infa.lt

Dubravka Ugrešič. Medijiniai intelektualai

22 birželio
01:21 2017
Dubravka Ugresič

nuotrauka: Zeljko Koprolcec

Rašyta pereito amžiaus pabaigoje, apie ką pati autorė, sugrįžusi prie klasika tapusio teksto po dešimties metų, pasakė: „visa, apie ką buvo rašyta, kaip apie užaštrintą, satyra paverstą realybę, tapo tiesiog realybe“… Aš pati iš vienos pusės dar atsimenu, kaip savaitraštyje „Vrij Nederland“ 2000 metais skaičiau šias, ką tik išverstas į olandų kalbą, labai aktualias esė – praėjus šitiek metų, atpažinau tekstus kaip jau skaitytus; iš kitos pusės, žinoti ir atsiminti yra viena, o suvokti, suvirškinti ir pagal tai paredaguoti pasaulio vaizdą yra kita… Tam klasika ir yra, kad prie jos sugrįžti – mano versti fragmentai iš rinkinio „Verboden te lezen“:

„Kas atsitiko su realybe? – Realybė, kaip žinia, jau seniausiai yra įtakojama medijų. Masinė kultūra tapo big bussiness ir nėra prasmės išieškoti, kiek kiekvienas, nuo suvenyrų pardavėjo iki knygų leidėjo, nuo Monikos Levinsky iki jos „bylos“ komentatorių ir reporterių, iš to uždirba, ir moralizuoti. Nes, kaip kiekvienam žinoma, there is no bussiness like a show bussiness. Medijos, ypač TV, iš kiekvieno įvykio padaro spektaklį, šou, pramogą publikai. Ir aprūpinimas pramogomis, o ne informacijos suteikimas yra tapę esmine medijų pareiga. Pvz, Jugoslavijos iširimas medijų buvo atidžiai sekamas visus 10 metų. Per visą jos teritoriją traukė legionai žurnalistų, TV komentatorių, operatorių, režisierių, intelektualų, žurnalistų ir fotografų, ir tiesiog nuotykių ieškotojų, kurie vėliau rašytojais, reporteriais, žurnalistais ir fotografais tapo. Sunaudota kilometrai kino juostos ir tonos popieriaus.

Kai jau kada turėjo būti aiškiai nubrėžta linija, skirianti autentišką domėjimąsi ir apmokėtą intelektualinį spektaklį (entertainment), kuris save angažuoja kaip engegement – apsimeta, kad jiems rūpi.“

„Medijų intelektualai galiausiai tampa savo nešamos žinios ar vystomos temos įsikūnijimu, tampa tiesiogiai į jausmus apeliuojančiu ir emocijas sukeliančiu simboliu be nuosavo asmenybės turinio arba su vis besikeičiančiu turiniu, kuriam mes, medijų medžiagos naudotojai, patys tas prasmes ir priskiriam.“

„Intelektualų grupė, kuriai suteikta visiška laisvė vesti intelektualinę diskusiją (televizijos laidoje) – ir prisiminkim, jog intelektualinė diskusija yra viena autentiškiausių pasipriešinimo prieš manipuliavimą formų, ir svarbus mąstymo laisvės patvirtinimas – paliko šią galimybę neišnaudota… Jiems buvo duota galimybė pademonstruoti savo įtaką, paskleisti ją per ekraną – bet ekranas, „narcisistinio ekshibicionizmo vieta“ – kaip tik užvaldė ir savo ruožtu įtakojo juos.

Pačioje grupėje jėgų pasiskirstymas tapo aiškus iš karto: greitai susiorientuojantys fast thinkers – galvojantys greitai, terminas, įvestas Pierre Bourdieu – šnekėjo; kas buvo lėtesnis, mąslesnis, tas daugiausia kartas nuo karto įterpdavo – galėjo įterpti – kokį žodį… Pirmųjų elgesio pasekoje susiformavo tam tikras „jėgų laukas, kurio viduje vieni dominavo, o kiti buvo dominuojami“. Savo teritoriją apsibrėžę pirmieji, fast thinkers kalbėjo toliau tiktai apie trivialius dalykus, bet naudodami tokią retoriką, lyg jie patys viską, ką sako, ir būtų sugalvoję. O kas negalėjo ar nenorėjo kalbėti į užduotą temą ir užduotu tonu, tiems neliko kito pasirinkimo, tik sėdėti ir tylėti.

Taip pat nebuvo netikėta, jog fast thinkers priklausantieji, visi buvo taip vadinami „žinomi“, „įžymūs“ – medijų žvaigždės. Ir šitos žvaigždės elgėsi agresyviai, bet ekrane, žiūrovams tas elgesys rodėsi kaip realus susidomėjimas diskusijos tema – jie demonstravo savo didesnius nei vidutinius socialinius talentus ir bendrai, sąmoningai naudojosi savo įvaizdžiu savo naudai… Kas mane čia domino labiausiai, tai ar būtų galima iš anksto pasakyti, kurias savybes yra būtina turėti, kad asmuo taptų žvaigžde? – fast thinkers yra intelektualai, kurie laikosi medijų keliamų reikalavimų – žaidžia pagal jų taisykles. Viena pagrindinių – galėti beveik apie viską pasakyti ką nors paprasta – TV yra demokratinis mediumas. Todėl banalybių skelbimas yra matomas kaip draugiškumo įsivaizduojamam vidutiniam žiūrovui forma, bet, kartu gali būti įvardinta ir kaip arogancijos simptomas – nes žiūrovas vis tiek yra neišmanėlis.

Kalbėjimas banalybėmis atitinka nuomonę, jog žiūrovai žavisi, kai protingi žmonės televizijoje sako kažką tokio, ką jie ir patys būtų galėję pasakyti. Nes taip publika pasijunta gerai, jos savivertė pakyla jos pačios akyse, yra patvirtinama.

Iš vienos pusės, rinka nuolat stengiasi suteikti spindesio banaliam intelektualui, iš kitos – intelektualumas pačių intelektualų yra demonstruojamas kaip kažkas banalaus. Kodėl jie taip elgiasi? Todėl, kad medijos įtakoja jų galvojimo būdą?

Minėtoje intelektualinėje diskusijoje per TV nei vienas iš kalbėjusių dalyvių apie nieką nepagalvojo, jie tiktai dalyvavo šou, kuriame vaidino, kad galvoja. Įprastines temas – kultūrines klišes – jie stengėsi ne aplenkti, bet priešingai, patvirtinti – kalbėjo apie depresijas, gamtos užterštumą, moralinę atsakomybę. Sąmoningai ar ne, bet tai buvo intelektualinis kičas.“

„Šiais laikais kiekvienoje atskiroje diskusijoje infantilizacija ir simplifikacija yra nerašytos taisyklės, lingua franca, naudojama visam mąstymui. Trumpas kompaktiškas papasakojimas apie filosofinę įžvalgą vietoej pačios filosofinės įžvalgos, literatūros imitacija vietoj pačios literatūros, tai vis yra intelektualinio kičo manifestacijos, dabar randamos visose viešo gyvenimo aspektuose.

Ką dabar matome, tai yra vis rėksmingesnė infantilizacija kultūrinio segmento, dar prieš dvidešimt metų priklausiusio elitinei – aukštajai kultūrai iš didžiosios raidės… „Froidas pradedantiesiems“, „Fašizmas pradedantiesiems“, Alan de Botton „įžvalgos“ nuo Prusto iki kuo gali paguosti filosofija: beprasmis kalbėjimas apie filosofiją parduodamas žymiai geriau, nei pati filosofija.

Imame panašėti į suaugusius, kurie staiga ima vaikiškai veblenti, kai šneka su savo atžalom, ir suaugusiųjų kalbėjimo manierą iš viso, grasinasi pamiršti, jeigu neapsižiūrės ir neatsipeikės… Ir tai neatrodo net tokia baisi grėsmė, nes ir mes patys jau didele dalimi pamiršę, kaip ta suaugusiųjų kalba skamba: kai ta intelektuali TV programa, kurią čia vis minėjau, buvo transliuojama, daugybė žmonių ją su didžiuliu susidomėjimu išsėdėjo iki galo. Ir liko nepaprastai sužavėti: kokia intelektualiai stimuliuojanti programa, jau seniai jie tokios nebuvo matę!“

„Intelektualu būti dabar pirmiausia reiškia, jog esi pasirengęs taikytis prie to, ką diktuoja rinka. Gaila, bet tai galioja ir akademiniams intelektualams, ir ypač Amerikoje. To pasekoje jie gali lengvai prarasti darbą arba atvirkščiai, gauti viliojantį didelio atlyginimo pasiūlymą, kad pereitų į „kitą universitetinę komandą“ – kaip futbolistas kad pereina į kitą klubą. Modernaus intelektualo įvaizdis nebeatitinka pasenusio įvaizdžio „vienišiai kaunasi už mąstymo laisvę“. intelektualas šiandien yra socialinis gyvūnas, prisitaikantis prie politinių, kultūrinių ir intelektualinių mainstream madų: atstovauja, ką privalo atstovauti kiekvienas padorus ir sveiko proto žmogus šiais laikais… Jei jis nori šokiruoti pasaulį, jis tai daro ne drąsią ir iššaukiančią poziciją prisiimdamas, bet geriau populiariame laikraštyje sutikdamas išspausdinti pora savęs apsinuoginusio nuotraukų. Ypač, pvz., kai spauda pritrūkus aktualių naujienų, Sarajevo apšaudymas nutilęs ir pan.

Iš dabartinio intelektualo tikimasi, kad jis bus cool, hip ir mega, kas praktikoje reiškia, jog jis dažnai nurodo ir remiasi į mainstream kultūrą, kad save pozicionuoja kaip nuosaikų radikalą – netrikdo radikalizmo šou – kaip nuosaikiai subversyvus – t.y. subversyvumo spektaklyje dalyvauja ir, kad save pristato kaip intelektualas entretaineris. Ir ypač jis negali – jam draudžiama – būti nuobodžiam.

Kas anksčiau buvo Kultūra iš didžiosios raidės, dabar įvardijama kaip „nesuprantama“, „melancholiška“ ir „neteikianti malonumo“ ir „neturinti pramoginės vertės“. Tam tikra tematika yra netgi tabu. Ir tai tipiška. Nes masinė kultūra – nesvarbu, džinsai, MTV, Coca-Cola, filmas, reklama ar knyga – save reklamuodama, naudoja visada tą patį mitą: ji laužo tabu, ji nekonvencionali, nauja, šviežia, avangardistinė, subversyvi, brutali ir niekada, bet jau tikrai niekada ne nuobodi! – Kas, žinoma, yra neteisybė.“

„Jei esi jaunas, tai subversyvus, autentiškas, nekonvencionalus ir pramogą teikiantis esi automatiškai. Praktikoje jaunystė reiškia garantiją, kad su visu šiuo reklaminiu paketu būsi sėkmingai iššautas į malonią, jaudinančią ir gerai apmokamą karjerą mainstream kultūroje. Dabar yra didesnė galimybė nei bet kada buvo, kad pasaulis susibroliaus, kičo jungiamas, kaip Milanas Kundera ir pranašavo. Tiktai kad žodis „kičas“ per tą laiką iškrito iš vartojimo ir jaunesnės kartos netgi nesuprantamas. Vietoj jo imta naudoti industrija (filmo ar knygų leidybos), entretainment, pleasure ir fun.

Kai vedžiau koležą Chapel Hill universitete (N.Carolina) 1998 metais, studentai žodžio kičas jau nebebuvo girdėję… Arba Vokietijoje, Tubingen universitete studentai manęs neseniai paklausė, ką turiu omenyje, vartodama terminus „rimta literatūra“ ir „triviali literatūra“?

Fun loving, taip prieš 30 metų Neil Postman apibūdino Amerikos kultūrą. Šiandien ji jau užkariavusi visą pasaulį, „kaip estafetę perėmus iš Romo Imperijos ir Romos Katalikų bažnyčios“(Todd Griffin)… Ar marksizmo- leninizmo. Populiarios pramogos vienija pasaulį… Ir tik Talibanas nenori būti į jį suvienytas.. O būti priskirtas prie Talibano irgi niekas nenori. Nes, jie juk fundamentalistai? – Baimė likti neprisijungus prie likusios masės yra kiekvieno fašizmo fundamentas… O apokalipsės pranašai ir melancholikai, garbintojai to, kaip viskas buvo seniau ir elitinės kultūros riteriai, tuo tarpu, ir visai nuo kultūrinės scenos dingo.“

„(Keliaudama su kolegomis rašytojais traukiniu per Rytų Europą) Vilniaus traukinių stoties erdvėje, ant viduryje pastatytos pakylos grojo džiazas, o kampuose stovėjo paaukštinimai, kur poetai skaitė eiles: kinietis kinietiškai, amerikonas angliškai, lietuvis lietuviškai ir rusas rusiškai. Viskas vyko tuo pačiu metu, poetai deklamavo tiesiog, patys sau, džiazas skambėjo… Šitas kakofoniškas performansas buvo taiklus pavyzdys to, kokį meną sugeba sukurti traumuota Rytų Europos menininko sąmonė. Tai buvo aiškiai naujojo agitpropo projektas.

Performansas turėjo reikšti keletą norėtų pademonstruoti teiginių – mes, lietuviai, priklausome Vakarams; mes neturime nieko bendra su (rusiška) komunistine kultūra; mes sukuriame multikultūrinę aplinką, mes primygtinai savo svečiams nesiūlome folklorinio šlamšto, nekišame jiems per prievartą tradicinės duonos su druska. Mes – normalūs Vakarų Europiečiai.

Rinka, kaip sakoma, viskas ja prasideda ir baigiasi. Tik dar klausimas, ar yra kokia nauda kultūrai iš „kultūrinių suvenyrų“ pardavinėjimo, kad ir kieno pagamintų – ar jaunimo, žaidžiančio su praeitimi, kurioje jie nedalyvavę, ar vyresniųjų, kurie savą praeitį nori perkainuoti… Jei naujojoje kultūroje kada nors autentiška kalba ir pasigirs, ji bus atsiradus iš visai kito šaltinio. Vienas iš galimų, be abejonės, yra nostalgija, kuri pasireikš kai tik kas nors išgyvens pilną inercijos momentą, kai kažkas susitaikys su praeitimi, ją prisiims ar bent panorės jos neprarasti.“

(Fragmentai iš Dubravkos Ugrešič esė rinkinio „Thank You for Not Reading“ 2003m.)

parengė: Gaiva Paprastoji

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 160

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Aplinkosaugininkai turi saugoti miškus bei gyvūnus, o ne bausti vairuotojus, kurie neišgali įsigyti naujo automobilio...

Pirmiausia išmok rašyti be klaidų, chunveibine....

US subyrėjimo laukiam nuo 1947 m. nu niekaip nesulaukiam....

tik neap siš ik iš laimės....

kokiam uriupinske ar žopinske gyveni?...

Kodėl tiek mažai?...

Specialiai pasitikrinau - tik vakar paskelbta info apie Pugačiovą, neknisk proto troli. Ir dar net...