infa.lt

Ištraukos iš dienoraščių ir trumpas apsakymas iš rinkinio „Pomirtinis gyvojo palikimas“

Robertas Musilis (1880-1942)

Būdamas 18-19 metų amžiaus, 1898-99 metais, Robertas Musilis “vienatvėje pats su savimi” dienoraščio forma pradėjo fiksuoti mintis ir idėjas, kaip jis pats sakė, “būdamas savo paties istoriku”. Šios pastabos rašytos iki pat mirties 1942 metais, tik su keliomis nedidelėmis pertraukomis, pirmiausia, ir buvo skirtos sau pačiam.

Dienoraščių sąsiuviniai buvo rasti jo palikime ir dabar galime žvilgtelėti į jo rinktus pastebėjimus ir įžvalgas, savo laiko analizę ir laikmečio kritiką, mąstymo rezultatus ir diagnozes, jo literatūrinių darbų apmatus ir asmenines pastabas apie save. Dienoraščiai jam buvo archyvas, žaidimų laukas, laboratorija, vieta, kurioje jis rinko ir išbandydavo idėjas.

Nuo pirmojo įrašo „Monsieur le vivisecteur“ iki paskutinio, 1941 metų lapkričio 6 d., dienoraščiuose atsispindi svarbus istorinis laiko etapas ir romano „Žmogaus be savybių“ parašymo istorija.

Visur apie save rašoma trečiuoju asmeniu, kaip apie nepažįstamą, stebimą iš šalies, kaip netgi apie ne visai patinkantį, ne visai suprantamą – kritikuojant jo išsivystymo lygį, asmenybės visuotinumą, ir, netgi, galų gale, jis paskelbiamas „nebegyvu, nors pats to nežino“… Kaip visada, pastabose apie individą atsispindi ir visas jo laikmetis – išsakomas požiūris ir apie epochą. Taigi:

„Dėl savo išskirtinai lankstaus suvokimo ir jo proto liberalumo, ir dėl to, kad neturėjo vyriško egoizmo polinkių, Robertui toliau gyvenimo meno ypatingai mokytis nereikėjo, jis su savo aplinka sutarė gerai. Nors, kartkartėmis ir jam įsiskverbdavo abejonė, kaip, pvz, atveju su A. : jis nebuvo tikras, kokią įtaką daro kitiems. Jis diskutuoja su A. , jaučiasi įžeistas…- Ach, kad jis galėtų stebėti pats save iš šalies! Su raumenimis tai įmanoma: jei pamatai save veidrodyje, tada pasijunti stiprus.“- rašė R.Miusilis 1904 metais.

„Aš nesugebu iš visa ko sukurti filosofijos. Medžiaga, kurią turiu, sudaryta iš fragmentų. Gal būt ir gali visuma, kuriai jie priklauso, pasijusti vientisa, ir vienas fragmentas rodytis esąs kito fragmento tęsinys, bet esu priverstas tarpus užpildyti žodžių junginiais „aš manau“, „man atrodo“, „negaliu konkrečiai pasakyti“, „aš tikiu“, – ir todėl šneku čia aš, o ne ta visuma, kuri būtų turėjusi pasireikšti.

Žinoma, tokiu metu kaip dabar, žmogus galėtum visai nesijaudindamas nuo viso šito susilaikyti. Kaip įtikinamai dabar skamba Hume prieš 200 metų įvade į „Traktatą apie žmogaus prigimtį“ rašyti žodžiai:

“Nuomonių skirtumai kaupiasi, panašu, jog abejojama viskuo, bet dėl jų kaunamasi taip aistringai, lyg visi viską žinotų tiksliai. Visam šitam triukšme protas negali sėkmingai veikti, bet iškalba gali, ir niekam nereikia prarasti vilties, netgi dėl labiausiai neįtikinamų hipotezių nėra ko bijoti, kad neatsiras joms šalininkų, jei jų autorius turi pakankamai sugebėjimų jas išreklamuoti ir išgirti. Pergalė pasiekiama ne tų, kurie naudoja ginklą, ietį ar kardą, bet trimitininkų, būgnininkų ir armijos orkestro.“

Šiandien žmogus nesijaudindamas gali pristatyti tai ko nežino kaip objektyviausią tiesą, ir, kaip elegantiškam gestui ir priklauso, turės didesnį pasisekimą, nei tas, kuris abejoja.

Jei Vokietijoje turim filosofijos idealą ir profesiją, filosofų raštai suprantami ir skirti filosofams, ir neleidžiama sau laisvai šnekėti apie pasaulio džiaugsmus ir rūpesčius, tai negali žmogus iš tikro pykti, kad lygiagrečiai atsiradusi laikraščių ir žurnalų, „palankios šviesos“ filosofija – dirba literatūrinėm rankom žongliruojant, ratais skraido vos ne viskas, ką galima iš internacionalinės filosofijos bibliotekos iškrėsti, jei jai būtų paleistos žarnos… aš dar vėliau apie tai pašnekėsiu, dabar pakaks to, kad pasakysiu, jog kalbos daugiau apie save šitokioje šitokioje situacijoje, nei apie filosofines idėjas, paliudija tik apie žmogaus kuklumą.“ R.Miusilio rašyta dienoraštyje 1921 metais.

x

„Poetų ir mąstytojų krašte“

Ištisai tvirtinama, kad šiais laikais nebėra reikšmingų literatūros veikalų ir kad rašytojai nebesugeba ant popieriaus išguldyti ilgo kūrinio.

Nekreipdami į tai dėmesio, pabandykime situaciją apsukti ir pasižiūrėti į ją iš priešingos pusės, remdamiesi teiginiu, kad vokiečių skaitytojas nebežino, ką reiškia skaityti…Ar, ryšium su tuo, kad kuo storesnė knyga paimta į rankas, puslapis po puslapio, nesukyla vis stipresnis ir neturintis paaiškinimo pasipriešinimas jai? Ypač, kai turimas omeny literatūros meno kūrinys ?– Pasipriešinimas, kuris, tarp kitko, dar nieko nepasako apie tai, ar knyga skaitoma su malonumu, ar ne.

Ir atsitinka taip, kad vartai, per kuriuos, sakykime taip, knyga turėtų įžengti, skaudžiai užstringa ir tvirtai užsirakina. Šiais laikais daug žmonių, jei jau skaito, tai tvyro nenatūralioje sau būsenoje, kaip lyg jaustųsi auka operacijos, kuriai nejaučia jokio pasitikėjimo.

Jei eitume ieškoti šio reiškinio šaknų ir įdėmiai klausytume pokalbių, tai paaiškėtų, jog skaitytojas – geras skaitytojas, reikšmingos knygos nepraleidžiantis ir vertinantis tiek šiandienos, tiek mūsų laikų genijus – pasirodys, kad net šis skaitytojas, jei atsiremia į stiprų pasipriešinimą, netgi ir jis atsisako tolesnio skaitymo ir pasiruošęs pripažinti, kad, bendrai paėmus, net ir jo pripažįstamas genijus tikriausiai genijus nėra, ir, kad tikras genialumas šiandien tikriausiai iš viso nebeegzistuoja.

Ir šitas įspūdis jokiu būdu neapsiriboja vien tik grožine literatūra.

Medicinos mokslas, pvz, irgi, nuo tikrojo kelio nuklydęs, ir matematika nebėra kokia buvusi, o filosofija tai ir visai tikslą iš akių pametusi – kiekvienu momentu ir dėl mažiausios ar ir visai be priežasties, – mėgėjas ginčijasi su specialistu. Ir todėl, kad kiekvienas specialistas tuo pačiu metu yra šimtuose kitų sričių toks pat mėgėjas, viską kartu sudėjus, gauname visą kalną nuomonių, apie kurias sunku pasakyti, ko jos vertos.

Suprantama, yra sunku visiškai tiksliai įvertinti, kokio didumo yra šiandieniniai rašytojai, filosofai ir mokslininkai, bet apie tai visai net ir neina kalba. Nes labai greitai paaiškėja, jog situacija labiau primena paprastą vaikišką žaidimą, kai kiekvienas kaltindamas rodo pirštu į ką nors kitą: rašytojai, pvz, mano, kad ne jie, o mokslininkai, filosofai, inžinieriai ir kiti nusmukę žemiau visų leistinų normų, kai pastarieji, savo ruožtu, ne ką kitaip mano apie visus likusius.

Trumpai tariant, šis kultūrinis pesimizmas, savo svoriu mus prie žemės laikantis, yra priežastis, jog kaltu visada manom esant ką nors kitą ir, ilgų kalbų nepradedant, mes kaip kultūros naudotojai, esame nusivylę savimi kaip kultūros gamintojais.

Nuostabiausia, jog ši situacija egzistuoja tuo pačiu metu šalia su visiškai priešinga, nes dar dažniau, nei skundžiamasi ar girdima skundžiantis dėl genialumo trūkumo, mirtingųjų tarpe pastebimas atvirkštinis reiškinys – jog šiais laikais visi genialūs ir jokių kitokių netgi ir nėra.

Kai paskaitome naujienų rubrikas ir perverčiame kritikų straipsnius laikraščiuose ar žurnaluose, su augančia nuostaba konstatuosime, kiek pasaulį radikaliai keisiančių dvasinių gydytojų, kiek nuolankią pagarbą keliančių, gilių ir didžių meistrų publikos dėmesiui pateikta vien tik per kelis pastaruosius mėnesius; ir kaip dažnai per tokį trumpą laikotarpį tauta „pagaliau praturtėjusi tikru rašytoju“, kiek kartų pasirodęs „pats gražiausias apsakymas apie gyvūnus“ ir „geriausias paskutinio dešimtmečio romanas“. Po dviejų savaičių šių įspūdingų ir nepamirštamų pasiekimų jau niekas neprisimena.

Prie šių galima prijungti dar vieną pastebėjimą: vos ne visi tie vertinimai kyla iš aplinkos, kuri yra hermetiškai uždaryta nuo visų kitų aplinkų.. Ją sudaro būrys leidėjų, rašytojų, kritikų, žurnalų skaitytojų ir pasisekimo, kuris neperžengia tos aplinkos ribų.

Ir tie visi sambūriai ir draugijos, savo apimtimi neviršijančios mėgėjų klubo ar politinės partijos dydžio, turi kiekviena savus genijus ar bent jau išskirtinius fenomenus. Apie žinomus žmones formuojasi ratas, sudarytas iš visų kitų ratų. Bet ir čia nereikia įsivaizduoti kažko per daug; nors ir rodosi, jog tas, apie ką eina kalba, yra pripažįstamas ir tauta jį lyg ir noriai prie širdies priglaudus, bet tikrovėje tas visų pritarimo susilaukęs pripažinimas turi dvejopas ištakas; ne tik tas yra gerbiamas, kuris kažką reiškia, bet ir tas, kuris kitiems palieka erdvės ramiai kažką reikšti, irgi. Ir pastarųjų dar ir daug daugiau.

Kiek pati šlovė jau iššaukia prieštaringus jausmus, įžymybės irgi yra labai jau marga kompanija. O jei neapsiribotume tik literatūra, tai tie įžymybes supantys sambūriai, visumoje paimti jau ir visai daro didelį įspūdį. Kurio nebelieka – ratas, draugija, mokykla ar pasekėjų būrys, tą ar kitą, intelektualia veikla užsiimančią asmenybę supantis, visiškai nebetenka savo reikšmės, jei lygintume su neįtikinamais kiekiais sektų, tikinčių, pvz, jog dvasios išaukštinimas žmoguje seks iš vyšnių valgymo, iš gatvės teatro vaidinimų, ritminės gimnastikos, eubiotikos ar dar kokios nors kitos ekstravagancijos.

Nėra jokios galimybės bent kiek tiksliau pasakyti, kiek iš viso yra tokių Romų, kurių popiežiaus vardas pašaliniams nesako visiškai nieko, o įšventintieji tuo tarpu iš jo tikisi nė kiek ne mažiau, nei kad jis išgelbės pasaulį. Vokietija praktiškai plyšta per siūles, visų šitų dvasinių lavonų nebesutalpindama; o vokiškai kalbančiose žemėse (Didžiojoje Vokietijoje), kur žinomi mokslininkai užsidirba pragyvenimui mokytojaudami ir žinomi rašytojai turi patys eiti ieškotis, kas norėtų jų rašinius spausdinti, tuo pačiu metu mes čia matome milžinišką lėšų srautą ir įvairias pagalbos programas einant pusiau išprotėjusiems, trokštantiems savo smegenų raizginius dar plačiau paskleisti, savo knygas spausdinti, žurnalus ir kitą spaudą steigti ir platinti…

Taip, pastaruoju metu Vokietijoje, prieš infliacijai prasidedant, pasirodė daugiau kaip tūkstantis naujų spaudos leidinių per o knygų dienos šviesą išvysdavo daugiau nei 30 000 pavadinimų per metus – ir tai netgi buvo matoma kaip dvasinio turtingumo ženklas, kurio visas likęs pasaulis irgi negalėjo neįvertinti.

Gaila, bet galima su į absoliutą panašiu tikslumu tvirtinti, jog tai buvo laiku nepastebėtas, užkrečiamas pamišimas. Tūkstančiai grupių grupelių, šituo virusu apsikrėtę, savo egzistavimą grindė idėja- fix, ir ko pasekoje niekas greitai jau nemanys, jog keista situacija susidarė, kai tikras paranojikas jau praktiškai nebesugebės konkuruoti su tais, kurie yra tik mėgėjai.

iš R.Musilio apsakymų rinkinio „Pomirtinis gyvojo palikimas“, rašyto 1920-29 metais.

„Užrašas „Atvaizduok, menininke, o ne plepėk“ yra ne tik estetikos taisyklė, bet ir išmintingas politinis patarimas. Čia mano pozicija ir aš negaliu eiti nei toliau, nei kitaip – taip save paskutiniu metu ne vienas poetas išstatė viešai apžiūrai, ir aš įsitikinęs, jog savęs irgi negaliu apsaugoti, kad neišsiduočiau ir neparodyčiau savo trūkumų… Tikiuosi, kad užjaučiančiųjų netruks.

Personos, kuri šiuos tekstus rašė, – aš nemėgstu. Jis man palieka įspūdį žmogaus, kuris visą laiką rašė ir darė ne tai, ką pats norėjo. Visi jo rašymai turi kažką tokio proginio ir nepatogaus. Panašu, jog kažkas jo paprašė parašyti, pvz, apie sijonkelnes, ir jis, kuris kitu atveju niekada nebūtų tokios temos pasirinkęs, rašo, nes pasižadėjo. Bet, jis pasinaudoja proga tada įrašyti kai ką ir iš tų dalykų, apie kuriuos rašyti pats iš savęs niekaip nepasiryžta.

Tačiau ne kitaip viskas einasi ir kai jis rašo tokiu svarbiu klausimu, kaip jo tautos likimas. Jis pradeda ir skaitytojas jaučia, jog apie tai žmogus nori pasisakyti, tik, neilgai trukus, jo šneka išsisemia. Jis susipainioja sociologiniuose ir social- filosofiniuose dalykuose. Nėra taip, kad jo mintys neturėtų originalumo, bet tai tik atvirkštinė reiškinio pusė, kada būtų skleidžiamos mokslininkų mintys – tiktai pradmenys, pagrindai. Kai kurios iš šių idėjų tikriausiai būtų vertos išplėsti, bet tada jos virstų knyga, užimtų keletą metų, ar visos kartu taptų jo gyvenimo veikalu.

Skaitytojas jaučia, kad autorius to nenori, kad jis rašo apie tai ką rašo tik todėl, kad niekas kitas tuo neužsiima. Kažkas netikra išlieka to žmogaus laikysenoje, poreikis vis ieškoti faktorių, kurie jį priverstų apsispręsti galutinai…

Manau nereikia aiškinti, kad aš užsiimu mirusiojo palikimo leidyba. Skaitytojas pastebės, kad pagal savą definiciją jis jau buvo miręs dar tada, kai kai kurias iš savo idėjų užrašinėjo.“

ištraukos iš R.Musilio „Dienoraščių“ 1929m.

1931 metais jis baigė pirmąją „Žmogaus be savybių“, taip ir likusio nepabaigtu, viso jo gyvenimo romano dalį. Kodėl? – tikriausiai todėl:

„Kiekvienas žmogus yra savo minčių kapinės. Jos jam yra gražiausios tuo momentu, kai užgimsta, o vėliau tenka intensyviai gailėtis, kai jos mūsų nebejaudina, nors anksčiau jos mus į susižavėjimo aukštumas kėlė.“

parinko ir vertė Gaiva Paprastoji