imtis „strateginio kantrumo“ politikos.

Tačiau tokios politikos pagrindas – viltis, kad Šiaurės Korėja gali savanoriškai atsisakyti branduolinio ginklo, arba jos režimas netikėtai žlugs. Tai neatitinka tikrovės, kadangi Šiaurės Korėjos valdžios pasitikėjimas savimi tik stiprėja. 2017 metų kovo 17 dieną JAV valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson) užbaigė šią pasyvumo epochą, spaudos konferencijoje Seule pareiškęs: „Leiskite tiksliai ir aiškiai pasakyti: strateginio kantrumo politika baigėsi. Mes kuriame naujas diplomatijos ir saugumo priemones. Galimi visi variantai“.

Trampo doktrina?

Nuo 2017 metų, kai JAV sparnuotomis raketomis atakavo Sirijos oro uostą, o Trampas parodė, jog yra pasiruošęs naudoti karinę jėgą, sustiprindamas pagarsėjusias raudonas linijas, diplomatiniai sumetimai ėmė kisti. Tačiau kuo tai gresia sudėtingam Rytų Azijos saugumo balansui? Kokia įvykių be karo baigtis patenkintų naująją administraciją, ir kuo ji gali skirtis nuo lyg ir pamiršto Obamos „posūkio“ į Azijos pusę?

Kitaip tariant, ar gali į šį kvartalą grįžti naujas tarptautinis policininkas? Tačiau net ir patys rūsčiausi pasaulio žandarai, tokie kaip Trumanas ir Eizenhaueris (Dwight Eisenhower) tokią baigtį laikė itin pavojinga ir nepageidaujama. Saugumo dilema, tokia koki yra dabar, atspindi veik pamiršto karo Azijos ir Ramiojo vandenyno regione rezultatą, kuomet Korėja skilo į dvi dalis. Antrojo pasaulinio karo atominės baigties išdava tapo Tarybų palaikomas lenininis režimas Šiaurės Korėjoje, kuriam vadovavo Kim Čen Ino senelis Kim Ir Senas, ir amerikiečių palaikoma valstybė pietuose.

Netikėtas Kinijos perėjimas prie komunizmo 1949 metais, po kurio Kim Ir Senas užpuolė Pietų Korėją, lėmė tai, kad Trumeno doktriną, nuo pat pradžių skirtą komunizmo sulaikymą Europoje, greitai panaudojo Azijoje – būtent Korėjos pusiasalyje, iš kurio „kardas pakibo virš pačios Japonijos širdies“.

Užšaldytas konfliktas

Korėjos karas taip ir nesibaigė. 1953 metų paliaubos jį užšaldė ties 38 paralele, tapusia siena tarp Šiaurės ir Pietų. Šis karas taipogi įtraukė JAV į išsišakojusią aljansų struktūrą Rytų bei Pietryčių Azijoje, kuriai pradžią davė 1952 metų Amerikos-Japonijos sutartis dėl abipusės gynybos, esanti Vašingtono regioninės politikos kertiniu akmeniu.

Tuo tarpu čiučhė ideologija (vystymasis besiremiant savo jėgomis) paremtas Kim Ir Seno ir jo anūko Kim Čen Iro režimas vis labiau priklauso nuo Kinijos. Mao ir po jo buvę Kinijos vadovai Kimų diktatūrą laikė „artima kaip lūpos ir dantys“ ir joje matė buferį, kuris sulaiko grėsmę amerikiečių vadovaujamam pusiasalio suvienijimui. Tačiau neformalus Kinijos ir Šiaurės Korėjos aljansas turi trūkumą. Šiaurės Korėjos režimas 1985 metais pasirašė Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį (BGNS), bet ir toliau gamino dvigubos paskirties plutonį savo reaktoriuje Jonbene, o Kinija užmerkė į tai akis.

Klintono administracija dar 1994 metais mąstė apie prevencinį karą, kad priverstų Pchenjaną laikytis branduolinio neplatinimo režimo, bet vietoje to pasirašė su juo susitarimą, pagal kurį Šiaurės Korėja privalėjo atsisakyti savo branduolinių planų mainais į Amerikos pagalbą ir pripažinimą.

Šis susitarimas subyrėjo po 2001 metų rugsėjo 11 dienos, kuomet Bušo admininstracija Šiaurės Korėją pavadino valstybe-atsiskyrėle, o Kim Čen Ino tėvas Kim Čen Iras, baimindamasis, kad su juo pasielgs kaip su Sadamu Huseinu, nutraukė BGNS ir pagreitino branduolinių raketų kūrimo programą.

Tikėdamasi nutraukti šią nuolatinių provokacijų ir bausmių grandinę, 2003 metais savo susitikimus pradėjo tarptautinė grupė, susidedanti iš Kinijos, Pietų Korėjos, Rusijos, Japonijos, o taip pat Šaurės Korėjos ir JAV. Šių šešiašalių derybų rezultatas – 2005 metais pasirašytas paktas, kuriame Pchenjanas vėl sutinka atsisakyti savo branduolinės programos ir prisijungia prie BGNS mainais į maisto produktų ir energijos tiekimą. Šis susitarimas atvėrė duris geresniems Pchenjano santykiams su JAV ir Japonija, taipogi deryboms dėl taikos sutarties Korėjos pusiasalyje.

Tačiau 2009 metais derybos nutrūko. Šiaurės Korėja atsisakė jose dalyvauti ir atliko eilę raketinių bandymų, po kurių 2009 metų gegužę išbandė savo branduolinį ginklą. 2011 metais tapęs aukščiausiuoju lyderiu, Kim Čen Inas išplėtė raketų ir branduolinių bombų kūrimo programą, o Kinija tuo metu beveik nesugebėjo sulaikyti savo aljanso partnerio nuo provokacijų prieš Pietų Korėją ir Japoniją. Iki 2016 metų rugsėjo Šiaurė atliko penkis branduolinio ginklo bandymus bei nesuskaičiuojamą galybę raketų paleidimų, po kurių JAV pareiškė, jog ketina Pietų Korėjoje pastatyti priešraketinę sistemą THAAD. Kinija šį žingsnį laiko tiesiogine grėsme jos saugumo interesams, kadangi su šios sistemos radiolokacine stotimi galima sekti KLR karinius veiksmus šalies viduje.

Koncepcijos keitimas ir mokėjimas derėtis

Tačiau kai Trampas balandžio mėnesį pareiškė, kad link Šiaurės Korėjos krantų siunčiama amerikiečių „armada“, kai tarp JAV ir KLR atsirado „didelio sandorio“ perspektyva, ir kai vėl ėmė spyriotis Kim Čen Inas, Pekinas giliai susimastė ir viską apgalvojo. Yra ženklų, jog Kinija šiandien savotiškai spaudžia KLDR, kad pastaroji sumažintų savo entuziazmą ir atsisakytų ilgo nuotolio branduolinio ginklo kūrimo.

Balandžio mėnesio JAV ir KLR vadovų susitikimo Floridoje metu Kinijos lyderiai parodė pasiruošimą dar labiau paspausti Pchenjaną mainais į tai, kad Amerika atsisakytų prekybinio karo.

Šiandien akivaizdi eilė faktorių, kurie gali Pekiną priversti iš naujo įvertinti „artimus kaip lūpos ir dantys“ santykius tarp Kinijos ir Šiaurės Korėjos. Kiniją itin neramina tai, kad jei Amerikos veiksmai Korėjoje pavyks, Vašingtonas įtvirtins savo regionines pozicijas, kurios buvo prarastos Obamos administracijos pasisukimo Azijos link metu.

Paskutinieji Trampo pasisakymai, kuriuos jis pasirengęs sutvirtinti karine jėga ir savo senu blefu, primena Pekinui tai, kad Šiaurės Korėjos branduoliniai išsišokimai gali pakenkti Kinijos komerciniams interesams ir lemti, jog jog branduolinis ginklas atsiras ir Japonijoje. Susidaro įspūdis, jog Trampas prieš Pchenjaną veikia taip nenuspėjamai ir atkakliai, nes mano, jog jam pavyks susitarti be karo.

Tad bendras tikslas yra priminti Kinijai ir jos statytinei apie amerikietišką jėgą ir naujojo prezidento pasirengimą ją panaudoti. Be to, Kinija veikia susilaikydama, kadangi siekia, kad Šiaurės Korėjos režimas išliktų – taip būtų išsaugotas buferis tarp KLR ir Amerikos karių Pietų Korėjoje. Ir tuo metu, kai Japonija po senovei ištikima JAV, Pietų Korėjoje atsirado naujas prezidentas Mun Čė Inas, kuris siekia ne konfrontuoti, o susitarti su Pchenjanu.

KLDR per savo 70 metų istoriją gerai išmoko supriešinti savo kaimynus. Ir jei santykiai su Kinija šiek tiek atšalo, tai ryšiai su Rusija sustiprėjo. Be to, Vladimiras Putinas nenusiteikęs nusileisti Trampui, kaip anksčiau, ir dabar vargu ar jis palaikys Amerikos prezidentą jo planuose „sustabdyti Šiaurės Korėją, jei ji elgsis blogai“.

Atgal į ateitį?

Taigi, Trampui, palaikomam Kinijos, reikia grįžti prie nedelsiamo Šiaurės Korėjos branduolinės programos likvidavimo, kurio pagrįstas 2005 metų šešiašalis susitarimas. Priešingu atveju iš šios pato situacijos jis gali išeiti pasitelkęs „ugnies jūrą“.

Šiam tikslui Trampas su savo generolais siekia ištaisyti klaidingą įsitikinimą apie Amerikos nuosmukį ir parodyti, jog ji atsisako savanoriškai priimtos strateginio kantrumo politikos. Kuomet JAV patvirtins savo sulaikymo potencialą, jos galės kalbėtis su Rusija ir Kinija iš jėgos pozicijos, kad spręstų abipuses problemas – nuo pasaulinės prekybos ir branduolinio ginklo neplitimo iki radikalaus islamo.

Antrasis variantas, su jo aiškiais trūkumais, tokiais kaip balansavimas ant karo slenksčio, greičiausiai į regioninį jėgų paskirstymą atneš pokyčių, ir, kaip nebūtų paradoksalu, grąžins mus prie branduolinio problemos sprendimo, kurį 1951 metais siūlė generolas Makarturas, pakol Trumenas jo neatleido, o valstybės sekretorius Dinas Ačesonas (Dean Acheson) nesiėmė sulaikymo ir regione susidarė situacija be išeities. Makarturo pasiūlymas 1950 metais žinoma atrodė rizikingas, tačiau jis buvo praktiškai įmanomas. Tačiau 2017 metais jis labiau panašus į greitą apokalipsę.

Straipsnio autorius profesorius Deividas Martinas Džonsas (David Martin Jones) dėsto, o profesorius M. L. R. Smitas (M. L. R. Smith, AKA Michael Rainsborough) vadovauja Londono karališkojo koledžo karinių tyrimų katedrai.

parengė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, pateikta „infa.lt” buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę Jums patogiu būdu

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 441

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Kodėl tiek mažai?...

Specialiai pasitikrinau - tik vakar paskelbta info apie Pugačiovą, neknisk proto troli. Ir dar net...

Čia Jums ne Okeanidės bučinys Antanui......

juokas parėmė iš info.lt dėl Pugačiovas paskelbta agentė visi žino o jus tik dabar savo...

Rusijos paleistos naikinančios raketos taip pat yra karinės raketos, kaip ir NATO raketos....

Nepasidalino otkatu?...

ant briaunos dar gali nukristi...