infa.lt

nuotrauka: Yannis Behrakis/Reuters

Remigijus Sinkevičius

Keistu sutapimu, trims vedančiosioms Europos valstybėms vadovauja bevaikiai politikai…

Kitose Europos valstybėse politikų, “laisvų nuo vaikų“, irgi pakanka. Kas tai: sutapimas ar išmirimo požymis?

Priimta manyti, kad įvairaus pobūdžio socialinėse struktūrose politika atspindi liaudies tam tikrus įgūdžius ir dorybes. Politika – sociumo vitrina, jos esmė ir jos kilmė. Net TSRS laikais tas dar buvo suprantama, kai buvo taikomi karjeros apribojimai per partinę liniją viengungiams ir bevaikiams.

Kur galima buvo išlėkti strimgalviais iš partijos už “amoralų elgesį“ – paleistuvystę. Sunku paskaičiuoti, kiek šeimų pavyko išsaugoti dėka šito, kiek vaikų gimė ir pavyko juos išauginti pilnavertėje šeimoje? Neturėti vaikų buvo laikoma visais laikais ir visose epochose trūkumu. O dabar – norma? Reikia manyti, kad europiečiai supranta, jog išmirimui pasmerktai visuomenei, tas turėtų būti bent jau keista?

Turi suprasti. Ir jie visiškai sąmoningai atidavė pirmenybę trijų vaikų motinai Mari Le Pen, o ne bevaikiui Makronui, vedusiam labai pagyvenusią moterį, taip vadinama “levandine santuoka“. Tai santuoka, kuri pridengia vieno iš santuokos dalyvių “alternatyvią seksualinę pakraipą“.

Iš kur Europoje atsirado ši mada neturėti vaikų, sąmoningai depopuliacijai? Tuo labiau, kad apie tokią apverktiną pabaigą buvo įspėję Volteras ir Monteskju – išpranašavę Europai visišką išmirimą per pirmus tūkstantį metų.

Prancūzija – pirmoji mirštanti Europos šalis. Dar XVII amžiuje turėdama pasakiškai aukštą gimstamumo lygį, ji per pirmus šimtą metų pradėjo staiga netekti gyventojų. Prancūzės labai anksti įsisavino kontraceptines priemones, “gyvenimą sau“ ir “savo malonumui“. Apie tai savo esė rašė prancūzų demografas Fernanas Brodelis. Rašė dar 1984 metais!

O kaip kontracepcija pateko į “socialinę apyvartą“, kaip ji visuomenėje tapo priimtina? Kas įvyko?

Griuvo moraliniai pagrindai. Visuomenė nustojo tikėti tuo, kad vaikai “duoti Dievo“. “Politkorektiškos moralės“ įtakoje nustojo teikti deramą dėmesį šeimai. O po to, staiga, tapo madingomis anglų šventiko Maltuso idėjos, taip vadinamas “maltuanizmas“ – gimstamumo reguliavimas, kaip vienintelis būdas apsaugoti vargšus nuo skurdo. Kaip nebūtų keista, bet savo epochoje Maltusas buvo teisus! Demografinis augimas “suvalgydavo“ visas ekonominio prieaugio pajamas. Žmonės dirbdavo, bet neturtėdavo. Pajamos išaugo tik XIV amžiuje, užplūdus Europą marui, kai išmirė trečdalis gyventojų.

Turtuoliai tuomet skundėsi, kad “mužikai pradėjo vaikščioti apsirėdę ponų apdarais ir už darbą reikalavo mokesčio auksu“. Taip, buvo dideli atlygiai, dideli palikimai, daug “išmarinio turto“. Maltusas apibendrino epidemijos pasekmes, ir pradėjo pamokslauti apie gimstamumo apribojimą tarp vargdienių. Ir, iš esmės, jis buvo teisus!

Vienintelis dalykas, į kurį neatsižvelgė Maltusas – nematytas XXI amžiaus gyventojų mobilumas, valstybinių sienų nebuvimas, nacionalinių suverenitetų sąlygiškumas ir kaip rezultatas – greitai besikeičianti Europos šalių etninė ir religinė sankloda.

Paradoksas tame, kad reguliuoti gimstamumą pradėta tada, kai tame atkrito poreikis, pramoninės revoliucijos metu! Žmones pradėjo įtikinėti, kad vaikai “trukdo komfortui, savirealizacijai, karjerai“. Šiaip paėmus ir darbo rezultatai tapo matuojami ne uždarbiu, o karjera. Ką mes dabar puikiai matome Lietuvoje ir už jos ribų…arba atvirkščiai. Lietuva, kaip beždžionė, viską kopijuoja iš Vakarų. Padarysi karjerą, turėsi pinigą. Dirbsi, kaip “išakas“ – turėsi špygą. Amatai – niekas, turi tapti “žvaigždūnu“.

Faktiškai, civilizuotame pasaulyje vaikai nereikalingi. Pilietis su kaupiamąja pensija, 99 atvejais iš 100, nerinks išėdų šiukšlyne. Tai yra, vaikai jau seniai nėra garantas apsaugojantis nuo skurdžios senatvės. Tarp kitko, vienas iš politikų-populistų savo laiku siūlė gimstamumo padidinimui – iš viso atsisakyti pensijų. Ir tame buvo savotiškas blogio ir kita vertus racionalumo grūdas.

Sistema taip sukurta, kas “child free“ politikai konkurencingesni, nei daugiavaikiai priešininkai. Vokiečių antiglobalistinės partijos “AfD“ lyderė Fraukė Petri pareiškė, kad neis į rinkimus – laukiasi penkto vaiko. Ta pati Le Pen dukterėčia, Marion, pareiškė, kad “išeina iš politikos, nes mažai laiko lieka jos dukrai“.

Vis tik stebina. Mes visi suprantame įvykių esmę, matome galutinį rezultatą. Kai kas supranta ir Europoje. Cituoju: ”Europa baigia gyvenimą savižudybe arba, nusižudyti nusprendė bent jau jos vadovai“ – Duglas Miurėjus ”Times“. Tuo pat metu eina lygiagretus procesas, ir jis taip pat plačiai aprašomas vakarietiškose MIP, jis net neslepiamas – Europa nuosekliai, tikslingai ir greitai apgyvendinama kitos kultūros, religijos ir pasaulėžiūros žmonėmis. Viskas, iš esmės aišku, kad Europos gyventojų kaita – kontroliuojamas procesas. Kas gi vyksta?

Tai, kad pagrindiniai Europos politikai neturi vaikų, reiškia, jog jie “nejaučia“ valstybės, jie tos valstybės nepalieka savo vaikams. “Po mūsų nors ir tvanas“. Jie neprognozuoja laimingos ateities savo vaikams. Palikimo jausmą, žemės ir tradicijų perdavimo jausmą, biologinį tęstinumą – tą labai puoselėjo senoje Europoje. Ir Lietuvoje vertino ir puoselėjo. Kai kuriems skaitytojams gal tai ir nepatiks, tačiau carinėje Lietuvoje buvo įstaiga, kurią galima būtų pavadinti “miesčioniškumo“ institutu. Šis institutas paskirdavo žmogų į pareigas įvertindamas, visų pirma, jo protėvių nuopelnus. Tai buvo pagrindinis valstybės saugumo garantas. Visa tai išbraukta ir užmiršta, pats žodis “miesčionis“ įgavęs neigiamą atspalvį.

Vyrauja nuomonė, kad liaudį galima “sulipdyti“ dirbtinai, iš atskirų dalių, kaip viskas daroma dabar, maišant viską į krūvą. Čia jums ir Gajaus Ričio naują filmą”Karaliaus Artūro kardas“ pakišo, kur “karalius Ričardas“ – vaikinas, užaugęs Londono bordelyje, jo “riteriai“ – kompanija iš negrų, malaiziečių ir kitokio plauko tipų. Ir toks tipiškas afrikietis sako “karaliui”: “Mes tavo tauta”. Tai juokinga, bet tai tikslingai diegiama anglosaksams ir ne tik jiems. Ir kitaip jau nebebus.

O juk už tuos ultraliberalius politikus balsuoja nemažai žmonių, ne tik kitos kultūros, bet ir tradicinių pažiūrų! Fundamentalistinių pažiūrų! Gal būt tie, kurie reguliuoja Europos gyventojų kaitos procesą, mano, kad juos galima bus greitai suvaryti į multikultūrizmą? O gal režisieriai sugalvojo įkurti Europoje Trečią Chalifatą?

Matomai jie tuo tiki, kad islamiškose šeimose pasikeitus kartoms atsiras berniukai-gėjai ir mergaitės-lesbės…Bet jie pamiršta svarbiausia. Pas visas šias tautas yra “giminių lizdai“, kur eina visai kiti procesai. Daugumoje islamiškų šalių pergyvenusių 70 -ųjų “laisvę“, kai arabų ir afrikiečių pasaulyje graibė iš rankų “kramtoškę“, roko muziką ir prezervatyvus (nieko jums neprimena, senoji karta?), vėl atsisuko į fundamentalizmą. Ko pasekoje vyksta tai, ką aprašė buvęs vokiečių politikas Tillas Saracinas: “emigrantas iš Europos išvažiuoja į Tėvynę parsivežti žmonos, ir parsiveža žmoną su hidžabu. O taip pat ir žmonos tėtį ir mamą.

Mergaitę tokioje šeimoje augina su mintimi, kad nėra nieko baisiau, nei prarasti skaistybę su kitatikiu, o berniuką ruošia tam, kad jis privalo, reikalui esant, užstoti seserį ir įvykdyti “garbės kerštą“. Tai yra, antroji karta gyvena Turkijos provincijos Hatai filiale, kuris kažkodėl randasi Berlyno priemiestyje“. Kitaip tariant, pas turkus suveikia populiacijos savisaugos mechanizmai. Kas galėtų jiems už tai papriekaištauti?

O vokiečiai vaikšto rateliu ir šneka apie toleranciją ir apie kažkokį “vokišką islamą“. Nors tai visiška kvailystė. O ar mes tai suprantame? Rusijoje, pavyzdžiui, supranta, kad IS reikia naikinti, kad jokio “separatistinio islamo“ negali būti iš esmės. Ir umma (islame – religinė bendruomenė) ugdys žmones-fundamentalistus su šariato vertybėmis, ir greitu laiku jie europietiškajame pasaulyje taps pagrindiniais. Višegrado ketveriukė tą puikiai suprato.

Vis dar tikėjausi, kad emigrantams Europoje pasiūlys kažką panašaus į “islam light“, kažką atnaujinto, palengvintą tradicinės religijos versiją. Panašaus į tai, ką kažkada padarė su krikščionybe. Deja, to nėra. Apie tai Europa bijo net žagtelėti!

Taip nėra ir nebus! Šitie žmonės atėjo ir atsinešė į Europą savo kultūrą. Kodėl jie taip padarė?

Europos laidotuvės įvyks bet kokiu oru

Taip mums ir reikia. Nors nepamirškime, kad Europa žmonijos kultūros lopšinė ir vystymosi generatorius. Ir, suprantama, norėtųsi ją išgelbėti. Suprantama, kad joks Trampas, Merkel, Putinas ar jo “Kremliaus hakeriai“ nepasodins Marie Le Pen už Prancūzijos valdymo vairo. Tą gali padaryti tik patys prancūzai. Bet, tik trečdalis prancūzų sutiko eiti kartu su politike-motina. Du trečdaliai vis tik pasirinko, atvirai sakant, klouno figūrą. Dostojevskis yra rašęs: ”Mūsų, europiečių, tikslas tik linksmybės ir nieko daugiau“.

Sąrašas:
– Angela Merkel – Vokietijos kanclerė, 62 metai, dvi santuokos. Bevaikė;
– Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas, 39 metai. Santuokoje. Bevaikis;
– Tereza Mei – Didžiosios Britanijos premjerė-ministrė, 60 metų, santuokoje 37 metai. Bevaikė;
– Stefanas Levanas – Švedijos premjeras-ministras, 59 metai, santuokoje nuo 2003 metų. Bevaikis;
– Paolo Džentilonė – Italijos valdžios vadovas, 62 metai. Bevaikis;
– Markas Riutė – Nyderlandų valdžios vadovas, 50 metų, viengungis ir bevaikis;
– Žanas Klodas Junkeris – Europos komisijos pirmininkas, 64 metai. Bevaikis;
– Dalia Grybauskaitė – Lietuvos prezidentė, 61 metų, viengungė. Bevaikė.

Toliau galite papildyti patys

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, pateikta „infa.lt” buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę Jums patogiu būdu