infa.lt

Algis Avižienis kalbina karo įstoriką Valdą Rakutį 

Algis Avižienis: moderniais laikais turbūt mes esame pripratę matyti Lietuvą daugiau kaip galingų istorijos procesų pasyviu objektu, galbūt net ir pastovia auka. Daug yra kalbama apie mūsų tautos nelaimes: partizanų tragišką kovą, masinius civilių gyventojų trėmimus. Mums nuolat kalama į galvą, kad Lietuva yra mažytė šalis apsupta valstybių galiūnių. Kai kurie mūsų politikai net iš viso kvestionuoja stipresnės kariuomenės būtinybę. Atseit galima didinti išlaidas gynybai vienu BVP procentu ar dviem, bet vis tiek Lietuvos pajėgos bus tokios menkos, palyginus su kaimynų potencialu, kad apie rimtą gynybą negali būti nei kalbos.

– Toks požiūris demoralizuoja visuomenę, teigia A. Avižienis. – O be to, jis nėra pagrįstas. Nors 1920 m., Lenkijos karinės pajėgos buvo daug kartų didesnės nei Lietuvos, visgi kaimyninės šalies vadai bijojo panaudoti visą savo potencialą, užkariaujant Vilniaus kraštą. Kadangi Lenkija buvo labai priklausoma nuo Anglijos ir Prancūzijos diplomatinės bei karinės paramos, ji nedrįso pulti Lietuvos visa savo galia. Todėl buvo inscenizuotas taip vadinamas “Želigovskio maištas.” 1920 m. spalio pirmosiomis dienomis Želigovskio vadovaujama I-oji lietuvių ir gudų pėstininkų divizija, turinti 14 000 vyrų, pradėjo savo žygį į Vilnių. Deja, stambesnės Lietuvos kariuomenės pajėgos buvo sukoncentruotos Suvalkų krašte, tad Želigovskis sutiko tik palyginus smulkius lietuvių dalinius kiek toliau į Rytus prie Lydos (Baltarusijos teritorijoje).

Po kelių dienų lenkų kariai jau užkariavo Vilnių, o Lietuvos karinė vadovybė buvo priversta staigiai pergrupuoti savo dalinius ir suformuoti gynybinę liniją už Vilniaus miesto ribų. Toks pergrupavimas buvo būtinas, nes Želigovskio divizija, nesutikusi rimtesnio pasipriešinimo iki Vilniaus miesto, netrukus tęsė savo žygį gilyn į Lietuvą.

Pokalbis vyksta su karo istorijos profesoriu Valdu Rakučiu, kuris išsamiau papasakoja apie lietuvių gynybinius veiksmus, stabdant lenkų tolesnį žengimą į Kauną. Šiame video pokalbyje žiūrovai išgirs nemažai visuomenei menkai žinomų faktų apie to meto įnirtingą kovą dėl Vilniaus ir jo apylinkių. Po sėkmingų Lietuvos karinių pajėgų puolimų ties Giedraičiais, mūsų karinė vadovybė nesiėme tolesnių žygių atkovojant patį Vilniaus miestą, bet lenkų žygis į Lietuvos gilumą buvo sustabdytas. Pasak prof. Rakučio, po Giedraičių mūšio, pirmą kartą lenkų kariai pradėjo gerbti lietuvių kovinį potencialą ir tuo pačiu lietuviai savanoriai įgijo didesni pasitikėjimą savo jėgomis.

Jeigu lietuvių pajėgos nebūtų sėkmingai sustabdžiusios Želigovskio divizijos puolimą už Vilniaus, galimas dalykas, kad lenkų kariai būtų toliau žengę į Kauną. Tokiu atveju būtų kilusi tiesioginė grėsmė Lietuvos neseniai atkurtai nepriklausomai valstybei. Todėl lietuviams sėkmingas mūšis ties Giedraičiais turėjo didžiulę reikšmę mūsų tolesnei istorijai.

Mūšis išgelbėjęs Lietuvą. Pirma dalis

antra dalis:

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, pateikta „infa.lt” buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę Jums patogiu būdu